Turiu pripažinti, kad jau vien savaime lietuviškame kontekste pasirodančios didžiųjų vokalo virtuozų pavardės man kelia didžiulį estetinį, o gal turėčiau sakyti, dvasinį malonumą: jos tarsi šviesos signalai nugrimzdusiame mūsų muzikinės kultūros salyne – kviečia sureaguoti, pamatyti, pradėti puoselėti. Tikrai skaudu, kai paprastai lietuviškoje spaudoje operinių aktualijų amplitudė prasideda ir baigiasi ties smulkiais įvykiais, nepasiekiančiais net didžiausių operos gurmanų likusiame pasaulyje, o tai, kas šiame žanre spindi ryškiausiai, mums tarsi neegzistuoja. Siekdama padėti nuostabiausioms operos apraiškoms prasiskverbti ir į mūsų auditoriją, pradėjau šį geriausių operos balsų ciklą, turėdama omeny, jog norint išgirsti atsiskleidžiančią muziką, atlikėjas turi būti ne mažiau fenomenalus negu ji pati. O kita vertus, aukščiausio lygio atlikėjas šiomis dienomis ne tik ją perteikia, bet ir atranda užmirštus šedevrus, ką pamatysime kalbėdami apie naujausius įrašus šioje apžvalgoje.
Pirmiausia aptariau rudens ir žiemos albumus, bet pasvarsčiusi, kad tokios kokybės įrašai ir atlikėjai verti sulaukti, kiek įmanoma, daugiau dėmesio, nusprendžiau pristatinėti juos kiek mažesnėmis grupelėmis. Ir štai šį kartą pasirinkau naujausius koloratūrų albumus. Na, o išgirsti garsiausias pasaulio koloratūras (išskirtinai virtuozinį, puikia ornamentika pasižymintį atlikimą) – tolygu išvysti priešais save šiaurės pašvaistę ar Niagaros krioklį: susidurti su ant žemiškųjų galimybių ribos laviruojančiu reiškiniu.
Joyce DiDonato In War & Peace
Nors pirmasis diskas, kurį norėčiau pristatyti, ir nepaklūsta apžvalgos pavadinimui, nes išėjo jis ne 2017-aisiais, bet 2016-ųjų rudenį, jo neįtraukti į svarbiausių neseniai išleistų operos rečitalių diskų gretas paprasčiausiai neatleistina, tuo labiau turint omeny, kad jis neabejotinai vienas didžiausių hitų ir 2017-ųjų operos pasaulyje. Visų pirma reikia paminėti, kad In War & Peace ne šiaip įrašas – tai visas daugiadimensinis projektas, paruoštas vieno virtuoziškiausių mūsų laikų koloratūrinių mecosopranų – amerikietės Joyce DiDonato.
Atlikėja, dažniausiai kviečiama atlikti vaidmenis Rosinio, Belinio bei Massenet operose, milžinišką pripažinimą pelnė savo išskirtinai realistišku, dramatišku ir įstabiai subtiliu Marijos Stiuart vaidmeniu Donicečio to paties pavadinimo operoje (galėjome ją matyti 2012-aisiais tiesioginėje Metropolitan Operos transliacijoje Vingio kino teatre). Puikiai žinoma Mocarto repertuare, DiDonato pripažįsta didžiausią prielankumą jaučianti barokinei operai. Ir tiesa ta, kad jos solo albumai, skirti šiam repertuarui, yra atidirbti iki menkiausių smulkmenų: Furore (2009) – tai šiurpą keliantis, afekto būsenas perteikiantis, kone haliucinogeninis Hendelio beprotybės arijų rinkinys, tobulai atitinkantis temperamentingą ir delikačiai isterišką, netikėtų vingių pažymėtą DiDonato atlikimą; Drama Queens (2012) – išskirtine elegancija dvelkiantis barokinių arijų albumas, sklidinas retų, savo grožiu iš pusiausvyros išvedančių kūrinių, prikeltų naujam gyvenimui.
Na, o naujasis jos įrašas In War & Peace – tai malda ir tikėjimas, siekiant užčiuopti šviesos gijas, apraizgiusias prieš mus atsivėrusios prarajos kraštus, ir išausti stiprų audinį, pajėgsiantį mus atlaikyti. Visi DiDonato projektai stebinančiai nuoširdūs ir asmeniški, šis – matyt, pats skausmingiausias. Jis ne tik siūlo ir dalijasi grožiu bei viltimi, jis jų prašo. In War & Peace sudarytas iš Hendelio, Perselio, Monteverdžio šedevrų ir trijų pirmą kartą įrašytų daug mažiau pažįstamų Leo bei Jommelli arijų. Pirma dalis Karas vaizduoja karščiuojantį, kliedintį, nerimo apsėstą pasaulį. Būtent šioje dalyje atsiskleidžia ypatinga atlikėjos energija, gebanti įkūnyti aistras su tokia įtaiga, jog ribos tarp jų ir klausytojo vidinio pasaulio pasidaro nebeapčiuopiamos. Tuo metu antroji dalis Taika – persmelkta palaimingos ramybės, džiugios tarsi atgijęs miškas su paukščių čiulbesiu po audros, gaiviu šlapios žolės aromatu ir blizgančia žaluma. Tai išties vizualiai ir vokaliai nepriekaištingas diskas.
Kaip minėjau, In War & Peace neapsiriboja vien įrašu. DiDonato suorganizavo turą po Europą (pakartotiniu turu šiais metais pasidžiaugs ir kai kurie Europos miestai). Sulig kiekvienu koncertu ji stengdavosi sukurti kiek įmanoma artimesnį ryšį su klausytojais: prieš koncertą visi klausytojai kartu su programėlėmis gaudavo atspausdintus atlikėjos laiškus, skatinančius dalintis savo apmąstymais apie tai, kaip šiame chaose atrasti ramybę, o koncerto pabaigoje DiDonato nuoširdžiai prabildavo apie tai, kas jai kelia nerimą dabartiniuose pasaulio įvykiuose. Vis tik įspūdingiausias būdavo pats pasirodymas: stulbinančiai teatralizuotas, atidirbtas tiek muzikine, tiek vaidybine prasme. Ir negana to, nepaliekantis jokios atskirties juostos tarp meno ir kasdienio pasaulio: vos įėjus į salę, žmonėms dar renkantis į savo vietas, scenos gilumoje sustingusi tarsi statula pasitikdavo publiką pati DiDonato. Tad akivaizdu, kad ši atlikėja – tai įstabus paliatyvas skausmo nualintai dvasiai.
Karas:
Taika:
Diana Damrau Meyerbeer – Grand Opera
Šis albumas – tai absoliučiai fenomenalus įrašas. Čia vėl susiduriame su dar viena iš neabejotinų „–iausių“: vienu garsiausių koloratūrinių sopranų vokiete Diana Damrau. Naujausias jos išskirtinai kritikų išaukštintas įrašas – virtuozinės, ypatingo meistriškumo reikalaujančios Mejerbejerio arijos, tarp kurių net dvi įrašytos pirmą kartą istorijoje. Nors karts nuo karto pasirodo kompozitoriaus operų įrašai ar atliekama viena kita arija, rečitalio albumas, skirtas būtent jo kūrybai, yra visiška naujiena operos pasaulyje. Ir vis tik, išgirdus šias vien aukščiausios klasės koloratūrai įvaldomas arijas, jų išskirtinį, sodrų, subtilų melodingumą ir stulbinantį skaidrumą, negali nusikratyti jausmo, kad kažkas čia ne taip: neįtikėtina, jog tiek laiko buvo pasitenkinama tik mažulyčiais Mejerbejerio muzikos kąsneliais, kai egzistuoja toks turtingas jos asorti.
Turbūt geriausiai publikai pažįstamas albumo kūrinys Ombre légère – tai viena raktinių koloratūrinių sopranų arijų, atliekama didžiausių virtuozių, pradedant Joan Sutherland ir baigiant Natalie Dessay. Vis dėlto, šiame įraše labiausiai stebina ne tai, kaip nepriekaištingai jį išpildo Damrau (atsižvelgiant į dainininkės pasaulinę šlovę, kitokio atlikimo iš jos jau net nešauna į galvą tikėtis), bet tai, kiek ne mažiau subtilių, įspūdingų bei akimirksniu pakerinčių Mejerbejerio arijų yra ne tik stebėtinai retai išgirstamos, bet kai kurios jų iš viso pirmą kartą įrašytos, nors kūrinių melodijos įmantrumas ir žavesys verčia nuolatos grįžti prie jų vis iš naujo. Prie visų šių įrašo savybių reikėtų pridėti faktą, kad arijos čia atliekamos prancūzų, vokiečių bei italų kalbomis, kurių absoliučiai skirtingas skambesys prideda papildomos dinamikos jau ir šiaip itin žaismingai muzikinei versmei. Ir žinoma, turint omeny šviesos šokį ant kristalų paviršiaus primenantį atlikėjos vokalinį grakštumą, albumą tikrai galime priskirti vienam reikšmingiausių pastarųjų metų sopranų įrašų.
Natalie Dessay Schubert
Naujasis Natalie Dessay Šuberto Lieder‘ių albumas pasirodė kaip maloni staigmena atlikėjos įrašų repertuare, o drauge kaip atgaiva vis labiau jos išsiilgstantiems gerbėjams (2013-aisiais, tuomet dar 50-ies nesulaukusi, Dessay pranešė pasitraukianti iš operos, nes jautėsi jau išpildžiusi savo roles tiek, kiek galėjo, o turint omeny jos garsiųjų herojų amžių, nusprendė, jog jau reikėtų pereiti prie kitokių personažų ir duoti sau progą prisiliesti prie visą gyvenimą ją viliojusios teatro veiklos bei kito pobūdžio muzikos). Kaip bebūtų, nors šis išskirtinai aukšto tembro prancūzų koloratūrinis sopranas koncertinės veiklos ir neapleido, bet operiniame pasaulyje garsiosios Pulko dukters tikrai nepaprastai trūksta.
Kalbant apie naująjį Dessay įrašą, reikėtų pastebėti, jog nors tai ir pirmasis jos Lieder‘ių albumas, atlikėja jau yra įdainavusi porą prancūziškų XX a. klasikinių dainų diskų, o vokiški bei austriški Lieder‘iai neretai įtraukiami į jos koncertinę programą, tad Nakties karalienės ir Liučijos di Lamermur rolėmis puikiai pažįstamo soprano įgūdžiai stebina ir ypatingo emocinių atspalvių spektro reikalaujančiose dainose.
Kiekvienas atlikėjas muzikoje dėlioja savo dvasinius akcentus: Lieder‘iuose jie išryškinami stambiu planu. Galbūt todėl, jog ši muzika uždaro sielą tam tikro pobūdžio vienutėje (tai žmogiškosios būties neišvengiamos vienatvės paženklinta muzika, priverčianti stotis akistaton su savo skausmu bei nerimu) ir tavo vienutės langas žvelgia į atlikėjo vienutę. O gal ir todėl, kad šios egzistencinės ūkanos persmelktos dainos skirtos įsismelkti į širdį sušildančia grožio šviesa, o tai reiškia, jog jas atliekant tenka groti savo paties subtiliausiais dvasiniais impulsais. Štai todėl net vokalinis virtuoziškumas dar negarantuoja iš pažiūros toli gražu ne paties techniškai sudėtingiausio žanro įvaldymo: sielos sudėtis čia turi ne mažesnę reikšmę. Užtat atitinkant šį griežtąjį Ordnungą… gimsta tokia stulbinanti vizija kaip naujasis Dessay albumas.
Tai iš tiesų nuostabi, savita ir asmeniška Šuberto interpretacija. Dessay kiekvieną muzikinį niuansą pripildo savo asmenybės virpesių ir priverčia klausytoją pasijusti dalyvaujant intymiame bei išskirtinai reikšmingame pokalbyje, sujungiančiame dviejų žmonių vienatves į kažką mažiau vienišo, mažiau bauginančio… Be galo įdomu išgirsti garsųjį Erlkönig, paremtą sukrečiančiu Goethe eilėraščiu, vaizduojančiu tėvo ir sūnaus naktinę kelionę namo, sūnui kliedint fantasmagorišku ir pavojingu pasauliu, galiausiai nusinešančiu jo gyvybę. Kiekvieno atlikėjo lūpose ši baladė skamba vis kitaip, o Dessay atlikime išskirtinai vaizdžiai galime išvysti sergančio vaiko liguistą būvį bei aštrius išgyvenimus, nuo pat pirmųjų žodžių prirakinančius savo svaiginančia siaubo estetika. Lygiai taip pat ryškiai ir įtaigiai mums atsiveria kitų albumo kūrinių atmosfera: unikali, persmelkta kompozitoriaus ir atlikėjos vidinių įtampų, sumaišties bei delikatumo.
Natalie Dessay Between Yesterday and Tomorrow
Net ir pasirinkdama teatro kelią, Dessay nesustabdė savo muzikinės kelionės: pastaraisiais metais atlikėja gausiai bendradarbiauja su Michel Legrand – garsiuoju XX a. džiazinio pobūdžio dainų kompozitoriumi, džiazo pianistu, sukūrusiu muziką Šerbūro lietsargiams ir dar daugeliui kitų garsių filmų bei ištisą paletę įstabių dainų. 2013 m. jiedu kartu įrašė fantastišką, didelio pasisekimo sulaukusį žinomų Legrand dainų albumą Entre elle et lui, o šiais metais pasirodė dar niekada anksčiau viešumos nepasiekusi oratorija balsui ir orkestrui Between Yesterday and Tomorrow, prieš daugiau nei keturiasdešimt metų nebaigta rašyti Barbarai Streisand, o dabar kompozitoriaus bei teksto autorių pritaikyta Natalie Dessay.
Oratorija vaizduoja moters gyvenimą nuo pirmosios akimirkos šiame pasaulyje Birth iki paskutinio atodūsio Last Breath. Tai iš tiesų „nepaprasta paprastos moters istorija“, kaip sako disko viršelis. Šiame kūrinyje bendražmogiški išgyvenimai atsiskleidžia su visu savo iš pažiūros naiviu, bet iš tiesų tokiu tragišku ir skaidriu žavesiu. Kasdienybė čia susakralizuojama, tačiau išgyvenus visą iš jos susidedančio gyvenimo santrauką, įrašytą albume, įsiklausius į tą fatališką būties alsavimą, vis sunkėjantį ir sunkėjantį sulig laiko tėkme, pradedi dar aiškiau justi, koks daugialypis yra tų, rodos, paprastų akimirkų turinys. Koks jis, vis dėlto, sakralus.
Kalbant apie atlikimą (o apie jį kalbėti būtina), akivaizdu, jog ši oratorija, kaip ir apskritai Legrand muzika, yra absoliuti Dessay stichija. Pirmosiose disko dainose mes girdime entuziastingą, idealistišką vaiką, vėliau mergina bręsta ir jos dvasinis klimatas pasidaro vis nepastovesnis, paskui suskamba mamos ir vaiko duetas (išskirtinai žaismingas, turint omeny, jog abu veikėjus įdainuoja ta pati atlikėja), o galiausiai balsas pradeda slopti kaip ir iliuzijos, po truputį besitraukiančios iš gyvenimo. Nuostabu tai, kad Dessay, pasitelkdama tiek savo vokalinius, tiek ir aktorinius gebėjimus, mums sukuria įtraukiantį bei nepaprastai asmenišką garso spektaklį. Nė akimirką nešauna į galvą gailėtis, kad kūrinys nepasirodė prieš keturiasdešimt metų. Neabejotinai jis būtų buvęs puikus ir tada (kai kurios paskiros jo dainos, kiek kitaip aranžuotos, pasirodė ir tuomet, atliktos Barbaros Streisand), bet dabar jis per ryškus ir per gyvas, kad galima būtų net ir mintyse užmigdyti jo dabartinį pavidalą, persmelktą charizmatiškos Dessay asmenybės
Pingback: Kultūra Pelenuose