Nežinau, kaip jums, bet man balandis dažniausiai patinka – jau galima užuosti, matyti ir pajusti tikrąjį pavasarį, bet dar nesvaigti nuo kaitros. Kai gamta ir žemė taip gražiai bunda, sužaliuoja, sužydi… Kai dieną vis dažniau užklysta saulutė… Beje, neseniai teko išgirsti, kad balandis dažniausiai būna sausiausias mėnuo metuose. Na, knygų lentynėlėje sausra tikrai negresia – čia yra daugybė pačių įvairiausių naujienų. Skrendam.
H. Ovreas. Rudalius (vertė N. Strikauskaitė) – Vilnius: Tikra knyga, 2017, 140 p.
Ši nedidukė ir, atrodytų, paprastutė knygelė savyje paslėpusi dvi labai svarbias temas – artimojo netekties (miršta pagrindinio veikėjo senelis) ir patyčių. Pasakojimas prasideda būtent nuo pirmosios temos ir visiško Daliaus (tai pagrindinis veikėjas, berniukas) pasimetimo. Jis nežino, kaip elgtis, nežino, kodėl negali važiuoti į ligoninę, o turi laukti pas tetą, nesupranta, ką jaučia, ar jam liūdna, ar tik neįprasta… Knyga netrykšta jausmais ar patosu. Joje tiesiog paprastais žodžiais atskleidžiama tai, kas vyksta mažo vaiko galvoje. O juk joje – ir stebuklai. Gal todėl naktį Dalius staiga virsta ypatingų galių turinčiu RuDaliumi, kuris geba susidoroti su iš jo besityčiojančiais berniukais. O kai šalia dar atsiranda (M)Ėlė ir (Juod)Ulis, reikalai pakrypsta dar geriau… Nesinori atskleisti viso knygos siužeto, tačiau ši knyga, kaip mes jau esame įpratę tikėtis iš skandinavų, geba paprastai, aiškiai, nedaugžodžiaujant atskleisti sudėtingus dalykus ir parodyti, kaip jie gali būti išsprendžiami.
T. Dirgėla. Lukas Šiaudelis deda iš viršaus. – Vilnius: Tyto Alba, 2018. 144 p.
Domo ir Tomo detektyvinėmis istorijomis ir pasaka apie Raganą Šiokiątokią spėjęs pagarsėti vaikų rašytojas T. Dirgėla dovanoja vaikams naują personažą – Luką Šiaudelį. Tikrą keistuolį berniuką, gyvenantį visiškame nepritekliuje (vaikas pusryčiams valgo iš popieriaus iškirptą maistą, o su tėčiu nešioja vienus batus paeiliui keisdamiesi), tačiau turintį nepaprastai didelę svajonę. O kai turi didelę svajonę, visada atsiras šalia tokių, kurie pamatys tavyje degančią tikrą ugnį ir tokių… kurie kaišios pagalius į ratus. Ta svajonė, kaip jau supratote iš pavadinimo – susijusi su krepšiniu. Lukas svajoja tapti didžiu krepšininku, tačiau toli gražu tokio neprimena, jo paprastai nesirenka į komandą nė vienas berniukas, tačiau vieną dieną nutinka stebuklas – Luko tėtis dirba batsiuviu ir jam batus atneša pataisyti krepšinio žvaigždė Jonas Kamuoliūnas. Berniuko tėtis parneša tuos batus į namus parodyti savo sūnui, o šis netyčia su jais išbėga į treniruotę ir tampa… tikra žvaigžde. Tik ne viskas čia taip paprasta, nes kaip tapai žvaigžde per vieną naktį, taip greit ja gali ir nebebūti.
Rimti ir suaugę vaikų literatūros tyrinėtojai nesutaria, ar tokia pramoginė literatūra gera, reikalinga, tinkama vaikams, ar ko nors išmoko, ar pateks į vadovėlius? Šiandien sunku vienareikšmiškai į tai atsakyti, mat pasaulis yra stipriai pasikeitęs, skaitymo prestižas kritęs, vaikai nebenori skaityti, ir… nebeskaito. Plačiajame Vakarų pasaulyje šie procesai prasidėję daug anksčiau ir ten tokių rašytojų tikrai netrūksta. Ir jie vaikų skaitomi, mylimi, sekami. Na, kaip koks D. Walliams ar net R. Dahl. Tai štai mes turime Tomą Dirgėlą. Ir tai, kad vaikai skaito jo knygas, seka, atvyksta į susitikimus, yra labai gerai. Juk žingsnis nuo pramoginės literatūros iki rimtosios yra gerokai trumpesnis, nei iš neskaitymo į skaitymą.
M. L‘Engle. Laiko vingis (vertė G. Auškalnis). – Vilnius: Alma littera, 2018. 174 p.
Gal pradėsiu nuo apdovanojimų – ši knyga yra pelniusi vieną reikšmingiausių vaikų literatūros apdovanojimų – Niūberio medalį. O šių metų kovo mėnesį Amerikoje pasirodė pagal šią knygą pastatytas Disney kompanijos filmas vaikams su daugybe didelių kino žvaigždžių (filmo anonsą galite pažiūrėti ČIA).
Tai fantasy žanro knyga, pasakojanti apie vieną labai keistą šeimą. Pagrindinė herojė Megė Miuri jaučiasi dar keistesnė už kitus, su niekuo nerandanti kalbos, o dar pradingsta jos tėtis… Čia įsikiša keistoji kaimynė ponia Kaipji, kuri atskleidžia didelę paslaptį ir su vaikais keliauja iš planetos į planetą, pasiekia tamsos ir šalčio pasaulį, susitinka su tamsos šešėlių, ir sieks išvaduoti ne tik pradingusį tėtį, bet ir visą pasaulį nuo grėsmingai artėjančio blogio.
Knyga susiskaitė išties įdomiai, tik įspėju, kad joje daug mokslinio žodyno, tad pasikaustykite ir pakeliaukite. Laukia nepaprasti nuotykiai!
J. Lacey. Drakonų prižiūrėtojo rūpesčiai (vertė R. Kaminskaitė). – Vilnius: Alma littera, 2018. 136 p.
Dar viena lengvesnio žanro knyga, skirta pradinukams, gal net pirmokams, nes teksto tikrai nėra daug, jį lydi šmaikščios komikso tipo iliustracijos, pasakojimas nesudėtingas. Leidėjų rekomendacija dėl amžiaus nurodyta ir ant viršelio – 6–9 metų vaikams. Knygoje vaikai atras dvi istorijas apie berniuką Edį ir jam dėdės paliktą prižiūrėti… slibiną. Sakote, slibinų nebūna? Niekas iš aplinkinių irgi tuo netiki, bet kai tavo namuose ant sofos įsitaiso piktas viską ryjantis slibinas, nori nenori patiki tuo.
Pirmoje istorijoje pasakojama apie tai, kaip Edžiui ir jo šeimai pavyks nuraminti išalkusį ir piktą slibiną, o antrojoje vaikas aiškinsis, kodėl slibinas pasislėpė spintoje, iš kur čia tas kiaušinis ir kodėl atskrido… antras piktas slibinas.
Knyga parašyta laiškų forma – susirašinėja Edis ir jo dėdė, kuris vis keliauja po platųjį pasaulį ir Edžio laiškai dažnai skrieja tarsi į niekur, o problemos ima ir išsisprendžia pamažu pačios. Smagi, linksma, nerūpestinga knygelė.
A. Maleszka. Stebuklingas medis. Tilto paslaptis (vertė R. Janauskaitė). – Vilnius: Gelmės, 2018. 240 p.
2016 metais lietuviškai pasirodžiusi pirmoji šio autoriaus šios serijos knyga „Raudonoji Kėdė“ pačioje Lenkijoje buvo išrinkta Metų knyga. Pagal šią seriją sukurtas to paties pavadinimo televizijos filmų serialas. Už jį režisierius Andrzejus Maleszka pelnė „Emmy“ ir daug kitų apdovanojimų. Filmai populiarūs visame pasaulyje. Ir štai po dviejų metų turime lietuviškai ir antrąją knygos dalį.
Priminsiu, apie ką buvo pasakojama pirmojoje dalyje. Tai pasakojimas apie šeimą, kuri atsiduria finansinėje krizėje: tėtis ir mama yra muzikantai ir šeima nebesugeba išgyventi, tad natūralu, kad vaikai svajoja apie idealų darbą tėvams ir daug pinigų. Netyčia svajonė visai neapgalvotai ima ir išsipildo, kai jauniausias vaikas, turintis pernelyg lakią fantaziją, iš upės ištraukia keistą raudoną daiktą – paaiškėja, kad tai stebuklinga kėdė: kas ant jos atsisėda, to noras iškart išpildomas. Kai vaikai suvokia (iš pradžių vyksta daug juokingos painiavos, nes keisti norai pildosi ir niekas nesupranta, kodėl), jog norus pildo kėdė, būna per vėlu – noras, kad tėvai uždirbtų daug pinigų jau išsipildęs pačia blogiausia prasme: vaikai tėvams tampa nebesvarbūs, jiems parūpsta tik pinigai ir jie metams vaikus palieka pas nykiąją kontroliuotoją tetą, o patys išvyksta į kruizą laivu. Viską supratę vaikai imasi misijos išgelbėti tėvus – tik kėdė labai įnoringa, be to apie jos stebuklingas galias sužino smulkus niekšelis ir nuolatos persekioja vaikus.
Na, o antrojoje dalyje susidursime su labai rimtais… meilės reikalais. Mama šioje šeimoje uždraudžia kėdei vykdyti bet kokius vaikų norus, tačiau pamiršta, jog nuotykiuose su kėde dalyvavo ir dar viena mergaitė – vaikų draugė iš mokyklos Melanija. Vaikai nusprendžia pasinaudoti Melanija ir vėl priprašyti kėdės vykdyti jų norus, tačiau nepagalvoja, kad Melanija sumanys toookį norą, jog užvirs dar didesnė pekla – kad Filipas (vienas iš šeimos vaikų) ją įsimylėtų. O čia ir įvyksta nesusipratimas – Filipas įsimyli ne ją, o merginą iš reklamos. Užverda tikra painiava.
Darkart pasikartosiu, kad tai išties nuostabi knyga. Neišsigąskite „kičinių“ jos iliustracijų, o tiesiog imkite ir skaitykite. Garantuoju, kad nuobodu nebus. P.S. Antrąją dalį galima skaityti ir neskaičius pirmosios.
O. Jautakė. Balta skrybėlaitė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. 64 p.
Tai pasakų-nepasakų knygelė, kurioje vaikai pateks į nuostabiai jaukų, šiltą ir stebuklingą, tačiau tuo pačiu labai realų ir artimą pasaulį. Knygelė sudaryta iš trijų dalių, kurios skiriasi tematiškai: pirmojoje pasakojama apie gamtos reiškinius, antrojoje rasime katino Prunelijaus ir jo uodegos nuotykius, na, o trečiojoje – daiktų pasaulis. Įstringa autorės stilius – jis tikrai artimas pasakoms, pamokantis, bet ne moralizuojantis, literatūriškai turtinga kalba ir nepaprastai gražus vaikiškas naivumas. Knygoje nestinga juokų ir optimizmo, tarsi kviečiama į viską pasaulyje žiūrėti paprasčiau, bet tuo pačiu… neprarandant tikėjimo stebuklu, žaismingai ir atvirai.
Labiausiai įstrigo pasakojimas apie dietos besilaikiusį mėnulį ir istorijos apie katinuką Prunelijų, kuris paklausęs savo uodegos, vis įsivelia į nekokias istorijas.
Jauki, šilta, lietuviškai pasakiška knygelė.
D. Walliams. Blogiausi pasaulio vaikai 2 (vertė Emilija Ferdmanaitė). – Vilnius: Tyto Alba, 2018. 288 p.
Man neteko skaityti pirmosios knygos apie blogiausius pasaulio vaikus, tačiau paties autoriaus kūryba vaikams man gerai žinoma ir daug skaityta. Kaip mūsų Tomas Dirgėla, taip anglų – David Walliams, nepaprastai populiarus ir vaikų skaitomas rašytojas, pasižymintis yaptingo lakumo fantazija, ryškiais charakteriais ir neįtikėtinomis istorijomis.
Na, būtent šio pasakojimo žanras man pasirodė kiek keistokas. Šiek tiek neįprasta skaityti apie tokius blogus vaikus ir taip detaliai aprašomus itin nemalonius dalykus, kuriuos jie atlieka (na, pvz. nepaprastai žiauriai kankina savo gyvūnėlį, suryja savo tėvus, net numiršta…), tačiau kita vertus neigiami dalykai mums, suaugusiems, dažnai atrodo savaime suprantami ir apie juos su vaikais dažnai nė nesikalbame – tik subarame, kai vaikais elgiasi netrinkamai. O iš kur vaikui žinoti, kad tai netinkama? Juk blogi vaikai neatsiranda iš niekur, jie negimsta tokie, dažniausiai jie tokiais tampa. Todėl jei vertinsime iš pastarosios perspektyvos, tada manyčiau, kad knyga gali kažko išmokyti. Na, o jei ją skaitysime, tik kaip detalų blogo elgesio planų aprašymą, gali pasidaryti kiek liūdnoka… Bet gal čia jau aš per giliai kapstau? Mano dukrai pirmokei ši knyga nepaprastai patiko, ji prisimena visus veikėjus ir kuo kuris buvo blogas. Ai, tiesa, dar kiek užkliuvo mažiems vaikams sudėtinga kalba… Lietuviškai tikrai galime atrasti sklandesnių pasakymų ir geriau vaikui suprantamų. Žodžiu, šįkart D. Walliams kažkaip man nelabai… Nors yra tikrai gerų ir labai įdomių jo knygų.
M. Montgomery. Anė iš Žaliastogių (vertė V. Alksnėnas). – Vilnius: Alma littera, 2018. 382 p.
Anksčiau leidykla „Alma littera“ turėjo labai gerą „10+“ knygų seriją, kurioje leido ypatingai vertingas knygas, klasiką, apdovanotas, įvertintas ir patikrintas laiko. Labai gaila, kad ši serija netęsiama. Bet smagu, kad serijos knygos vis ir vis perleidžiamos iš naujo ir taip, tikėkimės, pasieks kuo daugiau vaikų. Nes tokios knygos tikrai yra privalomos. Gerąja prasme. Taip kaip privalome valgyti, kad nemirtume ir užaugtume. Tokios knygos mus užaugina… žmonėmis, jautriais ir tikrais.
Jei dar negirdėjote apie netyčia vienos neturtingų ūkininkų šeimos įvaikintą mergaitę Anę, labai jums pavydžiu. Kviečiu skaityti ir atrasti knygą, kurioje ypatingai jautriai, subtiliai ir talentingai atskleidžiamas žmogaus kelias – su visomis klaidomis, klajonėmis, nepasitikėjimu ir netikrumu. Apie tai, kiek daug gali meilė ir kantrumas.
G. Kuijer. Visų dalykų knyga (vertė B. Avižinienė). – Vilnius: Gelmės, 2018. 110 p.
Devynmetis Tomas rašo sąsiuvinį, kurį vadina „Visų dalykų knyga“, čia sugula jo mintys, pastebėjimai, išgyvenimai. Deja, Tomas auga, švelniai tariant, nelaimingoje šeimoje – tėtis muša mamą, jis yra fanatiškas tironas, absoliučiai nejautrus, negailestingas ir netikintis žmogiškumu. Gal todėl natūraliai pati didžiausia Tomo svajonė – užaugus būti laimingam. Gerai, kad šalia yra išmintinga kaimynė, kuri moko Tomą nebebijoti, Tomo draugė Eliza, su kuria drąsiau atsilaikyti prieš tėvo smurtą… Šią knygą išskirtine daro tai, kad visa, kas vyksta, aprašyta vaiko akimis, tačiau kita vertus, tai pasakojimas, kurį galime vertinti ir kaip visuomenės apskritai mąstymo raidos, kaitos elgesio modelių pasikeitimo paliudijimą. Žinoma, kad jis nėra lengvas, tačiau tuo pačiu – nepaprastai įkvepiantis ir kviečiantis išdrįsti nebebijoti.
Knyga mane pakerėjo tuo, kad yra visiškai nedidaktiška. Ir ji nesako, nemeluoja, kad atlikus, žengus pirmąjį žingsnį iš baimės koridoriaus, jau viskas gyvenime bus rožėm klota. Tačiau tik žengęs pirmą žingsnį gali atrasti bičiulių, tave suprantančių ir palydinčių, tau padedančių ir gelbėjančių. Be to, nepaprastai įdomus yra pats Tomas – jau pradžioje užsimenama, kad jis ypatingas vaikas. Jam duota pamatyti, pajusti tai, ko kitiems – ne. Gal todėl Tomui yra natūralu sunkiomis akimirkomis susitikti su Jėzumi – realiu, o ne ikoniniu. Jėzus ateina ir kalbasi su Tomu kaip lygus su lygiu ir tie jų pokalbiai nepaprastai svarbūs šioje knygoje. Knygos, kurios sugeba tarsi nieko per daug nepasakydamos, giliai nusėsti širdyje, yra pačios geriausios. Jos pakeri ne nuotykiais, ne fantazijomis ir ne tobulu stiliumi ar siužetu. Jos užburia savo tikrumu, gilumu, gyvenimo pamokomis.
Atrask pasaulį (vertė Ž. Andriūnienė). – Vilnius: Alma littera, 2018. 64 p. knygelė, žemėlapis ir 81 magnetas.
Įtraukiu šį „žaidimą“ į vaikų knygų apžvalgą, nes viena sudėtinių jo dalių vis dėlto yra ir knyga – 64 psl. mini enciklopedija, kurioje aprašomi visi pasaulio žemynai ir juose esančios šalys. Žinoma, už pačią knygelę daug įspūdingiau yra kitos dvi šio „rinkinio“ dalys – tai didelis magnetinis pasaulio žemėlapis ir 81 pakankamai smulki magnetinė detalė, kurias reikia sudėlioti žemėlapyje. Patikėkite, tai tikrai nėra lengva net ir gerai išmanančiam geografiją.
Aš manau, kad tokie rinkiniai visgi labiau yra žaidimai nei literatūra, tačiau tai puikus būdas vaikams nedidaktiškai parodyti, kad knyga dera su labai daug kuo ir kad knyga gali padėti žaisti, svajoti, atrasti, labai konkrečiai prie kažko prisiliesti. O mokytis geografijos, bent jau kaip rodo kukli patirtis su savo trimis dukromis, dera pradėti kaip galima anksčiau, nes šiuolaikiniai vaikai labai smalsūs, jau žymiai daugiau keliauja, supranta ir mato nei kad mes, jų tėvai, būdami jų amžiaus. Kita vertus, jų suvokiamas pasaulis labai miglotas ir abstraktus, todėl jį sukonkretinti ir suteikti žinių bei parodyti, kur ir kokie esame mes, labai svarbu.
D. Kandrotienė. Pasaiba ir dingęs liūtas. – Kaunas: Debesų ganyklos, 2017. 160 p.
Tai jau trečioji knyga, pasakojanti apie Pasaibos nuotykius. Abi ankstesniąsias teko skaityti, turiu prisipažinti, kad pirmoji labai patiko, o antroji gal kiek mažiau… Todėl smalsiai į rankas paėmiau 3 dalį. Joje pasakojama, kaip Pasaiba (jei neskaitėte ir nežinote, tai toks mažas mielas padarėlis, mažos mergaitės Sofijos (šioje knygelės dalyje ji – jau penktokė) draugas, įsiveliantis keisčiausius nuotykius) kartu su šeima, močiute Uogiene ir jos katinu keliauja į cirką žiūrėti liūto pasirodymo. Tik liūtas nepaprastai aptingęs ir jokių triukų nerodo – nusivylęs Pasaiba nori pamatyti tikrą riaumojantį liūtą ir todėl kartu su vaikais nukeliauja į zoologijos sodą – va čia jis pamato tikrą, energingą ir garsiai riaumojantį liūtą (bei daugybę dar kitų gyvūnų, kurie Pasaibai atrodo tarsi iš kitos planetos, todėl jam būtinai prireikia su jais visais susipažinti iš arčiau), ir tada jam gimsta genialus bei paslaptingas planas. Vaikams teks spėlioti ir rimtai iškvosti Pasaibą, ar šis susijęs su liūto dingimu iš zoologijos sodo.
Man šios dalies nuotykiai išties patiko. Gal kartais tų šalutinių temų kiek daugoka (atsiranda tarakonų lenktynės, klounų ir Pasaibos pasirodymas…) kita vertus, įdomu skaityti ir regėti Pasaibos išsigalvojimus. Knyga išties nuotaikinga, nenuobodi, smagi ir su fantazija. O netikėta pabaiga be pabaigos žada mums… tęsinį.
S. Poškus. Šokanti karvė, arba Maišatynė. – Vilnius: Odilė, 2017. 128 p.
Štai turime ir vieną naują poezijos knygą vaikams. Jos autorius – žinomas ir ne vieną knygą tiek vaikams, tiesk suaugsiesiems išleidęs rašytojas, poetas Sigitas Poškus. Tai itin savitas autorius, jo tekstai žaižaruoja ironija, netikėtumais ir savitumais, kurie ypač ryškūs eilėraščiuose vaikams (radau informacijos, kad autorius yra iš viso išleidęs per 20 knygų vaikams). Tiesa, šiame leidinyje rasime ne vien tiesiog eilėraščių, bet ir savotiškų vaidinimų, tekstų-pasakų, eilėraščių-pokalbių ir net pačių tikriausių dainelių su natomis! Na, o pavadinimas knygai paimtas iš paskutinio knygos skyriaus – to paties pavadinimo pjesės vaikams.
Knyga stebina daugiasluoksniškumu, nepaprastai įvairiais kalbiniais žaidimais, nonsensu ir smagiais nesusipratimais (pvz., eil. „O pirmas?“). Antrojoje knygelės dalyje smagiai interpretuojamos pasakos ir lietuvių folkloras, paverčiami jie į savotiškus eilėraščius-pokalbius. Kaip ir minėjau, rasite čia ir dvi pjeses – „Obuolio šventė“ ir „Šokanti karvė“. Pastaroji pjesė man labai patiko – ji apie karvę, kuri moko savo dukrą jauną karvytę visko, ką pridera daryti karvei ir pasakoja apie tai, kas nepridera. Tačiau vieną naktį karvei ant rago nukrenta žvaigždė ir ji pradeda elgtis visiškai netinkamai, taip, kaip nedera karvei – ogi šokti. Per tą šokimą ji net nebegali net ėsti, todėl iškeliauja pas karalių, kad šis padėtų. Karalius duoda patarimą ir karvė atsikrato žvaigždės, tik… be tos žvaigždės, pasirodo, gyventi visai nebeįdomu… Manau, ši knyga taps puikiu mokytojų palydovu per lietuvių kalbos pamokas ar inscenizacijas, taip pat labai tikiuosi, kad ją atras ir vaikai.
Skaitė, skrido ir aprašė J. Lūžaitė-Kajėnienė
