Su broliu Jokūbu-Marija Goštautu susitikome ir susipažinome Lione, kai visai netikėtai sužinojusi apie lietuviškai kalbantį prancūzą kunigą (brolį Marc-Antoine Bechetoille), gyvenantį dominikonų vienuolyne, Saint Nom de Jésus parapijoje, jį aplankiau ir iš jo sužinojau apie čia studijuojantį lietuvį brolį. Ne vienas įdomus, gilus ir stipriai mane palietęs pokalbis su Jokūbu-Marija paskatino pasidalyti brolio gyvenimo istorija, įžvalgomis, atradimais ir su skaitytojais.
Papasakok, kaip Tu atsidūrei Lione, ką čia veiki?
Studijuoju. Lietuvos, Latvijos ir Estijos dominikonai priklauso Pamokslininkų ordino Prancūzijos provincijai. Visų Prancūzijos dominikonų provincijos brolių vienuolinė formacija vyksta Prancūzijoje, tad aš neturėjau jokio kito pasirinkimo, kaip tik važiuoti į Prancūziją (juokiasi). Metus praleidau Strasbūre, noviciate, paskui daviau laikinuosius įžadus, ir prasidėjo mano studijų laikas, kuris tęsis iki pat amžinųjų įžadų. Pirmuosius du metus dominikonai praleidžia dominikonų studium (studijų namuose). Tokie studijų namai provincijoje yra vieni. Jau dveji metai kaip dominikonų studijų namai persikėlė iš Lilio į Lioną. Perkėlus studijų namus į Lioną, buvo nuspręsta, jog pirmaisiais metais po noviciato brolių formacija vyksta čia, o paskui studijos tęsiamos Fribūre, Šveicarijoje. Tačiau aš, prieš stodamas į ordiną, mokiausi kunigų seminarijoje, todėl mano studijų laikas sutrumpėjo, tad po dvejų metų Lione man beliktų tik vieneri metai užbaigti teologijos bakalaurui. Buvo nuspręsta, kad man nelabai verta važiuoti į Fribūrą, taigi dar metus liksiu Lione.
Kodėl į savo pašaukimą atsiliepei per Dominikonų ordiną?
Pirmiausia į Dievo kvietimą atsiliepiau ne per Dominikonų ordiną – stojau į seminariją. Man rodos, kad jaunuoliai, kai pajunta pašaukimą į dvasinį luomą, nelabai daugiau ir žino, ką kitą galėtų rinktis. Aišku, jei aplinkoje yra pažįstamų vienuolių, gali įvykti postūmis link vienos ar kitos vienuolijos. Dažniausiai jaunuoliai stoja į seminariją, o būdami ten, jie atranda, jog egzistuoja kitokie dvasiniai pašaukimai. Pirmaisiais metais seminarijoje aš sužinojau, jog egzistuoja įvairūs ordinai: pranciškonai, jėzuitai ir kiti. Deja, dominikonų visiškai nepažinojau. Tik kartas nuo karto matydavau ar girdėdavau dominikoną brolį Pijų (Pijų Egliną – aut. past.), pasirodantį per televizorių ar Marijos radiją. Po pirmųjų metų seminarijoje suvokiau, jog noriu eiti kažkur toliau. Svarbiausias elementas, kuris mane paskatino tokiam apsisprendimui, buvo bendruomeninis gyvenimas. Aš norėjau būti bendruomenėje, gyventi joje ir dėl jos, ir iš bendruomenės eiti į žmones, į pasaulį – nešti Dievo Žodį. Seminarijoje klierikas yra formuojamas darbui parapijoje. Parapijoje tu esi supamas žmonių, tačiau tai nėra bendraminčių – tuo pačiu pašaukimo keliu einančių žmonių – bendruomenė. Man visuomet buvo reikalingas bendruomenės palaikymas, tačiau nesakau, jog vienuolinis kelias yra geresnis. Džiaugiuosi kunigais, kurie nuoširdžiai eina savo pašaukimo keliu, viską atiduodami tiems, kuriems tarnauja. Toks yra jų kelias pas Viešpatį, o mano – kitoks. Manau, kad per tai gražiausiai pasirodo Bažnyčios dvasinių charizmų įvairovė.
Toliau kalbant apie mano galutinį pasirinkimą, tai svyravau tarp jėzuitų ir pranciškonų, ir šitas svyravimas tęsėsi iki pat trečiojo kurso seminarijoje.
Tai tavo svarstymai buvo gan ilgi?
Svarstymai buvo ilgi, buvo apsisprendimų laikas. Kiekvieni metai buvo apsisprendimų laikas, tačiau vis kas nors pakišdavo koją. Kartais tai būdavo iš šeimos pusės. Visiems buvo savaime suprantama, kad būsiu kunigas, dirbsiu parapijoje, o čia išlenda kažkokia kvailystė išeiti į vienuolyną – kam lįsti į kažkokį vienuolyną, užsidaryti, kur nieks nematys, nieks nežinos. Mano šeimoje būta „viduramžiško“ vienuolinio gyvenimo supratimo, vienuolis – tas, kuris gyvena už keturių sienų, niekur neišeina, nuolat pasninkauja, šąla celėje, apsikabinęs kryžių. Aišku, jie girdėdavo, jog esama pranciškonų ir kitų vienuolių ordinų, pas mus į parapiją atvažiuodavo pranciškonai broliai: Astijus (Astijus Kungys – aut. past.), Algis (Algirdas Malakauskis – aut. past.) ir kiti. Tačiau šeimos požiūris į vienuolius niekad nepakito ir mano apsisprendimas jiems buvo visiškai nesuprantamas.
Taigi būta nepasitenkinimo iš šeimos, visgi galbūt ir aš pats dar nebuvau iki galo subrendęs tokiam sprendimui. Laikas, praleistas seminarijoje, buvo labai naudingas mano dvasiniam brendimui, ieškojimui. Aš ir šiandien galvoju, kad jeigu būčiau įstojęs į kokį nors ordiną devyniolikos metų – kuomet man pirmą kartą kilo tokia mintis – kažin, ar žiūrėčiau į pasaulį taip, kaip aš į jį žiūriu šiandien. Laikas seminarijoje išties mane subrandino, juolab, jog seminarijoje turėjau daug apaštalinės veiklos: vedžiau katechezę vaikams, pamačiau daug skirtingų parapijų, daug skirtingų žmonių. Tie metai tikrai nepraėjo veltui, tikrai jų nenurašau.
Taip pat nebuvau dar apsisprendęs, kokį ordiną pasirinkti. Pranciškonus, jėzuitus aš sutikdavau kartas nuo karto seminarijoje. Jėzuitas tėvas Algis Gudaitis atvykdavo iš Šiaulių klausyti išpažinčių, atvažiuodavo broliai pranciškonai iš Pakutuvėnų, tėveliukas Pudžemys (Adolfas Juozapas Pudžemys – aut. past.) iš Klaipėdos. Vienuoliai nuolat būdavo mūsų rate, juos sutikdavau bent kartą į mėnesį. Taip pat brolis Linas Vodopjanovas atvykdavo klausyti išpažinčių, dar kai nebuvo vyskupu. Taigi, kaip matai, būta daug blaškymosi iš vienos pusės į kitą, kuris irgi pastodavo man kelią. Taip pat tuo metu dar neturėjau aiškaus supratimo, kas yra vienuolis, neturėjau ir aiškaus atsakymo, kodėl aš noriu juo būti. Tarsi Dievo ranka, kuri mane vedė, o ir pats vedimas sakė, kad neskubėčiau. Buvo troškimas, bet jaučiau, jog turiu neskubėti. Galiausiai trečiame kurse, vieną gražų Gavėnios vakarą, kai turėjome konferenciją Katedroje su vyskupu (jis kiekvieną savaitę mums Katedroje skaitydavo paskaitą), pirmą kartą pamačiau gyvą dominikoną. Tai buvo brolis Saulius Rumšas, kuris kaip tik tuo metu Telšių katedros parapijoje vedė rekolekcijas. Brolis, apsivilkęs baltu abitu. Man tai paliko tikrai didelį įspūdį.
Baltas abitas ar dominikonas?
Aišku, kad dominikonas (juokiasi). Aš atėjau anksčiau į vyskupo konferenciją, dar tebesitęsiant šv. Mišioms. Iš tiesų jos dar net nebuvo įpusėjusios – brolis Saulius dar tebesakė pamokslą. Mane stipriai palietė jo žodžiai, minties gilumas ir ramumas. Mačiau, jog žmogus yra tikrai giliai apmąstęs, ką sako. Mane tai iškart patraukė. Šiandien net nelabai prisimenu, apie ką jis kalbėjo, bet pati maniera, pats kalbėjimo būdas mane tikrai sužavėjo. Žinoma, matyt, didžiausią įspūdį padarė baltas abitas (šypsosi), nes matyti vienuolį su baltu abitu buvo išties keista, su tuo man dar nebuvo tekę susidurti. Po to karto aš pradėjau ieškoti informacijos apie dominikonus knygose, internete (angliškuose, itališkuose puslapiuose), man buvo labai įdomu, kas jie tokie yra.
Vėliau išreiškiau norą eiti vienuoliniu keliu savo dvasios tėvui, kurį turėjau seminarijoje. Sakiau: „Yra noras, nežinau ką daryti.“ Jis manęs tiesiai šviesiai ir paklausė: „O kur tu nori eiti?“. Aš atsakiau: „Na, į dominikonus galvoju“, o jis man sako: „Žinai, brolis Saulius Rumšas yra mano kurso draugas iš Telšių seminarijos laikų, jei nori, galiu tave supažindinti“. Na, ir jis man suorganizavo susitikimą su broliais Vilniuje. Paviešėjau pas juos keletą dienų. Tačiau būta tokio nuotykio… Apie važiavimą į Vilnių saviškiams namuose nesakiau. Tuo metu kaip tik atlikau praktiką Palangos parapijoje, ten susitarėm su broliu Sauliumi dėl atvykimo į Vilnių, į dominikonų vienuolyną. Tačiau turėjau grįžti iš Palangos į Telšius, kad galėčiau kitą dieną keliauti į Vilnių. Parvykęs namo, žinoma, nesakiau močiutei, kad važiuoju į vienuolyną – tiesiog paaiškinau, jog turiu šiokių tokių reikalų Vilniuje, o tai neturėjo sukelti jokių įtarimų, kadangi vasaros metu kaip klierikas daug keliaudavau po Lietuvą. Bet atsikėlęs ryte pamačiau pasikeitusią močiutės nuotaiką. Ji puikiai viską suprato – juk aš jau kelis kartus bandžiau pabėgti į vienuolyną (juokiasi).
Tai jau buvo ne pirmas kartas (juokiasi)?
Na, niekad nebuvau važiavęs pas vienuolius, tačiau visad ryšį palaikiau. Matyt, tas važiavimas į Vilnių kažkaip jai nesąmoningai kėlė įtarimą, kad šį kartą kelionė ne šiaip sau, nors dažnokai keliaudavau ir į Kauną, ir į Šiaulius, ir kitur. Bet tas kartas ją stipriai paveikė, ir ji sako: „Nevažiuok, aš nenoriu, kad važiuotum.“ Paskui sako: „Aš žinau, kad tu važiuoji į vienuolyną.“
Man beliko prisipažinti: „Hmm… na… Taip. Važiuoju į vienuolyną.“ Žodžiu, viskas baigėsi ašarų pakalne, sėdau į automobilį ir išvažiavau į Vilnių. Taigi atvažiavau į Vilnių ir pas dominikonus praleidau keturias ar penkias dienas. Vienuolyne mane pribloškė vienuolių paprastumas – tu nepajunti, jog esi kažkokiam „vienuolyne“, t. y. regula, tvarka ir t. t. Atsidaro vienuolyno durys, o tave pasitinka prioras su džinsais ir marškinėliais ir sako: „Prašom“. Tas apsilankymas buvo labai didžiulis impulsas man. Atrodo buvau tik keturias dienas, bet per jas susipažinau su visomis brolių gyvenimo pusėmis: ir bendruomeninis gyvenimas, ir maldos gyvenimas, ir tretininkai (dominikonai pasauliečiai), ir patarnavimai, apaštalavimas, santuokos, krikštai, brolis Saulius universitete… Mane tiesiog patraukė tas brolių paprastumas, nuoširdumas. Ir aš pagalvojau – o kodėl nepabandžius? Anksčiau į kitus vienuolynus net nebandžiau belstis, o čia – kadangi jau išdrįsau – pamaniau, gal tai ir yra ženklas, kad kažkas prasidės… Prieš grįžtant į Telšius užsiminiau, jog noriu stoti pas juos, tačiau dominikoniško įžvalgumo vedini jie man atsakė: „Stop! Mažiausiai mėnesį laiko turi pagalvoti. Skirk tą laiką piligrimystei, maldai. Tu būk laisvas ir mes būsim laisvi. Ar parašysi mums laišką, ar neparašysi, mes tavęs nejudinsim.“
Viename Tavo straipsnyje skaičiau, jog Tau teko laišką rašyti.
Taip, turėjau parašyti prašymą, kad priimtų mane bandomajam laikotarpiui, o paskui galėčiau pradėti formaciją. Na, aš tą mėnesį ir praleidau giliuose apmąstymuose. Kaip tik tuo metu buvo didieji Žemaičių Krikšto jubiliejaus renginiai, tai mes, klierikai, buvome be galo užimti. Taip pat vyko Žemaičių Kalvarijos atlaidai, kuriuose kiekvieną dieną ėjau Kalnus su intencija, kad Viešpats parodytų kelią. Ir tikrai, tą laiką mane lydėjo didžiulė ramybė – man atrodo, kad ta ramybė ir buvo ženklas. Pasibaigus mėnesiui, aš parašiau laišką į Vilnių, tačiau atsakymo negavau dar kokį mėnesį. Man broliai buvo minėję, jog rugpjūčio pabaigoje turėtų įvykti brolio Bernardo (Bernardo Verbicko – aut. past.) amžinieji įžadai, tad galėčiau atvažiuoti, jei norėčiau. Visgi tai buvo pasakyta tik tarp kitko. Kadangi atsakymo taip ir nesulaukiau, nusprendžiau važiuoti į tuos amžinuosius brolio Bernardo įžadus. Nuvažiavau ten ir gavau atsakymą: „Gerai, pasilik“.
Tačiau vėliau būta labai sunkaus laiko, nes turėjau grįžti į Telšius, susitvarkyti dokumentus, išeiti iš seminarijos. Turėjau sutvarkyti reikalus namuose. Buvo nelengva girdėti močiutės raudas, jog anūkas išeina, užsidaro į vienuolyną. Jai tai buvo labai sunku. Tačiau iš kitos pusės, kad ir kaip bebūtų keista, gavau didžiulį palaikymą iš kitų artimųjų. Dėdės, brolis, kiti šeimos nariai mane labai stipriai palaikė. Jie manė, jog jeigu tai mano kelias, aš turėčiau juo ir eiti. Juolab, turėjau stiprų ryšį su savo dėde, kuris pats buvo išgyvenęs didžiules dvasines paieškas. Jis tikrai mane labai palaikė ir net močiutę kartais subardavo.
Po dviejų mėnesių, sutvarkęs visus reikalus, jau laisvai galėjau išvykti į Vilnių. Viskas vyko labai greitai: birželio mėnesį aš susipažinau su broliais, rugpjūtį sužinojau, jog jie mane priima, spalio pradžioje išvažiavau į Vilnių ir čia prasidėjo mano postulantūra, pirmieji žingsniai ordine. Iškart pradėjau mokytis prancūzų kalbos Vilniuje, nes žinojau, jog po Kalėdų turėsiu važiuoti į Prancūziją toliau mokytis kalbos, kad nuo kito rudens galėčiau pradėti noviciatą Prancūzijoje. Su prancūzų kalba gyvenime nebuvau susidūręs.
Visko būta tuo postulantūros laiku. Atrodo, per tas keturias dienas vasarą pažinau visas vienuolių gyvenimo puses, bet kai įžengi į tą šeimos katilą, jau būna kiek kitaip. Tuo labiau, jog visad buvau labai bendraujantis, toks „šnekutis“, visur manęs turėjo būti pilna ir štai atsidūriau vienuolyne, kur gyvena broliai vienuoliai. Taip, jie yra bendruomenė, bet jie yra vienuoliai. Tad pirmos savaitės buvo tikrai sudėtingos. Labai daug laiko praleidau bažnyčioje. Man buvo sunku… Džiaugsmas, kad man paskyrė referentą, t. y. vadovą, kuris vadovaus man postulantūroje, brolį Marc-Antoine (Marc-Antoine Bechetoille – aut. past.), kuris tuo metu gyveno Vilniuje (šiuo metu brolis Marc-Antoine taip pat gyvena Liono dominikonų vienuolyne, kaip ir brolis Jokūbas-Marija – aut. past.). Jis buvo tikrai puikus dvasinis ugdytojas – jis man padėjo susipažinti su vienuoliniu gyvenimu, labai manimi rūpinosi. Žinoma, aš nebuvau ten uždarytas – kartą į mėnesį grįždavau į Telšius. Pirmą kartą močiutei buvo šokas – ji nesuprato, kaip aš galėjau grįžti iš vienuolyno, galvojo, gal jau ir nebeatvažiuosiu atgal.
Galiausiai po Naujųjų metų išvažiavau į Prancūziją, į Tūrą, kur pusmetį mokiausi kalbos. Būtent postulantūros metu, atvažiavęs į Prancūziją, aš iš tiesų patyriau, kas yra tyla. Tu išlipi iš lėktuvo, nuvažiuoji į vienuolyną ir tu negali nieko pasakyti. Ne tik kad negali nieko pasakyti, bet nieko ir nesupranti. Žinoma, kelios frazės, kurias buvau išmokęs Prancūzų institute, buvo naudingos kasdieninėje aplinkoje, tačiau ne daugiau. Toks jausmas, lyg atsidurtum priešais sieną. Visgi po kurio laiko pradedi suvokti, kas vyksta, kas yra kalbama, bet vis vien lieka barjeras, ir tu negali pasakyti to, ką nori pasakyti. Tai buvo tyla, kuri visu svoriu mane prislėgė. Po kelių mėnesių rašiau ir vieniems, ir kitiems, kad daugiau nenoriu čia būti, sakiau, jog tikrai mielai būčiau pas dominikonus, tačiau ta kalba, tie kultūriniai skirtumai… Tai mane labai slėgė. Aš buvau lietuvis, o dar ir žemaitis (juokiasi), tad stipriai protestavau.
Kaip Tu protestavai?
Buvo toks nepaaiškinamas vidinis protestas – jei negaliu, tai ir negaliu, ir negalėsiu, ir aš nenoriu.
Minėjai kalbos, kultūros skirtumus. Kas dar Tau buvo priešinga, kas labiausiai trikdė?
Na, aišku, negalima sakyti kažko blogo apie prancūzus, bet suvokiau, jog būdamas užsieniečiu, tu liksi užsieniečiu visam laikui – esama kažkokios vidinės prancūzų arogancijos. Tai, matyt, labiausiai jausdavau tarp žmonių, kuriuos sutikdavau institute. Mums lyg sakydavo, jog jūs taip ir liksite užsieniečiai ir tikrai netapsite prancūzais, kad ir kaip stengtumėtės ir išmoktumėte kalbą.
Viską labai palengvino bendruomeninis gyvenimas su broliais. Jiems visiškai vienodai, kokia tavo tautybė, pirmiausia – tu esi brolis. Kas mus vienuolyne suvienija – tai dominikoniška tapatybė. Vienuolyne mes esam broliai dominikonai. Žodis „broliai“ reiškia, kad mums visiškai nusispjauti, iš kur tu atvažiavai, kokia tavo kilmė. Pirmiausia tu esi brolis. Netgi nuvažiavus į kitą provinciją ar susitikus su broliais užsieniečiais, tu pasijunti tarp savų. Nežinau, kas tai yra – dominikoniška dvasia ar kas – bet sutinki žmogų pirmą kartą gyvenime, tu jo visiškai nepažįsti, žinai tik, kad jis yra dominikonas, ir tai viską pasako, to užtenka pilnai bendrystei. Kitas dalykas, kuris mane labai paveikė, yra susijęs su Bažnyčia Prancūzijoje. Prieš tai savo parapijoje, Lietuvoje, buvau pripratęs matyti daug žmonių. Gi Prancūzijoje, šalia mano vienuolyno, buvo šv. Gasiano katedra [Saint Gatien], kurioje matydavau nedidelę bendruomenę žmonių, dalyvaujančių sekmadienio šv. Mišiose. Bet ten jautėsi kažkas negerai, kažkoks svetimumas… Lyg ir tie keli žmonės eitų tik iš pareigos. Man tai buvo šokas. Bet vėlgi persvara tam buvo vienuolynas, kuriame mes turėjome koplyčią, ir ten susirinkdavo žmonės melstis. Tai, ką matydavau katedroje, buvo visiška priešingybė tam, kas vykdavo pas mus. Na, aišku, į kasdienines Mišias nesusirinkdavo daug žmonių, gal tik kokie dvidešimt, bet tai mes matome ir Lietuvoje – nedaug žmonių susirenka į kasdienes Mišias. Visgi toje koplyčioje jautėsi visai kitokia bendruomenė. Matėsi, kad prie pašvęstojo gyvenimo bendruomenių žmonės visai kitaip išgyvena savo tikėjimą. Tūre teko susipažinti su įvairiomis vienuolinėmis bendruomenėmis – gyvenau su dominikonais, prie šv. Martyno Turiečio bazilikos sutikdavau Monmartro seseris benediktines, ten gyvena apaštalinės seserys dominikonės, šv. Martyno brolija. Tokioje aplinkoje buvo visai kitoks gyvenimas – daugiau artumo ir bendrystės.
O atvykęs į Lioną kaip jauteisi?
Bažnyčia visur yra Bažnyčia. Negalima sakyti, kad vien skirtinga kultūra, kita istorija kažką keičia Bažnyčios gyvenime, kad vienose šalyse tikėjimas nyksta, o kitose – ne. Bažnyčioje vienur vieni elementai pasireiškia stipriau, kitur silpniau. Vienur tos pačios problemos yra mažesnės, kitur labiau sukoncentruotos ir labiau matomos. Matau, kad žmonės tolsta nuo tikėjimo. Tas pats vyksta ir Lietuvoje – parapijos mažėja, tikinčiųjų mažėja. Aišku, kaimuose ir taip žmonių gausiai mažėja, bet ir miestuose žmonėms sekmadienis yra laisvadienis, tad kam eiti į tą bažnyčią ir dalyvauti sekmadienio Mišiose? Čia matau žmones, kurie kartais net nežino, kas yra tikėjimas, kas yra Jėzus. Na, aišku, Lietuvoje daugelis žino, kas yra Jėzus, net ir nepraktikuojantys, netikintys. Bet Prancūzijoje… Strasbūre teko susidurti su prancūzais, kurie, atėję į katedrą pasižvalgyti po gražų architektūros ansamblį, net nežinojo, kas yra Jėzus ir, ar toks išvis kažkada gyveno.
O kodėl taip nutinka? Ar laïcité (pasaulietiškumas) tam turėjo įtakos?
Matai, problema yra tikėjimo perdavimas, o tikėjimo perdavimas pirmiausia vyksta šeimoje. Aš perėmiau tikėjimą iš savo močiutės. Mano tėvai buvo visiškai nepraktikuojantys. Prancūzijoje mes matome tai dar labiau. Čia jau seneliai yra nepraktikuojantys. Jeigu proseneliai XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje dar buvo tikintys, tai jų vaikai jau nebe. Juk tas pats laïcité įstatymas nebuvo tikėjimo panaikinimas. Laïcité įstatymas teigia, jog kiekvienas gali išpažinti tokį tikėjimą, kokį nori, bet tai išsivertė į negatyvią pusę, nes aš galiu išpažinti tikėjimą, kokį aš noriu, arba neišpažinti jokio tikėjimo. Tam tikra prasme pats laïcité tapo tarsi tam tikros formos religija. Jaunojoje kartoje tai pasireiškia protestavimu: „Kodėl aš turiu tikėti?“ Nebėra tikėjimo perdavimo. Tačiau jau nuo antrosios XX amžiaus pusės mes matome, kad žmonės trokšta, išgyvena didžiulį dvasinį alkį. Bet jie nežino, ko nori. Ir pirmasis dalykas, kuom yra bandoma užkimšti tą dvasinį alkį – tai materializmas, daiktai, įvairūs atsipalaidavimo būdai. Arba jie įsitraukia į spiritizmą, ezoterinius judėjimus. Kodėl taip žmonės traukia į Rytų religijas, ezoterikas? Todėl, kad tai jiems yra egzotika. Tie, kurie ieško dvasinio prado, žino, kad esama krikščionių, bet krikščionys… – juk nespalvota, neįdomu, sausa, nudėvėta, kaip senas rūbas, kurio tu nenori vilktis. Į žmonių mąstymą tai yra labai įaugę, todėl jie eina dvasingumo ieškoti kitur, egzotiško.
Na, katalikų Bažnyčia nėra svarbi tik dvasiniam palydėjimui, bet ji taip pat yra ir svarbi institucija, o tai dažnai žmonėms nepatinka. Rytų religijose tos institucijos kaip ir nėra.
Taip, tu teisi, žmonių mąstymas yra sutelktas į Bažnyčią kaip instituciją. Jeigu kalbama apie Bažnyčią – tai kalbama apie kunigus, vyskupus, popiežių, bet visiškai nekalbama apie tikinčiuosius, tai yra apie save pačius. Bažnyčia suvokiama atskirai nuo tikinčiųjų. Tai yra didelė netiesa ir kartu problema. Kunigai, vyskupai, visa hierarchija yra Bažnyčios dalis, bet Bažnyčia yra visi tikintieji, visi pakrikštytieji – Dievo tauta. Apie tai aiškiai kalba Kanonų teisės kodeksas. Žmones kartais šiurpas nukrečia išgirdus „Kanonų teisės kodeksas“. Bet pirmuosiuose šios „didelės knygos“ skyriuose kalbama apie tikinčiuosius, o tikintieji – ir pasauliečiai, ir kunigai, ir vyskupai, ir vienuoliai. Dažnai vyskupus ir kunigus žmonės suvokia kaip atskirą grupę nuo tikinčiųjų. Tačiau, mes visi einame išganymo keliu, mums visiems yra reikalingi sakramentai. Juk kunigas pats sau negali duoti išrišimo iš nuodėmių, o išpažinties vis vien turi eiti. Mes turime karališkąją kunigystę, kuriai priklauso visi tikintieji. „Visi aukoja dvasinę auką Dievui“, – sako šv. Paulius. Taip pat yra ir tarnaujančioji kunigystė – tai kunigai, vyskupai, diakonai – tie, kurie savo tarnyste turi padėti visiems Bažnyčios nariams eiti bendrystėje su Kristumi, tie, kurie už juos neša atsakomybę.
Dabar visai populiaru sakyti: „Mes tikime aukštybe, mums patinka krikščioniškos vertybės, bet mums ta Bažnyčia, ta institucija nepatinka.“ Toks matomas atskyrimas. Kas yra blogai? Kaip žmones sugrąžinti į Bažnyčią. Kaip išaiškinti, kad nėra priešpriešos tarp tikinčiųjų ir tarp institucijos?
Man atrodo, kad ir iš vienos, ir iš kitos pusės turi būti parodyta iniciatyva. Užsidarymas vieniems nuo kitų yra didžiulis blogis. Kurti galima tik tada, kai yra bendrystė ir atvirumas vienų kitiems. Kodėl žmonės yra taip paliesti popiežiaus Pranciškaus? Nes jis yra labai arti žmonių. Jis yra popiežius, bet jis yra tas, kuris tarnauja, kuris tiesiogiai susitinka su žmonėmis, su tais, kurie yra šalia jo. Jis yra didžiulis pavyzdys visiems. Tačiau, kaip sako Tomas Akvinietis, „dorybė yra išlaikyti vidurį“. Kraštutinumas neveda niekur. Tai matome tame, kas įvyko XX amžiaus viduryje Vakarų Europoje – kunigai išsivilko iš sutanų, jie pradėjo būti su žmonėmis be jokių atpažinimo ženklų. Tuo metu egzistavo kunigų darbininkų judėjimas, labiausiai pasireiškęs Prancūzijoje – kunigai ir vienuoliai eidavo dirbti į fabrikus, ir, jeigu kas nors išduodavo, kad tas žmogus yra kunigas ar vienuolis, visuomet būdavo pasitinkama su ovacijomis: „Va, tai yra kunigas, kuris dirba, yra arti žmonių.“ Problema buvo ne ta, kad jie dirbo, bet ta, jog tie kunigai, vienuoliai – dvasininkai – visiškai pamiršo, kad jie taip pat yra tarnaujančios kunigystės dalis. Tai reiškia, kad yra ne tik fabrikas, yra sakramentai, yra Evangelija. Tarnaujančioji kunigystė reiškia, kad tu tarnauji tikintiesiems, jiems duodi tai, kas reikalinga jų dvasiniam augimui. Per sakramentus mes gauname Dievo malonę, jie yra regimi Dievo malonės ženklai. Buvo toks nukrypimas iš vieno kraštutinumo į kitą. Atrodo buvo gera intencija, bet… Tačiau viskas turi būti daroma su meile ir įsiklausymu. Kiekvienas yra Bažnyčios statytojas, kiekvienas tikintysis – ar jis būtų kunigas, ar vyskupas, ar zakristijonas, ar ta, savo dienas bažnyčioje leidžianti, močiutė, kuri vis kartoja „Sveika, Marija…“, ar gitaromis skambinantys šlovintojai – yra Bažnyčios statytojas. Kiekvienas įneša savo dalį į, tarpusavio meile ir supratimu auginamą, bendruomenę, nes visi eina link to paties tikslo, tik kiekvienas skirtingu keliu.
Tenka, bent jau man, girdėti mintis, jog, kam eiti į bažnyčią, išpažinties, jeigu ir taip esu geras žmogus.
Mes einame į bažnyčią, nes esame visumos dalis. Nesu tik aš ir mano Dievas – visi esam vieno Kūno dalis. Kodėl mes priimam Švč. Sakramentą, kodėl einam komunijos? Tai nėra tik vafliukas, kaip kad sako vaikai, besiruošiantys Pirmajai Komunijai. Žodis komunija reiškia bendra, bendrystę. Tai reiškia, jog Kristaus Kūnas, kurį aš priimu, tampa mano dalimi, ir aš jo, jis mane maitina, kaip Kristaus Kūno narį, ir tas žmogus, kuris priima Komuniją po manęs ir tas, kuris ją priėmė prieš mane, priėmė tą patį Kristaus Kūną. Yra vienas Kristaus Kūnas, kurios dalimi aš esu, ir kurio dalimi yra visi jį priimantys. Mes visi esame viena.
Mano nuodėmė sužeidžia ne tik mane, nes ji iškraipo Dievo atvaizdą manyje, bet ji sužeidžia ir Kristaus Kūną, kurio dalimi aš esu. Nėra žmogaus be nuodėmių, nes kitaip jį galėtume laisvai statyti į bažnyčių altorius, kaip didžiausią šventąjį. Mes einame išpažinties ne tam, kad pasipasakotume kunigui, bet tam, kad gautume atleidimą Dievo jam duota galia. Tas atleidimas nėra psichologinė pagalba, bet galimybė vėl sugrįžti į vienybę su Dievu, nes to trokšta žmogaus širdis. Kai nusidedame, mes ne tik iškreipiame ryšį su Dievu, bet taip pat ir išeiname iš Kristaus Kūno vienybės su kitais. Tarsi nuplėštume kokią nors kūno dalį. Taip, tai yra žiauru, bet taip įvyksta. Kunigas yra ne tik mums atleidžiančio Dievo atstovas, bet ir Bažnyčios tarnas – tas, kuris atstovauja visiems Bažnyčios nariams. Su Dievo galia, jis vėl mus įjungia į Bažnyčią, kad vėl galėtume gyventi komunijoje, dvasinėje Dievo vaikų bendrystėje.
Kalbino Miglė Viselgaitė
