„Aš esi tu“, „Ūkų ūkai“, „Varpas“, „Nuodėmės užkalbėjimas“, „Dienų tėkmėj“, „Lisabona nulis du“, „Mano laimė“, „Stebuklų laukas“, „Rūke“, „Kenotafas“, „Santa“, „Meistras ir Tatjana“, „Avinėlio vartai“, „Maidanas“, „Įvykis“, „Senekos diena“, „Nuolankioji“ – tai vis skirtingų režisierių filmai, tačiau juos visus sieja vienas žmogus, kurio pavardės nėra pagrindiniuose titruose, nors iš esmės tai jis iš atskirų kadrų bei scenų sulipdo filmo pasakojimą. Kino filmų montuotojas Danielius Kokanauskis (g. 1978) jau daugiau nei dešimtmetį dirba kine su žymiausiais Lietuvos režisieriais, o 7 pastaruosius garsaus Ukrainos režisieriaus Sergejaus Loznicos filmus montavo būtent jis.
„Mane dažnai vadina montažo režisieriumi, nors aš pats nelabai žinau, kas tai yra, – pasakoja D. Kokanauskis. – Atvirai sakau – aš tik klijuoju kadrus. Tiesą sakant, juk tai ir yra montažo esmė – tinkamai nukirpti ir suklijuoti. Būtent šitaip ir atsiranda filmas – judančiais vaizdais pasakojama istorija.“
Danielių Kokanauskį kalbino Gediminas Kajėnas
Kino filmų montuotojas – žmogus, kuris visada lieka už kadro, nors galutinį darbą atlieka būtent jis. O aplodismentai visada tenka režisieriui bei aktoriams… Ar tai Jūsų nesiutina?
Kinas yra komandinis darbas ir kiekviena grandis prisideda prie jo gimimo. Neteko girdėti sakant, jog štai filmas genialus, bet jo montažas prastas arba blogas operatoriaus darbas. Jei jau genialus, tai jame viskas gerai: ir montažas, ir garsas, ir aktoriai, ir kamera. Bet jei bent viena šių dalių kliba, tai ir sakoma, kad filmas nelabai vykęs. Už visa tai atsakingas vienas žmogus – režisierius. Jis diriguoja šiam paradui, todėl jam ir tenka didžiausios ovacijos bei priekaištai.
Jei žiūrovas žiūri kiną ir mato montažą, tai tikrai ne į gera pačiam filmui. Montažas turi būti toks, kad jo tartum nebūtų. Panašiai ir su muzika, kamera ar vaidyba. Visa tai turi tapti vienu kūnu, vienu alsavimu. Kažkurios vienos dalies iškilimas ardo kūrinio kaip visumos paveikslą. Aš galiu būti ir antraeiliu, ir trečiaeiliu asmeniu šiame darbe – tai ne taip jau ir svarbu. Mano uždavinys – būti geru įrankiu. Na, o jei jau kino filmų montuotojas nori būti pirmose gretose, tuomet jam reikia būti ne montuotoju, bet režisieriumi. Beje, šiandien režisieriai gana dažnai patys montuoja savo filmus.
Apskritai, nemanau, kad kino filmų montuotojai lieka už kadro ir yra nematomi ar kažkaip ignoruojami. Juk įvairiuose kino apdovanojimuose jie taip pat yra pagerbiami. Kad ir mūsų „Sidabrinė gervė“ – viena statulėlė kasmet skiriama už geriausią kino montažą. 2015 metais drauge su Dominyku Kilčiausku ir Giedre Žickyte pasidalijome šį apdovanojimą už filmą „Meistras ir Tatjana“. Tad tikrai nėra kuo skųstis.
Ir aš esu tikras, kad genialių operatorių, montuotojų, garso režisierių yra žymiai daugiau nei tų, kurių pavardes mes žinome. Viskas priklauso nuo to, su kokiu režisieriumi pasiseka dirbi. Lietuvoje, kaip ir Europoje ar Rusijoje, filmo autorius dažniausiai yra režisierius ir būtent nuo jo priklauso, koks bus galutinis visos komandos darbo rezultatas. Jei tau pasisekė dirbti su geru režisieriumi, tuomet ir tavo darbas labiau pastebimas. Ir tai ne todėl, kad režisierius reprezentuoja filmą, bet todėl, kad jis pasirinko tave kurti šį filmą drauge.
Esate baigęs kino režisūrą. Ar neturėjote ambicijų pats kurti filmus, rinktis žmones, su kuriais įgyvendintumėte savo vizijas?
Visada norėjau būti kine. Nežinojau, ką tiksliai čia darysiu, bet savo ateitį siejau būtent su kinu. Taip įstojau į režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Mūsų kursas mokėsi technologijų virsmo laikotarpiu, kai video juostas keitė skaitmena. Tai buvo sudėtingas laikotarpis. Norint būti režisieriumi, visų pirma reikia turėti daug praktinių įgūdžių – dirbti su operatoriumi, statyti kamerą, o prieš ją – aktorių, ir daryti, klysti ir mokytis, taisytis ir eksperimentuoti. Tokios praktikos galimybių mes turėjome labai mažai: visoje akademijoje buvo vos viena montažinė, todėl norint ten pakliūti reikėjo stoti į milžinišką eilę. Maža to, anuomet ir skaitmeninė aparatūra kainavo milžiniškus pinigus, tad mes prie jos beveik neprisilietėme.
Po studijų baigimo teko padirbėti ir televizijoje, ir reklamoje, bet greitai supratau, kad tai nėra mano kelias.
Kokia buvo Jūsų pradžia kine?
Į kiną mane atvedė režisierius Šarūnas Bartas – dirbau kuriant jo filmą „Septyni nematomi žmonės“. Man pasisekė, nes dalyvavau šio filmo kūrime nuo pat pradžių: filmavimo aikštelėje dariau viską, ką reikėjo, o paskui patekau į montažinę. Tai buvo mano pirmoji ir kol kas vienintelė galimybė stebėti profesionalaus montuotojo – olando Nielso Dekkero – darbą bei mokytis iš jo. Nors tai truko vos kelis mėnesius, tačiau ir šiandien jaučiu, kiek daug man tai davė.
Pirmas mano savarankiškai sumontuotas ilgo metro filmas buvo režisieriaus Kristijono Vildžiūno „Aš esi tu“. Režisierius patikėjo, kad galiu tai padaryti, – buvau įmestas į vandenį, tad teko išplaukti… Taip mano pirmas bandymas virto debiutu profesionaliame kine (juokiasi).
Dabar be galo džiaugiuosi, kad štai jau daugiau nei dešimt metų esu kine: dirbu be pauzių nuo vieno filmo iki kito. Iš esmės, aš gyvenu iš kino ir tai mūsų nedidelėje šalyje, kur kinui skiriamas gana menkas dėmesys, galima vadinti sėkme.
Bet štai kur paradoksas: po dešimties mano darbo metų tu iš manęs jau imi interviu… (juokiasi) Jei mes gyventume didesnę kino kultūros tradiciją bei industriją turinčioje šalyje, tik dabar gal man būtų leista savarankiškai montuoti pirmą pilno metro filmą. Iki tol būčiau turėjęs dirbti asistentu pas meistrą ir mokytis iš jo.
Ar norite pasakyti, kad Lietuvoje nėra kino montažo meistrų, kurie perduotų savo patirtį?
Praėjusio amžiaus pabaigoje, pasikeitus santvarkai bei kino gamybos technologijoms, mes praradome tai, ką šiandien būtume galėję vadinti lietuviško montažo mokykla. Tęstinumo tradiciją sugebėjo išlaikyti režisieriai, kino dailininkai, operatoriai, aktoriai. O kino montažo situacija buvo kiek kitokia. Šį be galo sudėtingą, fiziškai sunkų ir kruopštumo reikalaujantį darbą, kur tikrąja to žodžio prasme reikėdavo sukarpyti ir suklijuoti kilometrus kino juostos, sužymėti reikalingą medžiagą ir padėti ją taip, kad esant reikalui galėtum greitai surasti, dirbo išimtinai moterys. Izabelė Pinaitytė, Mingailė Murmulaitienė, Vanda Survilienė – tai, deja, tik keletas pavardžių, kurias pamenu. Kai 35 mm kino juostą pakeitė skaitmuo, nebuvo švelnaus perėjimo, todėl daug žmonių paprasčiausiai pradingo iš kino.
O turtingesnėse valstybėse, kuriose buvo ne tik daugiau finansinių galimybių, bet ir valstybinis kino perspektyvos matymas bei apskritai jautrus požiūris į žmogų, net nauji montažiniai stalai darbui buvo pritaikyti taip, kad būtų išlaikyti didelę patirtį turintys žmonės. Buvo suvokta, o tai ypač svarbu, kad darbo rezultatas priklauso ne nuo gebėjimo žongliruoti mygtukais, bet nuo žmogaus patirties, amato išmanymo. Todėl daugelyje šalių technologinis perėjimas prie naujovių buvo gana švelnus ir kino montavimo tradicija išliko. Tačiau mūsų krašte šių moterų niekas nesaugojo.
Tad daugelis šiandien Lietuvoje dirbančių kino filmų montuotojų yra savamoksliai. Man dar pasisekė, nes studijuojant kino montažą dėstė Vanda Survilienė, turinti milžinišką patirtį. Bet galimybių šio amato mokytis iš meistro tiesiogiai, dirbant su kino medžiaga, nebebuvo. Lietuvoje dažnai yra keikiamas čia sukuriamas kinas, bet tam yra priežasčių, ir tik viena jų – mano cecho likimas.
Gal todėl savo amato mokytojais šiandien galėčiau įvardyti ne kino filmų montuotojus, kurių paprasčiausiai nebuvo, bet režisierius, su kuriais dirbau, ir kai kurie jų, beje, patys puikiai išmano kino montažo specifiką. Tačiau profesionalo palydėjimo stygių jaučiu labai stipriai: neretai kyla būtinybė apie montažą pasikalbėti ne šiaip su protingu žmogumi ar režisieriumi, bet su specialistu, kuris iš savo darbo patirties galėtų drąsiai pažerti kritikos, pastabų, duoti patarimų bei pamokymų.
Kokios savybės yra būtinos kino filmų montuotojui? Turbūt tokios, kurių man labiausiai ir trūksta (juokiasi). Visų pirma, kantrybė. Ir ne todėl, kad tenka dirbti su begale medžiagos, bet todėl, kad turi dirbti su kitu žmogumi. Režisierius – tai savitas pasaulis. Maža to, reikia dirbti ir su skirtingais režisieriais, tad prie kiekvieno jų privalai prisiderinti. Montuotojui kartais tenka užgniaužti savo asmenines ambicijas, paslėpti savo „aš“ ir tapti patogiu įrankiu režisieriui.
Būna, kartais žinai, kaip reikia sumontuoti, o režisierius daro savaip. Galiausiai po mėnesio sunkaus darbo jūs prieinate prie tavo siūlyto sprendimo… (juokiasi) Imi spjaudytis, kad štai – mėnesį vaikščiojote ratais, juk iškart galima buvo daryti taip, kaip tu ir siūlei. Bet tam, kad suprastum, kaip turi būti, privalai nueiti tam tikrą kelią – gatavų atsakymų nebūna. O jei ir būna, tai jie ne tavo.
Kita vertus, ne visada tu ir pats esi teisus, tuomet supranti, kad esi tik žmogus (juokiasi). Tad, kine – kaip gyvenime. Mes dažnai užsiimame neapčiuopiamais dalykais, o tik pamėgink įvardyti, patikėti, kad yra būtent taip, kaip sakai, tuomet gausi per galvą ir suprasi, kad būna ir kitaip…
Kino filmų montuotojas skamba labai techniškai, lyg tai būtų grynas amatas ir daugiau nieko. O kaip gi su kūryba?
Montuotojo darbas dažnai sureikšminamas, pats mano profesijos pavadinimas – montažo režisierius – man nelabai patinka. Atvirai sakau – aš tik klijuoju kadrus. Tiesą sakant, juk tai ir yra montažo esmė – tinkamai nukirpti ir suklijuoti. Būtent šitaip ir atsiranda filmas – judančiais vaizdais pasakojama istorija.
Šiame, kaip, matyt, ir kiekviename darbe, yra daug rutinos: kasdienis juodas darbas, o džiaugsmui bei euforijai lieka akimirkos. Tačiau aš savo gyvenimo neįsivaizduoju be kino. Man patinka kompiuteriai, ta „geležis“, su kuria dirbu, kasdienis darbas ir tai, kaip pamažu iš atskirų, netvarkingų gabalų gimsta vientisas pasakojimas… O tai jau arti stebuklo… Kino filmų montuotojas, visų pirma, turi būti labai techniškas, nes tik tuomet jis galės operatyviai ir profesionaliai režisieriui pasiūlyti geriausius sprendimus. Tuomet nebelieka jokios ribos tarp amato ir kūrybos – viskas viena…
Aš esu be galo laimingas, nes per šiuos metus kine man pasisekė dirbti su režisieriais, su kuriais radome bendrą kalbą, kažkuria prasme net tapome bendraminčiais. Na, o tokiu atveju jau nesi vien tik techninis darbuotojas. Jei tavimi pasitikima, įsiklausoma į tavo nuomonę, kurios nebijai reikšti, tuomet jautiesi bendradarbis, bendros vizijos įgyvendintojas.
Montuotojo ir režisieriaus darbas, o kartu, žinoma, ir jų tarpusavio santykiai, turbūt apskritai yra atskira filmų kūrimo dalis?
Taip. Montažo metu tarp režisieriaus ir montuotojo kartais kyla aršių diskusijų, būna keliamas balsas, kartais net kuriam laikui išvis nustojama kalbėtis… (juokiasi) Juk kartais prie vieno filmo dirbame metus, o prie montažo dviese su režisieriumi galima praleisti ištisus mėnesius. Kartais pagalvoju, kad emociškai, dvasiškai ir net fiziškai tą laiką žymiai intensyviau praleidžiu ne su savo šeima, bet būtent su filmo režisieriumi… Žinoma, jei tai pirmas drauge kuriamas filmas, tuomet reikia nemažai laiko, kol pavyksta sinchronizuotis ir rasti bendrą sutarimą. Na, o jei jau dirbi su antru ar trečiu filmu, tuomet viskas žymiai paprasčiau.
Kai dar buvau pradedantysis montuotojas, daugiau klausydavau ir vykdydavau režisierių pageidavimus. Dabar su manimi dirbti žymiai sunkiau, nes aš drąsiai sakau, ką galvoju. Na, o tam reikėjo suaugti, daug ko išmokti, įgauti asmeninės patirties.
Būna, pavyzdžiui, jei montuotojui labai patinka medžiaga, su kuria dirbama, jis nejučia ima savintis filmą ir net pyksta ant režisieriaus už tai, kad tas gadina jo filmą… (juokiasi) Atvirai sakant, tai net gerai, nes montuotojas kūrybiškai įsitraukia į tai, ką daro, ir jam ne vis vien, kas bus.
Todėl labai svarbus yra montuotojo ir režisieriaus sutarimas, jų dialogas, vienas kito nuomonės gerbimas. Na, o jei nesusikalbama, jei emocijos ima viršų ir nė vienas negali nusileisti, tuomet geriau jau kartu nedirbti, nes rezultato siekimas bus pernelyg varginantis.
Kita vertus, pas mus gyvuoja autorinis kinas, todėl galutinis sprendimas tenka režisieriui ir kino filmų montuotojas privalo su tuo susitaikyti. Arba, kaip jau sakiau, pats tapti režisieriumi.
Papasakokite, kaip apskritai vyksta Jūsų darbas: režisierius atneša krūvą žalios kino medžiagos ir jūs drauge bandote iš to padaryti filmą?
Visaip būna. Daug kas priklauso nuo paties filmo bei režisieriaus, jo darbo specifikos. Idealiu atveju, montažas turėtų prasidėti dar prieš filmavimą, nes tuomet režisierius su montuotoju gali aptarti esminius konkretaus filmo kūrimo principus: ritmą, kadrų ilgį, stambumyną – detalių bei stambių planų keitimą. Taip pat, ar tai bus standartinis montavimas, ar bus ieškoma naujos kino kalbos. O gal visas filmas bus filmuojamas vienu kadru, o montuotojui reikės tik nukirpti jo pradžią ir pabaigą. Kai šie dalykai žinomi iš anksto, montuotojas gali panaudoti nemažai jam prieinamų instrumentų bei technologinių sprendimų.
Būtent tokiu principu su ukrainiečių režisieriumi Sergejumi Loznica darėme tris jo filmus. Tai labai preciziškas režisierius, kuriam svarbi struktūra, todėl dar prieš pradedant filmavimą jis jau turi nupieštą kiekvieną kadrą. Maža to, didžioji dalis scenų jau būna nufilmuota su paprasčiausia kamera ir net kai kas pamontuota. Šiuo atveju dar iki filmavimo savo viziją režisierius gali ne tik apibūdinti žodžiais, bet ir parodyti visai komandai. Taip atsiranda dialogo galimybė, nes kiekvienas narys turi galimybę prisidėti savo patarimais ir pasiūlymais. Filmas visuomet išlošia, kai didžioji komandos dalis jaučia, kad jie kuria, o ne tik atlieka jiems paskirtą funkciją.
Dirbdamas su S. Loznica, pirminę medžiagą aš montuoju dar filmavimo aikštelėje, o baigus filmuoti mes jau turime juodraštinį filmo montažą. Tuomet sėdame prie medžiagos ir ją tobuliname.
Tačiau toks darbo principas labiau išimtis nei taisyklė. Dažniausiai pasitaiko tavo paminėtas variantas – montuotojas gauna scenarijų ir medžiagą, o būna, kad tik medžiagą. Na, tuomet sėdi ir bandai išsisukti iš šios situacijos… (juokiasi)
Kaip? Ištisai peržiūrinėdamas visą medžiagą?
Na, taip, kito kelio ir nėra, juk turi pamatyti tai, su kuo dirbsi. Būna, kad medžiagos peržiūrėjimas, jos sudėliojimas, surūšiavimas, suklasifikavimas, įvardijimas užima kur kas daugiau laiko nei pats montažas. Pavyzdžiui, gauni 20 ar net kelis šimtus valandų filmuotos medžiagos ir pradžiai visame tame turi pasidaryti savo tvarką. O būna filmų ir po tūkstančius valandų… Beje, kuo toliau, tuo labiau pirminės medžiagos apimtys pučiasi, nes šiandien filmuoti tampa vis paprasčiau. Tarkime, galingų kino industrijų kraštuose, pavyzdžiui, Holivude, montažo darbai veikia cechų principu – režisierius drauge su operatoriumi ar pagrindiniu montuotoju eina iš vienos montažinės į kitą ir žiūri, kaip montuojami atskiri epizodai ar scenos. Kadangi pas mus gyvuoja autorinis kinas, paprastai montuotojui susigaudyti medžiagoje padeda režisierius, su kuriuo drauge jie ir „išsėdi“ filmą.
Žinoma, paprasčiau dirbti tuomet, kai žinai pradžią ir pabaigą, kai filmo pagrindas, jo sienos ir stogas yra aiškūs iš anksto. Antruoju atveju, jei yra daug ir įvairiai nufilmuotos medžiagos, atsiranda žymiai daugiau galimybių improvizuoti, sugalvoti kažką naujo ir netikėto. Tačiau abiem atvejais galutiniai rezultatai gali būti patys įvairiausi. Kiekvienas filmas – tai nauja ir netikėta kelionė.
Neabejotinai yra nusistovėjusios ir tam tikros montavimo taisyklės bei principai. O kiek čia yra laisvės improvizuoti, žaisti, eksperimentuoti?
Nauja yra tai, ko niekas nesitiki, nes jei tikėtųsi, jau būtų sugalvoję. Aš tikiu, kad kine dar ne viskas padaryta ir atrasti kažką naujo visada įmanoma. Kad ir netyčiom, o taip dažniausiai ir nutinka. Tad eksperimentavimui kine yra daug vietos. Išradinėti savo dviratį irgi yra įdomu – juk būtent tai yra laisvė ir galimybė.
Kita vertus, pažiūrėjus per pirmąjį kino gyvavimo pusšimtį metų sukurtus kino šedevrus, galima suprasti, kad anuomet kinas buvo kuriamas su tokia aistra, jog dabar mes neišnaudojame nė dešimtadalio tų naujovių, kurias, pavyzdžiui, režisierius Fricas Langas panaudojo 1927 metais sukurtame savo filme „Metropolis“. Tad ne visada būtina išrasti naujas taisykles, užtenka tinkamai bei vietoje panaudoti tas, kurios jau yra sugalvotos.
Kiek apskritai nuo montažo priklauso tai, koks bus filmas?
Mano galva, tai ir yra kino meno esmė. Juk montažo stebuklas yra tas, kad prasmė sukuriama ten, kur anksčiau jos nebuvo. Pasakojimas gimsta iš atskirų detalių bei siužetų, o prasmė atsiranda jų sekoje. Čia ir slypi pati kino meno ir apskritai kūrybos filosofija.
Kaip bus montuojamas konkretus filmas, priklauso nuo to, ko siekia režisierius. Vieno tikslas yra žiūrovui sukelti emocijas – jį supurtyti, išgąsdinti ar sujaudinti. Kitas siekia viso filmo metu priversti žiūrovą „dirbti“ – sėdėti priešais kino ekraną ir mąstyti. Maža to, mąstyti ir filmui pasibaigus. Abiem atvejais montavimai labai skirtingi. Pirmuoju bus daug karpymų, planų keitimo, juk žiūrovą reikia „pritrenkti“ greičiu, kad jis nespėtų net atsitokėti nuo įvykių gausos ekrane. Antruoju atveju bus naudojamos visiškai kitos priemonės.
Jau seniai suvokta, kad kinas – tai galingas propagandos bei ideologijos ginklas. Didžiąja dalimi viskas priklauso būtent nuo montažo. Beje, tai viena priežasčių, kodėl nėra prasmės kalbėti apie dokumentinį kiną, nes kai tik nufilmuota medžiaga pradedama montuoti, tai nustoja būti tikrovės atspindžiu. Todėl montažo pagrindai šiandien turėtų būti dėstomi mokyklose, kad žmonės žinotų, kaip galima savaip perkurti tikrovę. Juk, pavyzdžiui, įvykių Ukrainoje eskalacija iš esmės vyko televizijos reportažuose atitinkamai išnaudojant montažą.
Kinas – tai manipuliacijos vaizdu menas, o drauge ir melas. Gerai, kai žiūrėdami filmą kino teatre žiūrovai suvokia, kad tai tėra dirbtinė tikrovė, režisieriaus konstrukcija. Blogai, kai žiūrėdami televizijos reportažus žmonės įsivaizduoja, kad taip viskas ir yra iš tiesų. Tačiau juk savo esme tarp šių dviejų pasakojimų nėra didelio skirtumo – abu jie sumontuoti. Yra šimtai būdų, kaip psichologiškai manipuliuoti vaizdu, ir režisieriai bei montuotojai tai žino.
Kita vertus, kino fenomenas, o kartu paradoksas yra tas, kad net žinodami, jog tai nuo pradžių iki galo yra melas, žmonės piktinasi, kai, jų žodžiais tariant, filmas neįtikina… (juokiasi) O kuo buvo norima patikėti? Kartais žmonės pasirengę vienas kitam perkąsti gerkles dėl to, ko paprasčiausia nėra… Tačiau svarbiausia, matyt, yra tai, kad tie judantys dirbtiniai paveikslėliai ekrane priverčia žmogų išgyventi tikrus jausmus. Tad didžiausias kino stebuklas įvyksta ne filmuojant ir ne montuojant, bet kino salėje žiūrovui žiūrint filmą.
Ar karpydamas ir jungdamas kadrus galvojate apie tai, kokią reakciją ši konkreti scena sukels žiūrovui?
Žinoma, kad galvoju. Ir, visų pirma, tai išbandau su arčiausiai esančiu žiūrovu – savimi pačiu. Tik tiek, kad esu keistas žiūrovas, nes man tenka tą patį anekdotą klausytis tūkstantį kartų. Ir jei pirmus kelis kartus jis dar yra juokingas, kuo toliau žiūriu, tuo mažiau taip atrodo… (juokiasi) Būtent čia labai svarbi tampa patirtis. Montuotojas turi ne jausti, bet žinoti, kad tai yra juokinga. Aišku, gerai būtų pasikeisti galvą ir į tą šimtus kartų matytą medžiagą pažvelgti naujomis akimis. Bet kadangi tai neįmanoma, belieka pasikliauti savo išmanymu.
Kita vertus, kažkada režisierius Šarūnas Bartas yra pasakęs, kad galutinis rezultatas niekaip nesusijęs su tuo, kaip tu pats jautiesi darydamas filmą… (juokiasi)
Įdomu, ar montuotojas gali turėti savo išskirtinį braižą?
Žinoma, kad gali, bet čia jau labai sunku atskirti režisierių nuo montuotojo, mat dažnai nutinka taip, kad metai iš metų tie patys žmonės dirba kartu. Jei, tarkime, su tuo pačiu režisieriumi montuotojas sukūrė dešimt filmų, mes atpažįstame išskirtinį režisieriaus braižą. Tačiau kur baigiasi ir kur prasideda montuotojo indėlis? Ar montažas – tai jo kūrinys? Atsakymas, matyt, – ir taip, ir ne.
Bet aš linkęs laurus atiduoti režisieriui. Įsivaizduokime situaciją: režisierius kuria kiną su montuotoju, turinčiu labai savitą braižą, tačiau jis visiškai nedera su režisieriaus vizija. Kokį filmą jie kartu gali sukurti? Gerai, kai vizija ir braižas sutampa, tuomet viskas tarnauja bendram tikslui. Išmintis juk sako, kad pralošia tie, kas tarnauja dviem ponams…
Kodėl pasaulio garso kino kūrėjų – A. Tarkosvkio, P. Pasolinio, F. Fellinio – darbai yra laikomi šedevrais? Ar dėl to, kad jie puikai sumontuoti? Ne. Kino meno kūrinio prasmė, idėja, nauja kokybė gimsta taip, kaip grojant muzikinei grupei. Bet ir čia vienas jų paprastai yra lyderis, grupės veidas. Būna, kartais ir aš pasvajoju, kad būtų įdomu padirbėti su Jimu Jarmuschu ar Akiu Kaurismäkiu, bet suprantu, kad taip niekada nebus, nes šie režisieriai ne vieną dešimtmetį dirba su savo chebra: jie groja savo muziką ir jiems nuo to tiesiog gera – kam jiems priimti kažką iš šalies…
Beje, savo gėdai, turiu pasakyti, kad neatsimenu nė vieno pasaulinio garso montuotojo, kurio darbus galėčiau įvardyti kaip savo siekiamybę, tam tikrą idealą. Todėl natūraliai ir pats, žiūrėdamas filmus, renkuosi ne pagal montuotojus ar operatorius, bet pagal režisierius. Tokia yra nusistovėjusi Europos kino tradicija ir tai, mano galva, labai gerai.
Ar pabaigęs filmą galite ramiai jį peržiūrėti visą? Ar vis dėlto savi darbai yra sunkiai pakeliami?
Filmo kūrimas man baigiasi tuomet, kai jį pamatau kino salėje su žiūrovais. Tuomet jau viskas atlikta… Man be galo įdomu būti salėje. Nors kino seanso metu žiūrovai savo reakcijų ir nepasakoja – na, nebent tais atvejais, kai demonstratyviai išeina iš salės, – tačiau viską galima jausti. Jei reakcija teigiama – džiaugiesi. Jei ne tokia teigiama – džiaugiesi mažiau (juokiasi).
Žinoma, pamatyti filmą naujai, tartum pirmą kartą, nepavyksta. Net jei ir žiūri jį po ilgesnio laiko, vis tiek gali nupasakoti, apie ką jis. Tačiau po laiko pamatai savo klaidas arba vietas, kurias galėjai padaryti kitaip. Bet čia jau kalba eina ne apie filmo, bet paties žmogaus pokyčius.
Ar galite ramiai žiūrėti kitų sukurtus filmus, ar vis dėlto įsijungia profesinis žvilgsnis ir sekate ne pačią istoriją, siužetą, bet kaip filmas yra padarytas?
Man labai patinka kinas. Su dideliu džiaugsmu dalyvauju jo kūrime, tačiau lygiai taip pat mėgaujuosi ir būdamas žiūrovu. Ir man nebūtinai reikia rimtų, gerų, susimąstyti verčiančių filmų – kartais pas mus tokių tiesiog nerodo. Tuomet galiu žiūrėti bet ką: būna, tai pasotina alkį, priverčia juoktis ar tiesiog prikausto dėmesį aštriu siužetu.
Kai salėje užgesta šviesos, paprastai filmas mane įtraukia ir aš nebematau nei vaidybos, nei montažo, nei kameros – tik tą judantį vaizdą ekrane. Ir jei po seanso kažkas paklausia, kaip tas filmas padarytas, paprastai neturiu, ką pasakyti… Na, gal tik tiek – „buvo gera…“
Aišku, paskui geriausius, įdomiausius filmus žiūriu dar ir dar kartą ir tada jau analizuoju, bandau suprasti, kaip tai padaryta. Kino šedevrai – geriausi mokytojai. Man įdomu išsiaiškinti, kaip nutinka, kad toks dirbtinis dalykas kaip kinas gali sužadinti ne tik fiziologinius, bet ir psichologinius bei dvasinius žmogaus pokyčius.
Dabar menui priskiriama įvairių funkcijų, pavyzdžiui, jis turi „skleisti idėją“. Bet anksčiau menu buvo laikoma tai, kuo galima gėrėtis. Juk apie tai, kas mums patinka, kartais labai sunku kalbėti. Aišku, galima nupasakoti siužetą, veikėjus, jų dramas ir esminius įvykius, bet tai bus ne kinas, o tik pasakojimas apie jį. Kine man įdomiausia yra tai, kas nenusakoma žodžiais, bet kas patiriama asmeniškai žiūrint į ekraną. Juk kinas yra tai, ką galima tik pamatyti ir išgyventi asmeniškai. Todėl geriau kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti…
Kinas kalba universalia vaizdų kalba. Dažnai nutinka, kad į filmo peržiūrą kino teatre susirenka keli šimtai žmonių ir jie visi yra labai skirtingi. Tačiau žiūrėdami filmą jie juokiasi iš tų pačių scenų, tie patys kadrai juos sugraudina. Vadinasi, tamsoje, visiems žvelgiant į ekrane judančius paveikslėlius, tarp skirtingų asmenybių užsimezga nebylus socialinis ryšys. Tuomet nejučia į galvą lenda ir tokios mintys: juk jei vienu metu žmonės susimąsto apie tuos pačius ar bent panašius dalykus, gal mus sieja kai kas žymiai daugiau? Anksčiau kažką panašaus žmonės patirdavo bažnyčiose šv. Mišių metu…
Per dešimtmetį Jums teko dirbti su garsiais kino kūrėjais – Šarūnu Bartu, Algimantu Puipa, Audriumi Stoniu, Ukrainos režisieriumi Sergejumi Loznica. Turint galvoje, kad, kaip pats sakėte, esate savamokslis montuotojas, ar galima sakyti, kad tai yra Jūsų įvertinimas?
Išties dalyvavau kuriant filmus su šiais iškiliais režisieriais ir kiekvieną kartą man tai buvo labai svarbi pamoka. Tačiau didžiausias įvertinimas yra tuomet, kai tas pats režisierius pakviečia kartu kurti antrą, trečią ar net ketvirtą filmą. Taip yra nutikę su A. Stoniu bei S. Loznica.
Sunku pasakyti, kiek čia veikia profesionalumas ir kiek žmogiškasis faktorius. Kaip minėjau, darant filmą, nedidelėje montažinės erdvėje dviem skirtingiems žmonėms tenka praleisti du, tris ar net daugiau mėnesių. Ir ne šiaip ignoruojant vienas kitą, bet intensyviai dirbant, ieškant geriausių sprendimų, einant vieno tikslo link.
Šiame kelyje būna visko – matyt, kažką panašaus žmonės išgyvena eidami į kalnus, piligriminius žygius. Tai irgi tam tikros ekstremalios situacijos, kuriose tenka išbūti… Ir jei po tokių nuotykių tave kviečia vėl – belieka džiaugtis. Ir ne dėl to, kad mums drauge pavyko padaryti gerą filmą – šitai subjektyviai labai sunku įvertinti – bet todėl, kad mes vėl drauge leisimės į kelionę, kurioje, kaip ir aną kartą, netrūks nei iššūkių, nei džiaugsmo, nei atradimo akimirkų.
Tad tokie yra maži kino filmų montuotojų džiaugsmai… (juokiasi)
