Praktiškai kiekvieną dieną susiduriame su vienokiomis ar kitokiomis agresijos apraiškomis visuomenėje. Skirtingose vietose sutinkam nepatenkintus, priešiškai nusiteikusius žmones, kurie, rodosi, laukia menkiausios priežasties, kad išreikštų savo nepasitenkinimą. Jie ginčijasi vieni su kitais, elgiasi akiplėšiškai, nepraleidžia progos „pastovėti už save“, daro pareiškimus. Iš kur tiek neapykantos ir kodėl nebeveikia principas „mylėkime savo artimą“?
Atsižvelgiant į tai, kaip konfliktuojame vieni su kitais dėl menkiausių smulkmenų, panašu, kad ne taip jau ir mylim… Dauguma žmonių pripažįsta, kad jų agresyvumas būna neadekvatus situacijai. Dėl to vis dažniau kreipiamasi ir į psichologus. Pačiam tai gana sudėtinga – surasti priežastį, kodėl norime „nudėti“ negerai automobilį pastačiusį vairuotoją.
Kasdien nutinka situacijų, kurios mumyse sukelia įniršį, pasipiktinimą, susierzinimą. Vairuotojus erzina tie, kurie nerodo posūkių, važiuoja pernelyg lėtai, nemoka pastatyti automobilio. Pėstieji kankinasi viešajame transporte, pacientai konfliktuoja laukdami eilėje prie gydytojo kabineto ir t.t. Na, gerai – kai žmogus neadekvačiai elgiasi kelyje, tai negali nesukelti pykčio. Ir šie jausmai kyla natūraliai, tačiau abejonių kyla dėl šių jausmų intensyvumo ir dėl to, kaip jie išreiškiami, kaip ir dėl to, kam žmogus išnaudoja situaciją, į kurią papuolė. Jeigu nereikšmingas stimulas sukelia audringą reakciją su keiksmažodžiais ir noru panaudoti fizinę jėgą, jei žmogui užtenka menkiausio preteksto, kad įnirštų, jis yra pernelyg įsitempęs.
Įtampa susikaupia pamažu – tai neišreikšti, užslopinti jausmai, kurie paprastai iškyla santykiuose su artimaisiais. Šioje „kauptuvėje“ gali kauptis bet kurie negatyvūs jausmai, kurie vis ir vis iškyla santykiuose: kaltės ir pareigos jausmai tėvams, susierzinimas santykiuose su vaikais, kurie neklauso ir negerbia, pyktis sutuoktiniui, bejėgystės jausmas darbe, baimė dėl ateities ar finansinio nestabilumo ir pan. Susikaupusį pyktį, kuris pamažu virsta įniršiu, reikia kažkur „padėti“. Ir „saugiai: jo atsikratyti galima kaip tik ant atsitiktinai sutikto žmogaus – kyla konfliktas, negatyvūs jausmai „išspjaunami“ ir santykiai su tais, kurie šiuos jausmus sukėlė, tokiu atveju liks niekaip nepaveikti.
Eidamas pas psichologą žmogus mokosi identifikuoti savo jausmus, suprasti, kodėl jie kyla. Mokosi, kaip tą akimirką suvokti, jog tai blogai, skaudu, nemalonu, lyginti savo pojūčius su aplink vykstančiais dalykais ir aplinkinių elgesiu. Suprasti, kam skirtas jūsų pykčio jausmas ir ką su tuo galima padaryti. Taip agresijos lygis mažėja. Jei jausmai nukreipti laiku ir į tinkamą adresatą – noras keiktis, užgaulioti taps vis silpnesnis ir silpnesnis.
Frazė „Man nemalonu, kaip tu su manimi kalbiesi“, pasakyta laiku jus supykdžiusiam sutuoktiniui – tai savo ribų apibrėžimas, tai būtina harmoningam santykiui ir įtampos sumažinimui. Jei išreikšti jausmų žmogui, su kuriuo bendraujant šie atsiranda, neįmanoma, iš pradžių išmokite išgirsti save ir suprasti.
Jei kyla susijaudinimas, nervinimasis, pyktis, įniršis, reikia „suimti save į rankas“, sustoti ir įsisąmoninti, kas vyksta: ką aš dabar jaučiu, kodėl, kuriuo momentu šie jausmai atsirado, iškilo? Su kokia situacija ar kokiu žmogumi tai iš tiesų susiję? Toks dėmesingas santykis į savo jausmus atsipirks šimteriopai ir atsispindės ne tik konfliktinių situacijų dažnumui, bet ir intensyvumui, taip pat mūsų gyvenimui suteiks mažiau įtampos, ir mūsų psichika pagaliau taps stabilesnė.
Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė
Šis tekstas yra dalis bendro projekto, kurį vykdo VšĮ „Aštuntoji diena“ ir „Kėdainių Mugė“
