„Niekur nuo teatro nebuvau toli išėjęs“ – sako aktorius Remigijus Vilkaitis (g. 1950), jau daugiau nei keturis dešimtmečius kuriantis įsimintinus vaidmenis teatre bei kine. Meistriškai žongliruodamas kaukėmis, žaisdamas spalvingiausiais charakteriais jis ir šiandien stebina savo drąsa kurti bei improvizuoti gyvenimu teatre bei už jo ribų.
Aktorių Remigijų Vilkaitį kalbina Gediminas Kajėnas.
Esate vienas legendinio režisierės D.Tamulevičiūtės dešimtuko narių, sukūrėte vaidmenis į Lietuvos scenos aukso lobyną įrašytuose E. Nekrošiaus spektakliuose „Kvadratas“, „Nosis“, „Meilė ir mirtis Veronoje“. Ar pats jaučiatės tos legendos dalimi?
Kad ir kaip norėtumėte, bet nei iš manęs, nei iš mano kurso draugų nepavyks legendų padaryti. Tokios asmenybės prisimenamos ir po kelių šimtų metų – žmogaus nėra, o jo šviesa, darbai, mintys vis dar gyvos. Legenda išeina už įprastų ribų – laiko, geografijos, kanono ir t. t. O kas esame mes? Nuvažiuokite į Latviją ir paklauskite, kas tas Vilkaitis?.. Ką jau kalbėti apie šimtą metų…
Jaunystėje neturėjome kada susireikšminti, nes reikėjo daug dirbti. Žinoma, matant eiles žmonių, bandančių patekti į mūsų spektaklius, gal ir galėjo kilti tokia pagunda, tačiau dėkui mokytojai D. Tamulevičiūtei, kuri nedavė tam progų: ji mus nudroždavo taip, kad visi likdavome savo vietose… O ir patys puikiai žinojome vienas kito silpnybes, draugiškai pasišaipydavome, pakvailiodavome ir džiaugdavomės, kai kažkuriam pasisekdavo. Paskui mūsų keliai skyrėsi, kartais vėl kažkur persipindavo, bet tai tiesiog gyvenimas, o ne legendos…
Jūsų kūrybinis kelias tęsiasi jau daugiau nei keturis dešimtmečius, tačiau, rodos, pernelyg nesureikšminate šio pasirinkimo. Ką Jums reiškia būti aktoriumi?
Paprastai kalbant – tai mano duona. Bet dabar, galvodamas apie aktorystę, ją įvardyčiau kaip didelę nuodėmę. Teatro aš neįsivaizduoju be atsivėrimo, kai artistas net pats sau netikėtai atranda tai, ko anksčiau nežinojo esant. Gal todėl gyvenimą scenoje sunku net įvardyti kaip profesiją. Norėdamas eiti šiuo keliu žmogus turi turėti tam tikrų savybių, gebėjimų, kurie gali būti vystomi, pamažu atskleidžiami, tačiau tai jam tiesiog padovanojama jau gimstant. Tad, atvirai sakant, mažas čia paties žmogaus nuopelnas.
Man nekelia abejonių tai, kad senaisiais laikais kartais būdavo sušaukiama visa gentis ir šamanui ar žyniui mušant būgną, šokant ir dainuojant transo būsenoje gimstančius garsus, visi dalyviai patirdavo tikrus atvėrimus, kartais nulemiančius esminius jų būties pokyčius. Dabar artistas bando tai daryti už pinigus kas vakarą. Maža to, dažniausiai visa, ką jis rodo, tėra spekuliacija, nes jokie atsivėrimai ir atvėrimai tiesiog neįvyksta. Ir tai nuodėmė, už kurią artistas yra baudžiamas kūno ir dvasios negalavimais.
Teatras išsivystė iš archajinių apeigų bei misterijų, tačiau, mano manymu, kaip ir daugelis modernių išradimų, atvedė tik prie pinigų. Dvasia buvo pakeista materija – štai toks pokytis įvyko.
Bet argi šiandien nebeįmanomi tie atsivėrimai?
Įmanomi. Ir jie tebevyksta. Tiesa, vis rečiau. Deja, tik šitaip ir įmanoma pamatyti teatro prasmę bei vertę.
Tačiau šiandien artistas dažnai yra verčiamas atsivėrimą imituoti siekiant kuo didesnės žiūrovų reakcijos. Tai yra paprasčiausiai viešieji ryšiai ar kitokios technologijos, pasitelkiamos manipuliuojant žmonių jausmais ir emocijomis. Šia prasme teatro negalima išskirti iš bendro mūsų gyvenimo konteksto. Kita vertus, yra ir toks teatras, kuriame žiūrovas patiria nuskaidrėjimą, nusiraminimą, atranda atsakymus į klausimus, kurie neduoda jam ramybės, išmazgo susipynusius raizgalus…
Teatro istorijoje yra artistų legendų, kurie pasitelkę vien savo kūną ir balsą, be jokių įgarsinimų sugebėdavo daryti žiūrovams milžinišką poveikį. Arba viduramžių pamokslininkai, kurie keliaudavo iš miesto į miestą ir didžiulėse aikštėse savo žodžiais pravirkdydavo bei įkvėpdavo minias. Kokia tai turėjo būti įtaiga, kokia charizma… Aišku, čia susipina daug faktorių, tačiau akivaizdu, kad šiandien artistai yra praradę kažką nepaprastai svarbaus, gal net esminio.
Šiandieninis žiūrovas yra pripratęs prie vaizdinių, ryškiaspalvių šou programų, todėl vien aktoriaus efektui pasiekti nebeužtenka?
Sakoma, kad kol žmogus nekalbėjo, jis ir nemelavo. O kol neturėjo rašto, jam buvo sunku meluoti. Šiandien mes turime begalę pažangių mechanizmų poveikiui daryti. Aš dar atsimenu, kai aktoriaus monologo metu muzika būdavo pritildoma. Dabar, sakant net ir svarbiausius spektaklio žodžius, artistui tenka draskytis ir bandyti perrėkti muzikinį triukšmą. Čia tampa svarbūs ne tiek žodžiai, kiek pats vaizdas – aktoriaus pastangos būti išgirstam… Atrodo, kad teatro uždavinys šiandien – dirginti žiūrovą ir suteikti jam kainos vertą reginį.
Kartais pagalvoju: velniai griebtų, o jei krepšinio aikštelė būtų pilna stiklo šukių, varžyboms vykstant iš viršaus pasipiltų miltų debesys, krepšininkai į rungtynes Vilniuje atlėktų uždusę iš rungtynių Marijampolėje ar iš sauskelnių reklamos filmavimo, sakykim, Lekavičius aikštelėje lakstytų su dėvėtais Sabonio šortais, avėdamas Ilgausko batus ir dar „Trys milijonai“ visu garsumu… – o čia tai būtų krepšinis, tikras šou… (juokiasi).
Aktoriaus instrumentas yra jis pats – jo kūnas ir balsas, tačiau visada yra ir emocija, kurią pats aktorius savyje ir sužadina. Man įdomu, kaip įmanoma su visu tuo gyventi, kai kasdien turi „įeiti“ į vieną ar kitą tau asmeniškai gal visiškai svetimą vaidmenį?
Aš stengiuosi pernelyg nesureikšminti aktoriaus profesijos. Juk man niekas nieko neskolingas, kad tapau artistu. Kitas žmogus, žiūrėk, padaro puikiausią akmenų sieną ir niekas jo neužjaučia, nepagiria. Tad kiekvienam savo…
Artistui duota kažkas kita, todėl jis ir geba persikūnyti, keisti vaidmenis, žaisti charakteriais. O gal priešingai, čia kažkoks defektas, nukrypimas nuo normos? Bet su tuo įmanoma gyventi. Na, o, jei jau taip sunku, nedaryk to, jei nepatrauki – nebūk čia…
O Jūs, rinkdamasis aktoriaus kelią, žinojote, kur einate?
Mano zodiako ženklas yra dvynys: kur mane neša, ten ir nuneša… Su matematika tikrai gyvenime nieko bendra negalėjau turėti. Mokykloje nepaprastai patiko organinė chemija, bet kai ji baigėsi, man iškart lyg nukirto… Jaunystėje buvo kažkokių vaidinimų mokykloje, Naujametiniai renginiai – visa tai priėmiau kaip žaidimą… O grįžęs po tarnybos armijoje nuėjau tiesiai į Konservatoriją. Pirmieji metai buvo labai sunkūs, mat armijoje buvau pripratęs prie disciplinos ir tvarkos, o čia kiekvienas kas kaip… Tačiau patys mokslai buvo labai įdomūs ir tai mane privertė pasilikti. Taip teatras mane ir pagavo…
Scenoje visuomet tenka išmėginti save. Sugalvoji, kaip reikia daryti, bet nežinai, ar pats išdrįsi – čia ir prasideda pats įdomumas. Aš pats nesu nei drąsus, nei ryžtingas, tačiau scena verčia ryžtis ir rizikuoti. O kai išbandai – dar įdomiau pasidaro… Kažkuria prasme aktoriaus profesija yra dieviška – gali ir vienaip daryti, ir kitaip, kaip nutarsi, taip ir bus. Tartum koks Dievas… (juokiasi)
O ką reiškia įkūnyti kažką kitą? Ar gerai paieškojus, savyje gali rasti bet kokį tipažą?
Kiekviename iš mūsų visko yra, ir tai, kas atsiskleidžia, kas matoma, priklauso tik nuo aplinkybių. Juk sakoma: „su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi.“ Iš esmės teatras aktoriui gali pasiūlyti bet kokias aplinkybes, tačiau kitas žingsnis jau priklauso nuo paties artisto – kaip giliai jis pasirengęs knaisiotis savyje, tirti savo paties galimybes. Jei pasitaiko gera literatūra, žodžiai tampa tramplinu į būseną, o tada, žiūrėk, gali ir nustebti… Dabar jau išmokau atskirti sceną nuo gyvenimo, bet anksčiau, būdavo, pareinu namo, o užmigti ilgai nepavyksta, kartais negalėdavau būti vienas. Bet ir vakarėliai manęs netraukė. Taigi, kas belieka – anksčiau ar vėliau vis tiek pačiam tenka rasti savo kelią.
Aktorystė, visų pirma – tai klausimų kėlimas. Artistui turi būti įdomu svarstyti, galvoti, kaip čia galėtų būti. Užduoti tenka labai konkrečius klausimus. Vaidmuo ir sukuriamas tuomet, kai randamas atsakymas į šiuos klausimus. Kol nerandi, tol nieko ir nepavyksta. Būna, kad taip ir eini nieko nežinodamas. O paskui staiga pajunti, kad, žiūrėk, rodos, ką tik pataikei… Tai yra šios akimirkos stebuklas… Kitą kartą tiesiog bandysi tai pakartoti.
Teatras, tam tikra prasme, yra ir kartojimo menas – repeticijose atidirbamas vaidmuo, bet kaip tik čia ir vyksta tas kūrybos šėlsmas, kurio žiūrovai net nemato.
Gali laužyti galvą, konstruoti vaidmenį, bet kol neatėjo kažkoks suvokimas, kurį net sunku įvardyti, tol charakteris bus medinis, falšyvas. Laimi tie, kurie improvizuoja… Nors šio pasaulio tvarkdariams tokios neprognozuojamos asabos labai nepatinka (juokiasi).
O repeticijose tikrai vyksta stebuklai. Per juodą darbą, ne kitaip. Būna, pavyzdžiui, aktorius kankinasi, niekaip nepataiko, paskui staiga išsiskleidžia. Arba atvirkščiai – jauti, kad nuo pat pirmų repeticijų viskas einasi, o kiti aplinkui kuičiasi, veliasi… O paskui premjeroje žiūri: jie visi pražysta, o tau jau nuobodu… Tačiau net ir tokiu atveju po kurio laiko viskas stoja į savo vietas. Rodos, aktorė Alla Demidova yra pasakiusi, kad dešimt spektaklių vaidini, o paskui jau dirbi. Nelabai čia kur ir prišokinėsi. Jei kyla noras vienam reikštis, tuomet geriau kokiu monospektakliu ar literatūros skaitymais užsiimti…
Teatras yra komandinis sportas. Nieko nepadarysi, turi rasti kontaktą ir su tinginiaujančiu, ir su tokiu, kuris žiūri ciniškai, ir su tokiu, kuriam viskas „iki lempos“… Šiame bendrame katile nepaprastai sunku nuolatos kažko norėti. Gal todėl teatras ir laikosi ant asmenybių, kūrėjų, tikrąja to žodžio prasme, kurių užsidegimo pakanka ir kitus pakurstyti.
O Jūs pats renkatės vaidmenis?
Dabar renkuosi, o anksčiau vaidindavau tai, ką reikėdavo. Šia prasme repertuarinis teatras yra geras dalykas. Žinoma, čia retai gauni vaidinti tai, kas tau pačiam yra įdomiausia. Bet smagumas ir yra tame – įkristi į tau absoliučiai nepažįstamas aplinkybes ir pabandyti išplaukti. Tokie iššūkiai visų pirma naudingi artistui kaip žmogui. Be abejo, ir kaip kūrėjui, nes jis savyje gali atrasti naujų spalvų, neužsistovėti viename tipaže. Svarbiausia yra pastangos. Dirbdamas aktorius susiduria su talentingų autorių parašyta literatūra, esminiais klausimais, kurie jį verčia pakilti virš kasdienio, buitinio lygmens į kitą plotmę. Norint išspręsti šiuos klausimus, artisto pastanga yra būtina – jis privalo pakilti iki to suvokimo, kurio pats gal net ir neturi. Tai bandymas palypėti aukščiau. Kitu atveju, žinoma, tuos klausimus galima nuleisti iki savęs, iki savo tarpuvartės ir likti tokiu, koks buvai iki tol. Tai du skirtingi dalykai, tačiau abu yra tikri. Tiek, kad lipti aukštyn yra gerokai sunkiau.
Aktoriaus klausimas „kaip padaryti?“ visų pirma yra vidinis. Man asmeniškai privalu spręsti šį rebusą. Žinoma, galima, pagal režisierių, išeiti į sceną įspūdingai nugrimuotam, nutviekstam spalvotų prožektorių ir aprėkti žiūrovą skambant muzikai visu garsumu. Tačiau juk tam mano pastangos nereikalingos – tai režisieriaus, grimuotojo ir apšvietėjo darbas.
Aktoriui būtina saviaukla. Tai nelengva, tačiau ir neįkainojama. Nuolatinis savęs kūrimas nėra artisto privilegija. Iš esmės kiekvienas žmogus tik tai ir daro – kažką supranta ir patiria, įveikia išbandymus ir sunkumus, atranda ir netenka…
Bet juk atsivėrimą aktorius gali nesunkiai ir suvaidinti, sužaisti…
Taip, tai irgi yra didelis menas… Žiūrovą galima apgauti. Didieji meistrai sugeba puikiai žaisti per daug savęs nedegindami. Gal tai ir yra tikrasis artistiškumas – tobulai išdūrinėti. Aš nuoširdžiai priimu tokią meistrystę ir ja žaviuosi, bet pats taip nemoku. Dabar juk ne tik teatralai, bet ir verslininkai, politikai, „lyderiai“ mokomi kūno kalbos, įtaigaus kalbėjimo, užtikrinto atrodymo – visa tai tėra technikos dalykai.
Bet gal tai aiškios ribos tarp savęs ir savo kuriamo personažo nubrėžimas?
Daug kas priklauso ir nuo žanro. Pavyzdžiui, vaidindamas komišką vaidmenį turi būti nepaprastai laisvas, todėl žiūrint iš šalies, atrodo, tiesiog kvailioji. O iš tikrųjų taip išsidirbinėjant būtina ypatinga savikontrolė – kad nenuslystum į vulgarybes, kad lėkštai nejuokintum, kad įtikintum žiūrovą absurdiškais poelgiais absurdiškose aplinkybėse. Vis dėlto, koks malonus tokio išsidirbinėjimo prakaitas!
Yra ir tokių medžiagų, kur norėdamas tobulai apgaudinėti turi būti genijus. Šekspyro ar Šilerio, Kornelio, Lope de Ruedos milžiniškos apimties dramos su nepaprastai ilgais monologais – tai aukštasis pilotažas. Kad tekstas suskambėtų, privalai išlaikyti racionalumą, pats nepasiduoti emocijoms. Reikia tiksliai apskaičiuoti, kur balsas auga, kur pauzės, kur ašara, kur sprogimas… Suvaldyti tokią medžiagą yra didelis menas. Studijuodami prie tokio teatro mes vos prisilietėme, o iki šiol tokios teatro mokyklos Lietuvoje nėra. Tuo, pavyzdžiui, remiasi „Comedie francaise“, kur aktoriui nebūtina rėkauti, lakstyti po sceną, strakalioti, apsinuoginti – pasauliai veriasi per žodį. Ir pats esu pastebėjęs: jei kalbi apie tai, ką išties gerai žinai, jei tau tikrai rūpi tai ir dar sugebi aiškiai artikuliuoti, tuomet nieko daugiau ir nereikia, žmonės klausosi ir tiki.
O mūsų teatro mokykla…
Ji stovi ant režisieriaus postamento, na, bent jau patiems režisieriams taip atrodo. Čia labai dažnai kur kas svarbiau yra dūmai, garsas ar koks daiktas scenoje, nei tas mažas žmogelis – artistas. Iš esmės aktorius čia tampa tik dekoracijos detale.
Kaip apskritai tuomet galima dirbti su režisieriumi, jei jo vizija skiriasi nuo aktoriaus pastangų kurti savo autentišką personažą? Ar čia įmanomas kompromisas?
Kur yra kolektyvas, ten būtina disciplina. O teatre ji ypač reikalinga. Labai gerai, jei aktorius bando kurti personažą, jei jis turi savo viziją – kai žmogus verda, su juo reikia kalbėtis. Bet problema yra tuomet, kai artistas neturi savo matymo, tačiau nepriima ir jokio kito. Nedaro ir baigta. Arba padaro kaip prašomas ir tiek… Tuomet ir pikta, ir gaila, ir liūdna…
Teatre visos vizijos, visi matymai turi tarnauti vienam bendram tikslui, ir tai – režisieriaus pareiga. Kitas klausimas: ar pats režisierius yra tokia asmenybė, kuri gali savo vizija užkrėsti kitus…
Vienas naujausių Jūsų vaidmenų yra Jobas E. Nekrošiaus spektaklyje „Jobo knyga“. Tai labai stiprus darbas, o ir pati knyga yra labai dramatiška. Ką Jums reiškia šis personažas?
Nors parašyta 600 metų prieš Kristų, Jobo istorija niekuo nesiskiria nuo šių laikų. Pats tekstas yra labai stiprus ir jis nėra toks kanoninis, kaip, pavyzdžiui, Evangelijos. Jobo drama išskirtinė savo žmogiškumu ir tikroviškumu. Gal todėl ir nėra taip sunku susitapatinti su Jobu. Žinoma, emociškai čia yra sukrečiančių vietų, tačiau protu suvokti tai nėra taip sudėtinga, kaip atrodo.
Šiandien mes dažnai skundžiamės savo gyvenimu, tačiau jei reikėtų vos vieną parą praleisti tokiomis aplinkybėmis, kokios po karo teko mano tėvų kartai, manau, būtų nepakeliamai sunku. Visas tas pokario siaubas, dramos, netikrumas, baimė, melas, iš visų pusių tykančios grėsmės… Kai imi žiūrėti į viską paprasčiau, tuomet supranti, kad Jobo istorija nuolatos kartojasi žmonijos gyvenime. Tiesa, paties šio spektaklio mes nepabaigėme, kaip parašyta knygoje…
Nebuvo jokio happyendo, bet liko klausimai. Gal teatro užduotis ir yra kelti svarbius klausimus?
Gali būti. Artistui būtina knaisiotis po save, ieškoti, tirti savo emocijas, tačiau labai svarbu ir grįžti į tokią būseną, kai viskas atrodo paprasta ir nereikšminga.
Šiandien mums itin reikalingas aukšto lygio komedijos žanras. Kad galėtume į viską pažvelgti paprasčiau, pasijuokti iš savęs ir kitų. Juk žymiai sveikiau yra juoktis iš kito, nei niršti ant jo ar keikti. Aišku, tarp juoko ir vulgaraus tyčiojimosi yra siaura riba, o pasijuokti reikia mokėti.
Man rodos, viską galima daryti linksmai. Aš ir E. Nekrošiui sakau, na, kodėl tau būtinai tokiam rimtam būti, padarome kokią durnystę… O jis tik nusuka galvą… (juokiasi) Labai rimti mes tapome, anksčiau daugiau juokavome. Bandau prisiminti, kada gi teatre paskutinį kartą vaidinau komediją… matyt, dar „Jaunimo teatro“ laikais prieš kelis dešimtmečius…
Atvirai sakant, man artimesnis yra gaivalas, o ne verkšlenimai ir padūsavimai. Abejoju melodramomis ir bandymais pravirkdyti žiūrovą. Dabar dažnai artistas pragyvena juokindamas žiūrovus teatre ar televizijoje, tačiau retai ten būna kažkas tikrai juokingo. O juk geras ir nesumeluotas juokas ir gydo, ir saugo.
Kita vertus, teatre komedijos ar tragedijos yra išgryninti žanrai, o pačiame gyvenime komedijos neretai būna tragiškesnės ir už liūdniausią melodramą. Ką gi, kaip danguj, taip ir teatre… (juokiasi)
Šią publikaciją parėmė „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.
