Kai buvau ateistė, Dievas pasitelkė daug šventų žmonių, idant jie mane sugrąžintų į Bažnyčią. Tačiau teko sutikti ir žmonių, kurių „toksiškas tikėjimas“ stūmė nuo krikščionybės ir suaktyvino tas karikatūras ir prietarus, kuriuos apie Dievą yra sukūrusi ateistinė visuomenė. Jau vėliau supratau ir kitą svarbų dalyką – neretai tas pats žmogus gali būti ir liudytojas vienose situacijoje, ir atstumti savuoju „toksišku tikėjimu“ kitose. Kiekvienas esame pašauktas šventumui ir kartu vidujai esame suskaldyti nuodėmės.
Mano įsitikinimu, egzistuoja bent penki „toksiško tikėjimo“ ženklai. Juos įvardiju ne tam, kad taptume savo sesių ar brolių teisėjais, bet kad drįstume savyje atpažinti pagundas ir klystkelius. Tekste vartoju antrąjį asmenį išskirtinai dėl dėstymo patogumo.
I. Džiaugsmo trūkumas
Ar tu sugebi džiaugtis ir juoktis su kitais? Ar net ir tada, kai kalba pakrypsta apie tikėjimo dalykus, netampi beviltiškai rimtas ir atsargus? Ar tavo tikėjimas nėra tapęs pernelyg skrupulingas ir priekabus? Tai, beje, lengva pasitikrinti peržvelgus, ką paprastai skelbi socialiniuose tinkluose, rašydamas religinėmis temomis. Ar šie įrašai dažniausiai kritiški ir turi kartų prieskonį? Ar nesi tapęs labiau „tikėjimo policijos pareigūnu“, o ne Gerosios Naujienos skelbėju ir liudytoju? Ar vis ieškai kitų klaidų, kritikuoji tuos, kurie, tavo įsitikinimu, nukrypo nuo ortodoksijos, ar mieliau džiaugiesi Kristaus šviesa ir daliniesi tomis dovanomis, kurias pats esi gavęs?
II. Katalikas ideologas
Ar tau sunku kalbėti tikėjimo klausimais, neįtraukiant politikos aktualijų? Ar nepradėjai skirstyti politikų į „tikruosius katalikus“ ir „priešus“? Domėjimasis politiniais klausimais katalikui yra svarbus dalykas, bet nesupainiok jo su tikėjimo transformacija į politinę ideologiją. Neleisk širdyje lizdo susisukti pykčiui ir smerkimui. Tavo politinės pažiūros nėra pagrindas tuos, kurie turi kitokias pažiūras, paskelbti priešais. Jėzus kovojo už kiekvieną žmogų, o ne už kurios nors partijos, grupuotės pergalę.
III. Katalikas fariziejus
Ar tau krikščionybė nėra virtusi išorinėmis pareigomis, įvaizdžio vadyba, o ne vidine transformacija, širdies perkeitimu? Diskutuodamas apie tikėjimą daugiausia dėmesio skiri jo išorinėms išraiškoms ar maldai, atsivertimo svarbai? Rūpinimasis derama išorine tikėjimo raiška pats savaime nėra toksiškas, bet lengvai gali tokiu tapti. Kai malda ir ryšys su Dievu nėra tikėjimo centras, Piktasis gundo sureikšminti kurią nors išorinę praktiką, suvesti tikėjimą į kultūrinę tapatybę ar etinę sistemą.
IV. „Liberalus“ ar „konservatyvus“ katalikas
Šiandien tapo įprasta klijuoti etiketes Bažnyčios viduje. Vienas iš pavojingiausių dalykų – pagunda lyginti žmonių tikėjimą, rūšiuoti krikščionis į „geresnius“ ir „prastesnius“. Tik Dievas žino, kas vyksta žmogaus širdyje, tik Jis yra vienintelis Teisėjas. Džiaukimės Jo Gailestingumu, nes, jei Jis žvelgtų tik į mūsų nuodėmes, visi pražūtume.
Būk atidus, ar nepradedi daug laiko skirti aptarimui tų krikščionių, kurie, tavo įsitikinimu, klysta vienu ar kitu klausimu. Jei Bažnyčioje, tavo manymu, atsiranda vis daugiau netinkamai besielgiančių žmonių, tai tikrai ženklas, kad kažkas negerai įvyko su tavimi pačiu. Paklausk savęs, ar tavyje netrūksta vienybės ir taikos dvasios, kylančios iš Dievo. Būtent tada, kai mes išliekame vienybės dvasioje, išsaugodami gailestingumą tiesoje, tampame tikraisiais liudytojais ir skatiname kitus žmones patikėti Gerąja Naujiena.
V. „Specializuotas“ katalikas
Ar įvairios dogmos nėra tapusios tau svarbesnės nei pats ryšys su Jėzumi? Dievas mus ragina siekti teisingumo ir bendrojo gėrio srityse, kuriose turime daugiausia talentų, tačiau Jis niekada nereikalauja, kad kuri nors svarbi problema taptų mūsų gyvenimo centru. Nes tuomet mes supainiosime esmę ir detales, tikslą ir priemones. Nėra nė vieno dalyko pasaulyje, kuris būtų svarbesnis už ryšį su Dievu. Šis ryšys yra šviesa, kuri turi įsiskverbti į visą mūsų gyvenimą. Tikrai verta gerai išmanyti kurią nors specifinę sritį, tačiau tai nereiškia, jog turime tapti „specializuotais katalikais“, kurie per medžius nebemato miško, per atskirą detalę pamiršta apie tai, kas svarbiausia. Malda, laikas skirtas kitam žmogui tikrai nėra menkesni dalykai nei teologijos studijos ar gilinimasis į kurį nors sudėtingą kanonų teisės klausimą.
Ar atpažįsti save kuriame nors iš šių aprašymų? Jei taip, nepulk į neviltį. Stabtelk ir paprašyk Dievo pagalbos ten, kur matai problemą. Išsakyk nerimą keliančius dalykus per išpažintį. Paprašyk patikimo draugo patarimo. Ir, galiausiai, pasitikėk, kad Dievas nuolat rūpinasi ir ugdo tave. Jis kiekvienam iš mūsų padeda išgryninti tikėjimą, kad taptume labiau panašūs į Jį. Mes paprasčiausiai turime likti su Dievu ir Jis padarys didžiąją darbo dalį.
Parengė Vaiva Lanskoronskytė-Stanienė
Šią publikaciją parėmė „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.
