JAV gimęs Robertas Fisheris neretai vadinamas šachmatų Mozartu, talentingiausiu šachmatininku per visą šio žaidimo istoriją. Į žymųjį austrų kompozitorių Fisheris panašus ir įnoringu charakteriu bei skandalais, kurie jį lydėjo visą gyvenimą. Sunku vienareikšmiškai atsakyti, ar tikrai šis ,,protingiausias visų laikų kvailys”, kaip jį apibūdino vienas iš biografų, yra visų laikų šachmatininkas Nr.1, bet tikra tiesa tai, kad jis sugebėjo tapti pasaulio čempionu, padaryti šachmatus gerokai populiaresnius, išsireikalauti, kad prestižinių turnyrų dalyviams būtų mokomi ne mažesni honorarai nei kitų sporto šakų elitiniams sportininkams, nepaisant to, kad pats griovė savo karjerą, garsėjo kaip žmogus, su kuriuo geriau neturėti reikalų, daug metų negalėjo sugrįžti į JAV, nes būtų pasiųstas už grotų.
Sunki būsimo čempiono vaikystė
Robertas, kuris paprastai vadinamas tiesiog Bobiu, gimė Čikagoje Antrojo pasaulinio karo metu. Tėvo, regis, jis niekada nematė, net buvo ginčijamasi, kas tikrasis jo tėvas. Bobio vyresnės sesers Džoanos tėvas, formaliai laikomas ir berniuko tėvu, buvo Vokietijoje gyvenęs žydų kilmės komunistas, kuris su Bobio mama, žydų kilmės Šveicarijos gyventoja, susipažino ir susituokė studijų Maskvoje metu. Po studijų sutuoktiniai patraukė į Ameriką, kur jų keliai išsiskyrė. Mama apsigyveno JAV, o jos vyras – Čilėje. Viena iš priežasčių buvo tai, kad JAV atsisakė jį įsileisti dėl komunistinių pažiūrų. Kita vertus, poros santykiai jau buvo atvėsę ir jie pernelyg nesistengė likti kartu.
Bobio mama, likusi viena su dviem vaikais, labai sunkiai dirbo. Prie jos vargų prisidėjo ir tai, kad jai vis tekdavo atremti kaltinimus, jog esą ji yra komunistų agentė. „Šnipų medžioklė“ JAV anuomet buvo populiari. Šeima vertėsi sunkiai, tačiau tai Bobiui rūpėjo tik iki šešerių metų, kol sesė jo neišmokė žaisti šachmatais. Tada viskas pasikeitė. Berniukas atrado savo gyvenimo meilę ir jam niekas daugiau nerūpėjo.
Pasakojama, kad Bobis kategoriškai atsisakydavo draugauti su bendraamžiais, nes jie nemokėjo žaisti šachmatais. Susirūpinusi mama net buvo padavusi į laikraštį skelbimą, kuriame kvietė atsiliepti jaunuosius šachmatininkus. Tačiau JAV šachmatai tuo metu nebuvo populiarūs ir Bobis draugavo išskirtinai su šachmatų lenta.
Nors berniukas buvo labai gabus, turėjo fenomenalią atmintį, labai greitai išmokdavo naują užsienio kalbą, tačiau mokykla jam buvo tikra kankynė ir, kai tik atsirado galimybė, jis metė mokslus, viešai paskelbdamas, kad jo mokytojai buvo bukapročiai, kažkiek vertas dėmesio buvo nebent kūno kultūros mokytojas, nes mokėjo žaisti šachmatais.
Šachmatų pasaulio kometa
Pirmajame turnyre Bobis sudalyvavo, kai jam buvo dešimt. Netrukus jis įsitikino, kad tarp bendraamžių neturi rimčiau jam pasipriešinti galinčių priešininkų. Būdamas keturiolikos jis tapo jauniausiu per visą istoriją JAV šachmatų čempionu. Tai atvėrė jam tarptautinę areną.
Bobis Fisheris sparčiai populiarėjo ir kartu ryškėjo jo itin sudėtingas charakteris. Kai jis metė mokyklą, kilo konfliktas su mama, kuri neapsikentusi išvažiavo gyventi į kitą miestą. Vaikinas sureagavo pareiškimu, kad jam tai didžiulis palengvėjimas, nes nemėgsta gyventi kieno nors kontroliuojamas.
Jau paauglystėje Bobis viešai pareiškė, kad ketina tapti pasaulio čempionu, ir atkakliai darbavosi. Norėdamas palaikyti taip pat ir fizinę formą, jis žaidė tenisą, plaukiojo, užsiėmė žiemos sporto šakomis. Praktiškai su niekuo nebendravo ir su žmonėmis kalbėjosi tik apie šachmatus.
Pirmieji tarptautiniai turnyrai buvo gera pamoka jaunajam genijui. Teko patirti itin karčių pralaimėjimų. Tačiau jam buvo būdingas nuostabus sugebėjimas mokytis iš klaidų ir netrukus atėjo įspūdingų pergalių, taip pat ir tarptautinėje arenoje, laikotarpis. Fisheris, tebūdamas penkiolikos, tapo jauniausiu šachmatų didmeistriu pasaulyje.
Jei apie jo, kaip šachmatininko, talentą praktiškai visi kalbėjo su susižavėjimu ir spėliojo, ar Fisheriui pavyks prasibrauti į pačią viršūnę, tai jo laikysena ir elgesys kėlė nuostabą bei pasipiktinimą. Ilgainiui tapo įprasta, kad jis vėluoja į varžybas, protestuoja dėl kiekvienos smulkmenos. Dažniausiai jam neįtikdavo patalpos, kurioje vyksta varžybos apšvietimas, jis reikalaudavo, kad žiūrovai nedrįstų išleisti nė mažiausio garso, paskelbė, kad dėl religinių įsitikinimų negali žaisti šeštadieniais, o kai teisėjai pabandė atsižvelgti į šį jo pageidavimą, pradėjo piktintis, kad kitiems turnyrų dalyviams sudarytos esą geresnės sąlygos. Kalbėdamas su JAV žurnalistais, jis tvirtino, kad šachmatus yra užvaldžiusi komunistinė mafija, kuri trukdo žmonėms, atstovaujantiems ne Sovietų Sąjungai, pasiekti gerų rezultatų.
Tiesa, tenka pripažinti, kad Fisherio priekabumas turnyrų organizatoriams ne visada erzino jo kolegas. Pavyzdžiui, Borisas Spaskis pripažino, kad Fisheris buvo geriausia profsąjunga, nes jam pavyko išsireikalauti, kad tarptautiniai turnyrai būtų organizuojami patogiai jų dalyviams, būtų rūpinamasi šachmatininkų komfortu ir gerokai padidėjo turnyrų prizinis fondas. Drąsiai galima sakyti, kad Fisheris labiau nei kuris nors kitas XX amžiaus šachmatininkas prisidėjo prie šachmatų prestižo visame pasaulyje augimo.
Svajonės išsipildymas
1972 m. Islandijoje, Reikjavike, įvyko Roberto Fisherio ir Boriso Spaskio kova dėl stipriausio pasaulio šachmatininko vardo. Nieko nestebino, kad prieš ją vyko ilgos derybos su ekstravagantišku amerikiečiu, kuris kruopščiai derino kiekvieną detalę.
Kovos pradžia nuvylė Fisherio gerbėjus. Pirmąją partiją amerikietis pralošė. Atrodė, kad jis niekaip negali susikaupti ir daugiau dėmesio skiria ginčams su organizatoriais dėl to, jog, pasak Fisherio, žurnalistai trukdo šachmatininkams. Antroji partija apskritai baigėsi kurijoziškai, nes Fisheriui buvo įskaitytas techninis pralaimėjimas. Jis pavėlavo į jos pradžią daugiau nei valandą – vėl buvo paskendęs ginčuose. Sužinojęs apie tai, kad jam įskaitytas pralaimėjimas, amerikietis pratrūko pykčiu ir buvo pasiryžęs apskritai pasitraukti iš turnyro, piktinosi, kad visi prieš jį susimokė. Tačiau galiausiai jis apsisprendė tęsti kovą ir kiekvieną partiją žaidė vis geriau. Jis laimėjo kovą rezultatu 12½:8½.
Tai buvo ne tik Fisherio svajonės išsipildymas, bet ir visos JAV triumfas. Tėvynėje jis buvo sutiktas kaip nacionalinis herojus. JAV kilo tikras susidomėjimo šachmatais bumas. Fisheris gavo prezidento Richardo Niksono laišką, kviečiantį pietų į Baltuosius rūmus. Tačiau šachmatininkas sureagavo sau įprasta maniera – išmetė laišką į šiukšliadėžę, pareikšdamas, kad negali pakęsti pietų, kur visi skaičiuoja vienas kito kąsnius.
Čempiono titulas tik dar labiau padidino Fisherio ekscentriškumą. Jis dar griežčiau pradėjo vengti nepažįstamų žmonių, atsisakydavo dalyvauti viešuose renginiuose, pykdavo, kai jį bandydavo nufotografuoti, atsisakė bendrauti su žurnalistais. Jam buvo siūlomi pelningi reklaminiai sandėriai, tačiau jis atšovė, kad negali reklamuoti netobulų produktų ar paslaugų.
Sunku patikėti, bet paskutinė partija kovoje dėl čempiono titulo Reikjavike tapo paskutine oficialiai Fisherio sužaista partija oficialiame turnyre. Kritikai tvirtino, kad jį apėmė baimė pralaimėti, kiti teigė, kad Fisheriui sustiprėjo persekiojimo manija, taip pat būta paaiškinimo, kad jis nebemato prasmės ką nors dar įrodinėti.
Fisheris atsisakė kovoti su naujuoju pretendentu į stipriausius pasaulio šachmatininkus Anatolijumi Karpovu. Beveik metus vyko derybos dėl įvairių smulkmenų, taip pat Fisheris reikalavo itin didžiulio piniginio honoraro. Galiausiai jis apskritai atsisakė žaisti su A. Karpovu ir iš Fisherio oficialiai buvo atimtas stipriausiojo pasaulyje šachmatininko titulas. Prasidėjo A. Karpovo era, kuri tęsėsi, kol jis buvo nukonkuruotas Gario Kasparovo.
Įtūžęs atsiskyrėlis
Apie Fisherį žiniasklaida vėl prabilo 1981 m., kai jis buvo apkaltintas dalyvavęs banko apiplėšime. Dvi dienas jam teko praleisti kalėjime, kol policija išsiaiškino visas aplinkybes. Policininkams dirbti trukdė nuolatiniai Fisherio protestai ir pykčio priepuoliai.
Užpykęs dėl tėvynėje patirto nepagarbaus elgesio, Fisheris pervažiavo į Vengriją, kur apsigyveno pas jauną šachmatininkę. Tiesa, dar prieš tai tris kartus nugalėjo Masačusetso universiteto sukurtą pirmąjį šachmatais žaidžiantį kompiuterį. Spėjama, kad Fisheris trumpam buvo prisijungęs ir prie vieno iš JAV veikusių apokaliptinių kultų.
1992 m. pasaulį apskriejo netikėta žinia, kad šv. Stepono saloje, priklausiusioje Jugoslavijai, įvyks Fisherio ir Spaskio sportinė dvikova iki dešimties pergalių. Tai buvo komercinis turnyras, kurį organizavo vienas iš vietos oligarchų. Jis nebuvo įtrauktas į oficialius Pasaulinės šachmatų federacijos planus, todėl tegalėjo būti traktuojamas kaip draugiškos varžybos. Jas Fisheris laimėjo nesunkiai rezultatu 10:5.
Tačiau dar prieš prasidedant varžyboms Fisherį pasiekė JAV valstybės departamento laiškas, kuriame jis buvo įspėtas, kad Jugoslavijai taikomas tarptautinis embargas ir bet kuriam JAV piliečiui draudžiama dalyvauti čia vykstančiose varžybose. Už šio draudimo nepaisymą grėsė įkalinimas net iki dešimties metų.
Šis perspėjimas įsiutino Fisherį. Jis pareiškė, kad JAV turėtų jį ant rankų nešioti kaip nacionalinį didvyrį, o ne drįsti grasinti. Šachmatininkas pareiškė, kad jis nebelaiko JAV savo tėvyne, kad ją užvaldė žydai, kurie apraizgė visą valstybę savo finansiniais voratinkliais.
Beje, tai buvo pirmasis, bet, deja, ne paskutinis Fisherio antisemitizmo protrūkis. Vėliau jis viešai tvirtino, kad holokaustas – tai žydų išsigalvojimas, skelbė, kad pritaria JAV atakavusiems teroristams. Reaguodamas į šiuos pasisakymus, JAV atėmė iš jo pilietybę.
Akivaizdu, kad per tuos metus, kai jis gyveno tarsi atsiskyrėlis, charakteris nė kiek nepagerėjo. Jis tik tapo dar labiau nenuspėjamas ir persismelkęs sąmokslo teorijų. Po varžybų su Spaskiu Fisheris dar kurį laiką gyveno Vengrijoje, bičiuliavosi su šachmatininkėmis sesėmis Polgar, tačiau paskui staiga nutraukė visus ryšius ir pervažiavo į Filipinus, o paskui į Japoniją. Čia buvo suimtas, kai bandė su JAV pasu įsiregistruoti į tarptautinį skrydį. Fisheris ir vėl atsidūrė kalėjime, tik šįsyk net aštuoniems mėnesiams ir jam grėsė deportacija į JAV.
Galiausiai pav
yko sutarti, kad Islandija, kur jis buvo populiarus dar nuo kovos dėl pasaulio čempiono titulo laikų, suteikė Fisheriui prieglobstį ir pilietybę. Čia šachmatininkas praleido likusius gyvenimo metus. Jis susirgo vėžiu, griežtai atsisakė operuotis ir 2008 m. sausio 17 dieną mirė. Palaidotas nedidelėse katalikų kapinėse penkiasdešimt kilometrų nuo Reikjaviko. Prieš mirtį Fisheris prašė, kad kapinėse paminklas būtų labai kuklus ir ant jo būtų parašyta tik jo vardas, pavardė ir gyvenimo metai.
Fisherio gyvenimo partija buvo keista. Panašu, kad jis bandė aplošti pats save. Neabejotinai jis buvo puikus šachmatininkas, tačiau kartu buvo ir didžiausias savo paties priešas.
Andrius Navickas
Šis tekstas yra dalis bendro VšĮ „Aštuntoji diena“ ir „Kėdainių mugė“ projekto.
