Regisi, nerimas yra tapęs pamatine daugelio iš mūsų sielos būsena: nerimaujame dėl ateities, dėl vaikų ir artimųjų, dėl savęs – kad esame ne tokie, kokius mus nori matyti, kad kažko nesugebame ar nepateisiname kieno nors vilčių. Anot žinomo norvegų psichiatro, kultūrologo Finno Skårderudo mus kamuoja kūno, proto, dvasios, tarpusavio santykių nerimas. Nuolatinis noras būti pripažintiems, meniškasis narcisizmas, protingo vaiko nerimas, gėda ir baimė, nemiga įvardijami pasitelkiant teorinę kalbą ir mokslines įžvalgas.
Skelbiame ištrauką iš Finno Skårderudo studijos „Nerimas. Kelionės po modernųjį Aš“, kurią išleido leidykal „Tyto alba“. Iš norvegų kalbos vertė Aušra Bagočiūnaitė.
Nebranda
Freedomas džiaugsmingai ir kiek baimingai nusikvatojo: „Pagalvok, milijonas jaunuolių, pilnakraujų narcizų!“ Mes su savo kolega kinu Freedomu apžvelgėme kontinentinę Kiniją. Vaikštinėjome po Kinijos Universitetą Honkonge.
Geltonas narcizas
Tik pagalvokite, jei 1,2 milijardo kinų pajustų, kad jiems reikia psichoterapijos. Tai būtų tikras revoliucinis šios kultūros individo sąvokos perversmas. Keista galvoti, kad prie vakarietiško kasdienos psichologizavimo prisidėtų dar ir kiniškas su šimtais milijonų mentalinių Woody Alleno giminaičių. Turėtume daug žodžių, tačiau komunikacija vis tiek sugriūtų.
Mano kolega kinas Freedomas turėjo galvoje, kad terapija būtų ne pro šalį. Jis – kinas iš Honkongo. Todėl toks ir vardas. Todėl ir toks kritiškas požiūris į šalį. Jis metė užuominą į gimstamumo politiką, kuri, anot jo, duoda dingstį rastis išlepintų vaikiščių būriams. Jie vadinami „mažaisiais imperatoriais“. Jie prikimšti dėmesio, beribiškumo ir maisto. „Tai receptas rastis narciziškoms žaizdoms ir rimtiems asmenybės sutrikimams. Paprastai išpuikėliai neišsiskiria savo brandumu ir mentaline sveikata. Dabar tai tampa norma. Už poros dešimčių metų jie valdys Kiniją.“ Pats sau galėčiau pridėti dar vieną rizikos veiksnį – agresyvųjį kapitalizmą, kuris dabar užgriebia Kiniją.
Įsivaizdavimas, kaip visą šalį apima smarkus psichologinis kitimas, primena, kad žmogus yra plastiškiausias iš visų gyvūnų rūšių. Užuomazgos, kurias Freedomas teigė pastebintis kontinentinėje Kinijoje, mums yra jau seniai nusistovėjusios normos. Daug kas argumentuoja, kad psichologiniai fenomenai ir santykių fenomenai, kurie slepiami po narciziškumo sąvoka, Vakarų kultūros aplinkoje priskiriami prie normalių. „Narciziškos kultūros“ sąvoka nereiškia patologiškos kultūros, tai nauja norma. Tačiau matyti, kad šis psichologinis sprendimas nori normalumą atspindėti. Christopheris Laschas ir Thomas Ziehe yra pagrindiniai autoriai, narcisizmą kaip kultūros diagnozę įtraukę į kasdienos kalbą.
Ką norima tuo pasakyti? Taikoma (negatyvia prasme) į bendrą socialaus bendrumo išsklidimą, į vienišumą, į akilandų savicentrizmą ir santykių pasiruošimą iširti. Žmogus atsitraukia, kad išgelbėtų save ir savo savastį: „Solidarumas mirė.“ Turint didesnę ar mažesnę teisę, analizuojama daug visuomeninių ir kultūrinių fenomenų – narciziškų savojo inscenizavimo kūrimų: tai gali būti didysis domėjimasis kūnu, tinkamu maistu, sveiku gyvenimo būdu, intensyvaus gyvenimo ilgesiu arba terapinėmis frazėmis apie savo raidą iš laikraščių savaitgalio priedų. Tai būdinga kultūrai, kuriai skauda jausmus, kad šie net virsta sentimentalumu – sentimentalumu, besibijančiu gilesnių, reiklių jausmų. Jai sunku priimti kančią, susidurti su ja akis į akį, nesitikint iš jos vien uždegančios pramogos, ir prisiimti kančiai būtiną sielvartą.
Christopheris Laschas buvo mūsų žemės apokaliptikas ir moralistas. Kai jis aštuntajame dešimtmetyje parašė klasika tapusią savo Narciziškąją kultūrą, perdėtas domėjimasis savimi jam reiškė Vakarų nuopuolį. Moralizuojantis Laschas ilgėjosi patriarchališkesnės kultūros su aiškesniais autoritetais. Tačiau jo kultūrinis konservatizmas reiškė ir kapitalizmo kritiką. Jo naujo asmenybės tipo aprašymai buvo tiesiogiai susieti su kapitalistiška prekių apyvarta. Narciziška kultūra negali būti atskiriama nuo atspindžių, paviršių, įvaizdžių ir vizualių ikonų. Aukštojo kapitalizmo prekių apyvartoje iškeliamas prekės paviršius. Žvilganti prekių išvaizda slepia pradinį prekių panašumą. Muilas tėra muilas.
Tai formuoja ir santykius tarp žmonių bei žmogaus santykį su savimi, Kjartano Fløgstado vadinamus „giliai ir fundamentaliai paviršiškais“. Paviršiniams elgsenos būdams ir „savireprezentacijoms“ pridedama gilių reikšmių. Net ir kūnas tampa simboliška kalba išreikšti ir kitiems, ir sau, kuo žmogus nori būti. Vartotojų kultūra pirmiausia yra grindžiama ne daiktais, o fantazijomis ir fantazijų troškimais. Konkrečius, taigi gilesnius, jausmus sugauti yra sunkiau.
Amžina paauglystė
Vokiečių socialpedagogas Thomas Ziehe yra ne toks melancholiškas analitikas, jis daugiau rašo apie visuomenės kitimo praradimus ir laimėjimus. Laimėjimai dažniausiai yra išsilaisvinimas iš engiančių tradicijų. Jo nuorodos susijusios su modernumo kritika, kartu ir su naujesnėmis psichoanalizės tradicijomis. Jis pripažino Heinzą Kohutą, Otto Kernbergą ir Alice Miller. Savo knygose aprašė, kaip visuomenės raida veikia šeimos struktūrą. O pakeista šeimos struktūra veikia vaiko raidą ir narcisizmo kūrimąsi.
Labai trumpai: vyksta ekonominė ir politinė decentralizacija, privedanti prie to, kad vis daugiau individų praranda pojūtį suvokti, kas dedasi aplinkui, ir nebesugeba paveikti savo gyvenimo. Per kapitalą vykdomas visuomeninimas, kuris gyvenimo sąlygas Norvegijos gyvenvietėje padaro panašias į amerikietiškos gyvenvietės sąlygas. Tokiu pat būdu ir darbo procesai daugumai tampa neaiškūs, kitiems, esantiems už darbo rinkos ribų, nepasiekiami. Tik nedidelė dalis gali pasiekti jausminį intelektualų pasitenkinimą, kurį anksčiau galėjo suteikti darbas.
Daugelis kaip kompensacijos siekia šeimyninio gyvenimo ir intymumo. Jausminio ir intelektualinio pasitenkinimo stygius reiškia, kad tėvai nelabai turi ką duoti savo vaikams: tai susiję su psichinės paramos nebuvimu arba su tuo, kad jie negali būti saugūs identifikacijos objektai. Tėvai padeda vaikams, tačiau jiems reikia ir vaikų patvirtinimo. Jiems gali būti sunku savo vaikus paleisti, nes jų pačių bejėgiškumui reikia, kad vaikai juos pripažintų. Rizikuojama, kad vaikas nepakankamai subręs. Atsiskyrimas ir individualumas užtrunka ir iškrypsta.
Kankinantis klausimas: ar šie aprašymai pakankamai gerai atliepia empirišką tikrovę? Ar mes ketiname patys save pasmerkti amžinai paauglystei? Gal sulaukę keturiasdešimties mes staiga įžengiame į suaugusiųjų pasaulį, kad taptume brandos fundamentalistais ir solidaus amžiaus dogmatikais.
