Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 metais Varėnoje, vargonininko Konstantino Čiurlionio ir Adelės Marijos Magdalenos Radmanaitės-Čiurlionienės šeimoje. Jis buvo vyriausias iš devynių Čiurlionių šeimos vaikų. Šeima metus gyveno Ratnyčioje, o tada persikėlė į Druskininkus. Šiame mieste šiandien galime rasti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejų, pilną menininko paveikslų, nuotraukų ir istorijų apie jį.
Bet reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu,kad nestovėtų tamsybėse. (M.K. Čiurlionis)
Būtent Druskininkuose būsimasis menininkas praleido vaikystę, kur tėvo prižiūrimas išmoko skambinti fortepijonu. Baigė liaudies mokyklą ir svajojo toliau mokytis, buvo itin darbštus ir smalsus. 1889–1893 m. gydytojo J. Markevičiaus rūpesčiu mokėsi M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje, kur pramoko muzikos teorijos ir bandė kurti, fleita grojo dvaro orkestre. Kartu su orkestru koncertuodavo Palangoje, Rygoje, Rietave.
1894–1899 m. kunigaikščio M. Oginskio remiamas studijavo Varšuvos muzikos institute: fortepijono mokėsi pas prof. T. Bržezickį ir A. Sigetinskį, kompozicijos – pas prof. Z. Noskovskį. Baigęs studijas, dar kurį laiką gyveno Varšuvoje ir vertėsi privačiomis muzikos pamokomis. 1899 m. Čiurlionis gavo pasiūlymą tapti Liublino muzikos mokyklos direktoriumi, tačiau to atsisakė, pasirinkdamas tolimesnį muzikos kūrėjo tobulinimosi kelią.
Be specialybės M. K. Čiurlionis dar studijavo teoriją ir istoriją, harmoniją, lankė choro klasę, mokėsi gamtos mokslų, astronomijos, filosofijos, numizmatikos, mineralogijos. Jo mėgti autoriai – A. Mickiewiczius, J. Slowackis, B. Prusas, F. Dostojevskis, F. Nietzsche, L.Tolstojus ir kt. Varšuvoje Čiurlionis sukūrė kanonų, fugų, preliudų, variacijų ciklų fortepijonui, styginių kvartetui. Institute įgijo kompozicijos specialybės diplomą. Baigiamasis darbas – kantata mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui „De Profundis“.
1900 metais M. K. Čiurlionis sukūrė Polonezą pučiamųjų orkestrui. Leidinyje „Meloman“ (Nr. VIII) pasirodė pirmoji jo kūrinio – Noktiurno fis-moll – publikacija.
Netrukus dar sukūrė simfoninę poemą „Miške“, dedikuotą draugui E. Morawskiui. Su šiuo kūriniu dalyvavo grafo M. Zamoyskio paskelbtame konkurse ir pelnė specialų žiuri pagyrimą.
1901-1902 m. M. K. Čiurlionis studijavo Leipcigo konservatorijoje prof. C. Reineckes kompozicijos ir S. Jadassohno kontrapunkto klasėse. Laisvu klausytoju įsirašė į universiteto estetikos, istorijos ir psichologijos paskaitas. Gevandhauze ir Leipcigo teatre klausydavosi mėgstamų G. F. Hendelio, P. Čaikovskio, R. Wagnerio, F. Liszto kūrinių. Savarankiškai studijavo H. Berliozo, R. Strausso instrumentuotes C. F. Peterso leidyklos bibliotekoje. Leipcigo laikotarpiu sukūrė simfoninę uvertiūrą „Kęstutis“, keturių dalių Styginių kvartetą, kanonų, fugų, tarp jų „Sanctus“ ir „Kyrie“ mišriam chorui. Atostogų metu piešė. Netrukus gavo Leipcigo konservatorijos mokytojo pažymėjimą.
Toliau gyveno Varšuvoje, mokėsi J. Kauziko piešimo mokykloje. Versdamasis privačiomis pamokomis, išlaikydavo tai tris, tai du brolius, kurie čia tęsė studijas.
1903 m. rudenį nutapė septynių paveikslų ciklą „Laidotuvių simfonija“. Pradėjo kurti simfoninę poemą „Jūra“. Kad galėtų nevaržomai atsidėti dailės studijoms, atsisakė E. Mlynarskio pasiūlymo dėstyti Varšuvos muzikos institute.
1904 m. M. K. Čiurlionis pradėjo mokytis Varšuvos dailės mokykloje, kuriai vadovavo lietuvių kilmės dailininkas Kazimieras Stabrauskas. Studijų metais sukūrė viršelius knygoms „Troba už kaimo“, „Rudenį“, „Mintis“, „Bokštai“, nutapė paveikslus „Varpas“, „Sala“, „Šventykla“. Tuo pačiu metu vadovavo mokyklos chorui. Su vitražų projektais, 6 paveikslų ciklu „Audra“ ir knygų viršelių projektais (iš viso 19 darbų) M. K. Čiurlionis dalyvavo uždaroje mokyklos parodoje. Tų pačių metų vasarą išvyko į mokyklos organizuotą plenerą Arkadijoje, netoli Lovičiaus miestelio (Lenkija). Sukūrė variacijų ciklus fortepijonui „Sefaa Esec“ ir „Besacas“.
Laikui bėgant, rengė vis daugiau autorinių parodų. Keliavo, nuolat tapė ir kūrė. Mokydavo privačiai jaunuosius talentus, pats tęsė mokslus Dailės mokykloje, pradėjo vadovauti Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui.
1906 m. Gyveno Druskininkuose, harmonizavo lietuvių liaudies dainas. Laiške Povilui rašė, kad yra nusprendęs „visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai“. Tuo metu kilo sumanymas kurti lietuvišką operą. Eksponavo savo paveikslus Sankt Peterburge. „Vilniaus žiniose“ (Nr. 123) pasirodė pirmas straipsnis apie M. K. Čiurlionį.
Daug stebuklų yra pasaulyje, tik ne visiems jie prieinami; vieniems dėl to, kad jų negirdi ir nemato, kitiems dėl to, kad jų nesupranta. (M.K.Č.)
B. Wolman remiamas M. K. Čiurlionis keliavo po Europą – aplankė Prahą, Drezdeną, Niurnbergą, Miuncheną, Vieną. Muziejuose žavėjosi Van Dycko, Rembrandto, Bocklino darbais. Pats tuo metu kūrė eskizus „Zodiako“ ciklui. Gavo kvietimą dalyvauti Pirmojoje lietuvių dailės parodoje.
1907 metais M. K. Čiurlionis baigė instrumentuoti simfoninę poemą „Jūra“ ir pradėjo naują simfoninę poemą „Pasaulio sutvėrimas“. Nustojo lankyti dailės mokyklą. Nuo Naujųjų metų iki vasaros nutapė net 50 paveikslų. Rudenį persikėlė gyventi į Vilnių, dalyvavo steigiamajame Lietuvių dailės draugijos susirinkime ir buvo išrinktas į jos valdybą. Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio dramos „Blinda“ generalinėje repeticijoje susipažino su rašytoja Sofija Kymantaite. Tapybinis šių metų derlius – pirmosios sonatos – „Saulės“ ir „Pavasario“, triptikai „Raigardas“, „Mano kelias“, „Karalaičio kelionė“, „Vasara“, 8 paveikslų ciklas „Žiema“, „Zodiako“ ciklas, paveikslas „Miškas“ ir kiti.
Toliau M. K. Čiurlionis gyveno Vilniuje, vadovavo „Vilniaus kanklių“ chorui. Koncertuodavo su choru ir kaip pianistas. Padedamas S. Kymantaitės, P. Rimšos ir dar kelių entuziastų, M. K. Čiurlionis rengė Antrąją lietuvių dailės parodą Vilniuje ir Kaune, sukūrė jos katalogo viršelį, afišą. Pats parodoje eksponavo daugiau kaip 60 naujausių savo darbų. Tais pačiais metais M. K. Čiurlionis įsijungė į „Viltyje“ spausdinamas diskusijas dėl „Tautos rūmų“ kūrimo, agituodamas rinkti jiems lėšas, pats žadėdamas atiduoti visus savo kūrinius. Gegužės 30 d. Vilniuje diriguojant autoriui pirmą kartą atlikta M. K. Čiurlionio kantata „De Profundis“.
1908 metais Viešėdamas Druskininkuose M. K. Čiurlionis nutapė „Žalčio“ ir „Vasaros“ sonatas, diptiką „Preliudas. Fuga“. Su sužadėtine Sofija Kymantaite laiką leido Palangoje. Nutapė penktąją – „Jūros“ – sonatą, diptiką „Preliudas ir Fuga“, triptiką „Fantazija“. Dviese planavo kurti operą „Jūratė“.
Muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melus, nedorybes, pavydus, neapykantas. (M.K.Č.)
Vasaros pabaigoje, vilniečio dailininko Levo Antokolskio patartas, M. K. Čiurlionis išvyko į Sankt Peterburgą, tikėdamasis susirasti pastovesnį pragyvenimo šaltinį, dalyvauti parodose. Pirmoji kelionė nebuvo sėkminga, bet rudeniop išvyko į Sankt Peterburgą dar kartą – apsilankė Lietuvių draugijoje ir pas dailininką M. Dobužinskį, kuris supažindino jį su rusų dailininkais. Šie iškart priėmė menininką į Rusų dailininkų sąjungą. Pragyvenimui M. K. Čiurlionis vėl ieškojo privačių pamokų. Čia jam padėjo Sankt Peterburge gyvenantys lietuviai: Alfonsas Moravskis, Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Zikaras, Stasys Bytautas.
Lietuvių draugijoje kartą per savaitę vykdavo vakarai, susitikimai, kuriuose savo kūrinius skambino ir M. K. Čiurlionis. Čia jam kilo mintis prie Lietuvių dailės draugijos įsteigti muzikos sekciją, kuri rūpintųsi Lietuvos kompozitoriais ir muzikantais, organizuotų konkursus ir koncertus, įsteigtų muzikos kūrinių biblioteką. Idėja buvo palaikyta draugijos valdyboje. M. K. Čiurlionis nepamiršo ir „Vilniaus kanklių“ choro, kuriam siųsdavo harmonizuotas liaudies dainas. Tuoj pat Varšuvoje išleistas harmonizuotų liaudies dainų rinkinys „Vieversėlis“.
Meilė – tai vieškelis į saulę, grįstas aštriais deimantais, kuriuo turi eiti basas. (M.K.Č.)
Pagal Sofijos atsiųstą libretą M. K. Čiurlionis rašė muziką operai „Jūratė“, tapė jos dekoracijų bei uždangos eskizus. Gruodžio pabaigoje išvyko pas sužadėtinę, pagaliau ją vedė ir drauge sugrįžo į Rusijos didmiestį. Sankt Peterburge toliau sėkmingai rengė parodas, eksponavo savo kūrinius, siuntė juos parodai Krokuvoje. Menininko fortepiono kūriniai taip pat buvo atliekami Sankt Peterburge.
1909 metais sugrįžo į gimtinę. Čiurlioniai gyveno Druskininkuose. Iš ten važiuodavo į Vilnių ir dalyvavo rengiant Trečiąją lietuvių dailės parodą. M. K. Čiurlionis sukūrė jos plakatą ir katalogo viršelį. Eksponavo daug savo darbų, taip pat dailininko darbai eksponuoti buvo ir Varšuvos Dailės mokyklos parodose. Taipogi, abu su Sofija tapė „Rūtos“ draugijos salės scenos uždangą, kaip pianistas koncertuodavo draugijos koncertuose. Kartu su žmona persikėlė į Plungę, kur aktyviai tapė, dalyvavo miesto kultūrinėje erdvėje. Vėliau išvyko į Sankt Peterburgą dar kartą, pasiėmęs daugybę savo paveikslų, kurie buvo eksponuojame Rusijoje, prisidėjo ten prie kelių projektų.M. K. Čiurlionio darbai eksponuoti Septintojoje rusų dailininkų sąjungos parodoje Maskvoje. Tai „Nojaus arka“, „Angelėliai (Rojus)“, „Baladė (Juodoji saulė)“. Dirbo tikrai daug ir įtemptai, tad sveikata pradėjo silpnėti. Neuropatologas ir psichiatras V. Bechterevas konstatavo didelį pervargimą, tad 1910 metais žmona su sergančiu vyru grįžo į Druskininkus. Greitu metu, M.K. Čiurlionis persikėlė į netoli Varšuvos esančią sanatoriją su viltimi, kad sveikata pasitaisys.
Ir sveikata pasitaisė – tais pačiais metais Čiurlioniams gimė dukra Danutė, M.K. Čiurlionis vėl i tapė, kūrė muziką. Septyni darbai eksponuoti Rusų dailininkų parodoje Paryžiuje. Vilniuje išleista S. Čiurlionienės knyga „Lietuvoje“. Dalyvavo ir parodoje Miunchene, Vokietijoje. Keliavo su savo darbais ir jam tikrai sekėsi.
Nėra žmogaus, kuris, gilindamasis į save, sulauktų linksmų rezultatų. (M.K.Č.)
Visai netikėtai, 1911 metais menininkas peršalo ir susirgo plaučių uždegimu, kuris jį nukankino. 1911 m. Balandžio 10 d. M. K. Čiurlionis mirė Raudonojo dvaro sanatorijoje Pustelnike. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Išgyveno 35 metus.
Žinoma, jo atminimas liko gyvas. 1913 m. ekspedicijos po Arkties vandenyną metu, jos dalyvis dailininkas N. Pineginas vieną kalnuotą plynaukštę Prano Juozapo Žemės salyne pavadino Čiurlionio kalnais, nes jos vaizdas jam priminė Čiurlionio paveikslą „Ramybė“. Prie Lietuvių dailės draugijos buvo įkurta Čiurlionio kuopa, kurios vienas tikslų – kaupti dailininko kūrinius. Būtinybė išsaugoti M. K. Čiurlionio palikimą skatino greičiau įgyvendinti kelerius metus draugijoje gyvavusią Tautos namų – nacionalinio kultūros ir meno centro – idėją, įkurtas jo paveikslų pirkimo fondas.
Žmogui vienui vienam būna tvanku, ankšta ir tamsu. Žmogaus siela neturi spranų primygti nuosavam „ aš”.Sunku jai tada, bet kuo plačiau sparnus išskės, kuo didesnį ratą apsuks, tuo bus lengviau, tuo laimingesnis bus žmogus. (M.K.Č.)
1921 m. Lietuvos Steigiamasis seimas priėmė įstatymą dėl M. K. Čiurlionio galerijos steigimo. 1925 m. gruodžio 13 d. Pauliaus Galaunės pastangomis Kaune atidaryta laikinoji Čiurlionio galerija. 1936 m. lapkričio 1 d. galerija perkelta į naujai pastatytus Kauno istorijos ir Čiurlionio dailės muziejų rūmus.
1957 m. Čikagos lietuviai įkūrė Čiurlionio dailės galeriją, kurioje rengiamos lietuvių dailininkų parodos, kaupiami išeivijos dailininkų kūriniai.
1963 m. Druskininkuose, buvusiame Čiurlionių šeimos name, atidarytas Čiurlionio memorialinis muziejus, pastatytas paminklas.
1964 m. Lietuvos alpinistai, vadovaujami Romualdo Augūno, pirmieji įkopė į 5794 m aukščio Pamyro viršukalnę (Tadžikijos teritorijoje), dabar vadinamą Čiurlionio viršūne.
1965 m. Skulptorius, medalininkas Juozas Kalinauskas sukūrė M. K. Čiurlioniui atminimo medalį.
Nuo 1968 m. įkurtas ir Čiurlionio vardą po pasaulį garsina Čiurlionio kvartetas.
1965 m. Vilniaus vidurinei meno mokyklai suteiktas M. K. Čiurlionio vardas (nuo 1994 m. menų gimnazija, nuo 2001 m. – Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla). 1995 m. jo vardu pavadinta Druskininkų muzikos mokykla, rengiami jo vardo tarptautiniai pianistų ir vargonininkų konkursai. 1995 m. Vilniuje įkurti jo vardo namai.
1969 m. Čiurlionio paveikslų galerija perkelta į naujai pastatytą muziejaus priestatą. Nuo 1997 m. muziejus pervadintas kaip Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Dabar jame saugoma ir populiarinama ne tik didžiausia dailininko kūrybos kolekcija, bet ir lietuvių bei kitų tautų profesionalioji ir liaudies dailė.
1975 m. Krymo astrofizikas Nikolajus Černychas atrado naują 8 km skersmens asteroidą, kurį pavadino Čiurlionio asteroidu.
Senojoje Varėnoje, toje vietoje, kur stovėjo namas, kuriame gimė Čiurlionis, yra paminklinis akmuo. Nuo Senosios Varėnos tiesiasi „Čiurlionio kelias“ – 22 ąžuolinių stogastulpių „alėja“ iki Druskininkų, sukurta liaudies meistrų 1975-76 m.
2011 metus, dailininko mirties 100-osios mirties metinėms paminėti, UNESCO paskelbė M. K. Čiurlionio metais. Dailininko atminimas pažymėtas įvairiais renginiais. Išleistas netgi originalių natų fortepijonui rinkinys Japonijoje.
2011 metais išleista knyga (Baltos lankos, redaktorius – Vytautas Landsbergis) „Laiškai Sofijai“ – sumanyta ir parengta kaip dokumentinė, iš dalies memuarinė, M. K. Čiurlionio paskutinių metų biografija. Dailininko ir kompozitoriaus laiškus sužadėtinei, vėliau žmonai, papildo S. Čiurlionienės ir kitų amžininkų atsiminimai bei laiškai. Knygos puslapiuose atsiskleidžia svarbiausi menininko – kūrėjo ir žmogaus – gyvenimo įvykiai, emocinės bei kūrybinės paskatos, o kartu ir gniuždančios aplinkos, realių išorinių sąlygų poveikis – lyg visi spinduliai lęšyje būtų nukreipti į kiaurai veriantį ugnies tašką.
M. K. Čiurlionio ir S. Kymantaitės laiškai liudija, kiek daug gali nuveikti žmonės, padėdami vienas kitam, ranka rankon žengdami keliu, kurį M. K. Čiurlionis nusakė paprastais vilties žodžiais: „Dirbsime, tikėdami geresne žmonijos ateitimi, tikėdami savimi, kad pridėsime nors po vieną plytelę prie rūmo, šimtais amžių statomo.“
2013 metais pagal šią knygą, režisierius Robertas Mulanas pastatė ir kino juostą.
Ir tai tik dalis įamžinto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikimo – jo vardas aidi nuolatos. Vis dar siunčiam atvirukus su jo paveikslų atvaizdais, o jo pavardė žinoma ir tiems, kurie visai nieko nesusigaudo muzikos istorijoje. Mokykloje mums leisdavo jo kūrinius. Net ir ten jie sugebėdavo nuraminti. Kaip ir jo paveikslai – melancholiški, plaukiantys, tartum gyvi, subtilesnių potėpių, Salvadorą Dali šiek tiek primenantys kūriniai, kuriuose tiek daug menininko sielos išlikę. Vien skaitant apie M. K. Čiurlionio gyvenimą, pasileidau jo simfonijas ir laikas ištirpo, valandos prabėgo nejučia, o visas vidinis nerimas atslūgo – tiek daug jautrumo, ramybės ir net ryžto jo kūryboje.
Čiurlionis vertinamas kaip žymiausias kada nors gyvenęs Lietuvos dailininkas ir kompozitorius. Tarp žinomiausių jo muzikinių darbų – simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“. Iš dailės darbų populiariausi: „Pasaka. Karaliai“, „Rex“, Piramidžių ir Žvaigždžių sonatos.
Aš esu pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai. (M.K.Č.)
Parengė Dominyka Navickaitė
