„Dailė ir muzika man yra ritualas: tapyti pradedu nuo baltos drobės, o groti – nuo tylos. Niekada nežinau, kur šis kelias nuves. Tai ir yra kūryba – leistis būti vedamam…“ – sako dailininkas ir muzikantas Artūras Šlipavičius-Šlipas (g. 1962). Pastaraisiais metais menininko kūryba ypatingai atrandama užsienyje: vieną jo kūrinį italų meno akademija įtraukė į albumą „XXI amžiaus meno meistrų knyga“, jo darbai buvo pristatomi Niujorko meno mugėje, o vienas paveikslas eksponuotas Luvro muziejuje, Paryžiuje.
Tuo tarpu menininko namai Rudaminoje, šalia Vilniaus, yra tapę tikra meno galerija, kurioje telpa milžiniško dydžio paveikslai bei skirtingiausių pasaulio tautų muzikos instrumentai. „Menas išgelbės pasaulį“ – nepailsdamas kartoja Šlipas ir, paėmęs į rankas tai teptuką, tai gitarą, pradeda savo nepakartojamą improvizaciją…
Artūrą Šlipavičių-Šlipą kalbina Gediminas Kajėnas.
Esate sakęs, kad nuo vaikystės namuose skambėjo muzika ir buvo justi aliejinių dažų kvapas. Vadinasi, joks atsitiktinumas, kad tapote menininku?
Tai net labai dėsninga. Mano tėvai į Vilnių atvažiavo iš Žemaitijos. Mama Alsėdžių miestelyje buvo kultūros namų direktorė, visą gyvenimą šoko ir dainavo įvairiuose kolektyvuose, bet atvykusi į Vilnių baigė akušeriją ir dirbo medicinoje. Tėvas, susikrovęs lagaminą, kuriame buvo šiek tiek maisto ir viena pora batų, Vilniuje ketino stoti į skulptūrą. Tačiau dėl antisovietinės šeimos praeities tuometinio Dailės instituto durys jam buvo uždarytos. Tad ir jis pasuko į mediciną ir dirbo dantų techniku. Nors skulptoriumi netapo, tačiau visą gyvenimą tapė paveikslus. Per gyvenimą nesurengė nė vienos parodos, tačiau paliko apie šimtą paveikslų. Ir dabar namuose ant sienos esu pasikabinęs iš mažyčio atviruko jo nutapytą Rubenso darbą. Turint galvoje, kad tuo metu meno albumų įsigyti nebuvo jokios galimybės, šis jo darbas man primena titaniškas žmogaus pastangas artėti prie grožio.
Paradoksalu, kad abiejų tėvų gyvenimo svajonė tapti menininkais Vilniuje buvo praryta tikrovės, tačiau jiems gimė du sūnūs ir jie abu išėjo į meną – mano vyresnysis brolis Rimantas tapo vitražistu, o aš – tapytoju ir muzikantu.
Kokie buvo Jūsų pirmieji prisilietimai prie meno, kūrybos?
Mačiau tapantį tėvą, todėl aliejinių dažų kvapas giliai įsigėrė manyje. Septintoje klasėje ir pats ėmiau piešti. Pradžioje – pieštuku. Man labai knietėjo nupiešti daiktus per stiklą – pakitusias jų formas bei pačių daiktų medžiagiškumą. Pamenu, kaip įnirtingai bandžiau sau įrodyti, kad galiu tai padaryti… Tėvas parodė, kaip lieti akvarelę, vėliau, kai jau supratau, kad noriu būti menininkas ir po mokyklos stoti į tapybą, dvejus metus mokėjo už privačias dailės pamokas.
Dar mokykloje, gal trylikos, tėvas išmokė groti septynstyge gitara. Jos derinimas buvo kiek kitoks nei šešiastygės. Vėliau buvo daug juoko, kai su ta gitara patekau į kompaniją, grojančią Bitlus: bandžiau prie jų prisiderinti, bet niekaip nesupratau, kodėl mes nederame… (juokiasi)
Manęs niekas į meną nestūmė, bet pats menas pagavo. Tam įtakos turėjo ir septyneriais metais vyresnis brolis, kuris pradžioje mokėsi J. Vienožinskio meno mokykloje, paskui – Dailės institute. Mačiau jo darbus, kaip iš idėjos gimsta kūriniai ir tai, žinoma, mane labai viliojo. Kadangi jaunystėje daug sportavau, lankiau dziudo, turėjau gerą figūrą, brolis pasiūlė papozuoti institute jo kursiokams. Taip iš meno uždirbau ir pirmuosius savo pinigus, už kuriuos nusipirkau sportinį dviratį „Sputnik“. Bet ne ką mažesnis atlygis man buvo ir tai, ką girdėjau kalbant jaunuosius dailininkus apie meno idėjas, kompoziciją, įvairius dailininkus. Tokios temos mane iki šiol labai traukia. Kaip, beje, ir pati meno dirbtuvių aplinka: sklandantis dažų kvapas, kūrybinė netvarka, laisvės atmosfera…
Dar viena be galo svarbi inspiracija – tai kino kūrėjas, melomanas Artūras Barysas-Baras, su kuriuo gerokai vėliau sukūrėme „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ – grupę, gyvuojančią iki šių dienų. Nuo jaunumės jis bendravo su mano broliu, dažnai svečiuodavosi mūsų namuose ir jie garsiai klausydavosi visokios kreivos muzikos. Baras buvo visiškas fenomenas – jis net tuo gūdžiu ir tamsiu sovietiniu laikotarpiu sugebėdavo apeiti sistemą ir gauti įdomiausių pasaulio muzikos įrašų, meno albumų bei literatūros. Taip išgirdau stogą nurovusius „The Residents“, „Gong“, „Led Zeppelin“, Franką Zappą ir kitus žymiausius to meto roko kolektyvus. Visa tai perėjo per mane, o jų poveikį jaučiu iki šiol.
O kada pats supratote, kad būsite menininkas?
Labai anksti, gal aštuntoje ar devintoje klasėje. Po pamokų ištisai sėdėdavau su pieštuku ir piešimo lapu arba akvarelėmis. Dėkui tėvams, nes jie visada parūpindavo man piešimo reikmenų ir aš galėjau atsidėti šiam savo pomėgiui.
Tiesa, tėvas dar ilgai vylėsi, kad pasuksiu jo pėdomis: atkalbinėjo nuo meno studijų, sakė, kad gyvensiu pusbadžiu kaip ir visi menininkai, na, išskyrus gal tik leninus gaminančius skulptorius. Bandė apsaugoti, bet aš jau buvau įklimpęs… (juokiasi) Po pirmosios mano parodos „Haruspicija“ 1987 metais Architektų sąjungoje, kur įgyvendinau savo viziją – tapybos darbus apjungti su muzika, tėvas priėjo, apkabino ir pasakė, kad esu savo kelyje… Tai man buvo vienas svarbiausių pripažinimų.
Studijavote Šiaulių pedagoginiame institute, o ne, kaip įprasta būsimam dailininkui, tuometiniame Vilniaus dailės institute. Kas tai nulėmė?
Visų pirma tai, kad stojant į tapybą Vilniuje buvo siaubingai didelis konkursas. Maža to, tarp stojančiųjų buvo nemažas būrys žinomų dailininkų vaikų, tad iškart supratau, kad mano galimybės labai menkos. O perspektyvos neįstojus irgi neviliojo, juk tuo metu jau vyko karas Afganistane. Tad po egzaminų Vilniuje, tėvas griežtai pasakė: po dviejų savaičių egzaminai Šiauliuose, tavo dokumentai jau priduoti, važiuosi ir laikysi stojamuosius… Taip čia ir atsidūriau.
Pradžioje buvo labai sunku. Aš pirmą kartą buvau Šiauliuose, čia neturėjau nė vieno pažįstamo. Galų gale, užaugęs Vilniuje, pozavęs Dailės institute, bendravęs su Baru, vartęs Salvadoro Dali, Hieronymuso Boscho albumus, Šiauliuose jaučiausi lyg tremtyje, atskirtas nuo viso meno ir patekęs į visišką užkampį. Kiek užtruko, kol ir čia radau visokių grožybių, pavyzdžiui, būsimą savo žmoną… (juokiasi)
Mums dėstė netipiniai mokytojai, daugiausia jauni, kai kurie jų gerai pažinojo mano brolį iš studijų metų. Tam tikra prasme, čia buvo ir daugiau laisvės mąstyti savarankiškai. Kas žino, koks būčiau tapęs, baigęs Vilniaus dailės institutą… (juokiasi) Nors tai buvo pedagoginė mokykla, tačiau disciplinų pagrindą sudarė praktiniai meno užsiėmimai bei teorija. Beje, mano diplome juodu ant balto parašyta – dailininkas-pedagogas.
Užbėgdamas šiek tiek į priekį galiu pasakyti, kad ši profesija mane ir antrą kartą išgelbėjo nuo Afganistano, mat baigęs studijas vis tiek būčiau turėjęs atlikti pareigą Tėvynei, tačiau gavau darbą Rudaminos kaime, šalia Vilniaus, ir buvau paliktas ramybėje. Vienuolika metų buvau pedagogas, paskui jau su visam išėjau į meno lankas…
Nepriklausomybės pradžioje Šiauliai nuskambėjo ir kaip tam tikros alternatyvos miestas, juk kaip tik čia gimė tokios grupės kaip „Bix“, „Žuvys“.
Taip, su Samu (Saulius Urbonavičius – G. K. pastaba) ir Puka (Paulius Arlauskas. – G. K.) bendraudavome institute. Paskui mat kaip viskas išėjo – mes Vilniuje įkūrėme „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“, Samas Šiauliuose „Bix“, o Puka – „Žuvis“.
Svarbi kūrybos erdvė Šiauliuose mums buvo Virgio Stakėno dainuojamosios poezijos studija. Ją atradau, rodos, pirmame kurse ir man ji tapo tartum išsigelbėjimu. Aš ir pats kūriau balades, todėl studijoje radau bendraminčių. Čia susipažinau su būsimu tapytoju Aleksu Andriuškevičiumi, o per jį ir su meno avangardistais – skulptoriumi Robertu Antiniu ir Česlovu Lukensku, bardais Romu Naidzinavičiumi ir Edmundu Petrovu. Kiek vėliau keliai suvedė ir su Puka bei Saule (Saulė Laurinaitytė, grupės „Žuvys“ vokalistė – G. K.), bei kitais kūrybingais jaunuoliais.
Mūsų susitikimų formatas buvo toks: pirmą valandą skaitydavome poeziją, ją analizuodavome, klausydavomės muzikos ir ją aptardavome. Pavyzdžiui, V. Stakėnas buvo didelis Bobo Dylano gerbėjas ir išmanytojas, todėl studijoje dažnai klausydavomės šio Amerikos bardo įrašų. Taip pat dalindavomės naujienomis ir savo atradimais – perskaitytomis knygomis, išgirstais grupių pavadinimais. Na, o antrą susitikimo valandą vieni kitiems rodydavome savo pačių kūrybą. Mūsų buvo maždaug dvidešimt, tad kiekvieną kartą išgirsdavome naujų kūrinių. Paskui juos draugiškai aptardavome. Tai tikrai padėjo judėti į priekį ir skatino toliau kurti.
Vienas pirmųjų Lietuvoje ėmėtės dabar taip įprastos menų sintezės, jungdamas tapybos darbus su muzika. Iš kur atsirado tokia Jūsų koncepcija?
Pažintis su V. Stakėnu ir kompanija tapo tikru išsigelbėjimu, bet penktame kurse supratau, kad man to per maža. Aš jau turėjau viziją, kad paveikslus turi įgarsinti muzika, o muziką papildyti paveikslai. Tokia koncepcija išsivystė labai natūraliai – aš tapydavau ir tuo pačiu klausydavausi muzikos. Supratau, kad tai, ko negalima nutapyti, galiu sugroti, o ko negalima sugroti – galiu nutapyti. Tad tapyba ir muzika man tiesiog persipynė.
Mano paveiksluose dažnai kartojasi dviejų veidų motyvas. Gali tai būti du skirtingi žmonės, bet gali būti ir vieno žmogaus dvi pusės. Taip aš ir matau muziką bei tapybą – kaip dvi savo paties dalis.
Tiesa, tuo metu aš klausiau kitokios muzikos, nei pats kūriau. Iš Baro buvau gavęs visokio avangardo, kreiviausios muzikos, ant jos ir sėdėjau. Todėl man jau buvo aišku, ką turėjau groti, tik dar nežinojau, kaip tai padaryti.
Taip atsisveikinau su bardo karjera ir stačia galva puoliau į naujas muzikines paieškas. Jau turėjau įsigijęs uzbekišką rubabą, o tai atvedė ir prie domėjimosi kitais pasaulio muzikos instrumentais, kurių pamažu ėmė vis atsirasti namuose. Tapiau ir grojau vienu metu, nors dar gerai nesupratau, kur link tai veda.
Kaip jau minėjau, po studijų baigimo, vengdamas Afganistano, įsidarbinau dailės mokytoju Rudaminoje. Šioje mokykloje, dėl tos pačios priežasties, muzikos mokytoju dirbo džiazo muzikantas Vytautas Labutis. Su juo pasidalinau savo vizija kurti muziką paveikslams. Atvirai sakant, nežinojau kaip tai daryti, nes nepažinojau natų, o ambicijos buvo didelės… (juokiasi) Vytas išsitraukė saksofoną ir mes pradėjome improvizuoti. Jo dėka aš patikėjau, kad galiu tai daryti. Žinoma, man teko daug pavargti su gitara, rubaba, mandolina, kad galėčiau groti su maestro. Jis buvo tikrai kantrus ir geras mokytojas. Be jo padrąsinimo nebūtų mano muzikos, o gal net ir dalies paveikslų…
Jūsų kūryboje, ypač muzikinėje veikloje, akivaizdus avangardinis mąstymas – daryti taip, kaip dar nebuvo, stebinti ir pačiam stebėtis. O kaip dailininkas – tapote dažais ant drobės arba medžio – kas gali būti labiau konservatyvu nei tai? Tad, kodėl gi tapyba?
Manau, kad tai mano pašaukimas. Muzikinėje veikloje dirbu su grupe – tai kolektyvinė kūryba. Na, o tapyba – darbas vienam. Kurdamas bendrauju su savo „aš“: užsidarau kelioms paroms ir visiškai išeinu iš šito gaublio… Dažnai galvoju, kad ne aš, o profesija mane pasirinko, kad šitas kelias iš anksto jau buvo duotas…
Praėjusiais metais Niujorko modernaus meno muziejuje MoMA patyriau šoką, nuo kurio iki šiol negaliu atsigauti. Man nepriimtina, kai banalybė ir beskonybė pristatoma kaip menas. Muziejuje mačiau ant sienos priklijuotos aukso spalvos dėžutės, šalia kurios buvo užrašyta „This is my shit“ („tai yra mano šūdas“ – angl. k.). Muziejus už tai sumokėjo 40 tūkst. dolerių, o lankytojai stovi didžiausioje eilėje, kad galėtų nusifotografuoti prie šito š… Pasaulis su savimi susibarė – tai tikrai akivaizdu.
Mano supratimu, šiuolaikinis menas – tai ne meno, bet filosofijos sritis. Koncepcijų bei idėjų pažinimas yra ne praktinė, bet teorinė disciplina. O menas, kūryba, visų pirma, yra amatas. Ir ne taip svarbu, ar kuriama teptuku ir dažais, plaktuku ir kaltu, ar kompiuterio programomis. Tik gerai įvaldžius amatą galima tinkamai išreikšti idėją. O jei nėra amato išmanymo, tik idėja, tuomet belieka kurti šiuolaikinį meną…
Niujorko meno muziejuje aš mačiau meno degradaciją. Ir ne tik dėl tos vienos „auksinės dėžutės“ – ten buvo daug šlamšto, daug kopijų, daug banalybių. Pavyzdžiui, eini iš vienos salės į kitą, o ten tik baltas kvadratas. Skiriasi jie tuo, kad ant pirmojo uždėtas žalias taškas, ant antrojo – raudonas, ant trečiojo – geltonas ir t. t. O šalia kiekvieno jų – didžiausi tekstai, kuriuose autorius aiškina savo idėją, kaip jis įsivaizduoja, ką čia padarė… Man tai panašu į žmonių durninimą, bet ne meną… Filosofuoti, be abejo, reikia, bet parodų sales geriau palikti menui.
Aš ir pats ne tik tapau, esu neabejingas hepeningams bei performansams. Bet jie turi turėti savo vietą. Ne kartą tokius dalykus darėme su grupe koncertų metu, taip pat gatvėje, savo sode ar namuose. Bet tai visada ir likdavo tik žaidimu, provokacija, tačiau tikrai ne menu.
Hepeningas ar performansas iš esmės – susitarimo reikalas. Mes su žiūrovais sutariame, kad štai, atliksime performansą, ir visi supranta, kad kažkas netrukus vyks. Galima tai padaryti vieną kartą per metus, bet ne ištisai rodyti parodų salėse. Reikia suprasti, kad tai yra intelektualus pokštas, padorių žmonių pakvailiojimai. Juk dažniausiai mes būname labai rimti, susikaupę, baisiausiai už viską atsakingi. O čia sau leidi šiek tiek pažaisti… Tačiau pažaidėme, pasismaginome ir baigta – einame darbus dirbti…
Kodėl daugiausia tapote žmones?
Mane labiausiai domina portreto žanras. O žiūrint plačiau – pats žmogus. Susidomėjimas portretu kilo penktame kurse, kai besiruošiant diplominiam – piešiau portretą – brolis pakišo Amedeo Modigliani albumą. Iš pradžių man tai pasirodė labai juokinga – kaip galima piešti taip neanatomiškai. Bet po pusmečio praregėjau. Dabar jau nebesuskaičiuočiau, kiek portretų esu sukūręs.
O pasitaikydavo ir mistiškų nutikimų… Palte žmona įsiuvo kišenę, kurioje tilpo piešimo bloknotas, tad kur tik nueidavau, išsitraukdavau ir galėdavau piešti eskizus. Būdavo, sėdžiu kavinėje ar autobuse, pamatau įdomų veidą ar akis ir pasipiešiu sau. Iš tokių pastebėjimų, tartum fotografas fotošopu, paskui sudėliodavau miesto žmonių portretus. Kiek man buvo nuostabos, kai vienoje parodoje žiūriu, staiga, prasiveria durys, ir įžengia personažas tiesiai iš mano paveikslo…
Menotyrininkai gali pasakyti, kad taip nedaroma, taip piešti nepritinka. Bet aš bandau save išlaisvinti iš formos ir spalvų kolorito. Mano paveikslai – tartum scenografijos, o jų centre – žmonių susitikimas, žiūrėjimas vienas kitam į akis, prisilietimai. Kas gali būti labiau jaudinančio nei tai?
1988 metais su kino režisieriumi, Vilniaus neformalu Artūru Barysu-Baru įkūrėte analogo Lietuvoje iki tol neturėjusią grupę „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“, kurios kūryboje būta visko – legendinių hitų, tokių kaip „Šunparkis“, gitarų pjaustymo, grojimo skalbimo mašinomis ir kitais pasaulyje neegzistuojančiais instrumentais, net koncertas bažnyčioje. Kokį grožį propaguoja „Gražuoliai“ – juk būtent taip jus vadina ištikimieji gerbėjai?
Susitikę su Baru mes tiksliai žinojome, ką norime daryti. Teatras – tokia buvo mūsų vizija. Baras buvo tikras kinošnikas, sukūręs puikių trumpo metro filmų, o jo muzikos bei knygų kolekcija – unikali. Nė vienas iš mūsų nebuvome muzikantai, todėl ir muziką girdėjome savaip. Mūsų teatre muzika turėjo būti viena iš raiškos priemonių šalia kino, dailės, literatūros. Visa tai sujungus turėjo būti gražus hepeningas…
Ko jau ko, bet drąsos mums tikrai netrūko. Tai buvo naujas teatras su savo nauja kalba. Mes neketinome tiesiog lipti į sceną ir dainuoti įprastų dainų. Pirmose repeticijose aš imdavau kurį nors iš instrumentų ir pradėdavau groti, o Baras, nusitvėręs kokią poezijos knygą, kriokdavo tekstą atvirkščiai – nuo pabaigos į pradžią. Mes laužėme stereotipus, instrumentais grojome taip, kaip niekas jais negrojo. Taip atradome ir naują garsą… (juokiasi) Ir mums tai buvo gražu…
Beje, ir pats grupės pavadinimas, kurį sugalvojo Baras, puikiai atitiko kreivą mūsų koncepciją. Bent dešimt, o gal ir daugiau metų, turėjome gardaus juoko iš to, kaip jis būdavo užrašomas koncertų afišose ar spaudoje. Kuo mes tik nebuvome tapę… Bet ir tai tapo mūsų, kaip avangardinio kolektyvo, istorijos dalimi.
Per tris dešimtmečius, kiek gyvuoja „IVTKYGYG“, mes nuolatos keitėmės. Pavyzdžiui, dabar esame labiausiai panašūs į grupę. Tiesa, naujiems nariams nebeįdomi kolektyvo praeitis su visais tais teatriniais garso eksperimentais. O man – viskas viena. Dainas grojome ir su Baru, tas pats kolektyvo gerbėjų pamėgtas „Šunparkis“ tapo mūsų vizitine kortele. Bet, kaip sakiau, vien dainų mums nepakako. Kiekvienas albumas, kiekvienas pasirodymas mums buvo meno aktas, tikras eksperimentinis šou, nepakartojamas performansas.
Na, o kokį grožį propaguoja „Gražuoliai“? Atvirą…
„Paradas“ – taip vadinasi naujausiais grupės albumas, kuriame itin ryškus socialinis motyvas, šmaikštus ir ironiškas požiūris į mūsų kasdienybę, šiuolaikinę kultūrą ir įpročius. Tai irgi tam tikras performansas, per dainas bandant demaskuoti mūsų „paradiškumą“?
Man labai svarbu yra šeima, trys augantys sūnūs. Taip pat rūpi ir Lietuva bei jos kultūra. Liūdna žiūrėti į mus, okupuotus popso. Televizija ir spauda mirga marga tokia paradine kultūra, sava grožio versija, nuo kurios man, atvirai sakant, vidurius suka. Todėl ir negaliu likti abejingas, tylėti, lyg niekur nieko nevyktų. Sykį žmona iš darbo pakuroms atnešė krūvą žurnalų. Man užteko užmesti akį vien tik į antraštes – aš negalėjau patikėti, kad kažkas apie tai rašo ir dar atsiranda tokių, kurie už tai moka pinigus, kad galėtų perskaityti. Pavyzdžiui, vienos žinomos personos citata: „aš nuo devyniolikos metų naudoju kremą nuo raukšlių…“ Tai tikrų tikriausia poezija… (juokiasi) Taip ir gimė kūrinėlis „Aš aš“, sudarytas iš populiarių žurnalų antraščių. Arba daina „Mano laivas“, kurioje juokiamės iš reklaminės mūsų tikrovės. O, kaip čia viskas gražu, nepakartojama ir tobula… Tai skalbimo milteliai, kurie išplauna smegenis…
Šia prasme meną matau kaip būdą pirštu rodyti į tai, kur ir kaip mes visi gyvename. Kartais su visu tuo taip apsiprantame, kad jau nebesukame galvos, atrodo, kad būtent taip ir turi būti… Bet žinai, visa tai man yra gražu. Labai gražu. Gali iš to ir pasijuokti, ir paverkti… Kartu tai verčia mąstyti, kritiškai pažvelgti ir į save patį. Na, o kol gali iš savęs pasijuokti – gal dar ne viskas ir prarasta… (juokiasi)
Vienas iš Jūsų grupės veidų yra ir uzbekiškas instrumentas rubaba, kuri puikiai skamba grojant roką, nors kas galėjo pagalvoti, kad tai įmanoma… Jūsų namuose ant sienų iškabinta graži pasaulio muzikos instrumentų kolekcija. Ar tai daugiau kolekcininko aistra ar, vis dėlto, kiekvienas instrumentas turi ir savo vietą grupės repertuare?
Rytietiško skambesio man prireikė su V. Labučiu kuriant projektą „Haruspicija“. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Po rubabos įsigijau indišką tanpurą, paskui jau iš įvairių pasaulio kraštų draugai pradėjo vežti, pats ieškodavau, net gaminausi. Visokių fleitų fleitelių, būgnų būgnelių bei styginių instrumentų turiu arti dviejų šimtų. Vienas egzotiškiausių – nepalietiškas styginis instrumentas, kuriuo groti kol kas dar nemoku. Vienas naujausių, atvežtas iš Vokietijos, bandžolina – bandžos ir mandolinos hibridas. Grupės nariai nekantriai laukia, kada pagaliau atnešiu kūrinį, skirtą šiam instrumentui.
Tačiau kolektyvo skambesiui pritaikyti pavyksta retą kurį kolekcijos instrumentų. Tai vis dėlto skirtingi dalykai. Jie labiau tinka eksliuzyviniams projektams, tokiems kaip „Haruspicija“ ar „Lethe“, kurtiems drauge su V. Labučiu. Arba performansams šalia paveikslų. Anksčiau ir su grupe daugiau eksperimentuodavome, žaisdavome, tad būdavo daugiau kur įsiterpti su visokiais egzotiškais garsais. Dabar šiek tiek pasikeitė grupės kryptis. Bet man vis tiek niežti rankos, todėl vis sugalvoju, kaip tuos instrumentus prakalbinti. 2016 metais drauge su Vytu ir Roku Zubovais smagiai paimprovizavome paveikslų temomis M. K. Čiurlionio namuose uždarydami mano darbų parodą. Štai tokiuose muzikiniuose performansuose man šiandien ir suskamba dalis kolekcijos instrumentų.
Nesu profesionalus muzikantas, kuriu savo formate, kuriame geriausiai ir jaučiuosi. Džiaugiuosi, kai improvizacijos pavyksta ir visiems dalyviams – muzikantams bei klausytojams – atsiveria kažkas netikėto ir nelaukto.
Dostojevskis sakė, kad grožis išgelbės pasaulį, o Jūs šią mintį perfrazavote teigdamas, kad pasaulį išgelbės menas.
Menas – tai, visų pirma, estetika. Prieš tau ateinant, susitvarkiau, išsiploviau galvą ir apsivilkau švarius baltinius. Esu pasirengęs susitikimui. Man menas yra kur kas daugiau nei tik tapybos darbas, scenoje rodomas spektaklis ar skambantis muzikos kūrinys. Estetika, kuri persmelkia tavo gyvenimą – štai kas yra menas.
Žmonės kartais sako: „Jūsų paveikslai gražūs, bet labai keisti, sunku suprasti, apie ką tai“. Tuomet aš ir klausiu: o apie ką yra muzika? Apie ką poezija? Apie ką dailės kūrinys? Ar būtina meną suprasti racionaliai, sugebėti jį paaiškinti? Ar tai apskritai yra įmanoma? O gal užtenka to, kad klausantis Mocarto žmogus tiesiog gerai jaučiasi, jį pripildo emocijos, kurios kelia jo dvasią aukštyn, padeda pamatyti save ir kitus naujoje šviesoje…
Kūryba – tai vaikščiojimas skustuvo ašmenimis. Labai lengva nupulti į vieną ar kitą pusę, bet kaip išlaikyti balansą – štai kur svarbiausias klausimas. Man rodos, tą pusiausvyrą galima nujausti… O visas kalbos apie grožį, meną, idealus tėra nuotrupos, citatos, beprasmiai mekenimai prieš vėją…
Ar Jūsų kūryboje yra viena pagrindinė tema, apie kurią viskas ir sukasi?
Meilė. Tai beribė tema…
Šią publikaciją parėmė „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.
