Rūta Matulevičiūtė – tyli, bet moka garsiai juoktis. Rašo eilėraščius, o dar daugiau tapo. Kūryba yra jos pagrindinis ir svarbiausias užsiėmimas, kurio ji jau seniai nepaleidžia. Dabar studijuoja Vilniaus dailės akademijos tapybos magistrantūroje ir neseniai pristatė jau ne pirmąją savo darbų parodą.
Nupiešus kylančią saulę
teptuko galu
grįžau prie savęs kas
niekada nežada gero susipynę
medžio plaukai su debesimis sudaro
tikrovę kuri nematoma iš kitos
pusės tik užmerkus akis gali suprasti
kam reikia tikėti kažkuo ar
milžiniškas žalias žiogas dešimtą
valandą ryto atsitūpęs ant mėlynos sienos
pasakys kažką kitą negu Varnas
Rūta Matulevičiūtė
Naujausia paroda pavadinta „Sphere“ (angl. Sfera). Rūta teigia, kad sfera – užbaigtumo, vienio ir priėmimo simbolis. Jos tapomi minčių/ intelektualiniai peizažai (mindscapes) kartu ir vaizduoja, ir patys kuria akimirkos (dabarties) potyrį, o būdami ne tiesioginiu gamtos, žmogaus atvaizdavimu, tampa sąmonės performuotais ir persakytais aplinkos suvokimais.
Rūta: „Sapniška atmosfera kūriniuose atsiranda dėl mano vartojamų daugialypių simbolių, kuriuos tuo pat metu pasitelkiu ir kaip metaforą, todėl jie visuomet lieka neapibrėžti vardan interpretacijų begalės. Sapniškumas, suteikdamas vaizdui netikrumo, gali tapti klausimu, kurti kitokį realybės suvokimą, nei visada. Tas „kitoks suvokimas“ atsiranda dėl noro stebėti aplinką, ypač – gamtą, jos harmoningą veikimą ir tobulą grožį.“
Tikrai mažoje, bet itin jaukioje Užupio galerijoje (Polocko g. 19, Room galerija) dabar pilna gamtos ir paslaptingumo dvelksmo.
Iš vieno kampo stirniukas rodo tau liežuvį, kitame tupi bitė, o šalimais, gamtos apsuptyje, sūpuojasi mergina.
Rūta: „Kūrybos procesas susidaro iš intuityvaus vaizdų pagavimo, intuiciją įvardijant kaip vieną svarbiausių priemonių tame procese, nes ji, įvardijama kaip aukščiausia intelekto forma, suteikianti galimybę gauti informaciją iš kolektyvinės pasąmonės, yra atsakas į perdėtą visko racionalizavimą. Paveikslo pasakojimas yra kuriamas remiantis išgyvenimais ir vizijomis.
Taip pat kūriniai dėliojasi į vieną bendrą organizmą – mikroaplinką, mano pačios būsenas, ar tam tikrų laikotarpių būsenas. Stengiuosi sukurti kažką, kas pasakotų apie išeitį, apie žmogaus būvio esmę ir suteiktų tam būviui sakralumo skonį. Patirti akimirkų kadrai teikia informaciją, atvirą žiūrovui skaityti kiekvienąkart kitaip, ji nuolat juda, nestoja, plaukia upe ir vandeniu nuplauna, atgaivina naujiems suvokimams.
Taigi, mano kūryba yra pastangos susilieti su aplinka, suvokti žmogaus svarbą jai ir atvirkščiai, sukurti akimirką potyriui, kuriuo tampa kiekvienas tapybos darbas.“
Kalba su pasauliu
Visa apie ką mąstai
kai ieškai sprendimų
yra žinoma gyvenimui
ir išlaikant budrumą
panirus į mintis
pastebi kaip pasaulis
atsako
Rūta Matulevičiūtė
„Mano suvokimų virsmai išreiškiami tapyboje savaime kuria pasakojimą apie aplinkos stebėjimo produktus ir pasekmes. Sąmoningai vengiu baugumų ir nerimų nagrinėjimo, tokioje raiškoje matau efekto kūrimą per traumą ir prievarta kuriami katarsiai ar jų siekiai kelia pasišlykštėjimą, o nežinios išdidinimas, „kito“ įspūdžio sustiprinimas iki siaubo filmo efekto, palieka negerą skonį burnoje ir sieloje. Atsiremdama į tą patį nerimą, kuris yra natūralus, nes visiškai žmogiškas, bet išdidintas dabartinio pertekliaus, skubos ir kasdienybės tempo, stengiuosi susistabdyti dėmesio vertą akimirką arba ją sukurti pati. Turėdama omenyje būtent tą akimirkos šventumą, vertą pagarbos ir prisiartinimo kaip prie sakralaus reiškinio ar būvio, tokį šventumą galiu įžiūrėti kiekvienoje jų.
Realybę pateikdama sapniškai ar mistifikuotai, siekiu suteikti jai mitologinės svarbos, turėdama omenyje Eliade nagrinėtą amžiną dieviškųjų veiksmų pakartojimą, kas yra žmogaus dieviškosios prigimties išraiška, vykstanti nuolat, kiekvieną akimirką paverčiant sakralia, talpinančia absoliutų šventumą. Gamtos vaizdus savo raiškoje nuolat vartoju turėdama omenyje dėl jos daoistų įvardintos „natūralios žmogaus buveinės“, kuri yra visada įkvepianti ir tobulai harmoninga.“
Rytinio vėjo tylą
garbino paukščiai
ant šermukšnio ir
daugiabučio sienos skylėj
pavasario simfoniją
perskrodė išderintas
lojimas
staiga šuo atsikosėjo
Rūta Matulevičiūtė
Rūta, o kas Tau yra kūryba? Iš kurių upių semiesi tiek daug šviežio kūrybos vandens ir kokio skonio Tau jis yra?
Kūryba yra mano kasdieninis užsiėmimas ir didžiausią džiaugsmą teikiantis dalykas, kuris, viena ar kita forma, mane traukė nuo vaikystės. Labai ilgai domėjausi muzika, grojau smuiku ir violončele, bet visgi nusprendžiau dėmesį koncentruoti į vizualiuosius menus, būtent – tapybą. Vaizdas, būdamas toks neapsakomai daugialypis, leidžia išsakyti labai daug savo potyrių vienu paveikslu, o su kiekvienu kūriniu siekdama vis tobulesnio atlikimo ir kokybės, visada tobulėju ir pati, t.y. mokausi iš paties tapybos proceso. Mane visada įkvepia tai, kas yra manyje pačioje, aš pati, mano reakcijos į aplinką, kurioje būnu, į mintis atkeliaujančios „vizijos“, taip vadinu vaizdinius blyksnius, kurie labai dažnai yra paskui mano surežisuojami modelių bei fotokoliažo pagalba ir tampa paveikslais. Aš džiaugiuosi tiek pačiu kūrybos procesu, tiek vėliau kūrinių sukeliamomis reakcijomis ir jų iššaukiamais apmąstymais.
Manau, kūryba yra pagrindinė žmonijos paskirtis, iš to susideda mūsų kasdienybė ir tuo mes esame panašūs į dievus. Mano sprendimas buvo užsiimti tokia gryna kūrybos forma kaip tapyba, nes jaučiu, kad šioje sferoje turiu didžiausią potencialą siekti tobulybės. Tapydama turiu galimybę žaisti įvairiomis prasmėmis, tokiomis, kurių neįmanoma išsakyti žodžiu. Labai dažnai, stebėdama aplinką, ypač žmones, save pačią ir gamtą, matau subtilias sąsajas, jungtis, analoginius pasikartojimus, lyg šablonus, jungiančius žmogaus elgseną ir visą būtį į vieną nedalomą visumą. Savo tapyba siekiu būtent tas jungtis ir sąsajas iškelti ir padaryti matomas.
Tapydama turiu galimybę žaisti įvairiomis prasmėmis, tokiomis, kurių neįmanoma išsakyti žodžiu.
Kūryba man yra jausmų, suvokimų, išgyvenimų išraiška, kai potyrius paverčiu meno kūriniu-objektu (mano atveju – tapyba, paveikslu), kuris tuomet pats tampa išgyvenimą ir potyrį kuriančiu. Taip pat veikia ir poezija, kuri irgi yra lyg antrinanti mano tapybai, nes ji – labai vaizdiška, žodžius derindama tarpusavyje dažnai jiems suteikiu kitokias prasmes, negu rasime jas įvardintas žodynuose.
Kuo kitokia, o kuo panaši į buvusias naujausia Tavo paroda?
The Room galerijoje surengta paroda „Sphere“ – antra personalinė, bet pirma, kurioje eksponuoju savo didesnio formato paveikslus. Džiaugiuosi turėdama galimybę pastarųjų metų kūrinius sukomponuoti pagal jungiančią tematiką ir stilistiką. Per pirmuosius pokalbius su galerijos savininkais, paklausta, koks yra mano parodos rengimo tikslas, įvardijau jį kaip reikmę kūriniams „pakvėpuoti“, tai yra, susidurti su žiūrovu, imti veikti pagal savo paskirtį – kelti potyrius ir apmąstymus.
Kolekcijos ekspozicijai formavimas yra lygiai toks pats tobulėjimo procesas, kaip ir pati tapyba esant studijoje. Pirmąją parodą surengiau Ideas Block kūrybinėje erdvėje, kai ten buvau priimta vasarai kaip reziduojanti menininkė, taip pat turėjau galimybę susipažinti su kita rezidente kanadiete menininke Emily Dundas Oke. Su ja paruošėme bendrą projektą, kur suderinome tapybą ir skulptūros elementus į bendrą instaliaciją. Sujungusios mūsų abiejų pagrindinius kūrybinius interesus pasakojome apie žmogaus kūniškumą, jo trapumą, matomą per kontrastą su architektūra.
Nors mano kūryboje vyrauja daug temų, šiai parodai pasirinkau būtent gamtos ir žmogaus santykio, išmąstyto peizažo tematiką. Nedidelė galerijos erdvė suteikia galimybę paveikslų serija sukurti tam tikrą erdvę patyrimui – mikroklimatą, kalbantį su žiūrovu, taip suvokimo procesą paverčiant dėmesio centru, pagrindiniu koncentracijos tašku. Gamtos vaizdai čia yra išjausti, išmąstyti, perdirbti sąmonės, todėl vadinu juos intelektualiniais/minčių peizažais (mindscapes).
Tokia ramybė
Kokią galima pasiekti tiktai
Verdant ryžius kas vakarą
Tuo pat metu
Tiek pat grūdelių atskaičiavus
Vakar mačiau pačią didžiausią varną
Pasaulyje
Vidury kelio atsipūtusi
Išdidžiai žingsniavo ir maivėsi kol
Aš sustojusi juokiausi
Rūta Matulevičiūtė
Kai Rūta kalba apie kūrybą, jos akyse šoka mažos ugnelės, tarsi įrodančios, kad tai tikrai jos kelias, kuriuo eina nesižvalgydama atgal. Sugebėjimas stebėti pasaulį, jį švelniai jaukintis, glostyti, pastebėti jo įtrūkius ir juos išreikšti teptukų potėpiais, nes žodžiais tai išsakyti tampa per sudėtinga.
Jos kūryba – šaukianti, kviečianti, o tuo pačiu raminanti bei mįslinga. Jau net mažoje Užupio galerijoje apsilankius tenka apsukti ne vieną ratą, kad geriau įsižiūrėtum į kiekvieną darbą, spalvų gamą ir bandytum įminti kažkokią neįžodinamą mįslę.
(Paroda „Sphere“ galerijoje The Room bus eksponuojama ligi š.m. gegužės 25 d.)
Parengė Dominyka Navickaitė
