Stebina, trikdo, gal kiek neramina, kai pareigingai į mano gyvenimą įžengiančios šventės ir iškilmės – Velykos, Kalėdos, šventųjų minėjimai – nuteka it nuo žąsies vanduo, nesudrėkindamos nei skruostų, nei širdies. Gąsdina, kad Dievo ir žmonių kalbėjimas taip dažnai atsitrenkia į mano gynybos šarvus. Viena vertus – trokštu artumo, bendrystės, šventės, kita vertus – regis, pats nuo jos bėgu, užuot diena iš dienos į ją ėjęs. Visos didžiosios iškilmės sudygsta ir išsiskleidžia laike, istorijoje, kasdienybės pastangose daryti tai, kam kviečia Dievas. Adventas, gavėnia, devyndieniai – visi tie pasiruošimo laikotarpiai atkakliai liudija, kad be atsivėrimo Jam, kad be įsi/nusižeminimo, be realybės pri/išpažinimo, be ėjimo paskui ar link Jo nepatirsiu šventės gaivos, artumo džiaugsmo, tikrumo svorio.
Dažnas kelią į nuovargį ir nusivylimą pradedame augindami besočius lūkesčius. Tikimės staigių ir neskausmingų pokyčių. „Nuo Velykų, nuo Kalėdų, nuo pirmadienio, nuo sausio 1-osios prasidės naujas gyvenimas…“ – šis įmantrus melas neretai randa atgarsį mūsų mintyse ir veiksmuose. Ignoruodami kelionę su visais jos vargais ir atradimo džiaugsmais, mes tikimės pasiekti grandiozinių tikslų. Nurimus šventiniam šurmuliui dažnas visgi turim skausmingai pripažinti – nieko naujo… Bet ar tikrai? Viskas arba nieko – viskas gerai arba viskas blogai, galiu viską arba nieko – tai dar vienas įtampų šaltinis. Niekuomet nėra taip, kad nieko negaliu, ar viskas blogai. Jautrumo pustoniams stygius, nepastabumas daigeliams, prasiskverbusiems pro įšalą, verčia mus negailestingai sutrypti Dievo dosniai dovanojamų galimybių daigus. Gebėjimas džiaugtis mažais dalykais, gebėjimas daryti mažus darbus – tiek, kiek galim, bet ištikimai – kelias į įsišaknijusių švenčių patirtis, kurioms nebaisios jokios šalnos ar vėtros.
Turbūt neįmanoma nepastebėti, kad šventės atkakliai beldžiasi į mūsų gyvenimus – ne kartą, du – o ištikimai, kasmet, kas mėnesį, kasdien. Švęsti Susitaikinimą, Eucharistiją, Prisikėlimą, Kalėdas, gimtadienius tiek Žemei, tiek Dangui. Niekuomet ne per vėlu. Kol gyvi – niekas neprarasta negrįžtamai, nesugriauta nebeatstatomai… Dievas niekuomet nenuleidžia rankų, nenustoja mylėjęs atkaklia, kovojančia, ugdančia Meile. Ech, jei tik Jam pavyktų kasdien atkovoti bent po milimetrą mano širdies… Dievui negali nepavykti – Jam nėra negalimų dalykų – nuo Jo meilės niekas negali atskirti, nei mirtis, nei gyvenimas, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės – niekas Jam nesutrukdys – tik aš pats… tik manieji NE… Sutikti, leisti, prašyti, atiduoti vis daugiau savęs Jam – kol pavyks atsiduoti visiškai… kasdien, vis iš naujo, vis drąsiau… sutikti… prašyti… nebevaržyti… pasitikėti…
Beje, nuovargio neišvengsime. Tik jis gali būti „skanus“ ir „geras“, arba „sunkus“ ir „blogas“. Išvargina ne tik kryptingas ėjimas paskui, tikslo link, bet ir nieko neveikimas. Kartais elgiamės daugiau nei naiviai – gyvenam ne Kelionėje, kad ir krisdami, bet atkakliai einantys į Velykų rytą, o lyg stotelėje, kurioje pamaldžiai trypčiodami vietoje laukiam patys nežinia ko. Niekas mūsų nenuveš – Jėzus mums dovanoja bendrakeleivius ir pats tampa mūsų Keliu į Tėvo glėbį – teks eiti… Tik-ėjimas… Sekant Jėzumi, regis, nepakeliamos naštos tampa lengvomis, o varginanti rutina pakvimpa kasdienine duona…
