Kaip išgyventi neįsivaizduojamą blogį? Kaip apibūdinti tai, apie ką žodžiai nenori būti ištarti? Politinis įkalinimas – žmogaus atskyrimas nuo gyvenimo, kaip bausmė už drąsą įvardyti vykdomą priespaudą, neteisybę ir prisiimti atsakomybę už savo sąžinei ištikimus veiksmus bei represinį atsaką – yra fronto linijos realybė kovoje už laisvę. Iš jos gimstanti politinių kalinių literatūra – ir didžiulių kančių, ir sielos šviesos kupini kūriniai – mums yra pamokos, už kurias kainą jau sumokėjo ir tebemoka kiti.
Politinis įkalinimas nėra vienos visuomenės, valstybės, etnokultūrinės ar religinės grupės bruožas. Jo neriboja nei geografija, nei laiko matmenys: įkalinti „nepatogų“ žmogų yra sena, daugelio režimų išbandyta ir tebenaudojama praktika. Kalėjimas, kaip engėjo įrankis sužlugdyti priespaudai prieštaraujantį žmogų, pasitarnauja keliais aspektais: žmogus izoliuojamas ir valdžiai neįtinkanti jo veikla sustabdoma; tokia pačia bausme bauginami dar laisvi bendražygiai; kenčia šeima, draugai ir artimieji – išplečiamas paveiktų asmenų laukas, o kartu ir tikimybė, kad prasidės spaudimas pasiduoti, nebekovoti. Nei politiniai kaliniai, nei jų kalintojai nėra įsivaizduojami personažai – tai paprasti žmonės, tik stovintys priešingose barikadų pusėse. Juk, kaip rašė Hannah Arendt, blogį įgyvendina ne įsivaizduojami monstrai, o paprasti žmonės, paklusnieji – tie, kurie „tik“ vykdo įsakymus, jų nefiltruodami savo moralinėmis nuostatomis. Taip patogiau.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos knygynėlio lentynose gula kančių ir laisvės troškimo pilni puslapiai, žmonių atsiminimai iš KGB „apartamentų“ Lietuvos teritorijoje, o dar daugiau – iš ten, kur įšalas amžinas. Daugelis negrįžo, tačiau tie, kurie išgyveno, savo istorijomis dalijasi tam, kad būtų atstatytas teisingumas. Sesuo Nijolė Sadūnaitė 1975 m. buvo nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ platinimą, kalėjo Mordovijoje, o grįžusi į Lietuvą tęsė tą pačią veiklą, nes ją tęsti reikėjo. „Štai ko jūs bijote – tiesos žodžio!“ – pareiškė ji tarybiniams kaltintojams savo teisme. Prieš paskelbiant nuosprendį – kalėjimas tremtyje – ištarė: „Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę… Kovoti už žmonių teises – gražiausioji meilės daina.“ Kol visi politinių kalinių kalėjimai taps muziejais.
„Šiaurėje medžiai miršta gulėdami – kaip žmonės.“ – Varlamas Šalamovas, „Kolymos apsakymai“.
Nuteistas už „kontrrevoliucinę veiklą“ V. Šalamovas SSRS kalėjimuose ir lageriuose praleido beveik 20 metų. Jo „Kolymos apsakymai“ (rus. Колымские рассказы) – trumpų istorijų iš šiaurės rinkinys apie absoliutų dugną.
Ant Achmedo Marzukio autobiografinės knygos „Tazmamartas: Kamera nr. 10“ (pranc. Tazmamart: Cellule 10) pirmojo leidimo viršelio yra eskizas pieštuku. Sienos, grindys, lubos, vandens ąsotis, cemento blokas (vienintelis baldas, atstojęs stalą, kėdę ir lovą), o centre – tamsios durys, vos pravertos. Mirčiai atsėlinus, piešinio autorius Rašdis Benaisa šnabždėjo: „Noriu, kad mano eskizas paliktų šį kalėjimą ir apkeliautų visą pasaulį.“ Buvęs Maroko oro pajėgų seržantas R. Benaisa mirė 1983-iųjų birželį, daugiau nei dešimtmetį praleidęs Tazmamarte – slaptame politiniams kaliniams skirtame kalėjime po žeme. Dar kelios dešimtys žmonių ten šviesos laukti liko iki 1991-ųjų, kai jis pagaliau buvo uždarytas.
Pastatytas 1972 m., Tazmamartas tapo Maroko „plieno metų“ priespaudos simboliu ir nužmogėjimo įsikūnijimu. „Plieno metais“ vadinami keli karaliaus Huseino II valdymo dešimtmečiai, pasižymėję itin žiauriu valdžios atsaku į laisvės, teisių reikalavimus. Disidentai, žmogaus teisių gynėjai buvo kalinami, žudomi arba „pradanginami“. Kam reikėjo Tazmamarto? 1971-aisiais, po nepavykusio coup d’état prieš karalių, sulaikyti visi karinės mokyklos, kurios vadovas buvo vienas perversmo organizatorių, studentai. Apkaltinti karaliaus išdavyste, jie nuteisti kalėti; dažnas net nebuvo viršenybės informuotas apie planuojamą perversmą ir manė vykstantis į karines pratybas. Po metų penkiasdešimt aštuoni perversme „dalyvavę“ kareiviai buvo slapta išvežti į specialiai jiems Atlaso kalnuose (šiaurinėje Maroko dalyje) pastatytą Tazmamartą; apie jų buvimo vietą niekam nebuvo pranešta ir dar gerą dešimtmetį niekas apskritai nežinojo apie Tazmamarto egzistavimą.
Absoliuti tamsa, 3×2,5 m dydžio vienutės po žeme. Viename interviu A. Marzukis prisimena: „Prie sienos priešais duris stovėjo metro pločio ir metro aukščio cemento blokas. Tai ant šio šalto ir kieto paviršiaus praleidome 6550 naktų su nusidėvėjusiomis, gyvuliais atsiduodančiomis antklodėmis, plastikine lėkšte ir vandens ąsočiu. Žiemą temperatūra dažnai nukrisdavo žemiau nulio, šaltasis sezonas tęsėsi maždaug aštuonis mėnesius. Trijų mėnesių trukmės vasara prasidėdavo staiga ir atnešdavo nepakeliamą, dusinantį karštį ir visokius plėšrius gyvūnus, tarp jų – tarakonus, skorpionus ir gyvates. Jiems krintant nuo sienų ar lubų girdėjome jų sukeliamus garsus, tačiau gyvenome visiškoje tamsoje ir pačių gyvūnų nematėme. Keista, tačiau tik vienam ar dviem įkalintiesiems yra įkandę. Mūsų kūnai tapo tokie atstumiantys, kad net skorpionai nedrįso jų liesti. Dirbo penkiolika sargų, kurie buvo rotuojami – žmonės-robotai, neraštingi ir žiaurūs, jiems buvo įsakyta niekad su mumis nekalbėti.“ Ir toliau: „Kadangi absoliuti tamsa paveikė įprastą regos funkciją, kaip galimybė pabėgti nuo visa apimančios izoliacijos ir tuštumos mums liko tik mūsų pačių balsai. Labai greitai suvokėme, kad siekiant išgyventi Tazmamarte mums reikėjo reguliariai vienas su kitu bendrauti.“
Išgyveno mažiau nei pusė visų įkalintųjų. Likusieji, kai 1991 m. rugsėjį po tarptautinio spaudimo pagaliau išėjo į laisvę, buvo labiau mirę nei gyvi. Vėliau jiems skirtos nedidelės finansinės „kompensacijos“, tačiau kas gali kompensuoti aštuoniolika tavo gyvenimo metų po žeme?
Remdamasis kito išgyvenusiojo Tazmamartą žmogaus – Azizo BineBine – atsiminimais, vienas iškiliausių šiuolaikinių Maroko rašytojų, Prancūzijos pilietis Taharas Ben-Dželunas, parašė knygą „Tas akinantis šviesos nebuvimas“ (pranc. Cette aveuglante absence de lumière). Tai – ne kankinimų dienoraštis, o liūdna odė žmogaus proto ir dvasios stiprybei absoliutaus blogio akivaizdoje: kas tokiomis aplinkybėmis palaiko viltį, neleidžia išprotėti? „Kai būdavau labai pavargęs, kartais mane bombarduodavo tarpusavyje susimaišę puslapiai iš Balzako ar Viktoro Hugo knygų, – pasakoja knygos „aš“. – Tos vidinės stiprybės praradimas iškart pakeisdavo mano situaciją duobėje: vienutė susitraukdavo. Sienos užsidarydavo, lubos nukrisdavo. Turėjau greitai reaguoti ir atgauti sugebėjimą kontaktuoti su tolimais, įsivaizduojamais pasauliais…“ Jaunystėje autorius pats pusantrų metų praleido kalėjime už dalyvavimą studentų demonstracijose. T. Ben-Dželuno kūrinio įkvėpėjas A. BineBine vėliau išleido savo atsiminimus iš to itin skaudaus laikotarpio; pavadino juos „Tazmamort“ (pranc. mort – miręs) ir paskyrė savo bendražygiams, su kuriais egzistavo Tazmamarto tamsoje: „Papasakoti ne tik apie jų mirtį, bet ir gyvenimą.“
„Neteisybė bet kur yra grėsmė teisingumui visur.“ – dr. Martinas Lutheris Kingas Jr., „Laiškas iš Birmingemo kalėjimo“.
Vieną judėjimo už pilietines teises lyderių M. L. Kingą JAV policija areštavo 1963-iųjų balandį už protestų prieš rasinę segregaciją organizavimą. Įkalintas jis parašė 7 tūkst. žodžių ilgio „Laišką iš Birmingemo kalėjimo“, kuriame argumentuoja savo įsitikinimą, kad žmonės turi teisę pažeisti neteisingus, orumą niekinančius įstatymus.
Iš nesuskaičiuojamos daugybės vietinių ir tarptautinių žmogaus teisių organizacijų bei solidarumo judėjimų ataskaitų ir pranešimų žvelgia veidai, dažnai jų pečius gaubia purpuriniai apsiaustai. Iš puslapio į puslapį keliauja skaičiai: kamera numeris „3“, kamera numeris „12“; mane suėmė 2004, 2008, 2011 metais; kovo 16, sausio 22, vasario 3. Visas kalendorius nusėtas prisiminimais, kurių žaizdos neužgis tol, kol nebus laisvės ir teisingumo.
Nuo 1950-ųjų Tibetas egzistuoja Kinijos kolonializmo gniaužtuose. Gniaužtai daugiasluoksniai, apimantys visas gyvenimo sritis: kultūrinio identiteto naikinimas, krašto apgyvendinimas kinų „naujakuriais“, siekiant užtikrinti demografinę tibetiečių mažumą, kariniai daliniai, prižiūrintys „tvarką“ ir neleidžiantys iškelti saulės spindulius atkartojančios vėliavos… O tiems, kurie išdrįsta nepaklusti, numatytos bausmės. Viena veiksmingiausių – įkalinimas, nes iš už aklų cemento sienų šauksmai toli nenukeliauja.
81-erių Tibeto sostinės Lhasos spaustuvininką Paljor Norbu Kinijos okupacinė policija suėmė 2008 m. ir nuteisė septyneriems metams kalėjimo, kaip įtariama, apkaltinusi „uždraustos medžiagos“, įskaitant Tibeto vėliavą, spausdinimu ir platinimu. Jo šeimai nebuvo pranešta nei apie suėmimą, nei apie slaptą teismą, nei kur jis laikomas. P. Norbu šeimos spaustuvė užsiėmė budizmo tekstų vienuolynams spausdinimu, taip pat ruošė lankstinukus, tradicinės literatūros leidinius.
„2008 m. balandžio 3 d., apie 4 val. ryto, policijos ir kariuomenės daliniai apsupo mūsų vienuolyną, – organizacijai „Tibet Watch“ pasakojo 27-erių metų Tibeto vienuolis Dorjee Rinchen. – Pareiškė, kad mums neleidžiama išeiti. Į kiekvieną, pasirodžiusį lauke, bus šauta, ir sužeistieji – niekieno atsakomybė.“ Po poros valandų kareiviai įsiveržė į vienuolyną, išdraskė rastus Dalai Lamos portretus ir vienuolių akyse juos sudegino. Vėliau vienuoliai ir paprasti civiliai pradėjo rinktis į demonstraciją priešais policijos stotį, šaukdami: „Paleiskit įkalintus tibetiečius“ ir „Už Tibeto nepriklausomybę“. Atsėlino vakaras, su juo – tamsa. Kinijos valdžia atsakė kulkomis. Tą dieną sužeista beveik 80 žmonių, 14 dingo be žinios. Po to prasidėjo areštų banga.
64-erių politinis kalinys Lobsang Yeshi buvo Kevos kaimelio vyresnysis, 2014 m. organizavęs protestą prieš Kinijos valdžios planus atidaryti kasyklą prie Gyalmo Ngulchu upės. Atvykusi policija grasino L. Yeshi ir kitus protesto lyderius areštuoti, vėliau buvo susitarta protestą nutraukti ir dėl kasyklos su valdžia derėtis atskirai. Tačiau po keleto dienų L. Yeshi ir dar septyni protestavę tibetiečiai buvo suimti, tardyti, mušti ir kankinti. Nuteistas dvejiems metams kalėjimo, po metų L. Yeshi nepaviešintomis aplinkybėmis mirė. Kinija pagal įprastą praktiką nenorėjo kūno atiduoti, tačiau po ilgų prašymų leido laidotuvėse dalyvauti vienuoliui ir dviem mirusiojo broliams. Įkalinimo vietose mirusių politinių kalinių kūnai dažnai negrąžinami šeimoms siekiant nuslėpti kankinimo, kuris galėjo būti ir mirties priežastis, žymes. Taip pat siekiama sukelti dar daugiau skausmo artimiesiems, kuriems neleidžiama atsisveikinti su mirusiuoju ir deramai jo palaidoti.
Politinių kalinių „teismai“ dažnai vyksta už uždarų durų, be jokios atskaitos, ne visada suteikiama teisė į advokatą, o kaltinimai tampa kriminaliniais – tad teisiami ne disidentai ar laisvės kovotojai, o „nusikaltėliai“, sovietinio režimo terminais – „banditai“; kaltinimų užtenka, įrodymai nebūtini, „prisipažinimai“ išgaunami grasinimų ir kankinimų būdu. Tikslaus Tibeto politinių kalinių skaičiaus Kinijos kalėjimuose nežinome, nes visa informacija yra įslaptinama.
„Mūsų kerštas bus mūsų vaikų juokas.“ – Bobby Sandsas, „Rašiniai iš kalėjimo“.
27-erių Bobby mirė britų administruojamame kalėjime 1981-ųjų gegužę po 66 dienas trukusio bado streiko, paskelbto protestuojant prieš žeminančias įkalinimo sąlygas ir britų valdžios atsisakymą suteikti Airijos išsivadavimo judėjimo IRA nariams politinio, ne kriminalinio kalinio statusą. Tuometinė britų ministrė pirmininkė Margaret Thatcher juos vadino „teroristais“.
Kai praėjusių metų balandžio 17 dieną, daugiau nei tūkstantis palestiniečių Izraelio okupaciniuose kalėjimuose paskelbė masinį bado streiką, Izraelis atsakė tokiais pačiais žodžiais: jokių privilegijų teroristams. Tarp pagrindinių Palestinos politinių kalinių reikalavimų – „privilegijų“ – buvo šeimos vizitai, medicininė sergančiųjų priežiūra, pokalbiai telefonu su artimaisiais, smurtinių naktinių reidų pabaiga. Pavadinta „Orumo streiku“, tai buvo paskutinė likusi taiki priemonė siekiant labai paprastų žmogiškų dalykų, kurie iš politinių kalinių – su tokiu statusu ar be jo – yra atimti.
Bado streikas, kaip vienas iš būdų priešintis kolonizacijai ir kasdien patiriamai neteisybei, Palestinos istorijoje užima svarbią vietą, ypač kai iš žmogaus atimta jo laisvė. Ateinančius 1977-uosius palestiniečiai Askalano kalėjime sutiko badaudami. Po 45 dienas trukusio bado streiko Izraelio kalėjimų administracija sutiko pagerinti ir padidinti maisto davinius, pakeisti prastus čiužinius ir leisti įsigyti popieriaus bei rašymo priemonių. Tačiau pergalė truko neilgai – visuotiniam dėmesiui nuslūgus, visus teigiamus pokyčius Izraelis atšaukė. 1984 m. Žneido kalėjime palestiniečiai, priversti gyventi perpildytose kamerose be jokios ventiliacijos ir be knygų, atsisakė maisto trylika dienų. Jų protestas atnešė vaisių: pagerėjo maistas, atsirado radijas ir televizorius. 1992-aisiais beveik visuose iš maždaug 20 Izraelio kalėjimų vykęs masinis bado streikas laikomas vienu sėkmingiausiu. Dalyvaujant apie 7 tūkst. žmonių, pasiekta ilgesnių šeimos narių vizitų, uždaryta Ramlės kalėjimo izoliacinė vienutė, laikinai sustabdytos žeminančios kratos, kai žmogus nurengiamas nuogai. 2014-ųjų pavasarį įvyko ilgiausiu laikomas masinis bado streikas – keli šimtai be kaltinimų ar teismo įkalintų palestiniečių gyvi tik vandeniu ir druska išsilaikė 63 dienas. Jų reikalavimas paleisti be kaltinimų uždarytus žmones liko klajoti tyruose. Šiųmetis bado streikas truko 40 dienų ir buvo nutrauktas oficialiai paskelbus, kad įkalintųjų reikalavimai bus įgyvendinti.
XX a. pr. Anglijoje Emmeline ir Christabel Pankhurst, drauge su dešimtimis kitų sufražisčių, buvo kalinamos už tai, kad smerkė patriarchalinę sistemą. Kalėjime daugelis jų atsisakė maisto ir kai kurios, tarp jų ir Mary Leigh, buvo priverstinai maitinamos per į nosį įvedamą tūbelę. „Kalėjimo prižiūrėtojos priverstinai paguldė mane į lovą, su jomis atėjo du gydytojai, – vėliau rašė ji. – Šio proceso metu buvo patirtas didžiulis skausmas – ir fizinis, ir psichologinis.“ 1970 m. Abdulkaderis Abu al-Fahmas tapo pirmuoju palestiniečiu, mirusiu nuo priverstinio maitinimo bado streiko metu. Nors šią praktiką, kaip žmogaus orumą žeminantį kankinimą, smerkia pasaulio sveikatos organizacijos ir medikų asociacijos, Izraelis neseniai priėmė įstatymą, leidžiantį priverstinai maitinti kalinamus palestiniečius.
Kokioje fizinėje ir psichologinėje būklėje turi būti žmogus, kad sąmoningai apsispręstų stoti į akistatą su gresiančia mirtimi? Long Kešo kalėjimo H bloke 1981 m. kalėjusių airių teigimu, bado streike jų „gyvybės pateikiamos kaip mūsų politinių įsitikinimų stiprumo įrodymas“. Žmogus tampa politiniu kaliniu tada, kai yra įkalinamas už savo politines, priespaudai prieštaraujančias nuostatas ir jas atspindinčius veiksmus – siekiant ne piktadariškos naudos sau, kaip kriminalinio nusikaltimo atveju, o teisingumo atstatymo. Palestinos atveju masinis bado streikas bei šimtai individualių, kartais trunkančių daugiau nei du mėnesius (žmogaus gyvybei rimtas pavojus ima grėsti po maždaug mėnesio badavimo), įvyksta tada, kai žmogus nebegali pakelti esamų sąlygų; kai nebemato kitos išeities savo padėčiai pagerinti, tik rizikuoti mirtimi – o nemato, nes okupacijos sąlygomis kitos išeities dažnai ir nėra; kai savo kūną suvokia kaip galingiausią ginklą, kurio iš tavęs atimti niekas negali. Pastaroji mintis, man pasakojo Izraelio kalėjimuose badavę palestiniečiai, yra labai stiprus stimulas kovoti, nepasiduoti – arba mirti oriai, nenugalėtam.
Pasipriešinimas neteisybei gimsta ne iš paprasto pasirinkimo, o principingos būtinybės, nepaisant kainos, kurią teks asmeniškai sumokėti. Beveik kas antras Palestinoje gyvenantis palestinietis yra buvęs įkalintas Izraelio okupaciniuose kalėjimuose. Kiekviena šeima turi tėvą, brolį, vyrą, dėdę, sūnų, kurie už rezistencinę veiklą (kartais tai – tiesiog sakinys apie laisvę feisbuke) įkalinami (tarptautinė teisė bet kokį priešinimąsi okupacijai, įskaitant ir ginkluotą pasipriešinimą, laiko teisėtu ir legaliu). Skaičiai nuolat svyruoja, tačiau, tarptautinių organizacijų duomenimis, šiuo metu Izraelis laiko užrakinęs apie 6 tūkst. palestiniečių, iš jų – apie 300 vaikų, kartais net dvylikamečių. O kalėjimas yra bežvaigždė naktis: nuolatiniai naktiniai reidai, nevalgomas maistas, mušimai lazdomis, fiziniai ir psichologiniai kankinimai, tyčiojimasis, izoliacinės bausmės, daiktų atėmimas, draudimai pasimatyti su mama ar ją apkabinti… Aštuonerius metus praleidęs Izraelio kalėjime be jokių kaltinimų (tokia praktika vadinama „administraciniu sulaikymu“ ir nei įkalintajam, nei jo advokatui nepranešama, už ką žmogus sulaikytas), palestinietis profesorius, rašytojas Achmedas Katamešas eilinio parodomojo teismo metu tarė teisėjui karine uniforma: „Jūs naikinate mano gyvenimą ir aš noriu žinoti kodėl.“ Atsakymo jis nesulaukė, nes nėra „kodėl“. Yra Palestina.
1966 m. protestuodamas prieš nepakenčiamas kalėjimo sąlygas Robeno saloje prie bado streiko prisijungė kalinys nr. 466/64. Jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už Pietų Afrikos apartheido režimo sabotažą ir jo vardas buvo Nelsonas Mandela.
„Tiesa yra ta, kad mes dar nesame laisvi; mes tik pasiekėm laisvę būti laisvi, teisę nebūti priespaudoje. Žengėme ne paskutinį savo kelionės žingsnį, o pirmąjį žingsnelį ilgame ir dar sudėtingesniame kelyje. Nes būti laisvam – tai ne tik atsikratyti grandinių, bet gyventi gerbiant ir stiprinant kitų laisvę.“ – Nelsonas Mandela.
Apartheido Pietų Afrikos valdžios akimis, teisininkas ir žmogaus teisių gynėjas Nelsonas Mandela buvo teroristas. 1962-aisiais jis buvo areštuotas ir nuteistas – už „sąmokslą nuversti valdžią“ – kalėti iki gyvos galvos. N. Mandela iš kalėjimo išėjo po beveik trijų dešimtmečių, neilgai trukus apartheidinis režimas oficialiai baigėsi, o 1994-ųjų rinkimuose politinis kalinys, „teroristas“ buvo išrinktas Pietų Afrikos prezidentu. Šiandien jį kaip autoritetą nurodo dažnas pasaulio politinis lyderis, kurio paties veiksmai šiandieninius nelsonus mandelas užrakina kalėjimuose.
Nei vienas už žiaurumus Tazmamarte (o žiauriausia yra pati tokios vietos egzistencija) atsakingas asmuo nebuvo priverstas kaip nors už juos atsakyti. Išgyvenusieji išėjo į laisvę be jokio „atsiprašau“, be paaiškinimo – kodėl, už ką. Jei ne užsienio žmogaus teisių organizacijų spaudimas ir nuolatinės pastangos, galbūt Tazmamartas būtų tapęs ir jų kapu.
B. Sandsas yra pirmasis miręs iš dešimties tęstiniame bado streike dalyvavusių Airijos politinių kalinių. Itin susilpnėjus sveikatai jis buvo išrinktas į Britanijos parlamentą ir mirė jau kaip jo narys, niekad taip ir negavęs politinio kalinio statuso. Jis šypsosi ant savo gimtojo miesto Belfasto sienų šalia nutapytų pro kalėjimo grotas rankas spaudžiančių Airijos šiaurės ir Palestinos politinių kalinių. Nes nei vienas nėra laisvas, kol nėra laisvi visi.
Kai apsilankau knygyne su dešimtmetį Izraelio kalintu palestiniečiu, jis sako, kad knygos jam kelia blogų asociacijų: „Taip, daug iš jų išmokau, per knygas subrendo mano mąstymas ir esu joms bei jų autoriams labai dėkingas. Tačiau dabar knygoms laiko nebeturiu. Dabar noriu gyventi.“
„Kovoje už laisvę tiesa yra vienintelis mūsų ginklas.“ – jo šventenybė Dalai Lama XIV.
Nuotraukoje Andriaus Zakarausko tapybos darbas
