Meilė – sudėtingas jausmas, paremtas išgyvenimais, patiriamais santykyje su kitu. Tačiau psichologai dažniausiai išskiria dvi meiles – „brandžią meilę“ ir „priklausomybe paremtus santykius“, kitaip tariant – „kopriklausomybę“. Tai skirtingi dalykai.
Ką žinomi psichologai sako apie brandžią meilę?
Irvinas Yalomas pabrėžia, kad brandi meilė nėra savininkiška, ji gerbia savo partnerį ir juo žavisi, o ne naudojasi juo savo poreikiams tenkinti. Ši meilė teikia malonumo jausmą ir harmonijos pojūtį gyvenime. Joje nėra nerimo ir priešiškumo (nors ji, žinoma, gal versti jaudintis dėl Kito).
Kurtas Tepperwein‘as teigia: „meilė ateina ne dėl to, kad mes jos tikimės ar siekiame. Meilė – gyvenimo dovana. Ir ji nesusijusi su tuo, ar aš pats tapsiu mylimas. Brandus žmogus leidžiasi į šį santykį be jokių lūkesčių ir reikalavimų.“
Pasak E. Jamlianovos, „mylintieji brandžia meile nėra priklausomi vienas nuo kito, jie autonomiški, nepavydūs, tačiau tuo pačiu metu siekia padėti vienas kitam save realizuoti ir džiaugiasi Kito pergalėmis, yra dosnūs ir rūpestingi. Brandi meilė sako: „Aš galiu gyventi be tavęs, bet aš myliu tave ir todėl noriu būti kartu.“
Žmogus, kuris linkęs kurti priklausomybe paremtus santykius, yra orientuotas į meilę-sandėrį, meilę-eksploataciją. Jis negali duoti, neprašydamas kažko mainais. O kažką davęs jaučiasi išnaudojamas, kažko netekęs, apgautas. Tačiau brandžiai asmenybei gebėjimas duoti – tai stiprybės ir apstumo išraiška. Duodamas brandus žmogus patiria malonumą, ir tai jau savaime yra jo emocinių, fizinių bei materialinių sąnaudų kompensacija.
Brandi meilė sako: „Aš padarysiu viską, ką galiu, kad padėčiau tau optimaliai realizuoti savo gebėjimus, net jeigu tai reiškia, kad kartais tau teks būti toli nuo manęs ir kažką veikti be manęs. Aš myliu tave, todėl noriu, kad tu viską pasiektum.“
Nebrandi meilė pareiškia: „Tu turi būti čia, kad turėčiau į ką atsiremti. Tu turi nuraminti ir maitinti mane savo meile, kitaip aš neteksiu jėgų. Mes turime būti kartu, kad tu taptum atsakingas dėl visko, kas su manimi vyksta…“
Taigi, brandi meilė – tai meilė asmenybės, kurios „Aš“ yra vientisas ir nereikalauja būti pripildytas kito sąskaita. Tokia meilė nenori okupuoti svetimos teritorijos, nes turi savo vidines „erdves“, kurios pripildytos resursų. Šiuo atveju mano „Aš“ – prisitaikęs ir gerai koordinuoja realaus gyvenimo poreikius… Jei žmonės, jaučiantys vienas kitam sveikus, brandžius jausmus, išsiskiria, jie, žinoma, išgyvena dėl netekties. Tai normalūs žmogiški jausmai. Ašaros, gal net depresija… Tačiau toks žmogus, laikui bėgant, pakyla ir nesijaučia vienišas. Jis – dvasiškai savipakankamas.
Jums greičiausiai teko pažinti šeimų, kuriose vyksta skandalai, keliamos pavydo scenos, įžeidinėjama, gal net mušamasi… Tokios šeimos nariai kaip dėlės, sulipusios viena su kita, ir kiekvienas kažko reikalauja iš kito, stengiasi kontroliuoti, priversti būti tokiam, kokį nori matyti. Tokie žmonės kelia vienas kitam moralinį, o neretai ir fizinį, skausmą, tačiau vis tiek būna kartu. Jie nesiskiria – tarsi jiems patiktų tokie santykiai. Tokie santykiai psichologų aprašomi kaip „Karpmano trikampis“. Tai ir yra priklausomų santykių rezultatas. Žmonės negali atsiskirti todėl, kad maitinasi vienas kitu, todėl, kad šie santykiai sukuria prasmės pripildyto gyvenimo iliuziją. Jei santykiai bus nutraukti – vidiniame žmogaus pasaulyje stos tuštuma. Vakuumas. Išsiskirdami tokie žmonės nenustojamai kenčia, periodiškai tai išeina, tai vėl grįžta… Jie negali priimti sprendimų… Būna, kad jie jaučiasi tokie tušti be savo „antrosios pusės“, kad net tampa nusiteikę savižudybei… Todėl, kad savo gyvenimo šie asmenys kaip ir neturėjo. Jie gyveno kito gyvenimą. Priklausomybe paremtuose santykiuose dažniausiai būna labai stiprus partnerių tarpusavio įsiskverbimas į vienas kito „Aš“ ir išsiskyrimo atveju tai negali būti kompensuota savarankiškai, todėl vidinis „Aš“ lieka tuščias. Būtent dėl to kopriklausomas žmogus negali palikti savo partnerio, net jei ir supranta, kad gyventi toliau kartu ne tik sunku, bet ir pavojinga. Tokiam žmogui vidinės tuštumos grėsmė atrodo žymiai baisesnė nei dvasinio ar fizinio skausmo, kurį sukelia mylimasis, grėsmė.
Kopriklausomybe paremti santykiai būdingi skilusioms, nebrandžioms, nevientisoms asmenybėms – tam, kad pasijustų vertingi, tokie žmonės patiria poreikį būti „papildyti“. Jie eikvoja savo jėgas tam, kad „pasikrautų“ iš kitų, tačiau galvoja, kad tai daro dėl gerų ketinimų. Priklausomybe paremtuose santykiuose labai stiprus poreikis kontroliuoti mylimąjį, jį pakeisti, priversti būti tokiam, kokį jį nori matyti kitas.
Dažnai vienas nuo kito priklausomi žmonės savo gyvenimą paverčia kova, kurioje nebūna nugalėtojų – tik kančia, ašaros, tačiau iš kovos lauko pasitraukti jokiu būdu neišeina. Tad tuo ir gyvenama. Tik taip jaučiamasi reikalingais. Santykių priklausomybės mechanizmas veikia taip pat, kaip ir esant cheminei priklausomybei: išgyvenama disharmonija su aplinka, vidinio pasaulio susiskaldymas.
Brandi meilė tarp dviejų žmonių galima tik tada, kai abu yra dvasiškai brandžios asmenybės, ir kai ji kyla iš laisvės. Ne tos laisvės, kuri nepripažįsta įsipareigojimų. Meilė – tai atsakomybė ir įsipareigojimai, kuriuos žmonės prisiima patys, geranoriškai, todėl jiems nėra sudėtinga laisvę suteikti kitam žmogui. Juk niekas niekam nepriklauso. Sutuoktinis nėra mano nuosavybė. Jis – žmogus, asmenybė, kuri pati nusprendė keliauti kartu su manimi, kad abu galėtume augti. Ne visada lengva paleisti į laisvę tą, kurį myli, bet kito kelio nėra. Vis dėlto, jei suteiksime vienas kitam laisvę, nereiškia, jog nepatirsime pykčio ir nesiginčysime. Tačiau ginčytis galima nešališkai, gerbiant vienas kito jausmus ir poreikius. Tai įmanoma tik tada, kai pasitikime vienas kitu ir esame sąmoningi.
Brandi meilė leidžia mylimiesiems būti vienam su kitu tikriems. Silpniems, abejojantiems, negražiems, sergantiems, klystantiems. Labai svarbu mylėti žmogų labiau nei veiksmus, kuriuos jis atlieka! Mylėti tiesiog, ne dėl kažko, o todėl – kad negalime nemylėti. Mylime iš apstumo, o ne iš baimės ar trūkumo jausmo. Mylime ne kad valdytume, o kad dovanotume, duotume tai, kas pripildys mus.
Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė
