Žmones tikriausiai, bent daugiau mažiau, galima būtų suskirstyti į dvi grupes – tie, kurie norėtų į mokyklą grįžti, ir tie, kurie norėtų ją visam likusiam gyvenimui pamiršti.
Kai užaugi ir tavasis gyvenimas sukasi aplink visai kitokius dalykus ir žmones nei paauglystėje, gali pasirodyti, kad mokykla prabėgo greitai ir buvo tik kažkoks nelabai svarbus etapas, jau spėjęs išgaruoti iš atminties. Bet iš tiesų, mokykloje kiekvienas mūsų praleidžiame dvylika metų savo gyvenimo. Būtent mokyklos laikais, atsitinka didieji lūžiai, brendimo laikotarpis, kai iš nosį krapštančio vaiko mutuoji į ištįsusį jaunuolį, kai kinta tiek kūnas, tiek mąstymas ir galiausiai daug pirmųjų kartų ir naujų patirčių gimsta būtent tame tarpsnyje.
Gal net nenumanom, kiek daug prie mūsų susiformavimo, pažiūrų ar net manierų prisidėjo žmonės, kurie tuo metu buvo arčiausiai. Tai stebėjimo laikas, kai dar tik testuoji save. Esi tartum lakmuso popierėlis, kuris bando nustatyti, kurios terpės yra tinkamos, o kurios ne. „Gera“ ir „bloga“ apibrėžti tampa ne taip paprasta, kaip seniau atrodė. O ir žmonės, kuriuos sutinki, su kuriais draugauji ir kartu leidi laiką – išmoko tave pirmasias mokyklos pamokas, kai pastebi, kad ne visi gyvena kaip tu, turi kitas patirtis, yra kitaip auklėjami ir taip toliau. Tas vaikiškas mokėjimas stebėti ir į save sugerti viską, ką tik aplinka duoda, yra žavus, nors ir grėsmingas dalykas, nes savo tabula rasa mes nudažome tam tikromis spalvomis, kurių jau neištrinsi. Galėsi uždažyti, bet pasislėpusios mūsų asmenybės drobėje jos jau bus.
Tai, kokioje šeimoje augame ir kokius santykius matome namuose, žinoma, yra itin svarbu ir mus formuoja, moko. Bet ne mažiau svarbūs yra draugai, bendraklasiai ir aplinkos, kuriose praleidžiame daug laiko. Tai pirmosios patirtos neteisybės, intrigų ir bandymo kažkam priklausyti pamokos. Esi dar neužsigrūdinęs vaikas, bandantis suprasti, kuo nori būti, kuo būti sekasi, kokie žmonės patinka, kurie ne, kas kaip priverčia jaustis… Ar drąsūs nutrūktgalviai ar tyleniai mokykloje buvome – visi ten būdami jaudinomės ir bandėme susigaudyti, kaip santykiai ir visi kiti dalykai veikia, funkcionuoja.
Tas nesaugumo jausmas, kai nesijauti tvirtai stovintis ant kojų ar turintis storą odą, jis moko ir atveria duris į ilgą savęs pažinimo ir kūrimo kelionę, kurioje, patys žinom, būna ir duobių, ir pakilimų.
Tas nesaugumo jausmas, kai nesijauti tvirtai stovintis ant kojų ar turintis storą odą, jis moko ir atveria duris į ilgą savęs pažinimo ir kūrimo kelionę, kurioje, patys žinom, būna ir duobių, ir pakilimų.
Greičiausiai normalu, kad vedami nesaugumo, vaikai bando kuo geriau prieš kitus pasirodyti ir apsidrausti, kad nebūtų pajuokti patys, tad išsirinkdami kažkokį objektą, pradeda jį pašiepti, ir prasideda patyčių era.
Kai kuriose mokykloje patyčios itin žiaurios – girdėjau pasakojimus ir apie fizinį ar seksualinį smurtą tarp bendklasių ir emocinę įtampą, kuri buvo sunkiai pakeliama. Kai kur patyčios buvo lengvesnes ir ne tokios žiaurios. Bet kas mes tokie, kad matuotume tokio reiškinio stiprį ar žiaurumą? Kartais labai paprastas ir vos vieną kartą mestas žmogaus pusėn piktas žodis, gali sužeisti stipriai, ligi pat sielos gelmių ir palikti visą gyvenimą matomus randus. O patyčios egzistavo visose mokyklose. Ar bent jau neteko girdėti apie tokią, kurioje nei vienas žmogus nebūtų jų patyręs bent kažkokia forma.
Ypatingai pasiekus paauglystę ir pradėjus domėtis kitos lyties atstovais, pajutus fizinės traukos skonį, tos patyčios, vėl gi iš nesaugumo, dažnai perauga į dar kitą lygį. Neretai nemokame pademonstruoti šiltų jausmų tiems, kuriems simpatizuojame, ir tiesiog pradedame juos pašiepti ar apkalbinėti. Tokie absurdiški būdai atkreipti dėmesį. Juk vis dar tėvai sako, kad jei berniukas tampo už kasų – vadinasi, rodo, kad patinki jam. Toks požiūris tarsi normalizuoja patyčias ir smurtą kaip tinkamus būdus išreikšti simpatizavimą ar atkreipti dėmesį. Deja, tokie nekalti žaidimai būna, kad nusitęsia iki negražių dalykų, kurie gali pasireikšti tokiais reiškiniais kaip intymių nuotraukų platinimas socialiniuose tinkluose ar seksualinis priekabiavimas, apie kurį kažkam prasitarus, dažniausiai sulauksi reakcijos, kad turėtum džiaugtis, nes tokiu būdu tave kibina ar rodo dėmesį.
Tai tiesiog įsišakniję į mūsų kultūrą. Kad reikšti jausmus ir būti atviram nėra nei kieta, nei sveikintina. Tiesiog gyvename socialiai sukonstruotame pasaulyje, kai paradoksaliai, kovojama prieš dalykus, kurie kitame kontekste vadinami „normaliais“.
Tiesiog gyvename socialiai sukonstruotame pasaulyje, kai paradoksaliai, kovojama prieš dalykus, kurie kitame kontekste vadinami „normaliais“.
Žinoma, kad patyčios ir nepagarbus elgesys vienų su kitais neapsiriboja tik mokykla. Jų apraiškų sutiksime visuose gyvenimo etapuose. Bet būtent mokykloje tai yra visiškai normalus ir įprastas reiškinys, kurį neretas net įvardintų kaip tipinę mokyklinę patirtį ir grūdinimosi procesą, kurį turi pereiti kiekvienas. Pora laidų ar plakatų, skelbiančių, kad reikia prieš patyčias kovoti, nėra visa ko sprendimas. Tiesiog patyčių kultūra taip įsišaknijusi į mus pačius, kad pradedame suvokti, kad tai nėra gerai tik patys savo kailiu susidūrę su šiuo reiškiniu ar matantys kenčiančius savo vaikus, kurie gyvena patyčių sūkuryje.
Mokykla – tai laikas, kai išmokstama ne tik matematikos, lietuvių kalbos ar fizikos dėsnių. Jokioje kitoje vietoje taip stipriai negalime jausti, ką reiškia (ne)priklausyti, jaustis prastesniu ar viršesniu už kitą ir bandyti perprasti socialinius hierarchijos ryšius, kurie dažnai būna itin painūs. Realiai tikime, kad būtent tie žmonės ir buvimas ten nustato mūsų asmenybės vertę. Kaip kad vyrų dėmesio kiekis nusako moters vertę. Pats tas mąstymas, jog vertė yra kažkas, ką užsidirbame už nuopelnus ar turimas privilegijas, privalumus. Nes niekas nediegia mums, kad esame vertingi iš esmės. Tokie, kokie esame.
Realiai tikime, kad būtent tie žmonės ir buvimas ten nustato mūsų asmenybės vertę
Pati susidūriu su ta mąstysena, kad kai kažkas pasako komplimentą, nori būti kartu ar sako „Aš tave myliu“ – tada tarsi nustembi ir pagalvoji, kad vis tik esu kažko verta. Na, nes tas dėmesys iš aplinkos, pliuso ant kaktos užklijavimas yra patvirtinimas. Kol to pliuso negaunu – esu visiškai niekas. Ir nors racionaliai mąstant, žinau, kad taip būti neturėtų, bet teorija ant popieriaus ir tai, kaip jautiesi viduje, ne visada yra tapatu.
Tiesiog, kai esi vaikas ar paauglys, bandai nuo nulio kaupti patirtis ir bandyti suprasti, kas, kaip ir kodėl. Ir kai visa aplinka, net ta pati žinasklaida, jaunimui skirti leidiniai ar marketingo triukai, liudija tai, kad svarbu būti sėkmingam, kietam, gražiam (ar galima būtų įdėti kokį tinkamesnį kitą žodį iš šios operos), tai nėra stebėtina, kad išmokstam į pasaulį ir save žiūrėti per tuos akinius,kuriuos mums uždėjo. Deja, negimstame žinodami, kas iš tiesų svarbu ir suvokdami, kad esam svarbūs ir vertingi iš esmės.
Nemanau, kad draudimai daug keistų. Kažką drausti ar griežtinti taisykles – ne visada teisingiausia išeitis. Ji gali apmalšinti esamą bėdą laikinai, bet niekadą neišsprendžia problemos ir nesigilina į jos šaknis ir pamatines priežastis.
Parašyti štai tokį straipsnį ar pakabinti plakatą – tai labai mažai ir tai tik paviršius su moralizavimo gaidele ir pasiūlymais, kaip turėtų būti. Bet reikalingas realus veikimas. Pirmiausiai tiesiog kalbėjimasis šeimoje, namuose. Gal tėvams atrodo, kad jų vaikas žino, kad yra svarbus ar kad jį myli, tad nereikia to kartoti ar apie tai kalbėtis. Bet esmė ta, kad labai dažnai nežino. Tas spaudimas, norint skatinti gerai mokytis, dažnai tampa tolygus tezėms „dešimtukas – geras (vertingas) vaikas“, „prastesnis pažymys – blogas (nevertingas)“. Ir tikiu, kad tėvai nepradeda savo atžalų mažiau mylėti už jų daromas klaidas, gaunamus prastus pažymius ar išdaigas. Ir normalu, kad jie pabara ar supyksta. Bet tiesiog stengtis ir naudotis verbalinėmis priemonėmis ir parodyti, kad žmogiškosios vertės nereikia užsidirbti medaliais, pasiekimais ar dešimtukais, tikrai būtina.
Tu nori, kad sektųsi ir ragini, kad tavo mylimas žmogus darytų kuo mažiau klaidų, stengtųsi, nes tiki, kad jam taip bus geriau. Bet tai nesusiję su vertingumo ar gerumo, meilės užsidirbimu. Nereikia rinkti taškų ir palaikyti tam tikrą jų vidurkį, kad būtum pakankamas ir nusipelnęs meilės bei pagarbos. Tiesiog svarbu apie tai kalbėti. Dar ir dar kartą. Ne kaip cituojant vadovėlį, bet tiesiog vedant dialogą ir bandant rodyti pavyzdį ir liudyti vertybes, apie kurias teoriniame lygmenyje tiek daug šnekame.
Man skaudu girdėti tiek daug baisių istorijų apie patirtis mokyklos koridoriuose. Apie nenorą gyventi ir nesugebėjimą mylėti save. Nepanaikins to vienas pokalbis, bet kalbėjimas yra tylos įžadų laužymas, kuris šiuo atveju labai reikalingas. Kaip ir pavyzdžio rodymas – jokios naudos jei apie tai kalbės žmogus, kuris tuo netiki ir gyvena pagal kitas taisykles, o šitas tik naudoja kaip gražius žodžius etikos pamokoje ar tėvų susirinkimuose. Vaikai akylai stebi, jie mokosi ir kopijuoja. Labai svarbu ne tik žodžiais, bet ir elgesiu liudyti tai, kuo tiki. Žodžiai tėra priemonė, būdas pertransliuoti aiškiau informaciją. Bet labiausiai kalba darbai ir realūs pavyzdžiai. Ir tai su mumis pasilieka visą gyvenimą. Ne taip kaip chemijos formulės ar antra linksniuotė…
Bet labiausiai kalba darbai ir realūs pavyzdžiai. Ir tai su mumis pasilieka visą gyvenimą. Ne taip kaip chemijos formulės ar antra linksniuotė…
