E. Wurtzel  autobiografinį kūrinį „Prozako karta“ parašė būdama 26 m. Knyga tęsia depresinės literatūros tradicijas. Autorė aprašo savo patirtus išgyvenimus ir aplinkinių reakciją, kai ją kamuodavo depresija. Elizabeth stengėsi kovoti su tuo, dar besimokydama universitete ir ypač kentėdama paskutiniame kurse. Galiausiai depresiją įveikė gydydamasi Prozaku, po daugybės bandymų nusižudyti.

Mano turimame 2006 metų lietuviškame vertime  randu pabaigos žodį, kurį autorė pridėjo jau prie vėlesnių leidimų, kur dalinosi savo įspūdžiais jau po knygos debiuto. Tie jos papildantys istoriją žodžiai parašyti 1995 metų balandžio mėnesį. Likus porai mėnesių iki mano gimimo. O autorei baiginėjant knygą (ji ją rašė vos ne aštuonerius metus) sau gyvybę atima Kurt Cobbain ir tai sukelia didžiulį šoką visai JAV. Kaip seniai tai buvo.

Visai kitokia aplinka: Elizabeth gyvenimas vyko tame laiko tarpsnyje, kuris man pažinus tik iš istorijų, kartais mano mintyse net idealizuojamas. Taigi, manęs tiesiog  nebuvo šiame pasaulyje, bent jau ne man suprantama ar prisimenama forma, kai ji rašė dalykus, kurie šiandien atrodo labai artimi man. Ir ta knyga egzistavo taip ilgai, o aš galiausiai „Prozako kartą“ pasiėmiau į rankas tik dabar, nors, tiesa, filmą mačiau bent prieš keletą metų ir tai buvo pirmasis susitikimas su Prozaku, kuris jau tada man, paauglei, padarė gilų įspūdį.

Skaityti ją lengva, nes stilius puikus, o žodžiai nestringa. Vis tik skaičiau nemažais „gabalais“, bet retai. Negalėjau sau paaiškinti, kodėl, nes kiekvieną kartą įsitraukdavau ir buvo labai įdomu, bet, matyt, kažkokios aukštesnės jėgos mane tausojo ir suprato, kad turinio prasme, man buvo reikalinga visokius mažmožius apmąstyti, nes jie buvo pernelyg pažįstami. Negalėjau sau leisti skaityti, jei nebuvau pakankamai susikoncentravus į knygą, jei gyvenau kitais dalykais. Taigi, knyga su manimi pasitiko naujuosius metus, gulėjo kartu ligoninės palatoje, skrido porą kartų lėktuvu, važiavo traukiniu, autobusu, buvo pakišta bent po aštuoniom skirtingom stalinėm lempom trečią ryto… Na, man, matyt, reikėjo laiko ją tinkamai išgyventi.

Galiausiai aš taip pakvaišiu nuo šių juodų bangų, kurios, rodos, vis dažniau užvaldo mano protą, ir vieną dieną imsiu ir nusižudysiu – ne dėl kokių nors didingų egzistencinių priežasčių, bet todėl, kad noriu, kad man palengvėtų tuoj pat, noriu, kad šita baisi didžiulė masė pasitrauktų nuo manęs dabar. 

Labai sunku kalbėti apie knygą objektyviai, vertinti literatūrine prasme ar nuspręsti, kiek ji vertinga, kai jos tematika asmeniškai labai artima. Labiau neriesi į tą istoriją, kartu už rankos laikydamas savo subjektyvią patirtį ir pasaulėžiūrą, ir arba ta knyga prilimpa, arba ne. Kaip ir vieną žmogų įsimyli, o kitas gali dovanot tuzinus rožių be sustojimo, bet niekada neprivers virpėti. Tiesiog taip yra – ir tai nebūtinai paklūsta kažkokioms vertinimo lentelėms ar slaptiems algoritmams. Deja.

Elizabeth Wurtzel, knygos autorės nuotrauka.

Lyg paaugliško romano stilius, bet tuo pačiu visa pynė filosofinių kontekstų, užsimenant apie daugybę mąstytojų nuo Aristotelio, Platono, Tomo Akviniečio, Marxo, Camus, Sartro ir t.t. Taip pat ir visa rock’n’roll’o tradicija, daugybė to laikmečio roko grupių pavadinimų – nuo Nirvanos, Bruce Springsteen ar The Smirths, The Cure – ir įvairiausi kontekstai, imami iš graikų mitologijos, filosofijos istorijos, garsių iki banalumo istorijų ir garsiausių meninkų įvykdytų savižudybių bei jų biografijų apskritai. Tai įdomus miksas paprastumo bei tam tikro intelektualumo (bent jo paviršiaus), kuris vėlgi išlieka prasminiame kontekste daug labiau nei pačiose kalbinėse struktūrose ar sunkiai perskaitomose pastraipose. Jei tos pavardės nieko nesako – praplauksi akimis daug neprarasdamas ir tai nesutrikdys perprasti romano fabulos. Vis tik, labai smagu klausyti skaitant ten minimas dainas, panardyti po kiekvieną išnašą ir ilgiau pasilikti prie minimų asmenybių ar reiškinių, nes jie tampa reikšmingais simboliais, atskleidžiančiais protagonistės vidinio pasaulio klodus, pasaulėžiūrą ir aplinką, kurioje ji yra. Tai leidžia priartėti ir beveik susilieti su tuo, kas knygoje vyksta, įsijausti. Riba tarp gyvenimo ir knygos nebebūna tokia aiškiai nubrėžta – viskas pradeda lietis tarpusavyje. O man tai geras žneklas – taip suprantu, kad ši knyga man patinka. Visiškai subjektyvu, bet nežinau, ar tai būtinai blogai – nežinau, ar literatūros vertinimai turi prasmę tik tokie, kurie eliminuoja jausminę pusę ir žiūri į žodžių dėlionę kaip matematikos lygtis – juk ten yra visko tiek daug neišmatuojamo. Tokie vertinimai man visada atrodo nepatikimi ir vienpusiai.

Manoma, kad pats suvokimas yra keičianti jėga. Tačiau iš tikrųjų taip niekada nebūna. Tikrame gyvenime tu kasdien gali padaryti kokią nors naują išvadą apie save ir logiškai paaiškint savo elgesį, ir gali sakyt sau, kad tas suvokimas yra itin svarbus. Bet labai panašu, kad tu ir toliau darysi, ką daręs. Vis tiek būsi tas pats žmogus. Vis tiek laiskysiesi įsikibęs savo blogų ir alinančių įpročių, nes būsi labai smarkiai prisirišęs prie jų emociškai, daug stipriau už bet kokį pigų suvokimą. Visos kvailystės, kurias darai, yra vieninteliai dalykai, padedantys tau išsilaikysi ir išsaugot save. Tai vieninteliai dalykai, dėl kurių tu ir esi tu.

Autorė sakė, kad jai labai padėjo tie visi muzikos įrašai, depresyvios roko baladės ir knygos, kuriose ji atrado panašius į ją veikėjus – tai vertė jaustis mažiau vienišai nors akimirkai. To nepakankdavo, bet tai būdavo kažkas. O kai yra beprotiškai blogai ir nėra, rodos, nė menkos švieselės tunelio gale – tas kažkas gali būti nepaprastai svarbus.

Taip ir ji ėmėsi pasakoti savo istoriją taip nuogai, viešai, nes tikėjosi, kad gal kažkam tai padės jaustis ne tokiems vieniems su savo psichikos žaidimais. Ir tai tik viena iš tūkstančio priežasčių, kodėl ta knyga atsirado ir buvo išleista – niekas niekada nebūna taip paprasta ir tai suprantama. Papasakoti savo skaudžią istoriją, kai jau gali į ją žvelgti iš šiokio tokio nuotolio yra vienas iš geriausių būdų mokytis, save analizuoti, o tuo pačiu paleisti, atsisveikinti su tais čiuptuvais, kurie nesustodami gėrė tavo kraują – su jais irgi išmoksti palaikyti tam tikrą distanciją, kuri padeda tau sveikti.

O tokią istoriją, kuri nėra išgalvota, bet veikiau autobiografinė, papasakoti nėra paprasta. Gal tai ir žavi ir liudija apie Elizabeth sveikimą, kad ji sugebėjo taip atsiverti šiame romane. Kad nepasidavė savigailai, kad nebandė visko stipriai romantizuoti, gražinti ar subanalinti, bet pasakojo apie viską, ką teko patirti savo pačios kailiu.

Kaip gali pasislėpti nuo to, kas niekada neišnyksta?
– Heraklitas

Ir pagrindinė veikėja tampa visokia – ji ne tik vargšė mergaitė, kurios niekas nesupranta, prašanti gailesčio ar užuojautos iš skaitytojo, bet ir puikiai atskleidžiamos kitos dažnai su depresija einančios pasekmės, kaip egocentrizmas, empatijos trūkumas, manipuliacijos metodai ir atsakomybės nusikratymas. Mes girdime istoriją iš kenčiančios nuo atipinės depresijos griaužtų merginos ir stengiamės suprasti tą bejėgiškumo ir neapykantos sau jausmą, bet knygoje atskelidžiama ne tik juoda-balta kontrastai, bet ir pasaulis, kuris nejautrus ir tu, kuri nemoki būti jautri pasauliui – abipusis santykis, kuriame neverta ieškoti kaltų. Tiesiog kiekvienas susidūriame su tam tikrais klausimais, kai kartais norisi ją išteisinti, kartais pavargsti nuo jos elgesio ir norisi pakratyti ir pastatyti į vietą.

Aktorė Christina Ricci, Erik Skjoldbjærg režisuotame filme pagal knygą „Prozako karta“

Man atrodo, kad mūsų reakcijos ir mintys skaitant parodo labai daug apie mus pačius – juk iš esmės visas menas, knygos, muzika – būdas save geriau pažinti,nes reaguoji ir pajunti nebūtinai tik tai, ką racionaliai gali aprėbti ar numatyti. Čia ir prasideda magija.

Man patiko, kad Elisabeth nėra vien gera, vien graži, vien liūdna ar besistengianti pasveikti. Tuo gal ir žavėjausi šia knyga, kad ji buvo itin realistiška, atskleidžianti depresijos daugialypumą – tai daug geriau atskleidžia, kas dedasi tavo galvoje, kai sergi šia liga, ir tai tikrai nėra tiesiog liūdesys ar apatija, tai tūkstančiai bangų, skirtingų periodų ir pykčio, nevilties, nejautrumo ar isterijos…tai sudėtinga. Tas kompleksiškumas labai taikliai pavaizduotas. Toks gyvas, toks tikroviškas, toks artimas daugumai susidūrusių. Tai aiškiai parodo žmogaus, kuriam velniškai sunku, būseną, kuri nėra vien vitališka ar bohemiška meniškumo dalis, bet ir ta slegianti, aplinkiniams nepakeliama ir sunkiai pateisinama žmogaus dalis, kurią jis myli ir nekenčia vienu metu.

Štai ką noriu pasakyti apie depresiją: ji neturi nieko bendro su gyvenimu.

Sugebėjimas taip taikliai ir tiksliai nusakyti jausmus, kurie tokie plokšti ir bespalviai, dažnai pavadinami „sunkiais“, nors labiau primenantys vakuumą, sugebėjimas juos įžodinti. Kai tie jausmai įgauna materialesnę formą, jie tampa šiek tiek lengvesni. Bent taip pradeda atrodyti. Jog tai paaiškinama, kad tai gali būti kažkaip racionalizuota ir, pavadinus tai vardu, tai tampa mažiau baisu ar pavojinga. Nustačius diagnozę, tą keistą ligos kodą įrašius į tavo ligos istoriją lyg palengvėja, kad tas kažkas, kas su tavimi dedasi, turi vardą, tad tarsi tai normalu, tai kažką reiškia, tai vyksta ne tik su tavimi vienu visame pasaulyje.

Depresija – pats vienišiausias dalykas šiam pasauly. 

Gal tikrai čia knyga, kurią paėmus į rankas tam, kam nelabai suprantama, ką reiškia tai jausti, ši knyga tik kels bejėgiškumo jausmą arba dar blogiau – nuobodulį. Vis tik tai ne išorinių kulminacijų, aiškios įvykių sekos papasakojimas, bet tiesiog daug vidinių purslų, paaugliškų emocijų ir apatiškumo atpasakojimas, kuris nėra tolygus ir įdomus mums įprasta „įdomumo“ prasme. Jis ne „šaudo-gaudo“, jis nebūtinai moko, linksmina ar moralizuoja, vaizduoja jauną ambicingą, bet isterišką žmogų. O ir protagonistė kartais siaubingai erzina ir negali jos vien mylėti. Kaip ir kiekvienas sergantis žmogus, nėra visada vien gražus, kartais jis bėjėgis, piktas ir permirkęs prakaitu.

Autorė knygos gale užsimena apie tai, kodėl knyga vadinasi būtent šitaip. Prozaką ji pradėjo vartoti, kai jis dar tebuvo bandomasis antidepresantas, o depresija buvo tabu. Po šešių metų vartojimo – šis medikamentas tapo antru pagal populiarumą išrašomu vaistu JAV. Ir visa spauda pradėjo apie tai kalbėti, viskas mirgėjo nuo termino „depresija“, kad tai pasidarė net gi banalu ir šmaikštu. Karikatūriškai vaziduojamas Marksas, vartojantis prozaką, kuriam kapitalizmas jau nebeatrodo toks baisus. Tarsi visos rūžavai lūpas besidažančios amerikietės dabar gėrė Prozaką ir tai niekam nereiškė „klinikinė depresija“ – tiesiog vaistai susiliejo su gyvenimu, netenkinančia tikrove. Tai tapo pop kultūros dalimi, net tam tikra mada.

X karta – nelaiminga maištininkų karta, kaip sakoma. Ir visa Amerika pradėjo nesibaigiančias diskusijas apie siaubingu greičiu didėjančią sergančiųjų statistiką, depresiją sergančius net vaikus ir viskas tapo tokio masto, kad Prozaką vartojo dauguma net profilaktiškai. Tarsi depresija tampa skambiu žodžiu, kai gyvenimas užknisa, o ne klinikine liga, kuri griauna metų metus iš vidaus ir nebėra kito kelio išlikti šioje žemėje, kaip kreipiantis profesionalios pagalbos, vartojant medikamentus – kurie, labai tikėtina, gali priversti jaustis tik blogiau, o rasti tinkamus vaistus labai sunku.

Praėjo dvidešimt metų, net gerokai daugiau. Ir jau gimiau priklausydama sekančiai kartai Y, kai viskas įgavo dar didesnį pagreitį ir ta autorės analizuojama visuomenė jau yra visai kitokia nei ta, kurios dalis esu šiandien aš. Manau, galėtume rasti nemažai panašumų, bet ir technologijų įsiveržimas į mūsų gyvenimus, pop kultūros eklektika ir jokių aiškių ribų nebuvimas gerokai pakeitė mūsų gyvenimą, kai kurias problemas išspręsdamas, o kitas sukeldamas papildomai.

Visos kvailystės, kurias darai, yra vieninteliai dalykai, padedantys tau išsilaikyti ir išsaugoti save. Tai vieninteliai dalykai, dėl kurių tu ir esi tu. 

Tad čia verta būtų kvestionuoti, ką šiuo atžvilgiu galime pasakyti apie žmones, su kuriais prasilenkiam kasdien gatvėje, kuriuos matome televizoriaus ekrane, kurių komentarus žiniasklaidoje skaitome, kokiems žmonėms plojame, jiems užlipus ant scenos… Visuomenė kinta, bet nejaučiau stipraus atotrūkio nuo merginos iš „Prozako kartos“. Gal dabar madingi kitokie džinsai, o instagram paplitęs labiau negu laikraščiai, bet tas sudužimas viduje ir viso to sunkis nepakito. Tai šiek tiek pakeitė sukimosi kampus, tartum nebėra keiksmažodis, bet niekas nebežiūri į tai rimtai. Tai sudėtinga, kompleksiška… tarsi tobulėjam, bet nuolat žengiam ir žingsnį atgal.

Nerandu tobulų knygų, kaip ir nesutinku tobulų žmonių. Vieni tiesiog man patinka, su jais jaučiuosi gerai, o su kitais ne. Jei pradėčiau matuoti kiekvienos idėjos originalumą, siužeto vingių dinamiškumą ar teksto ritmiką – tikiu, kad surastume labai dauk skylių. Bet man gražūs tie maištingi (dabar jau išėję iš mados) plėšyti džinsai. Tai ši knyga man juos primena. Skylėtus nutrintus džinsus. Jie nėra nauji, nuglostyti, dailinantys kojas, bet jie patogūs tavo vidiniams balsams, kurie nori būti išgirsti.

(Visos naudotos citatos iš knygos lietuviško vertimo, versta Aušros Simanavičiūtės)

Dominyka Navickaitė