Mėnesiena, sniegas, beveik naktis. Švytinčio baltumo ir matinės juodumos kompozicija nejučiomis mane įima savin kaip kokią mažytę priešybių sandūrą amortizuojančią detalę. Akcentą, niuansą, tarpinę ar tarpininkę… Siaučiuosi į kailinius. Smelkia malonus gaivus šaltukas, lyg pamažėle būčiau verčiama mėtiniu ledinuku. Suklūstu: tolumoje ritmingas traukinio dardesys skaidosi į karoliukus – apvalius, irgi šaltus, į ilgą, nutįstantį, ir galiausiai tylon įsmunkantį jų vėrinį.

Pamanau, jog esu labai toli nuo miesto. Dabar jis nyra į lėtesniu režimu veikiantį naktinį gyvenimą. Virš gatvių tarsi smogas pakimba dieną slopinamų troškimų, aistrų, fantazijų koncentratas. Ore tvyrantys neištiriami iliuzijų junginiai svaigina ir maloniai nuodija, – o ar ne tam ir skirtas šitas truputis tamsaus, smalsiai svetimojo akiai neperregimo laiko? Juk vos išaušus rekvizitas ir vaidmenys jau būna neatpažįstamai pakeisti. Tiesiog meistriškai ir lygiai taip, kaip visada – diena iš dienos, metai iš metų. Prieš akis vėl tas pats šaunus kasdienis vaizdelis: valdininkai kuria strategijas, referentai jas referuoja, administratoriai administruoja, menininkai dirbasi savo rankdarbėlius, DIDmenininkai stato megapolius ir akropolius, o žiniasklaidininkai tavo sąmonėje ir pasąmonėje viską išsklaido tokiu plačiu spinduliu, taip sujauktai ir prieštaringai, kad pasijunti tarsi braškantis, ant apokalipsės slenksčio atsidūręs Babelis. Tačiau ar tai jau reiškia ką nors negera? Ne, anaiptol. Paprasčiausiai toks yra pasaulis. Dailiai keičiantis dienos ir nakties scenovaizdžiams, tave maitina mišrainėmis ir kokteiliais. Plaka juos, kaip pageidauji – nuo banaliai prėsko su burbuliukais (dominuoja pikantiški pramoginiai popsiniai E), iki verčiančio iš koto intelektualiai ciniško.

Tačiau – stop. Iš tiesų norėjau visai ne apie tai.

Apie tai nusibodo.

Tebesu sklidina mėtinės gaivos, raiškaus mėnesienos ir sniego švytėjimo. Tebesu truputį tarp. Yra paslaptingų priemonių, praplečiančių mūsų tikrovę. Regimybei pridedančių gelminį pamušalą. Jis apgobia nesučiuopiamu šilku, ir ūmai viskas kinta. Jei išeisi iš tuščios, vėjo košiamos pavėsinės, prie apsnigtos tujos išvysi spingsintį Narnijos žibintą. Arba per užšalusį tvenkinėlį nuliuoksės Alisos triušis, arba ūmai pakis vaiskus žiemos dekoras ir iš niekur prapliups tarkovskiškas lietus.

Netikiu, kad vaizduotė meluoja. Netikiu, kad apgauna intuicijos kompasas. Pranašiškos žmogaus įžvalgos sukurti pasauliai yra nepalyginamai realesni už tą, kurį įpratę vadinti tikrove ir kuriame neva saugiai įsikuriame – atrodytų, kad labai ilgam, todėl komfortiškai, tarsi apsukrus advokatas jau būtų čia juridiškai įforminęs mūsų amžinybę su visomis įmanomomis garantijomis. Mus nori įtikinti, kad klaidžiojimai išpuikusio proto labirintais, teškenimasis faktiškumo balose, daiktų kapinynai, pertekliaus lava užlietos sustingusios pompėjos yra tikra, o tas giliai mumyse prigludęs pamušalinis vaizdinys – iliuzija ar net liguista fantazija. Vietoj jų eterio švieson, išdavikiškai vis pokštelint pigios sensacijos konfeti, diena iš dienos išvelkamos svetimos „dramos“. Ir toks išviešintas seklus jaukalas, kurio dažnai nė tikra nesėkme nepavadinsi, – jau bemaž viskas apie mus ir mūsų gyvenimus? O kas nutinka, vos tik kameros akis įžūliai bando skverbtis gilyn? Brautis pro butaforiją? Kažkas, ko nepridengtų grimas, išsyk… nunyra. Tikrovė tarsi svarmuo gramzdina į visai kitą – gelminį, pamušalinį būties lygmenį. Realios tragedijos ir katastrofos netelpa į jokį TV ar šiaip „formatą“. Stiklinė akis iki DRAMOS nenusigauna, jai lieka tik raibuliai ir drumzlės. Tačiau, norime to ar ne, kol vyksta efektingi kaukių karnavalai, kol taškomasi paviršių purslais, po niekam nepasiekiamus egzistencijos užutekius pasklinda daugybė Edvardo Muncho „Klyksmo“ variacijų – neatskiriamai sumišusių klaiko ir patyčios grimasų. Nesuvaidintų ir neįžvelgiamų. Nejaugi iš tiesų tai jau beveik nesančios užtikrovinės ar posttikrovinės sritys? Iliuzija?

Kita vertus, jeigu kalbame apie vaizduotę – jos pasauliai tikrai panėšėja į kone neegzistuojančius, vis pranykstančius, be perstojo kintančius virtualius paveikslėlius. Kopijų kopijos, aidų aidai. Atrodytų, kartais net seki pėdsakais to piktavalio visur įsibraunančio klastotojo, kuris juos primygtinai trina, deformuoja, primityvina ir išjuokia. Bet kaip nuostabu: šitie dvasios peizažai, efemeriški vėjų ir šviesos salynai nelauktai vėl pasklinda naujais ir nenuspėjamais, o sykiu – atsikartojančiais, buvusiuosius esmingai primenančiais pavidalais. Galingai ir subtiliai perduodami nesuklastotos tiesos koordinates. Vienąkart visa savo esatimi patiri, jog yra prieiga prie to, ką retsykiais iškužda tyliausia nuojauta. Ir atsiveria, kai visai nesitiki. Kad ir tokią mėnesėtą mėtinę naktį kaip ši. Slaptažodis – eilėraščio eilutė ar bet kokia daugiasluoksniškai atsisklendusi situacija, detalė, užuomina, gestas, šypsnys, tuštuma, gedulas, bejėgystė… Tiesiog staiga įskyla čia ir dabar lukštas, o į tą tarpą kažkas nukreipia skvarbų tikėjimo ir vilties spindulį. Štai – žiūrėk. Oda perbėgęs virpulys praneša, jog būtent tai yra tikra, jog ši patirtis – ne iš įprasto kokteilių ir mišrainių raciono, čia ne greitmaistis, kurio prisišlamštę esame apatiški ir tingūs. Dabar kyla pavojus būti iš tiesų sukrėstiems, o toks sukrėtimas gali pažadinti tai, kas ir mumyse nori klykti E. Muncho nutapyta grimasa. Panašu, kad šis vidinis padaras pratrūks bet kurią akimirką, nes pajuto, jog daugybę metų buvo begėdiškai maustytas. Šįkart neįpirši jam nei daugiaaukštėmis abstrakcijomis ar neįkandamų idėjų riešutėliais pagardinto kokteiliuko, nei pasvilusių sinkretinių blynelių iš įvairių religijų, mitologijų, prietarų ir šiaip svaičiojimų tešlos. Netiks net anksčiau nusigalavus dar suveikdavę energiniai populiariosios psichologijos gėrimukai. Mat gelmiaskrodžio spindulio šviesoje akis badyte bado pribloškiantis faktas: kuo iki šiol atkakliau stengeisi būti laimingas, tuo tau prasčiau sekėsi. Tiek naktinėje, tiek dieninėje gyvenimo versijoje. Tiesą sakant, praėjus pirmam šokui, tai netgi šiek tiek pralinksmina. Gal su tavimi jau ilgai dirbama tam tikros žaidybinės pedagogikos metodu? Negana to – panašu, kad išmoningas tavo mokytojas pasirengęs kantriai kartu išeiti visą tau parengtą lavinimo(si) programą.

Kodėl visa tai šovė į galvą? Net nenutuoki. Tačiau vis dar košiant tai maloningai šviesai bandai susigaudyti, ko iš tiesų pasiilgai. Gana netikėta – ar tik ne paprasčiausios kasdienės duonos be jokių sintetinių priedų?… O dabar – vaizduotė. Ji padeda atrakinti simbolių spyneles. Tereikia pasikliauti ir priimti iššūkį: o kas, jei už tų, atrodytų, archajiškų, sentimentalių ir naivių siužetų, formulių, ženklų slypi kvapą gniaužianti, protą gniuždanti informacija? Žinia apie visa apimantį tikrovės perversmą-virsmą? Vaizduotė yra banga, kuri siūbtelėdama į lėkštą „realybės“ krantą šį tą išmeta iš mums nepasiekiamų gelmių. Tuos radinius dažnai intuityviai pastebime, atpažįstame, net apnašas nugrandome ir, atmetę padirbinius, dėliojame į vientisą koliažą. O kartą, veikiausiai reikiamai sukritus mįslingoms aplinkybėms, staiga gauni progą sulyginti tai, ką surankiojai, su tuo, kas visą laiką slypėjo stropiai užsiūtoje tolimoje tavo gelminio pamušalo klostėje. Siūlė išyra, kažkas tavyje, regis, sudiegia ar diegiasi, štai spusteli lemtingą ok, tada save, ir dabar jau žinai, kad išsiskleidęs vaizdinys – tai mažutė Originalo versija ir kad nuo šiol visas aptiktas koliažinės kartotės detales mokysiesi sutikrinti su ja. Paaiškėja, jog toje vidinėje gelmėje, siūbtelėjusioje bangelėje – nepalytėtoji tavo Savastis, visatos Centras, Draustinis, į kurį niekas neturi teisės įkelti kojos. Tos teritorijos niekada nepasieks Babelio smogas. Į ten tave be paliovos kreipia šifruotos ar tiesioginės nuorodos. Bet kokiu metu, iš kiekvienos situacijos – tiek tiesiais, tiek labai aplinkiniais keliais, o tiesusis netikėtai gali pasirodyti daug ilgesnis ir klaidesnis nei, sakytum, niekur nevedantis apgailėtinas šuntakis. Ši kelionė pranoksta vaizduotę.

Iš tiesų kiekvienas, kuris nėra mirtinai užsispyręs, prieina tokį etapą, kai, apsinuodijęs mišrainėmis, kokteiliais ir kokakolomis, iškamuotas visokių sielos bulimijų ir anoreksijų, galų gale it koks archetipinis pasakų personažas susiriša mazgelin kasdienės duonos žiauberę ir patraukia Draustinio link.

Virš galvos jam tarsi aptirpęs mėtinis ledinukas šviečia mėnulis, tolumoje sparčiai ridenasi šalti traukinio karoliukai.

To paties ar kito?

Iš kokio laiko, kurios tikrovės?…

Bet keleiviui tai bemaž nerūpi.

Jis išvysta ramiai švytintį Narnijos žibintą, protarpiais lyja tarkovskiškas lietus, tada simpatingasis C. S. Lewiso faunas ponas Tamnusas jam galbūt paskolina skėtį. Vėliau slaptas duris atveria Šventraščio ar eilėraščio frazė, auksiniame amžinybės fone nusišypso ikona, vėl švysteli gelmiaskrodis kelrodis… Piligrimui dosniai ir sumaniai pribarstoma priminimų, slaptų žinučių, ženklų, įspėjimų, padrąsinimų.

O artėjant finalui, pamažėle ryškėjant tikslo kontūrams ir aštrėjant nuojautai, jis apstulbęs ima suvokti, bemaž regėti, kad klyksmas, šešėliais ir slogučiais jį persekiojęs per visą kelionę, jau PERTAPYTAS.

Kada?

Į ką?..

Šis tekstas buvo rašytas G. Morkūno vardo esė konkursui ir pelnė jame III vietą suaugusiųjų kategorijoje

One Comment

  1. Pingback: Navickaitė Lina | Lietuvos rašytojų sąjunga

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *