Apie knygą: Vyvenimas, Beata Tiškevič, „Balto“ leidykla, 2018, 368psl.

 

„Vyvenimas“ išsiskyrė iš kitų skaitomų knygų tuo, kad į rankas ėmiau veikiama autorės pavardės, o ne pačios knygos. Būna, kad skaitai veikiamas rašytojo pavardės, bet rečiau, kai tai debiutinė knyga.

Jau ne vienerius metus sekiau Beatą socialinėje medijoje, skaičiau jos įrašus nuo pradžios iki galo, domėjausi jos organizuojamais projektais, buvau keliuose jos kuruojamuose renginiuose. Žodžio „gerbėja“ nevartočiau, bet domėjausi jos veikla ir ji man patiko, traukė dėmesį. Jos mintys buvo man artimos, ji kovojo už man svarbias idėjas, kėlė man rūpimus klausimus. Tiesiog pagalvojau, kad artima siela, kurios nepažįstu, bet kurios bent viešas mintis gali paskaityti ir paieškoti įkvėpimo, paskatinimo ar kartais tiesiog minties, kuri užkabintų. Ir šitai dažniausiai surasdavau ir buvau už tai dėkinga.

Kai Beata prasitarė rašanti knygą – apsidžiaugiau, nei kiek neabejodama, kad ją nusipirksiu. Dar pasirinko mano mėgstamiausios spalvos viršelį, nustebino mano skoniui labai patraukliu dizainu, sugalvojo gyvenimiškai šmaikštų pavadinimą, atspindintį knygos esmę. Mano lūkesčiai buvo patys šviesiausi, tiesiog tikėjausi labai asmeniškų, nuoširdžių pasidalijimų, jautrių ir nenugludintų žodžių apie tiesiog Beatos gyvenimą. Be jokio patoso ar įmantrybių.

Skaičiau atsiliepimus apie šią knygą ir pastebėjau, kad dalis skaičiusių kritikavo už tai, kad tai auto-biografinė knyga. Dienoraščio tipo memuarai, kurie niekam neįdomūs, nes autorei nėra nei trisdešimties. Tartum geltonosios spaudos rankraštis, kuris įdomus tik tiems, vadinamiesiems fanams skopofiliškiems poreikiams patenkinti. Visiškai sutinku, kad knyga nėra įprasto romano, kad ir pirmu asmeniu, tipo. Nemanau, kad tai ir labai aukšto lygio literatūra, ne kokybės, bet paties eseistinio, buitiško žanro atžvilgiu . Nemanau, kad ji bus ypač įdomi tiems, kurie nežino, kas ta Beata, kas niekada nesekė jos gyvenimo, neskaitė jos tekstų, nesidomėjo jos veikla arba domėjosi, bet nuolat piktinosi, juos erzindavo. Tad tam tikra prasme, knyga gali pasirodyti padrika, monotoniška ar susikoncentravusi ties vienos merginos patiriamais jausmais. Toks jau gyvenimas yra – gyvenamas konkretaus žmogaus, gyvenančio savo specifinį gyvenimą, kuris būna padrikas.

Tai nėra knyga, kuri patiks kiekvienam – dėl to esu tikra. Ne kiekvienas ir turėtų ją skaityti. Bet auditorijos, kuriai tokia knyga bus naudinga ir svarbi, yra irgi pakankamai daug, tad vadinti knygos nevertinga vien dėlto, kad ji nėra asmeniškai kažkam įdomi ar aktuali, nevertėtų. Be to, knyga ir vadinasi „Vyvenimas“ – tad aš nieko kitokio nei asmeniški Beatos gyvenimo pasidalijimai, jausminų bangų įžodinimas – tikrai nesitikėjau. Tad mane stebina tie, kurie nusivylė knygos žanru. Aš buvau nusiteikusi gauti būtent tokią knygą, kurioje jos rašiniai sugulė į chronoliginę eigą turintį pasakojimą.

Nieko blogo yra rašyti apie save. Žodis „aš“ nėra toks egoistiškas ar nepadorus, kaip kartais mums atrodo. Taip, visa galva nerdami į savo vidinius vandenis, aplinkai suteikiam antraplanį vaidmenį. Tik vėl nelabai suprantu, kodėl tai negerai. Gal subjektyvus preferencijų klausimas, bet mane visada labiau domina minčių srautai, besiveržiantys jausmai ir vidiniai žmonių klodai, o ne išorinis pasaulis, tad mane tai džiugino, o ne erzino. Pati tikiu emocinio intelekto svarba, nuolatos stengiuosi geriau save suprasti, pažinti, neriu į pačius giliausius savo šulinius ir sulaikius kvėpavimą nagrinėju ant dugno rastas monetas. Rašydama, visada labiau akcentuoju tai, kas vyksta manyje, nei tai, kas vyksta aplink. Tiesiog jausmai yra mano prioritetų viršuje, aš taip gyvenu, tad ir rašau taip. Tai nebūtinai turi patikti ar tikti kiekvienam, bet Beatos rašymas, akcentavimas savo jausmų, jų analizavimas, tiesiog atskleidė nesuvaidintą jos jautrią asmenybę. Visi esame skirtingi, tad tuos, kuriems toks požiūris į pasaulį yra atgrasus, knyga nervins ir greičiausiai nepatiks, bet tai nedaro pačios knygos bloga. Esu rankose turėjusi daugybę knygų, kur tiesiog nesugebėjau susitapatinti su personažais, man jų mintys buvo plokščios ir tolimos, tad tiesiog man tos knygos nepatiko, bet tikrai negalėčiau ranką pridėjus prie širdies sakyti, kad tai reiškia, kad jos visos niekam tikusios.Tiesiog jos ne man skirtos ir gal ne laiku mane atradusios.

Dar girdėjau ir žodį „verkšlenimai“ dažniau nei bet kurį kitą. Nes mes esame tokie, kurie jautrumą, atvirumą pasauliui dažnai tapatiname su verksmais, apipintais savigaila, egoizmu ir aukos vaidmeniu. Kalbame, kad psichinei sveikatai reikalingas didesnis dėmesys, bet visuomenė tiesiog visokias rūpesčio ja apraiškas išjuokia ir atmeta. Kaip ir mėgsta pašiepti psichologines knygas, kurių neskaitė. Nes norėti padėti sau ar ieškoti pagalbos – juk lėkšta.

Man kaip tik Beata pasirodė stipri. Nes nei ašaros, nei prisipažinimas, kad klydai, kad pykai, kad nusivylei, nei nevilties akimirkos ar depresija nedaro tavęs silpnu. Mokėjimas priimti savo netobulumą, nebijoti prisipažinti apie sunkius jausmus ir patirtis, yra stipraus, sugebančio priimti ir duoti žmogaus ženklas. Todėl mane tiesiog erzina prasivardžiavimai, jog atviras savo jausmų reiškimas yra „verkšlenimas“. Ne kiekvienam pažįstamos patirtys, ne kiekvienam priimtini raiškos būdai. Ir nieko tokio. Kartais nesutikdavau su Beatos išvedžiojimais, bet normalu ne visada sutikti. Neturi visas turinys patikti ar atitikti tavo pasaulėžiūrą nuo a iki z, kad knyga nebūtų visiškas šlamštas.

Nes knyga parašyta be Užkalniško ar Tapiniško cinizmo, vulgaraus sarkazmo ar skatinimo tyčiotis iš kito. O tokį stilių mūsų tauta labai mėgsta. Nes toks stilius saugus, jis paslepia viską, kas svarbu, po didelio purvo sluoksniu, sukeldamas iliuziją, kad purviname kitus, nors tiesiog neatkreipiame dėmesio į savo purvinus delnus. Man kaip tik toks stilius nepatinka, tad taip rašančių vengiu, nes kam save erzinti?

„Vyvenimas“ yra dvidešimt aštuonerių metų merginos pasakojimas apie jos patirtis ir gyvenimą. Ar ne per anksti rašyti memuarus? Tikrai ne. Nemanau, kad egzistuoja amžiaus cenzas, kada tavo patirtys įgauna kažkokį validumą. Jos keisis, keisis požiūris net į savo paties praeitį. Tai nutiks – nesvarbu, kokio amžiaus rašytumei. O laikas tokiai knygai yra tada, kai turi, ką pasakyti. Kai pats jauti, jog prisikaupė istorija, kurią reikia išleisti. Tikėkimės, kad dar ne paskutinė. Nes kai bus aštuoniasdešimt metų apie savo jaunystę kalbėsi jau šiek tiek kitaip, dėliosi akcentus kitose vietose. Bet ne kiek mažiau svarbu yra tai, apie ką kalbi dabar. Jaunų žmonių patirtys yra tokios pačios tikros, svarbios ir reikalingos.

Apskritai, tai knyga apie gyvenimą, kurį vieną akimirką valdai, kitą jau visai nesupranti, kas vyksta, nes, rodos, viskas išslysta iš rankų. Tas gyvenimas toks nuolat kintantis, duodantis ir atimantis, kad primena amerikietiškus kalnelius ir niekada nežinai, kada krisi, o kada kilsi aukštyn. Apie sunkius jausmus, jautraus kūrėjo dvasinį pasaulį ir jausmą, kad esi izoliuotas, norintis mylėti, bet nežinantis, kaip tiksliai mylima, nes instrukcijos niekas tokiems dalykams neduoda. Ir man daug įdomiau buvo skaityti vidinius Beatos pasaulio aprašymus, o ne vojeristiškai stebėti išorinio pasaulio aprašus, gaudyti vardus ar pavardes.

Nemanau, kad turi teisę rašyti tik tada apie savo gyvenimą, kai tas gyvenimas yra labai spalvingas išoriškai . Viduje mūsų pasaulis ne ką mažiau spalvingas, o išorė tėra kiautas, kuris svarbus, bet ne toks esminis. Visada turi teisę rašyti. Ir nereikia kitiems atsakyti į tą „o kam?“ , nes jei jauti, kad reikia, vadinasi, reikia. O jau kam įdomu ar neįdomu – nebe tavo reikalas.

Mačiau surinktus tuntus citatų, įrodančių, kad autorė pati sau prieštarauja, bet man tai pasirodė visai nesupratingas žvilgsnis į jausmų pasaulį. Sakiniai „aš galiu“ ir „aš nepajėgsiu“ nėra kažkokie baisūs antipodai, kurie nedera tarpusavyje. Ieškoti nuoseklumo jausmų pasaulyje gali būti bergždžias reikalas, juk jis stovi ant nuolatinių kontradikcijų pamatų. Man labai pažįstamas Beatos noras būti išgirstai, o tuo pačiu kartais nematomai. Aš suprantu, ką ji nori pasakyti, kalbėdama apie kitoniškumo jausmą ir tuo pačiu teigdama, kad nereikia savęs iškelti virš kitų. Man atrodo, kad tai nėra jokie nusižengimai ar klaidos, kurių rašytoja nepastebėjo. Tiesiog jausmai tokie yra, jie prieštarauja vienas kitam, jie nori, kad kitas liktų ir išeitų vienu metu, jie šaukia ir yra nebylūs vienu metu….Tiesiog tokia kritika man pasirodė sklindanti iš žmonių, kurie nesupranta tokio žaižaruojančio jausminio pasaulio ir ieško priekabių. Jie neprivalo suprasti, bet panaudoti tokius žodžius ir paversti juos ginklu prieš autorę yra manipuliatyvu. Taip pat absurdiška būtų kalbininkui kabinėtis prie to, kad nėra tokio žodžio kaip „Vyvenimas“. Žodyne nėra, bet mano gyvenimas tai ne žodynas.

Dar skaičiau ir rašinių, kuriuose ilgais įmantriais sakiniais aiškinama, kokia Beata yra pseudointelektualė ir kaip tai yra baisu. Mane nustebino toks noras manipuliuoti „pseudointelektualo“ etikete, nepateikiant jokių itin aiškių kriterijų, pagal kuriuos nustatoma pseudointelektualumo diagnozė. Pacituojant Nidą Vasiliauskaitę, pseudointelektualo kūryba – forma be turinio. Pseudointelektualų tikrai yra, tai imitavimas įvaizdžio, kuriame domiesi intelektualia terpe, tam tikra vaidyba, inteligento kaukė, kurią nusiimi, kai „teisėjai“ nemato. Bet dabar į madą atėjo šiuo terminu žongliruoti ir taikyti jį visiems, kurie mums nepatinka ar neatrodo pakankamai protingi. Gal pavydas, kad kažkas kažką žino, gal savo kompleksų kamšymas.

Šioje knygoje man kaip tik pasirodė, kad Beata buvo visiškai paprasta, nieko nevaidinanti, neslepianti savo rajoninės praeities, pažįstamų marozų. Ji kaip tik kritikavo snobizmą, viešai bandė jėgas visiškai popsinėse laidose, vedė paviršutiniškus šou, teigdama, kad tame nėra nieko gėdingo. „Vyvenime“ yra ir keiksmažodžių ir buitinės kalbos, slengo. Galime kabinėtis prie įvairių aspektų, bet pseudointelektualizmo kvapo aš šioje knygoje neužuodžiau. Man ji kaip tik vietomis atrodė per mažai sofistikuota mano skoniui, bet ir tai nereiškia nieko blogo.

Manau, kad „Vyvenimas“ yra atviras pasidalinimas vienos merginos, kuri ne tik šypsojosi televizoriaus ekrane, fotografavosi „Žmonių“ viršeliui, vaidino teatre, rašė facebook‘o postus, bet ir visą tą laiką gyveno kaip ir mes visi gyvename. Ir ji pasidalino savo istorija, atradusi aistrą rašymui, nusprendė, kad toks saviraiškos būdas jai priimtinas. Vieniems tas pokalbis bus nuobodus, kitiems labai įdomus. Tai nedaro knygos nei bloga, nei gera, bet tiesiog tam tikriems žmonėms, bent kiek panašiems į Beatą, reikalinga. Žinau, kad man buvo reikalinga.

Nenoriu kelti Beatos ant pjedestalo, net dar gana nenoriai vadinu ją „rašytoja“, nors šią etiketę, manau, gauni tada, kai jautiesi, jog ji tau tinka, yra patogi, o ne tada, kai išleidi knygą ar tiesiog rašai. Nesakau, kad tai knyga, kuri yra labai kitoniška, sukrečianti ar nepaprastai intriguojanti. Net nežinau, kur prasideda ir baigiasi „literatūra“. Tik žinau, kad toks žanras man patinka ir atrodo reikalingas, kaip ir visi kiti žanrai. Nors ir mes labai nenoriai priimame eseistiką, ypatingai tokio tipo.

Gal pasakytume, kad tai patenkino mūsų vojeristinius poreikius, pavertė mus skopofilais, besirausiančiais nešvariuose kito skalbiniuose. Bet tai nebuvo visas Beatos gyvenimas, tai buvo laisva valia patiektos ant lėkštutės tam tikrų gyvenimo įvykių interpretacijos, atskleidimas savo minčių, kurioms buvo svarbu būti išgirstoms.

Ir tai ne memuarai, kuriuos kažkas parašė apie Beatą. Tai ne kažkokio žurnalisto pirmu asmeniu suvingiuota Beatos gyvenimo istorija. Tai tiesiog jos pačios atviras pasidalijimas tuo, kas skauda, kas gydo, kas skandina, o kas padeda išplaukti. Ką jautė, kad reikia papasakoti. Ir papasakojo. Nematau nieko blogo ar niekšingo. Kaip ir nieko keliančio į dangų. Tikiu, kad pačiai Beatai buvo svarbu parašyti tai, ką parašė. Man perskaityti tai irgi buvo svarbu. Šiandienai to, manyčiau, pakanka.

One Comment