Dievo tauta kelyje į pažadėtąją žemę užtruko ne vieną dešimtmetį, tuo tarpu mes, aš, po kelių mėnesių ar dienų nuoseklesnio ėjimo paskui Jį – gyvenimo pagal Jį – murmėjimais svaidydamasis stoviniuoju ant nusivylimo Dievu slenksčio. Nekantrumas yra vienas iš būdingiausių šiandienos žmogaus palydovų į susinaikinimą: greiti keliai, santykiai, greitas maistas, poilsis, greitieji kreditai ir panašiai. Dvasinių dalykų siekime irgi ieškome plačių greitkelių, o ne siaurų takelių. Neduodam Dievui laiko (kurį Jis mums ir dovanojo), nesuteikiam Jam šanso. Trokštame, kad viskas spręstųsi vienu piršto mostelėjimu. Mes linkę gaminti (ir kuo sparčiau) produkciją, tuo tarpu Dievas kviečia būti vaisingiems – trokšta brandinti, nokinti Dangaus Karalystės vaisius mūsų kasdienybės šakose. Dievas trokšta mus vesti pagal mūsų pajėgumą ir tempą – mes linkę Jį, save ir vieni kitus skubinti, kol pristabdo užgyventi nesveikumai.

Ir visgi, Dievas nori mums gero: Jis mums žada pilnatvę, malonę po malonės, nenykstantį džiaugsmą ir nesunaikinamą lobį. Jis kviečia ir pats kantriai veda iš visų vergysčių į laisvę būti savimi, iš visų nesusikalbėjimų ir vaidų – į bendrystę, garuojančią dieviškumu. Tik didžioji drama – Jo įžengimas į mūsų gyvenimus, Jo Karalystė, kurios piliečiais kviečia būti, panaši į garstyčios grūdelį ar į dosniai sėjamus grūdus – be mūsų ištikimo atvirumo Jam ir Jo veikimui Dievo pastangos auginti, išvesti, sutaikyti gesinamos mūsų mėginimais būti dievais.

Dievas mus kviečia ne trumpalaikiam nuotykiui, o Gyvenimą keičiančiai Kelionei į Tėvo namus. Dievas vilioja mus į dykumą, kad pirštųsi mūsų širdžiai, Jis kviečia į Kelią, kai tuo tarpu mes pakelės užeigose graudžiai traukiam savigailos ar kaltinimų sutartines. Dievo tauta, Abraomas, Motina Teresė ir šimtai, tūkstančiai prieš mus gyvenusiųjų, išgirdę Dievo pažadus, atsiliepė į Jo kvietimą – paliko viską: namus, turtus, tėvus, karjeros galimybes, savirealizacijos planus ir svajones – ir leidosi paskui Jį per nežinios slėnius ir pasitikėjimo Vedančiuoju viršukalnes. Dievas nenuvilia – Jo pažadai, Jo svajonės mums pranoksta mūsų įsivaizdavimą, Jo dosnumas Juo pasitikinčiam žmogui nesuskaičiuojamas: ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo Viešpats prirengė Jį mylintiems.

Didžioji vis atgyjanti dilema, kryžkelė, kurioje stoviniuoju: kuo pasitikėti – savimi, tuo, ką matau, turiu, pažįstu, išmanau, sugebu, ar Dievu. Kuriuo keliu eiti: lipant per galvas, alkūnėmis stumdantis „užsitikrinti“ ateitį sau ir tiems, kuriuos myliu, ar atsisakyti, atiduoti, dalintis, ir eiti paskui – ieškoti tik Dievo Karalystės ir Jo teisumo viliantis, kad visa kita bus pridėta, dovanota?..

Dievas kviečia mus į laisvę ne dėl to, kad mums pavydi jaukiai įsirengtų mąstymo ar elgesio kalėjimų, o dėl to, kad trokšta dovanoti daugiau. Kviečia palikti, neprisirišti ne dėl to, kad Jam mūsų užgyventų „turtų“ reiktų – o veikiau tam, kad būtumėm išlaisvinti, „ištuštinti“ didingesniems dalykams.

Esame viliojami, kviečiami, raginami palikti visa ir viską, kas stabdo Kelyje paskui Kristų į pilnatvę. Kas dėl Jo palieka, gauna šimteriopai namų, brolių, seserų – gauna nesunaikinamą lobį, tampa lobiu šalia esantiems. Svarbu tik išjudėti į Kelionę, kupiną nuotykių, sunkumų ir atradimų – Kelionę, kurioje dyla puikybės ir susireikšminimo kurpaitės. Kelionę, kurioje gyjama: atsiveria akys, ausys, širdys. Niekas nežada, kad eisime raudonais kilimais – greičiau atvirkščiai – pasaulyje priespauda laukia, bet esame kviečiami būti ramūs, nes Vedantysis nugalėjo pasaulį. Kasdienė ištikimybė nueiti vienos dienos kelią, drąsa Kelyje sutiktuosius priimti ne kaip konkurentus, kuriuos reikia įveikti, o kaip Ženklus, nurodančius kryptį, drąsa Vedančiojo visagalybe pasitikėti labiau nei mūsų silp­numo, mažumo apraiškomis – paverčia mūsų Gyvenimo Kelionę nepakartojama.

Prieš mus keliavusieji (nes juk žingsniuojam pramintu Keliu) kviečia pasitikėti. Jie sako, kad kūrinija – šokis, o Šokantysis – Dievas. Atsiduoti Jo vedimui… Glėbyje patyrus saugumą sutikti, kad vestų Jis…

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.