Algimantas Mackus (1932 m. vasario 11 d. Pagėgiai – 1964 m. gruodžio 28 d. Čikaga) – lietuvių poetas, kritikas, eseistas, vienas tragiškiausių išeivijos rašytojų. Žymiausias bežemių kartos atstovas, vadinamosios neornamentuotos kalbos poetas.
NETIKĖJIMAS
Nebeieškokime –
mes nieko nesurasime:
nei žemės, nei pavasario,
žaliom raidėm užrašomo,tik vakarą
ir elgetas smuikuojančius
prie katedrų.Nebeieškokime –
mes nieko nesurasime,
kol patys sau nebūsime
ir žemės, ir pavasariai.Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. – Chicago: Santara, 1959.
Gimė Pagėgiuose, Vilniuje baigė pradžios mokyklą. 1944 m. Mackų šeima pasitraukė į Rytų Prūsiją. Gyveno pabėgėlių stovyklose, mokėsi stovyklinėse lietuvių mokyklose. 1949 m. pavasarį emigravo į JAV. Kurį laiką dirbo darbininku. Baigė aukštąjį mokslą (studijavo rusų kalbą ir literatūrą, Roosevelto universitete Čikagoje – psichologiją ), buvo aktyvus išeivijos gyvenimo dalyvis.
Debiutavo tradicinės lyrikos rinkiniu „Elegijos“ (1950 m., slapyvardis A. Pagėgis, dar kartais pasirašinėdavo kaip A.Audrius), jame gausu tėvynės ilgesio, tremties skausmo motyvų. Rinkinyje „Jo yra žemė“ (1959 m.) tremtis traktuojama kaip iššūkis Dievo, poetinės kalbos, tiesos supratimui. Rinkiniams „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (1962 m.), „Chapel B“ (1965 m.) būdinga nauja tremties ir poezijos traktuotė. Jis tiesiogiai neišsižada Dievo, bet kalba apie nesusitikimą, situaciją, kai Dievas nebedalyvauja žmogaus egzistencijoje. Jo neornamentuotos kalbos stilistika darė didelę įtaką išeivijos poetams. Parašė dramą „Slėptuvė“ (1976 m. išsp. „Aiduose“, „Naujienose“).
Nuo 1954 m. dirbo lietuvių radijo programoje „Margučio radijas“. Leidiniuose „Aidai“, „Dirva“, „Draugas“, „Literatūros lankai“, „Margutis“, „Metmenys“ ir kt. paskelbė recenzijų, literatūros ir meno kritikos straipsnių, esė, publicistikos.
„Šviesos“ sambūrio pirmininkas, vėliau „Santara-Šviesa“ valdybos narys, nuo 1958 m. knygų leidimo organizatorius.
1962 gavo Vinco Krėvės premiją.
1963 m. su kitais suorganizavo knygų leidimo klubą. Po jo tragiškos žūties automobilių katastrofoje Čikagoje šis klubas pavadintas A. Mackaus knygų leidimo fondu.
NEIŠLAIKOMAS SVORIS
Neišlaikysim žemės ir svajonių,
neišlaikysim jokio medžio šešėlio
ir mirsim neseniai atėję,
tik už save ir žemės dalį atkentėję.Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. – Chicago: Santara, 1959.
Paskutinis A. Mackaus poezijos rinkinys „Chapel B“ (1965), dedikuotas tragiškai žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai, buvo išleistas jau po poeto mirties ir yra lyg jo paties nekrologas.
IV
Nesimeldei į kasdienybės konkretumą,
į vynuogės išnokusį ovalą,
ir taip mirties sezoną sutinku
kaip įmestą prieš uždangą finalą.Mackus, Algimantas. Chapel B: Eilėraščiai. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1965.
V
Ne miegui miegoti susirenkam
į miegamuosius,
ne sapnui supilti atsinešam
smėlį ant kūnų.
(…)Ne sapnui sapnuoti susirenkam
į miegamuosius,
bet mirčiai patirti sukrintam
į paruoštą guolį.
(…)Mackus, Algimantas. Chapel B: Eilėraščiai. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1965.
„A. Mackus – centrinė bežemių kartos figūra. Jo poezija sutelkta į būties prasmingumo prarastį, į skilimą tarp kalbos ir tikrovės, kuri yra taip pasikeitusi, kad tradiciniais žodžiais nebegalima jos aprašyti. Susvetimėjimui ir žmogaus vertybių krizei perteikti A. Mackus pasitelkia „neornamentuotą kalbą“ – kalbą, kurioje vengiama tradicinių puošmenų, stengiamasi išardyti, pakeisti priešingomis įprastines poetinių įvaizdžių reikšmes. Jo „neornamentuota kalba“ – tai drastiškų epitetų, antitezių, sintaksinių inversijų, semantinio žodžių nesuderinamumo kalba. Kuriama lyg ir nekomunikabili, hermetiška poetinė kalba, kuri jau pačia struktūra prabyla apie būties vienatvę, nevaisingą egzistenciją, literatūros tremtyje („literatūros be skaitytojo“) likimą. A. Mackaus neornamentuotos kalbos stilistika padarė stiprią įtaką Lietuvos poezijai. „Mūsų lyrinės poezijos tradicijoje ji buvo kaip kaktusas, išaugęs rūtų darželyje. Jis – lietuviškas „beat“ generacijos Amerikoje atstovas, kaip Kerouacas. Tai „kryžkelės“ generacija, neturinti jokios žemės, kurion galėtų įleisti šaknis.“ (Ilona Gražytė-Maziliauskienė)
IR VĖL LIETUS
Lietus per metų dalimis atidalintą žemę –
be paliovos ir įtemptas.
Ar yra gyvenimas
nuolatos būti lyjamam?Many nesukraujuos erškėčiai
arba sodrios
saulėleidžio juostos.
Aš tik norėjau kažką palydėti
ir apraudoti,ir pro mane krintantį
įtemptą lietų
stebėti. Ar jis negalėtų, lenkdamasis
žemėn, ir manęs paliesti,tik netikiu aš lietumi,
kuris – be paliovos, neatidalomas…
Lietau, aš netikiu tavim,
nes nežinau, ar tikros tavo ašaros.Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. – Chicago: Santara, 1959.
A. Mackus giliai ir sąmoningai išgyveno tremties situaciją. Kūrybos žmogus yra ištremtas iš saugios, jaukios būties ir būna nuolatinėje nesaugumo ir grėsmės situacijoje, reikalaujančioje pasirinkimo, apsisprendimo ir atsakomybės.
Šokiruojanti, tragiška ir kartu herojiška Algimanto Mackaus poezija paveikė nemaža vėlesnių dešimtmečių Lietuvos poetų (Bložę, Parulskį ir kt.).
Melancholiškas, išsiilgęs ir aiškiai sakantis, kad mirtis nebus nugalėta, jos ir, deja, dar būdamas jaunas nenugalėjo ir ji jį netikėtai pasiglemžė. Vis tik, jo pėdsakai labai ryškiai įsimynė jo eilėse, kuriomis poetas niekada nenustos kalbėti su mumis, kol tik skaitysime. O mes prisimename, skaitome ir žiūrime gyvenimo trapumui į nasrus.
ERŠKĖTIS, ĮAUGĘS VAIKYSTĖN
Jeigu negrįžčiau – išsiskirkime kaip geri bičiuliai;
palik man paskutinės vasaros žymes:
iki raudonumo įkaitintą vynuogę
ir vieną kraujuojantį krūmą,
kurį palietei savo gyslota ranka.Aš Tau nedaug ką galėsiu palikt atminimui:
trapias žiemos mėnesių žymes –
tirpstantį kovo sniegą,
kuris Tau primintų mano verkimą,
kai lydėdamas mane į ten, kur nėra Tavęs,
palikai man aštrų savo karūnos erškėtį.Ar Tu sugrįši kaip tolimų kontinentų svečias
ir priimsi iš manęs paskutinį ženklą mano prisiminimui? –
Tavo paliktą karūnos erškėtį?
Tada mes išsiskirsime kaip geri bičiuliai,
kurie daugiau nesusitiks šito liūdesio žemėj.Mackus, Algimantas. Ir mirtis nebus nugalėta. – Vilnius: Vaga, 1994.
Parengė Dominyka Navickaitė
