Visais laikais diktatoriai labiausiai bijojo ne ginkluoto pasipriešinimo, bet tų, kurie drąsiai sako: „karalius nuogas“. Paradoksalu, bet mūsų istorijos vadovėliai kur kas daugiau pasakoja apie diktatorius nei apie disidentus. Praktiškai visi žinome kruviniausių XX amžiaus veikėjų pavardes, tačiau labai mažai kas žino apie tuos, kurių negailestinga totalitarinė sistema nesugebėjo palaužti. Vienas tokių herojų – kardinolas Josephas Mindszenty, nenuilstantis kovotojas už Dievą, Bažnyčią ir Vengrijos laisvę.
Vieni juo žavėjosi ir vadino Dievo karžygiu, kiti keikė ir laikė fanatiku, Sovietų Sąjungoje apie jį buvo paskelbta „demaskuojanti“ knyga, Holivudas sukūrė filmą apie jo teismą, paversdamas kardinolą kovos su ateistine sistema simboliu.
Jis ginčijosi tiek su komunistais politikais, tiek su popiežiumi Pauliumi VI. Prieš mirtį kardinolas Mindszenty apgailestavo, kad komunistams pavyko suvilioti ir apmulkinti Šventąjį Sostą. Kita vertus, Mindszenty kritikuotas Šventasis Sostas šiuo metu rengiasi jo kanonizacijai.
Vyskupas, turintis kalinio patirtį
Joseph Pehm gimė 1892 metais nedideliame Mindszento miestelyje Vengrijoje. Iš pagarbos gimtinei, švęsdamas savo penkiasdešimtmetį, kunigas Josephas pasikeitė pavardę į Mindszenty. Tiesa, buvo dar viena priežastis – tikroji pavardė skambėjo pernelyg vokiškai, o tuo metu vokiečiai buvo okupavę Vengriją.
Jaunuolis labai anksti pajuto dvasininko pašaukimą ir jau 1915 metais buvo įšventintas kunigu. Pastoracinį darbą dirbo Vengrijos provincijoje, taip pat mokė vaikus tikybos. Labai greitai paaiškėjo, kad jaunasis kunigas, maloniai bendravęs su visais parapijiečiais, turi tvirtą politinę poziciją ir mano, kad iš Sovietinės Rusijos eksportuojamas komunizmas yra pavojingas dvasinis maras. Kunigas Mindszenty viešai pasmerkė politinius veikėjus, įkūrusius sovietinę Vengrijos respubliką. Nors šis politinis darinys gyvavo neilgai, bet „idėjiškai nesusipratusiam“ kunigui pirmą kartą teko atsidurti kalėjime.
Pasikeitus politinei situacijai, politiniai kaliniai buvo paleisti ir kunigas Mindszenty galėjo visą laiką skirti pastoracinei veiklai. Tuo labiau, kad iš kalėjimo iš karto galėjo keliauti į pirmąją savo kaip klebono parapiją.
Europoje tai buvo labai neramūs laikai – siautėjo tiek fašistai, tiek komunistai. Kai Vengrija buvo okupuota nacistinės Vokietijos, kunigas Mindszenty jau buvo tapęs vienu autoritetingiausių kunigų ir iš Šventojo Sosto gavęs prelato titulą. Pačiame okupacijos įkarštyje Joseph Mindszenty gavo žinią, kad popiežiaus Pijaus XII yra skiriamas Vesprėmo vyskupu.
Toks sprendimas tikrai nepradžiugino tų Bažnyčios Vengrijoje kunigų, kurie buvo įsitikinę, kad dvasininkai turi būti lojalūs politinei valdžiai, kokia ji bebūtų. Jiems prisitaikymas buvo dorybė, kurios naujasis vyskupas akivaizdžiai neturėjo. Iš tiesų, netrukus prasidėjo vis didesni Josepho Mindszenty ir okupacinės valdžios konfliktai. Nors Vesprėmo vyskupas dar nuo jaunystės laikų nuosekliai laikėsi griežtų politinės dešinės pažiūrų, net simpatizavo monarchistams ir kritikavo tai, kad Vengrijos žydai pernelyg kairuoliški, tačiau, kai prasidėjo nacistinis žydų teroras, jis neliko abejingas. Vyskupas ragino vengrus padėti skriaudžiamiems žydams ir pats rodė pavyzdį. Be abejo, tai užtraukė okupantų nemalonę, o paskutinį jų kantrybės lašą sunaikino griežtas vyskupo atsisakymas į vyskupo rezidenciją įsileisti su naciais kolaboravusius vengrų policininkus, kurie tvirtino turintys žinių, kad ten galėjo slapta įsibrauti policijos ieškomi asmenys.
Kovotojas už Dievą, Bažnyčią ir Tėvynę
Vyskupui Josephui Mindszenty teko keliauti į kalėjimą, tačiau vengrų akyse jo autoritetas tik augo. Kalėti turėjo nedaug, nes netrukus vokiečiai buvo išvyti ir Vengrijoje įsitvirtino, deja, ne tikra laisvė, bet Sovietų Sąjungai pavaldi marionetinė Matyaso Rakosi valdžia.
Tvirtą Mindszenty poziciją įvertino ir popiežius, kuris jį paskyrė Bažnyčios Vengrijoje primu ir arkivyskupu, o netrukus suteikė ir kardinolo rangą. Popiežius turėjo vilties, kad drąsus ir autoritetingas kardinolas sugebės apginti Vengrijos katalikų interesus, taip pat suvienys totalitarinių režimų įbaugintus dvasininkus.
Sekdama Sovietų Sąjungos pavyzdžiu, socialistinė Vengrija pradėjo intensyvią nacionalizacijos ir ateizacijos programą. Buvo paskelbta, jog iš Bažnyčios bus atimta žemė, didžioji dalis kito turto, taip pat bus uždarytos visos krikščioniškos mokyklos, kurių Vengrijoje tuo metu buvo beveik penki tūkstančiai. Griežčiausiai į tai sureagavo kardinolas Mindszenty. Jis pamoksluose atvirai pasmerkė tokią valstybės politiką ir ragino katalikus ginti savo teises. Jis važiavo iš vienos parapijos į kitą ir bandė įkvėpti kunigus priešintis nacionalizacijai, taip pat ginti krikščioniškas mokyklas.
Kardinolas Josephas Mindszenty tvirtino, kad nejaučia pykčio tiems, kurie jį puola, persekioja. Esą jo paties kančios menkniekis, palyginus su tais išbandymais, kuriuos tenka patirti visai vengrų tautai. Svarbiausia, jog nepritrūktų drąsos kovoti už Dievą, Bažnyčią ir Tėvynę.
Labai greitai komunistinė valdžia suprato, kad kardinolas yra tapęs svarbiausiu opozicijos lyderiu. Buvo imtasi priemonių ir Joseph Mindszenty trečią kartą atsidūrė kalėjime. Tiesa, šįsyk įkalinimas gerokai skyrėsi nuo pirmųjų dviejų. Siekta ne tik izoliuoti, bet ir palaužti drąsų kardinolą.
Kalėjimuose taikomos priemonės „valstybės priešams“ buvo panašios visame komunistiniame lageryje. Vengrijos kardinolas buvo nuskustas, sumuštas, aprengtas kaip klounas. Tada prasidėjo tardymai ir psichologinio poveikio priemonės. Tardytojai puikiai suprato, kad kalinys nepuls bendradarbiauti, todėl pirmiausia stengėsi jį palaužti psichologiškai. Tam buvo naudojami kankinimai triukšmu, kaliniui buvo neleidžiama miegoti tol, kol jis pradėjo alpti nuo miego trūkumo. Galiausiai jis buvo veikiamas specialiais cheminiais preparatais.
Po keturiasdešimt dienų kalėjimo prižiūrėtojai pranešė, kad užduotį įvykdė ir kalinys yra pasiruošęs pasirašyti, jog prisipažįsta kaltas dėl bet kurių kaltinimų, kokie tik jam bus pateikti. Tiesa, net ir psichologiškai bei fiziškai gniuždomas kardinolas atsisakė pripažinti, kad siekė nuversti valdžią.
Atėjo laikas parodomajam teismo procesui. Į jį kaltinamasis buvo atgabentas nusiprausęs, nusiskutęs, apsirengęs tvarkingais naujais drabužiais. Jam buvo pateikta daugiau nei keturiasdešimt kaltinimų. Tarp jų ir tokių kaip planavimas pavogti karališkuosius Vengrijos deimantus ir perduoti juos tiems, kurie svajoja atkurti monarchiją, tarnavimas amerikietiškam imperializmui, bandymas įvelti Vengriją į karą, dalyvavimas sąmoksle prieš teisėtą valdžią. Po šešių farso dienų, 1949 m. vasario 8 d., kardinolas Josephas Mindszenty buvo pripažintas kaltu valstybės išdavyste.
Mirties nuosprendis buvo neskirtas tik todėl, jog valdžia baiminosi, kad tokiu būdu kardinolas būtų paverstas kankiniu. Paskelbtas nuosprendis – įkalinimas iki gyvos galvos. Komunistinė valdžia nereagavo į užsienio valstybių protestus, taip pat ir į tai, kad popiežius Pijus XII ekskomunikavo visus, kurie prisidėjo prie šio susidorojimo su kardinolu.
Iš kalėjimo į kalėjimą
1956 m. spalio 23 d. Budapešte prasidėjo studentų demonstracija, palaikanti lenkų darbininkus, kovojančius už savo teises Poznanėje. Solidarumo akcija netrukus pradėjo panašėti į tikrą revoliuciją – prie studentų jungėsi vis nauji demonstrantai. Jozefo Bemo aikštėje Vengrijos rašytojų sąjungos pirmininkas Peter Veres perskaitė manifestą, kuriame reikalauta, kad Vengrija nebūtų saistoma jokių įsipareigojimų užsienio valstybėms, čia veiktų tikra socialistinė demokratija, kur žmonės patys rinktų valdžią ir kiekvieno asmens teisės būtų ginamos. Tada studentai pradėjo skanduoti priesaiką, jog jie niekada nesutiks vergauti, ir prasidėjo tikra revoliucija.
Valdžiai pavyko sutrukdyti protestuotojams per radiją perskaityti kreipimąsi į tautą, tačiau, suvokiant, kad situacija labai rimta, buvo nuspręsta patenkinti vieną iš demonstrantų reikalavimų – Vyriausybės vadovu buvo paskirtas komunistas reformatorius Imre Nagy.
Laisvės vėjas Vengrijoje pūtė mažiau nei dvi savaites. Lapkričio 4 d. Budapeštą šturmavo sovietinė armija ir pribaigė revoliuciją jos pradiniame etape. Per keletą kitų mėnesių naujoji sovietinė marionetė Janosas Kadaras sunaikino ir į pogrindį pasitraukusius revoliucionierių likučius.
Apie Budapeštą apėmusias demonstracijas kardinolas Josephas Mindszety išgirdo kalėjime, tačiau netrukus jis buvo išlaisvintas. Tai – vienas iš demonstrantų reikalavimų, kuris atrodė logiškas Imre Nagy.
Iš kalėjimo išlaisvintas kardinolas tapo svarbiu Budapešto revoliucinio rudens simboliu. Josephas Mindszety ne kartą kalbėjo per radiją, dalyvavo susitikimuose su žmonėmis. Taip pat pasakė įspūdingą homiliją 150 tūkstančių žmonių miniai, ragindamas priešintis agresijai iš Rytų.
Tai buvo sumišusių emocijų dienos. Visi jautė, kad artėja didžiulė grėsmė ir kartu tikėjo: o gal Sovietų Sąjungai nebus leista parklupdyti Vengrijos, juk vengrai norėjo tik to, kas komunistinėje sistemoje buvo deklaruojama viešai. Tačiau žodžiai labai skyrėsi nuo darbų.
Sužinojęs apie artėjantį Budapešto šturmą, kardinolas Mindszety buvo raginamas pasitraukti iš Vengrijos. Tačiau jis vis dar neprarado vilties, kad vengrų laisvės kova nepalaidota. Jis taip pat suprato, kad labai svarbu visam pasauliui pasakoti apie tai, kas iš tiesų vyksta Vengrijoje. Todėl kardinolas nusprendė pasibelsti į Budapešte įsikūrusios JAV ambasados duris. Jis buvo priimtas – amerikiečiams tai buvo puiki galimybė parodyti visam pasauliui, kad jie gina persekiojamų žmonių teises. Neabejoju, kad nei pats Mindszety, nei JAV vyriausybė nesitikėjo, kad ambasada kardinolui taps nauju kalėjimu, nors ir su puikiomis gyvenimo sąlygomis, dar penkiolikai metų. Būtent tiek laiko Mindszety pragyveno ambasadoje, negalėdamas niekur išeiti už jos teritorijos.
Istorijos auka
Kodėl kardinolo Mindszety gyvenimo ambasadoje trileris tiek ilgai tęsėsi? Pirmiausia, naujasis marionetinis Vengrijos vadovas Janosas Kadaras buvo labai keblioje situacijoje. Jis puikiai suprato, kad ambasadoje uždarytas kardinolas – tai didžiulis pralaimėjimas viešųjų ryšių fronte. Priversti JAV išduoti kardinolą nebuvo pakankamai galių. Leisti kardinolui išvykti iš Vengrijos – reiškia pripažinti viešai, kad Kadaras nekontroliuoja situacijos. Kai prabėgo keletas metų ir vengrų valdžia davė suprasti popiežiui ir JAV prezidentui, kad neprieštarautų, jog žymusis kalinys išvyktų į Austriją ar kur kitur, netikėtai pasipriešino pats Mindszety.
Ambasadoje įkalinto kardinolo „byla“ buvo tarsi plūduras audringoje tarptautinės politikos jūroje. Jei pirmuoju etapu Mindszety sulaukė didelio Vakarų diplomatų dėmesio, buvo rašomi protesto laiškai Vengrijos valdžiai, pasipiktinimą reiškė taip pat ir Šventasis Sostas, tai vėliau situacija pradėjo dramatiškai keistis. Prasidėjo pragmatiškesnių tarptautinių santykių periodas ir JAV vyriausybė su komunistiniu bloku pradėjo bendrauti ne tik „rimbo“, bet ir „meduolio“ politika. Esminis persiorientavimas į pragmatinę Ostpolitik vyko Šventajame Soste.
Kiek supaprastinant, pokyčius galima būtų paaiškinti tuo, kad buvo pripažinta, jog Sovietų Sąjunga ir komunistinis blokas yra faktas, kuriuo galima piktintis, bet nėra galimybių radikaliai kažką pakeisti. Jei iki tol santykiai su Sovietų Sąjunga buvo grindžiami viliantis, kad ši totalitarinė valstybė sugrius iš vidaus, tai po kurio laiko buvo pradėtas kelti klausimas: ar nereikėtų nustoti daužyti galvą į sieną ir imti siekti realistinių tikslų? Jei popiežius Pijus XII buvo griežtas komunizmo kritikas, tai jau popiežius Paulius VI pradėjo kelti klausimą – gal įmanomas dialogas su komunistinėmis valstybėmis? Buvo viliamasi, kad toks dialogas gali pagerinti tikinčių žmonių situaciją komunistiniuose kraštuose.
Akivaizdu, kad kardinolas Mindszety netrukus tapo „rakštimi“, kuri apsunkina Šventojo Sosto santykius su komunistiniais kraštais. Įkalintas kardinolas tai puikiai suprato, tačiau buvo tvirtai įsitikinęs, kad dialogas su komunistinėmis vyriausybėmis yra tikėjimo ir laisvės idealų išdavystė. Todėl Josephas Mindszety kurį laiką pats priešinosi „diplomatiniam iškeldinimui“ iš ambasados.
Galiausiai, bendromis JAV prezidento Richardo Nixono ir popiežiaus Pauliaus VI pastangomis Mindszety buvo „išlaisvintas“. Vengrijos valdžia sutiko leisti jam išvykti į Austriją, pastaroji valstybė sutiko priimti politinį kalinį. Savo ruožtu popiežius įtikino kardinolą sutikti emigruoti, jis taip pat viešai paskelbė, kad kardinolas Mindszety tapo „istorijos auka“. Komunistiniam Vengrijos režimui toks pareiškimas buvo labai svarbus, nes kaltė nuo režimo pečių buvo perkeliama apmaudžiai susiklosčiusioms istorijos aplinkybėms. Taip pat Paulius VI atšaukė Pijaus XII ekskomuniką Mindszety proceso dalyviams, o Vengrijos valdžia pasižadėjo sumažinti politinį spaudimą seminarijoms ir parapijoms.
Kardinolas Mindszety pats pasistengė, kad tokia dramos atomazga neatrodytų perdėm „saldi“. Popiežius reikalavo, kad kardinolas atsisakytų Bažnyčios primo Vengrijoje pareigų ir į jas galima būtų paskirti vyskupą, kuris priimtinas taip pat ir Vengrijos valdžiai. Už tai Mindszety buvo žadama galimybė paskelbti Vakaruose necenzūruotą jo dienoraščių, atsiminimų knygą. Tačiau kardinolas pasipriešino. Jis tvirtino, kad nė vienas krikščionis negali būti kolaborantas, ir tikrai neprisidės prie to, kad Vengrijoje Bažnyčia taptų kontroliuojama komunistinės valdžios.
1971 metais kardinolas Josephas Mindszety tapo Vienos gyventoju. Jis aktyviai bendravo su vietos vengrų bendruomene, pasakojo apie tikrą situaciją komunistinėje Vengrijoje, mielai bendravo su žurnalistais ir atkakliai neigė mitą, kad komunistinių valstybių valdžia turi tikrą gyventojų palaikymą, jog šios valstybės yra specifinės demokratijos. Kardinolas paskelbė atsiminimus, kurie daug ką sutrikdė. Netrūko žmonių, kurie buvo linkę į kardinolą žvelgti kaip į kietakaktį fanatiką, kuris svajoja apie negrįžtamai praėjusius krikščioniškų monarchijų laikus.
Popiežius Paulius VI, siekdamas kuo geresnių santykių su Vengrijos valdžia, ryžosi paskelbti, kad nebelaiko Josepho Mindszety arkivyskupu ir vyskupo sostas yra laisvas, į jį netrukus buvo paskirtas komunistiniam režimui priimtinas vyskupas. Dar po kelerių metų Josephas Mindzety Vienoje baigė savo žemiškąją kelionę. Paskutiniais gyvenimo metais jis ne kartą reiškė apgailestavimą, kad, pasak jo, komunistai sugebėjo apkvailinti net Šventąjį Sostą. Kardinolas buvo įsitikinęs, kad visos komunistų kalbos apie dialogą tėra manipuliacija ir apgaulė. Kita vertus, jis visą laiką gyveno ir mirė kaip laisvas žmogus, drąsiai kovojantis už savo įsitikinimus, gyvenantis pagal sąžinę ir pasiruošęs už Dievą, Bažnyčią ir Vengriją paaukoti gyvybę.
Šią publikaciją parėmė „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.
