Finn Skårderud (Finas Skorderudas, g. 1956 m.) – žinomas norvegų psichiatras, kultūrologas, kino kritikas, keliolikos knygų autorius. Garsiausia jo studija – „Nerimas. Kelionės po modernųjį Aš“ (išleido leidykla „Tyto alba“, 2017) išversta į daugelį kalbų. Ši knyga – tai visuomenės ir kiekvieno mūsų sielos studija, paremta ir autoritetais, ir autoriaus pacientų išgyvenimais. Tai studija, padedanti pažvelgti į pačias nerimo gelmes, kad iš jų išnirtume saugesni ir ramesni.
Knygą iš norvegų kalbos vertė Aušra Bagočiūnaitė.
Kūrybiškumas
Jis pasakoja apie vakarą teatre. Pagyvenusiai primadonai griaudi plojimai. Ji vis kviečiama į sceną. „Nieko keisto, kad ji nesensta“, – komentuoja jaunas aktorius. Per seansus jis pasakodavo apie niekada nesibaigiančias nelaimes. Jaunam aktoriui visa atrodė iškrikę, galėjai pamanyti, kad viską krūvoje laiko tik mintys apie savižudybę. Nelaimėlis vieną dieną pasirodė su dviem bilietais, primygtinai reikalaudamas, kad ateičiau jo pažiūrėti.
– Kodėl?
– Nes aš noriu. Gali ateiti kartu su tau mielu žmogumi.
Spektaklis buvo puikus. Aukščiausios klasės meninis pasiekimas. Vaidyba suformuota kontrolės ir drausmės. „Vaidinti vaidmenį“ šiuo atveju – menkas apibūdinimas. Keblus ir tikrai klaidingas. Scenoje jis vaidino, nes tai daryti ir turėjo, tačiau vaidino taip gerai, kad tai jau nebebuvo vaidyba. Jis buvo kitas. Aktoriui svarbiausia yra kūnas. Jo kūnas virto vaidmens kūnu. Kūniškai jis ir pats tapo kitu. Jis pakilo į aukštybes. Iš jo tryško pavydėtina sveikata.
Paskui prapliupo plojimai. Mano galva, atskirų dalių nebeturėjo likti. Jis atrodė vientisas.
Vėliau mes vėl susitikome mano kontoroje: vėl pleistrai ir demonai.
Mane apsėdo noras suprasti tą kūrybišką dr. Jekyll & Hyde. Tai ne vien vaidyba ar galėjimas suimti save į rankas. Toli gražu. Sekdamas laiko dvasia, pagalbos ėmiausi ieškoti internete. Į duomenų bazę nusiunčiau anglišką žodį artist. Sugaišęs daug laiko su atsakymais, galiausiai radau itin tinkamą knygos pavadinimą: Portrait of the Artist as a Young Patient. Psychodynamic Studies of the Creative Personality (Menininko – jauno paciento – portretas. Kūrybiškos asmenybės psichodinaminės studijos). Tvirtas pagrindas.
Ir ten aptikau tą pačią istoriją. Perskaičiau apie psichoterapeutą, pas kurį lankydavosi beviltiškasis Styvas, magiškas pianistas. Jų nuolatiniai susitikimai tęsėsi jau trejus metus. Terapeutas charakterizuoja Styvą kaip „skausmingai drovų, abejojantį, nekenčiantį savęs ir visada pasiruošusį intensyviai kentėti visais gyvenimo atvejais“. Terapeutas pakviečiamas į Styvo koncertą. Po koncerto jis suformuluoja tokį palyginimą – „dieviška“.
Rašytojas Geraldas Alperis yra Niujorko psichoanalitikas. Prieš tapdamas terapeutu, jis rašė ir grožinę literatūrą, taip pat fantastiką. Kaip parašyta knygos viršelio aplanke: „Ponas Alperis turi du sūnus, kurie trokšta tapti jaunais menininkais.“
Kaip privačiai praktikuojantis analitikas, Alperis kurį laiką specializavosi dirbti su menininkais. Buvo sudaręs garantinį susitarimą su menininkų rėmimo organizacija; dauguma tų, kuriuos jis sutikdavo, buvo jauni, neturintys pinigų žmonės. Neturintys darbo, išgyvenę daug daugiau nuosmukių nei pripažinimų, o jei ir dirbantys, tai dirbantys padavėjais.
Meniškasis Aš
Susiradau Alperį. Kartą labai ilgai priešpiečiavome prie pat jo kontoros Manhatano Yst Vilidže.
Alperis apibūdina menininką kaip prototipą bendroms psichologinėms sąlygoms suvokti. Savo pacientus menininkus Alperis vadina atipiškais pacientais. Tačiau jis turi galvoje aptikęs ne tik pacientų grupės būdingų bruožų, bet ir būdingų paties meninio proceso psichologinių ypatybių. Meniškumo poveikį Alperis aprašo kaip ypatingą narcisizmo variantą. Vėl jaučiu poreikį priminti, kad narcisizmas pats savaime nėra negatyvi sąvoka. Tai kitas reikiamybės būti patvirtintam, kad galėtum pajusti esąs gyvas, pavadinimas. Alperio knyga nėra įnašas skiriant žmonėms menininko diagnozę, ji skirta meniniam procesui suvokti. Man ji daugiau aprašymas nei aiškinimas.
Kūrybiškumas kultūroje yra tapęs dideliu, pagarbiu žodžiu. Kūrybiškumo šaltinių ieškojimas nepaliaujamas. Novatoriškam kapitalistiniam žmogui kūrybiškumas nėra vien tik kodinis žodis, jis tapęs ir meno bei psichologijos mūza. Kūrybiškumo siekimas yra psichologiškoji alchemija: jei tik atrasime formulę, praturtėsime. Alperis bando kūrybiškumą aiškinti teorinėmis nuorodomis, kurios dažniausiai pasitelkiamos iš savipsichologijos.
Meniškojo narcisizmo būdingas bruožas tas, kad jis, anot Alperio, yra intensyvus savęs tvirtinimas. Iš dalies tai yra intrapsichiška, susiję su pačiu kūrimu, su veikiančiuoju talentu. Tai santykiai su išgyvenimu, kad gali kurti. Alperis teigia, kad mūsų ankstyvuosiuose santykiuose susiformuoja modeliai, kaip galime išmokti patys save paguosti. Daugeliui saviguoda gali tapti nuosava veikla ir kūrimu. Kartu su savo produktu aš nesu vienas. Iš dalies tai ir interasmeniška – kaip susitikimas su pripažįstančia publika.
Alperis gydė ir apklausė daugiau kaip šimtą menininkų. Kai kuriuos stebėjo dvidešimt metų. Vieni susilaukė sėkmės. Kiti iki šiol tebedirba padavėjais, tvirtai tikėdami tikruoju savo gyvenimo pašaukimu. Lygindamas juos su savo ankstesniais pacientais, jis neabejojo, kad daugumos talentas gerokai peržengęs vidutinį. Jis kalbėjo apie talentą menui ir naudojimąsi talentu, kuris, palyginti su kitų žmonių, yra daug pajėgesnis, lengviau pasiekiamas ir tampa spontanišku narcizišku priedu. Naudojimasis talentu gali turėti magišką, didelį ir intensyvų poveikį. Besibastanti savigarba kūrybos metu gali pakenkti pajėgumui. Talentas menui yra efektyviai performuojantis. Meniškojo kūrybingumo magiškas jausmas, anot Alperio, yra lygiavertis didingajam Aš.
Todėl jis gali būti vadinamas psichiniu saviraiškos efekto iš cheminių substancijų giminaičiu. Kūrybiškumo svaigulys turi tą privalumą, kad jis kuria asmenybės struktūras. Dažniausiai kitaip nei kiti svaigalai, kurie labiau skaldo. Svaigalų privalumas, kita vertus, yra tas, kad jie nereikalauja sunkaus darbo. Pagirių rizika kūrybingumas panašus į cheminius svaigalus. Daugelis pasakoja, kad po panašių į transus veržlumo periodų juos sugniuždydavo depresija.
Menininko santykiai su savo talentu ir kūrybiškumu dažnai yra kompleksiški ir ambivalentiški. Talentas gali būti suvokiamas kaip kažkas, esantis išorėje, esantis priešais, kaip Kohuto supraordinated self (pranašesnis Aš – angl.) Toks išgyvenimas gali būti susijęs su nekontroliavimu. Kartais žmogus gali jaustis jo nugalėtas, vaikomas. Ir atvirkščiai: kai kūrybingumas užblokuojamas, o kūrimo geba atrodo visiškai maža ir nepajėgi, praktikuojantis menininkas išgyvena šitai kaip svarbiausio narciziško šaltinio – jausmo, kad esi gyvas, užveržimą. Gyvenimo galios atšaukiamos.
Būnant menininkų gydytoju, sunku žinoti, kada depresija yra kūrybinių apribojimų šauklys, kada padarinys. Kūrybiškasis blokavimas menininką gali taip psichiškai sužlugdyti, kad depresija taps adekvačiausia reakcija. Anot Alperio, „kadangi tiek daug savojo Aš ir tapatumo yra sukoncentruota meniškajame Aš, kūrybinis blokavimas gali būti išgyvenamas beveik kaip Aš savižudybė“.
Aplodismentai
Pereisime prie interasmeniškumo – susitikimo su kitais, ir grįšime prie jaunojo aktoriaus.
– Ar aš pernelyg paprastas?
– Pernelyg paprastas?
– Viskas šitaip paprasta: kai matau žiūrovų pripažinimą, mane apima džiaugsmas. Kai nestoviu prieš publiką, manyje kyla karas. Ar tai nėra buvimas pernelyg paprastu žmogumi?
Nepernelyg paprastu, o vaikštančiu ašmenimis.
Menininko ir publikos santykiai yra griežtas žmogaus būklės nusakymas. Tai narciziški santykiai. Tik sergąs narcisizmu gali susitaikyti su mintimi, kad jis vienintelis turi gerą nuomonę apie save. Žinoma, ir iš to gali rastis geras menas. Tačiau dažniausiai viską lemia simbiotiniai menininko ir publikos santykiai, nes savigarba galų gale nekyla vien iš paties menininko.
Alperis domisi, kaip menininko ir publikos santykiai pasiekia abipusį susitarimą. Menininkas minta atsaku. Publika minta meno kūriniu. Patvirtinimo forma, žinoma, priklauso nuo meno raiškos. Alperio svarstymai galioja ten, kur susitikimas vyksta čia ir dabar, pavyzdžiui, teatre arba koncertų salėje. Tačiau ten galima pamatyti ir kaip dauguma pakyla į padanges skatinami gerų recenzijų, parašytų jau prieš kelis mėnesius.
Alperis nurodo, kad menininko ir publikos susitikimas yra savita, simboliška intymumo forma. Remiantis Winnicotto pereinamo objekto sąvoka – vaiko, kuris augdamas pasiguodžia čiulpdamas skepetėlę ir didina atstumą iki motinos („motiną randa skepetėlėje“) – tai jis vadina intymumo perėjimo lygmeniu. Perėjimo lygmuo reiškia, kad gyvenama tarp žaidimo ir tikrovės. Meniškoji raiška yra dviguba. Viena vertus, tai susiję su kažkuo giliai asmenišku, kartu tai yra giliai, formaliai pasverta. Menininkas, išreikšdamas save, atsiduoda beasmeniam, nutolusiam objektui – publikai. Meniškame veiksme publika sumažinama iki įrankio.
Menininko santykiai su publika gali būti estetiškai donžuaniški. Tai susiję su suvedžiojimu. Kas, jei suvedžioti nepasiseka? Santykiai narciziški, nes menininkas paprastai nenori gilesnio dialogo su publika, nori pripažinimo. Negatyvi publika suvokiama kaip skriaudėja, o ne kaip konstruktyvi kritikė. Dialogui suteiktos paprastos psichologinės sąlygos.
Menininko savigarba susijusi su publika kaip su saviobjektu. Saviobjektas nėra nei subjektas, nei objektas. Tai išorinio pasaulio asmuo arba fenomenas, kurio pajutimas tampa būtinas Aš visumai. Menininko santykiai su publika aktyvūs ir tikroviški. Menininkas, aktyvesniu ar pasyvesniu būdu, ir pats galėtų būti publikos saviobjektas.
Gydytojo menas
Vakarėja. Kavinė tuščia. Iki vakaro Alperis dar turės susitikti su dviem pacientais. Mes ilgai kalbėjome apie kūrybingumą ir kūrimą. Turiu paklausti:
– Ar manai esąs menininkas – tas, kuris kuria kitimus?
– Taip… Iš dalies, – jis abejoja. – Tačiau tarp mano veiklos ir mano pacientų veiklos yra labai didelis skirtumas. Labai svarbus etinis skirtumas. Dailininkas gali bandyti ir klysti. Gali suplėšyti nepasisekusį paveikslą. Aš negaliu taip eksperimentuoti. Negaliu išmesti savo nepasisekusio darbo į šiukšlyną. Kitų sveikata visada turi būti mano etika.
