Amerikiečių vaikų ir paauglių rašytojas Louis Sachar (g. 1954 m.) mūsų skaitytojams žinomas knygomis „Duobės“ (Alma littera,  2004; Obuoliukas, 2013), „Berniukas mergaičių tualete“ (Alma littera, 2004 ; Obuoliukas, 2013), „Berniukas be veido“ (Alma littera, 2006) ir „Maži žingsneliai“ (Alma littera, 2007); visas šio autoriaus knygas iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus.

L. Sachar prisipažįsta, kad knygas rašo lėtai ir ilgai, kiekvieną tobulindamas ir perrašydamas bent penkis kartus. Akivaizdu, kad autoriaus talentas ir nuoseklus darbas siekiant geriausio įmanomo rezultato verti jo knygų laukimo – Louis Sachar yra pelnęs kone dvi dešimtis literatūrinių apdovanojimų, tarp kurių – ir 1999 m. gautas Niuberio medalis už bene labiausiai jį išgarsinusią knygą „Duobės“. 2012 m. šis romanas reikšmingiausių visų laikų romanų vaikams sąraše, sudarytame „School Library Journal“, buvo įrašytas į šeštąją vietą.

Siūlome skaitytojams pokalbį su Louisu Sacharu – apie rašytojo kelią, jaunųjų skaitytojų auditorijos ypatumus bei pripažinimą autoriui pelniusią knygą „Duobės“.

Kaip pradėjote rašyti knygas?

Rašymas mane visada domino, vidurinėje mokykloje buvau pasirinkęs kūrybinio rašymo pamokas. Vienam atsiskaitymų reikėjo parašyti istoriją vaikams. Mokytojai mano istorija nepatiko, o tai buvo keista, nes jai patiko viskas, ką parašydavau. Jai atrodė, kad užduotį atlikau nerimtai, ir tai mane nustebino, nes iš tiesų buvo priešingai. Man patiko tai, ką parašiau. Tai buvo istorija apie piktą mokytoją, kuri paversdavo vaikus obuoliais. Tuomet aš įstojau į koledžą ir tą istoriją beveik pamiršau.

Paskutiniame koledžo kurse papildomus kreditus užsidirbdavau padėdamas šalia esančioje pradinėje mokykloje. Tai tapo mano mėgstamiausiomis „paskaitomis“. Kasdien laukdavau tos akimirkos, kai paliksiu universiteto miestelį ir būsiu su vaikais. Būtent ten iškasiau tą seną istoriją, kurią parašiau vidurinėje mokykloje. Skaičiau ją vaikams, o šiems ji labai patiko. Kai baigiau koledžą, pamaniau, kad pabandysiu parašyti knygą vaikams, o pirmoji istorija toje knygoje ir yra toji, kurią parašiau vidurinėje mokykloje. Visi kiti pasakojimai parašyti remiantis mano patirtimi dirbant su vaikais toje pradinėje mokykloje. Štai taip atsirado pirmoji mano knyga.

Ar mėgote skaityti vaikystėje?

Iš tiesų skaityti pamėgau mokydamasis vidurinėje mokykloje. Mano mėgstamiausi autoriai tapo mano herojais – J. D. Salingeris ir Kurtas Vonnegutas. Norėjau būti kaip jie.

Kokias knygas įvardintumėte kaip mėgstamiausias?

Mėgstamiausios – E. L. Doctorowo „Regtaimas“, J. D. Salingerio „Devyni apsakymai“, Kazuo Ishiguro „Nepaguodžiamieji“. Iš knygų vaikams – E. B. White‘o „Šarlotės voratinklis“ ir Katherine Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“.

Kuo rašymas vaikų, paauglių auditorijai jums vertesnis už rašymą suaugusiems?

Vaikams pasaulis vis dar platus ir atviras. Tapdamas vyresniu vis labiau įstringi rutinoje.

Iš tiesų netikiu, kad rašymas vaikams labai skirtųsi nuo rašymo suaugusiems. Gera knyga vaikams pavyksta tuomet, jei rašydamas ją įdedi tiek pat rūpesčio ir pastangų, kiek ir rašydamas suaugusiems. Literatūriniame pasaulyje knygos vaikams dažnai vertinamos kaip menkesnės už literatūrą suaugusiems, lyg būtų mažiau reikšmingos. Tačiau žvelgiant į vaikų literatūros istoriją, visose klasika tapusiose knygose jaunųjų auditorijai rasime puikiai išplėtotą siužetą, struktūrą ir išvystytus personažus.

Kaip jūs rašote?

Rašau maždaug po dvi valandas per dieną, kiekvieną rytą, savo namų darbo kambaryje. Kai pradedu rašyti, ne kažin ką žinau apie būsimą istoriją, galbūt turiu tiesiog personažo idėją, šiokią tokią siužeto idėją. Viską kuriu rašydamas ir daug to, ką parašau, būna išties blogai. Tad kai pabaigiu pirmąjį juodraštį, rašau antrąjį. Jis būna vis dar ganėtinai blogas, tačiau bent jau geriau suvokiu personažus ir pačią istoriją. Tada rašau trečiąjį juodraštį. Tuomet ketvirtąjį. Tuomet penktąjį. Ir kartais šeštąjį. Pirmuosiuose juodraščiuose daugiausiai dėmesio skiriu personažams ir siužetui, vėlesniuose – rašymo menui.

Kas jus paskatino parašyti „Berniuką mergaičių tualete“?

Vienas bičiulis man papasakojo apie tai, kaip jam mokantis penktoje klasėje, buvo toks berniukas, su kuriuo niekas nenorėjo sėdėti. Tai buvo puiki idėja knygai. Be to, maždaug tuo pačiu metu susipažinau su viena mokyklos psichologe, vardu Karla [romane toks ir yra psichologės vardas – vert. past.].

Kaip sukuriate tokius vaizdingus pavadinimus savo knygoms?

Pavadinimas dažniausiai yra tas dalykas, kurį sugalvoju paskiausiai, nors visu rašymo metu stengiuosi galvoti, kaip tai, ką rašau, pavadinti. Tačiau su knygos „Berniukas mergaičių tualete“ sėkme atradau pavadinimų svarbą. Prieš pasirodant tai knygai, nebuvau toks sėkmingas rašytojas, o jos pavadinimas patraukė žmonių dėmesį.

Visgi dėl pavadinimo ne visuomet būnu užtikrintas – pavyzdžiui, man atrodė, kad „Duobės“ nėra labai geras pasirinkimas. Kitas galimas šios knygos pavadinimas buvo (ir kurio norėjo mano dukra) „Netinkama vieta, netinkamas laikas, netinkamas vaikis“.

Kaip jums kilo siužeto idėja knygai „Duobės“?

Kaip minėjau, pradėdamas rašyti neplanuoju istorijos vystymosi. Stengiuosi sugalvoti personažą ir situaciją, kurie domintų mane patį ir tikiuosi, kad jie nuves mane kitų idėjų link. Kalbant apie „Duobes“, tuomet buvau ką tik persikėlęs į Teksasą (JAV) ir mane tiesiog siaubingai liūdino karšta Teksaso saulė. Ši valstija garsėja griežta įstatymine tvarka. Pagalvojau, kad būtų įdomu parašyti apie jaunuolių pataisos stovyklą. Nusprendžiau, kad pasakojimo veiksmas vyks pataisos darbų stovykloje vaikams, tačiau norėjau, kad patiems vaikams būtų smagu tai skaityti. Geltondėmius driežus išgalvojau dar neturėdamas nė mažiausio supratimo, ką su jais darysiu. Taip pat gana anksti buvau nusprendęs, kad šioje istorijoje bus užkastas lobis. Turėdamas šias idėjas, tiesiog ėmiausi kurti istoriją ją rašydamas. Veiksmo vietą sukūriau dar netgi neturėdamas pagrindinio veikėjo, man pačiam tai buvo neįprasta.

„Duobėse“ gausu įsimintinų veikėjų. Kaip juos kūrėte?

Nusprendžiau, kad lobį užkasė kažkas, vardu Bučiuoklė Ketė Barlou. Ketės istorija man pačiam tapo dideliu atradimu, nes kai dar tik sugalvojau ją kaip personažą, nemaniau, kad ji bus simpatiška. Iš pradžių maniau, kad ji bus viršininkės prosenelė ir kad galbūt ji naudodavosi užnuodytu lūpdažiu, visai kaip viršininkė naudojasi užnuodytu nagų laku. Tačiau kurdamas Bučiuoklės Ketės Barlou personažą, pajutau, kad ji staiga tampa labai simpatinga. Tuomet pakeičiau savo užmanymą ir viršininkė su ja jau nebeturėjo jokių giminystės ryšių.

Bet tuomet man reikėjo sugalvoti, kaip visų istorijų gabalėliai sudarys bendrą piešinį – prakeiksmas, Ketė Barlou, lobis ir panašiai. Mane neramino, kaip tai supras skaitytojas. Kiekvieną dieną Stenlis tiesiog kasa duobes, o tai nėra labai įdomu. Tuomet nusprendžiau papasakoti visa tai iš pasakotojo perspektyvos ir kaitalioti istorijas tarpusavyje.

Rašant „Duobes“, būdavo dienų, kai galvodavau: „Čia tai bent, puikiai! Man patinka, kaip viskas dera tarpusavyje!“ Kitomis dienomis galvodavau: „Niekas nenorės šito skaityti. Niekam tai neatrodys logiška.“

Pagrindinio veikėjo Stenlio Jelnatso vardas – išskirtinis, įdomus, įsimenantis.

Stenlio vardas – palindromas, kadangi man patinka visokiausi žodžių ir logikos galvosūkiai. [Angliškai Stanley Yelnats skamba lygiai taip pat skaitant atvirkščiai – vert. past.] Iš pradžių Stenlio vardą sugalvojau tikrai ne todėl, kas jaučiausi esąs labai protingas ar panašiai, galvojau, kad vėliau jį tiesiog pakeisiu kitu. Tačiau vėliau supratau, kad šis vardas man patinka. Nors pasakojama istorija apie vaiką, turintį atlikti bausmę šioje siaubingoje vietoje, yra niūri, Stenlio vardas skaitytojui yra kaip užuomina į tai, kad vyksta ir kažkas labai smagaus. Taip pat šis vardas leido man įpinti faktą, kad šis veikėjas ir jo tėvas, o taip pat ir senelis, visi buvo Stenliai Jelnatsai dėl konkrečios priežasties – vardas ant lagamino istorijos pabaigoje yra paskutinioji šios dėlionės detalė.

Kaip jums atrodo, kodėl Stenlis Jelnatsas daugeliui skaitytojų vaikų tampa toks artimas?

Stenlis – ne herojiškas personažas. Jis gana apgailėtinas tipas, neturintis jokių draugų, jam atrodo, kad jo gyvenimas prakeiktas. Manau, kad visi gali vienaip ar kitaip su tuo susitapatinti. Tačiau štai jis, neherojiškas vaikis, kuris savo pastangomis galiausiai tampa herojumi. Man atrodo, kad skaitytojai gali įsivaizduoti save besikeičiančius drauge su Stenliu.

Kas buvo sudėtingiausia rašant „Duobes“?

Žmonės dažnai manęs klausia, kaip sugebėjau viską susieti tarpusavyje, tačiau tai nebuvo taip jau sunku. Sunkioji dalis buvo išdėlioti visas personažų gijas taip, kad Ketės Barlou, Elijaus Jelnatso ir jo sūnaus istorijos neužgožtų pasakojimo apie Stenlį.

Kitas sunkumas kilo, kai reikėjo aprašyti tai, kaip Stenlis kasa savo pirmąją duobę. Norėjau, kad skaitytojas pajustų, kokia ilga, bergždžia tai patirtis – kasti tas metro penkiasdešimties pločio ir metro penkiasdešimties ilgio duobes. Tačiau kiek kartų galėtum pakartoti: „Jis vėl smeigė savo kastuvą ir iškėlė dar vieną žiupsnį žemių“? Mano sprendimas buvo supinti dvi istorijas, suteikiant pasakojimui įvairumo. Pirmosios nerimastingos Stenlio dienos „Žaliojo ežero“ stovykloje priešpastatomos istorijai apie sulaužytą Stenlio protėvio Elijaus Jelnatso pažadą čigonei, kuris tiesiogiai įtakoja jaunojo pagrindinio veikėjo likimą.

Kaip jūs nusprendžiate, kas yra pernelyg bauginančio pasakoti vaikams ir kur yra riba?

Rašydamas ne kartą abejojau, mąstydamas apie tai, ko klausiate. Daugeliu atveju kliaujuosi savo instinktais ir patirtimi. Tikrai neeksperimentuoju su skaitytojais vaikais tam, kad sužinočiau, ar neperlenkiau lazdos.

Kas jums smagiausia būnant rašytoju ir ko labiausiai tame nemėgstate?

Man patinka kelti sau iššūkius ir išbandyti įvairius dalykus. Mažiausiai šiame darbe man patinka tai, jog jis labai atsiskyrėliškas. Dirbu vienumoje.

Ar turite kokių nors patarimų norintiems tapti rašytojais?

Turite būti nusiteikę perrašinėti. Geru rašytoju tapau tik išmokęs perrašinėti. Kalbu ne vien apie praleistų raidžių įrašymą ar trūkstamo kablelio padėjimą. Kiekvieną savo knygą perrašau penkis arba šešis kartus, ir kaskart pakeičiu išties daug ankstesniame variante buvusių dalykų.

Parengė Diana Gancevskaitė

Šaltiniai: scholastic.com, theguradian.com, louissachar.com, teachingbooks.net