Aš retai pasaulį suvokiu esamuoju laiku. Labai dažnai mano mintys nukeliauja į praėjusias dienas, kurios, žiūrint iš skirtingų kampų, vis tik atrodo nevienodos. Dar daug laiko skiriu ateities apmąstymams – kur norėčiau nusigauti savo gyvenimo kelionėje, kuo norėčiau tapti, kokiose srityse patobulėti, kas greičiausiai su laiku keisis… Visi tie nukrypimai nuo baimę keliančio „dabar“ yra net ne visai sąmoningi. Kartais aš nesuprantu, kas esu šiandien, ko noriu, kur einu. Dažnai labai išsigąstu esamos padėties ir mieliau renkuosi kitos laiko plotmės draugiją.

Bet tiesa yra labai paprasta ir aiški – to, kas įvyko, pakeisti nebegalime. To, kas bus, negalime nuspėti. Galbūt nesiūlyčiau brėžti labai storų ir apribojančių linijų ties šiais teiginiais. Tikrai analizuodami praeities rudamentus galime daugiau sužinoti apie save, susitaikyti su praeities nuopuoliais ar padarytomis klaidomis.
O nepamiršdami pagalvoti apie tai, kas laukia, galime ne tik labiau jausti atsakomybę už dabar atliekamus savo veiksmus, kurie turės vienokius ar kitokius padarinius, bet ir įgauti motyvacijos imtis svarbių mums darbų ar net suvokti savo mirtingumą ir laikinumą. To aš net nesiruošiu ginčyti. Bet aš ne apie tai. Bent ne dabar.

Aš sutinku labai daug jaunų žmonių, kurie nėra laimingi. Klausite, o ką reikštų būti laimingu? Aš nežinau tikslaus atsakymo. Galbūt tai individualus pajautimas, kad esi ten, kur turi būti. Kad nereikia galvoti apie vakar ar apie rytoj, kad jaustumeisi saugiai. Kai supranti, kad visai gerai, kad esi būtent toks, koks esi.
Galbūt toks būtų mano subjektyvus laimės apibrėžimas, kurį pateikčiau šią minutę.

Bet aš tikrai sutinku daug jaunų žmonių, kurie taip nesijaučia. Praktiškai visi jie sotūs, turintys stogą virš galvos, artimus žmones šalimais, nesiskundžiantys sveikata. Bet kažkas ne taip. Vidinis balselis jų viduje tyliai inkščia ir dejuoja, nesuteikdamas aiškių atsakymų, kodėl.

Vyresnieji linkę sakyti, kad jaunoji karta tiesiog yra išlepusi, turėjusi per daug gerą gyvenimą, kurio metu daugumai neteko jausti nepritekliaus, slėptis nuo rimtų gyvenimo negandų, išgyventi netekčių. Jų gyvenimas lengvas ir neužgrūdinantis. Viskas patiekta ant lėkštutės.

Žinoma, visur yra nelaimėlių – našlaičių ar turinčių asocialius šeimos narius, kenčiančius seksualinį išnaudojimą ar smurtą. Ar tie, palikti giminaičių globai, tėvams uždarbiaujant svetur. Bet tai tarsi nematomi vaikai, kurių neturėtų liesti visi šie priekaištai. Mažumos visada yra pamirštamos, nustumiamos į šoną.

Vienus teisia, kitų gailisi. Kodėl šiuolaikinis jaunimas toks nevykęs, pasak vyresniųjų?

Vienus teisia, kitų gailisi.

Taip, tikrai galime pripažinti, kad mes gimėme laisvoje Lietuvoje. Mes nežinome, ką reiškia slėptis rūsyje, kad neištremtų į Sibirą, nežinome, ką reiškia valandų valandas stovėti eilėje prie bananų. Net nenutuokiame, koks jausmas, kai negali viešai demonstruoti savo patriotiškumo ir privalai dėvėti pionieriškus kaklaraiščius mokykloje. Tai mums svetimas pasaulis, į kurį užmetame akį tik istorijos vadovėliuose arba tėvų, senelių pasakojimuose. Mes pažįstame laisvę. Net šitą straipsnį rašau sėdėdama lėktuve, skrendant į Londoną. Mūsų pasaulis neturi tokių griežtų sienų, barjerų. Mūsų pasaulyje mes demokratiškai balsuojame ir rezultatai suskaičiuoti būna sąžiningai.

Tiesa, mums sunku įsivaizduoti pasaulį, kuriame nėra technologijų. Juk dabar rašau nešiojamu kompiuteriu, per ausinukus klausausi naujo Nick Cave albumo, fotografuoju išmaniuoju telefonu… Mes gyvename kitaip nei senoji karta ir vadovaujamės kitais principais.

Mūsų pasaulis turi daug ką pasiūlyti. Visos antraštės kalba apie tai, kad gali tapti net prezidentu, jei labai panorėsi. Mes pilni ambicijų. Mums neužtenka to, kas čia pat. Esam godūs pasauliui. Norime paragauti visų skonių pyragų. Ir išsikeliame sau labai aukštą kartelę, tikimės, kad mums pavyks pasiekti pačią viršūnę… Bet siekdami dangaus, dažnai pakaušiu trinktelime į lubas. Ir nusimename.
Mums sunku surasti motyvacijos, jei nesame garantuoti, kad mums pavyks.
Visi kimbame į aukštąjį mokslą – bet tai jau nieko nestebina, diplomas tėra popieriukas, kurį privaloma turėti, bet jį turi visi. Tu nesi išskirtinis.

 Esam godūs pasauliui.

Visi mes turime galimybes skleistis, augti, pažinti, siekti. Iš tiesų, šiais laikais jaunam žmogui beveik viskas įmanoma, siekiant užsibrėžto tikslo. Aišku, ne kiekvienas kelias rožėmis klotas, bet mums iš tikro nebeliko žodžio „neįmanoma“. Tai skamba kaip pasaka. Mes tokie laisvi ir šitiek galintys.
Bet esam reiklūs. Tiek sau, tiek kitiems. Norime maksimumo ir krentame kaip nukirstos figūros šachmatų lentoje, kai, veikiami nežmoniškos konkurencijos, suvokiame, kad negalime kiekvieną kartą laimėti.

(…) bet mums iš tikro nebeliko žodžio „neįmanoma“.

Mano močiutė jaučiasi labai ypatinga ir inteligentiška, nes yra pabaigusi universitetą. Tai jai garantavo neblogą, stabilią darbo vietą, pakankamai gerą gyvenimą ir ypač savivertės masinį pakilimą kai ji suvokė, esanti labiau išsimokslinusi už savuosius tėvus, paprastus žmogelius iš kaimo. Tais laikais jau mūvėdamas netipinio modelio džinsus buvai išskirtinis.

Tuo tarpu mes laikome rankose diplomus, dažome plaukus žaliai, rengiamės ekstravagantiškai, keliaujame po visą pasaulį… ir nesame niekuo ypatingi. Nes tai daro visi. Išsiskirti mums jau labai sunku. Gali puikiai mokytis, studijuoti perspektyvią specialybę, bet vis tiek neužimti norimo posto. Šiais laikais dauguma mūsų yra geri. Bet atsiranda geresnių. O už tuos geresnius – dar geresnių. Dažnai pastangos negarantuoja norimo rezultato. Ir mums dėl to liūdna.

Sunku suprasti, kas esi, kai pasaulis pilnas rodyklių, rodančių į skirtingas puses. Kai pateikiama tiek daug galimybių, nėra lengva išsirinkti tą, kuri skirta būtent tau. Kartais gauname puikią darbo vietą ir vis tiek kvestionuojame – ar mums čia vieta? O galbūt galėčiau labiau tobulėti kitoje srityje, galbūt galėčiau daryti daugiau, daryti geriau… Nuolat ieškome savęs. Įžengę į trečią dešimtmetį, dažniausiai gilinamės į savo sielos, proto klodus, bandome išsiaiškinti, kur mums skirtoji vieta gyvenime, kartais net išlekiame į Tibetą medituoti ar užsidarome kambaryje ir pusę metų gulime lovoje. Mes pasimetę. O ar jūs nebūtumėte?

Sunku suprasti, kas esi, kai pasaulis pilnas rodyklių, rodančių į skirtingas puses

Mes neskubame kurti šeimos. O jei jis nėra mano išrinktasis? Mes pilni abejonių. Esame labai išsigandę. Nepatiklūs. Pasiklystame informacijos jūroje ir dažnai turime padaryti daug klaidų prieš sustojant ir priimant vietą, kurioje esi, kaip sau tinkamą. Sakote, kad nevertiname to, ką turime? Metame mokslus, dėl kurių tiek stengėmės, iškeliaujame atrasti savęs ir nesėdime prie Kūčių stalo kartu su šeimyna, nuolat eksperimentuojame. Mes godūs ir „gerai“ mūsų nepasotina. Reikia geriau. Patys taip įsukame save į amžiną nepasitenkinimo ratą, kai nualiname save, bandydami bėgti maratonus, kuriems nebuvome sukurti. Bet kaip kitaip tobulėti ir augti? Tik klystant, tik išdrįstant ir bandant. Galbūt Jums baisu, kad mes taip lekiame ir kartais darome dalykus, kurių jūs nesuvokiate. Darome klaidas, kurių galėjome išvengti. Taip, mes pilni ydų. Ir kartais būname išlepinti gerų gyvenimo sąlygų. Bet kas blogo yra norėti daugiau? Manyčiau, kad yra gana slidi riba, nubrėžta tarp suvokimo, kad tik sunkiai dirbdamas ir lipdamas iš komforto zonos ir nudegdamas, gali tobulėti ir buvimo nuolat nepatenkintu žmogumi viduje, kai kiekvienas pasiektas tikslas neatneša pasitenkinimo.

(…) nualiname save, bandydami bėgti maratonus, kuriems nebuvome sukurti.

Bet pastaruoju atveju, manau, tiesiog mes esame labai išsigandę. Labai kompleksuoti ir itin nemylintys savęs. Galbūt manome, kad, pakilus kažkur aukščiau, mes tapsime kitu žmogumi, bet galiausiai liekame su tuo pačiu savimi. Tapęs prezidentu, nebūsi Valdu Adamkumi ar Dalia Grybauskaite, būsi toliau savimi, tik užimsi aukštą postą. Mes nuolat lyginame save su kitais ir nusiviliame, nes, rodos, jog visi kiti yra daug geresni, gražesni, tobulesni. Mes labai bijome būti savimi. Patikėkite, tai irgi sunku. Mums neteko jausti bado, bet nuolat jaučiame meilės sau trūkumą. Juk visas pasaulis mums diktuoja – turi būti tobulas. Mes taip įsikalame šią mintį į galvą, kad pamirštame siekti savo svajonių ir vykdome kažkieno mums primestus tikslus.

Taip svarbu būti mėgiamam. Įkeliame retušuotas nuotraukas į socialinius tinklus ir kantriai skaičiuojame surinktus like’us. Mes norim, kad kažkas mums pasakytų, kad esame vykę. Mums reikia patvirtinimo, nes patys esame pilni abejonių.

Prašau suprasti, kad jaunoji karta irgi susiduria su įvairiausiomis problemomis. Be abejo, jos kitokios. Ir visai nebandome nuvertinti jūsiškių. Bet mumyse slypi ne tik išlepę tinginiai, daužantys langus ir nešiojantys suplėšytus džinsus, bet ir išsigandę žmonės, iš kurių pasaulis tikisi nesuvokiamai daug. Mes patiriame nenumaldomą visuomenės spaudimą, mes nuolat esame skandinami konkurencijos liūne, visi pirštais rodo į mūsų trūkumus ir pamirštame savo privalumus.

Pasaulis didžiulis. Ir aš atsigulusi vakare į patalus jaučiuosi labai išsigandusi, nes man atrodo, jog nepajėgsiu jo aprėpti. Aš galvoju apie vakar, galvoju apie rytoj. Ir suvokiu, kad labai daug ko dar nežinau. Kad esti daugybė dalykų, kurių nesužinosiu. Bet aš ieškosiu, klysiu ir visaip bandysiu sukurti save šiame chaotiškame pasaulyje. Aš sutinku daug nelaimingų jaunų žmonių. Dažnai tarp jų esu ir aš. Bet tai nereiškia, jog aš nevertinu to, ką šis gyvenimas man duoda. Aš tiesiog labai stipriai noriu duoti jam kažką atgal. Ir kartais nerandu tinkamo būdo tam.

Tikiu, kad atskirtis tarp kartų yra tikrai suprantama ir pagrįsta – keitėsi laikai, keitėsi žmonių mąstymas, galimybės. Bet taip norėtųsi koegzistuoti visiems kartu ir savo skirtingais požiūriais papildyti vienas kitą, o ne badyti pirštais. Senelis man vis kartodavo – svarbiausia yra pagarba žmogui. Tikiu, kad gerbti kitą galima tik tada, kai įdedamos pastangos jį suprasti.

Ir kiekviena karta yra savaip išlepus. Dėmesiui, meilei, potyriams ar dorybėms.
Tikrai keista, kad mes, jaunieji piliečiai, sunkiai atrandame tinkamą raktą į laimę. Bet supraskite, prieš mus tūkstančiai durų. Reikia laiko, kol atrasime tas, kurias mūsų turimas raktas atrakins. Kantrybės. Ir už ją mes būsime dėkingi.

Comments are closed.