Susan Sontag (1933–2004) – amerikiečių rašytoja, filosofė, politinė veikėja, režisierė. Vienas garsiausių jos kūrinių „Apie fotografiją“ („On photography“) išleistas ir lietuvių kalba. Kiek mažiau Lietuvoje žinome apie jos socialines akcijas, įtaigią publicistiką ir išgyventas asmenines dramas. 1979 metais žurnalistas Jonathan Cotto parengė ir žurnale „Rolling Stone“ paskelbė išsamų pokalbį su Sontag, kuriame daugiausia dėmesio skyrė klausimui – kaip ją paveikė išgyventa sunki liga, ko išmokė? Siūlome gerokai sutrumpintą šio pokalbio vertimą.
Kai sužinojai, jog sergi vėžiu, iškart pradėjai mąstyti apie savo ligą. Analizavai ir narstei ją itin atidžiai ir smulkiai. Pagalvojau apie filosofo Nietzsche‘s žodžius: „Psichologui vienas patraukliausių ir kartu labiausiai gąsdinančių klausimų yra ryšys tarp sveikatos ir filosofijos. Ir jei susirgtų, tuomet visas jo mokslinis smalsumas taptų jo paties ligos ir gyvenimo su ja dalimi.“ Ar sutinki su šia mintimi? Ar pačiai pavyko apie savo ligą galvoti kaip apie metaforą?
Žinoma, susirgusi buvau priversta mąstyti apie savo ligą. Apsvarstau absoliučiai viską, kas man nutinka. Mano patirtys persikelia į mano rašinius.
Vis tik rašydama apie ligą, labiau mąstau ne apie tai, ką jaučiu, bet bandau klausti, koks yra sergančio žmogaus pasaulis, kokios idėjos sukasi jo galvoje, kuo jis gyvena.
Nemanau, kad mąstydama plačiau atsiribojau nuo savo pačios ligos. „Vidinio“ ir plataus „išorinio“ pasaulių priešprieša dirbtinė. Tik tada, kai sugebu save priimti ten, kur esu, ir tokią, kokia esu, galiu iš tiesų būti dėmesinga pasauliui. Man atrodo, kad būtent taip gimsta ir visa tikra literatūra.
„Liga kaip metofora“ ir kita mano knyga apie Vietnamo karą tikriausiai yra du kūriniai, kuriuos rašydama buvau tikra, kad tai, ką pasakoju skaitytojams, yra ne tik teisinga, vertinga, tačiau ir gali pagelbėti. Žinau, buvo žmonių, kurie perskaitę mano mintis tapo drąsesni ir ėmė kovoti su savo ligomis, nors iki to jau buvo pasidavę.
„Tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius?..“
Taip maniau, kol nesusidūriau su vėžiu akis į akį. Kenčiau siaubingus fizinius skausmus, buvau apimta baimės ir panikos, nes žinojau, kad bet kada galiu numirti. Keista, bet akimirkomis tarp žvėriško išgąsčio jausdavau ir tam tikrą pakylėjimą. Tai buvo tartum koks dvasinis nuotykis, vidinis supurtymas, sistemos perinstaliavimas. Negalėčiau to įvardyti kaip teigiamos patirties, tai skambėtų labai pigiai, vis dėlto liga turėjo pozityviąją pusę.
Kai man diagnozavo vėžį, klausiau, kodėl to nusipelniau. Galbūt netinkamai gyvenau, per daug kentėjau. Galvojau, kad ši liga – tai gilios depresijos, į kurią buvau įklimpusi gerokai anksčiau, padarinys. Kai paklausiau daktarų, ką jie mano apie sąsają tarp psichologijos, mano patirtos depresijos ir vėžio atsiradimo, jie nusijuokė ir atsakė, kad žmonės tiki daugeliu keistų dalykų. Jie visiškai nesuprato, ką turiu galvoje.
Aš, kaip ir visi, jaučiuosi kalta. Sakyčiau, kad šis polinkis yra net stipresnis nei daugumos žmonių. Bet man tai nepatinka. Nietzsche buvo teisus, rašydamas apie kaltę. Ji siaubinga. Man atrodo, kad geriau jausti gėdą, o ne kaltę. Tai būtų objektyviau. Tačiau sirgdami žmonės labai dažnai jaučia būtent kaltę.
Man patinka jaustis atsakingai. Daug lengviau keisti save, o ne kitus. Manau, kad nėra jokios prasmės jaudintis dėl to, kas tave susargdino. Svarbiau išlikti racionaliam ir visomis išgalėmis ieškoti tinkamo gydymo ir kovoti su nekviestais svečiais.
Netikiu tomis idėjomis, jog viskas tėra tavo galvoje. Kad negatyvios mintys susijusios su mus ištinkančiomis negandomis. Išties mus stipriai veikia išorinis pasaulis. Veikia mikrobai, virusai, genetika. Tačiau tai – demagogija, verčianti žmones jaustis kaltus vietoj to, kad prisiimtų atsakomybę ten, kur ji būtina.
Kad ir tuberkuliozė. Ši liga atrasta 1882 m., o vaistai jai gydyti pagaminti tik 1944 m. Kol ši liga buvo nepagydoma, plačiai gyvavo požiūris, jog tuberkuliozė yra bausmė, atpildas, cituojant Kafką, „mano psichinės ligos susijungusios į visumą tapo mirtina kūniška liga.“ Tokios kalbos daugiau ar mažiau nutilo tuomet, kai buvo atrasti vaistai. Matyt, kol nebus atrastas būdas nugalėti vėžį, tol gyvuos ir mąstymas, jog ligą nulėmė žmogaus kaltės jausmas.
Jobas nesijautė kaltas. Veikiau užsispyręs ir piktas.
Ach, aš jaučiausi ypatingai užsispyrusi. Tačiau nejaučiau pykčio, nes nebuvo ant ko pykti. Negaliu pykti ant gamtos ar abstraktaus pasaulio. Mes visi esame mirtingi ir su tuo sunku susitaikyti. Bet tai būtina. Anksčiau ar vėliau visi neišvengiamai pajunta mirties alsavimą į nugarą – per senstantį savo kūną, ligą, skausmus ar mažėjančias galias. Esame įkalinti kūnuose, kurie gęsta. Ir tu nieko negali padaryti. Privalai užgesti kartu su juo – kito pasirinkimo nėra.
Apskritai, poliarizacija tarp jaunas – senas, moteris – vyras yra labiausiai įkalinanti žmones. Tam tikri veiksmai, vertybės ar įvaizdžiai atrodo susieti su tam tikra amžiaus grupe ir priimami kaip visuotinės normos. Seni žmonės jaučia siaubingą nepilnavertiškumą. Jiems gėda, kad yra seni.
Patiriant kažkokią labai stiprią emociją, visuomet norisi solidarizuotis su kitais, patiriančiais tą patį. Tačiau ligonių yra visokių. Būna tokių, kurių drąsa ir kilnumas įkvepia ir pakylėja. Bet dalį žmonių liga paverčia sadistais, savo kančios ir skausmo demonstruotojais: naudodamiesi liga kaip ginklu jie bando dominuoti prieš kitus ir juos išnaudoti.
Mūsų kultūroje žmonės nusprendė, kad liga – tai sunkus krovinys, kurio vertė dvasinė. Tenka pripažinti, jog tai kyla iš gilių dvasinių patyrimų nebuvimo jų gyvenimuose. Regis, iš čia kyla nebylus banalumo „sąmokslas“ prieš viską, kas palytėta sakralumo, kreipia transcendencijos link. Mes liekame prie suskilusios geldos. Sugriuvus religijos autoritetui, vieninteliai vartai į kažko gilesnio patyrimą yra menas ir liga.
Kaip sugalvojai savo ligą sieti su metaforomis?
Vėžys – tai blogio metafora, turinti ypatingo patrauklumo.
Dažnai, kalbėdami apie tai, ko visa siela nekenčiame ar bijome, ir nežinodami, kaip tai išreikšti, į pagalbą pasitelkiame metaforas. Metaforos – tai pats geriausias būdas išreikšti savo siaubą.
Metaforos yra mąstymo ašis, bet jos panašios į agnosticizmą: naudodamas jas turi prisiminti, jog jos nėra visai tikros, bet kartu nėra ir visiškai išgalvotos. Turime jas naudoti, o kartu išlikti kritiški metaforoms, kurias patys ir sukūrėme.
Per visą žmonijos istoriją psichinės ligos nemažai romantizuojamos, o vėžys – visą laiką demonizuojamas. Tarkime, tokia liga kaip sifilis yra labai įdomi, nes, nepaisant tam tikro gėdingumo ir palaido gyvenimo skraistės, ji susijusi su mūsų psichika. Pavyzdžiui, XIX a.–XX a. sandūroje keistai besielgiantis bei netikėtų euforijų patiriantis žmogus buvo įtariamas sergąs būtent šia liga. Jau rašytojas Thomas Mann’as romane „Daktaras Faustas“ plėtojo mintį, jog sifilis yra kaina, kurią žmogus priverstas sumokėti už savo genialumą. Sifilio pasekmė – beprotystė ir siaubingos fizinės kančios, palydinčios į mirtį. Tad mes linkę romantizuoti viską, kas veikia mūsų psichiką.
O leukemija?
Kraujo vėžys yra kitoks, nes jis nesiejamas su augliu. Leukemija yra vienintelė vėžio rūšis, galinti turėti romantizavimo atspalvių. Šio vėžio negalima paprasčiausiai išpjauti. O būtent šis faktas – kažkokio svetimo darinio augimas žmogaus viduje, jo pašalinimas ar net kūno dalies amputacija – vėžį daro tokia baisia, nepatrauklia liga ir todėl negalinčia pretenduoti į jokį romantizavimą.
Teko girdėti, kad anksčiau perskaitydavai po knygą per dieną.
Nežinau, ar esu intelektuali, ar ne. Tiesiog mėgstu dalykus, kuriuos mėgstu. Skaitau daug ir dažnai. Tai man taip natūralu ir įprasta, kaip daugumai vakarais įsijungti televizorių. Yra dalykų, kuriuos mėgstu, ir jie laikomi intelektualiais. Yra ir tokių, kuriuos mėgstu, nors jie intelektualiais ir nelaikomi.
Tikrai tikiu istorija. Tikiu, kad už kiekvieno reiškinio stovi daug praeities įvykių, kurie jam padarė įtaką. Aš pastebiu romantinės revoliucijos pėdsakus šiandienoje. Ir geriau suprantu, giliau išgyvenu Patti Smith dainas, nes esu skaičiusi Nietzsche. Klausydama žmonių pokalbių, matydama jų veiksmus, kokias idėjas narsto, jaučiu esantį ryšį.
Rokenrolas pakeitė mano gyvenimą. Tarpuose tarp rimčiausių veikalų skaitymo aš klausydavausi populiariosios muzikos. Gyvenime esu sutikusi begalę žmonių, kurie domėjosi populiariąja arba aukštąja kultūra, tačiau niekada abiem kartu. O aš visada buvau abiejose barikadų pusėse.
Rašymas – tavo aistra. Kaip jautiesi rašydama?
Kai intensyviai rašau, visa rutina apvirsta aukštyn kojom. Tuomet aš visiškai nevalgau arba maitinuosi itin nereguliariai. Ir miegu tik tiek, kad kūnas galėtų išgyventi. Man ima skaudėti nugarą, pirštus. Kankina galvos skausmai. Kai panyru į rašymą, nejaučiu net seksualinio potraukio.
Rašydama aš taip susitelkiu į jausmus ir mintis, kad kūnas tiesiog nustoja egzistuoti. Mąstymas – tai jutimo forma, o jausmai yra mąstymo forma. Visą energiją atiduodu rašymui. Tiesiog tokia rašytoja esu – visiškai nedisciplinuota ir periodiškai apsėsta savo minčių dėliojimo ant popieriaus.
Su savo kūnu mokausi elgtis švelniau, neskriausti jo taip žiauriai dėl rašymo. Susirgusi rimtai, suprantu, kad nebegaliu iš savęs reikalauti tiek daug, kaip anksčiau. Tačiau tokie nauji rašymo įpročiai galėtų praturtinti mano kūrybą.
Dar negaliu įsivaizduoti, koks jausmas rašyti ir jaustis fiziškai patogiai. Manau, kad sąlygos, kuriomis rašome, daro didelę įtaką ir mūsų tekstams. Ar nemanai, kad šiek tiek skirtingai rašome, sėdėdami prie ąžuolinio stalo, arba nuogi, susisukę į vilnonę medžiagą?
Apie ką tau rašyti yra tikras iššūkis?
Man rodos, apskritai, labai drąsu yra rašyti kad ir apie meilę. Nes rašai, visų pirma, apie save ir, bent jau iš dalies, gėdingus savo potyrius, silpnybes. Pasakai kartais net per daug, ko tikrai kitiems nebūtina apie tave žinoti. Net jei kuri fikciją, o ne rašai apie save, žmonės vis tiek priskirs tuos jausmus tau.
O vis tik, kaip dėl meilės…
Mes iš meilės norim visko. Norim, kad ji būtų laisva ir kartu it klijai, neleidžiantys santuokai subyrėti. Meilė mus įkvepia gyventi kasdien. Ir tai paveldima iš kartos į kartą.
Kodėl žmonės nori būti įsimylėję? Tai labai įdomu. Jie nori jaustis taip, tarsi važinėtų karusele ar amerikietiškais kalneliais. Mes nesąmoningai žinome, kad mūsų širdis gali būti sudaužyta ir vis tiek šis jausmas, išgyvenimas vilioja ir kelia smalsumą.
Mane stulbina, kiek daug mūsų galvose yra su meile susijusių, jai priskirtų kultūrinių normų bei lūkesčių. Mane stebina žmonės, pasakojantys apie užmegztus romanus ir teigiantys, kad yra siaubingai įsimylėję. O po savaitės visa tai baigiasi. Aš, pavyzdžiui, niekada nemylėjau trumpiau nei porą metų. Visada panirdavau į meilę ir joje plaukiodavau, kol galiausiai imdavo gelti ir visa tai tragiškai baigdavosi. Bet kai sakau, kad esu įsimylėjusi, man tai reiškia su kitu žmogumi dalintis visu savo gyvenimu – ir buitimi, ir kūnais, ir mintimis, ir kelionėmis…
Tavo knygos yra labai plačiai žinomos. Bet pati nesi linkusi lįsti į šviesą ir rodytis žmonėms.
Pastebėjau, kad garsūs žmonės labai dažnai kartoja, jog nėra tokie stiprūs, kaip atrodo. Dažniau save prilygina vaikams. Jaučiu, kad visiems tiesiog nusibodo būti laikomiems iš geležies padarytais antžmogiais.
Jei noriu su kuo nors suartėti, tai pirmiausiai jaučiu poreikį paaiškinti, kad esu kaip vaikas. Toks, kuris kartais tiesiog nenori kalbėti, o tik tylėti. Sutinku daug žmonių, kurie žino, kas esu gerokai anksčiau, nei aš sužinau, kas yra jie. Tad susipažinusi ir norėdama pažintį tęsti, bandau nuoširdžiai parodyti savo tikrąją pusę. Noriu, kad nevaidintume vienas priešais kitą ir mūsų santykiuose nebūtų nejaukumo. Man patinka tokia perregima tyla, kurioje kitas žmogus jaučiasi jaukiai.
Marcelis Proustas yra pasakęs, kad geras rašytojas su visuomene turi elgtis labai atsargiai. Nebūtina atsiriboti, bet svarbu niekada neleisti visuomenės dėmesiui tapti per daug reikšmingam. Nereikia būti atsiskyrėliu, bet būtina susitaikyti su tuo, kad, ypač kūrybos įkarštyje, menininkas tampa asocialus ir jam būtina laikytis tam tikros socialinės abstinencijos.
Praėjus keturiems mėnesiams po šio mūsų pokalbio pradžios, paskambinau ir paklausiau tavęs, kada galėtume susitikti ir jį pabaigti. Pasakei, kad kuo greičiau, nes bijai, jog gali per daug pasikeisti. Tai mane nustebino.
Kodėl? Juk keistis natūralu. Jaučiu, kad keičiuosi nuolatos. Kartais sunku tai paaiškinti kitiems. Rašymas yra instrumentas, kurį net naudoju pokyčiui, augimui. Visuomet jaučiuosi esanti pusiaukelėje. Nemėgstu nei pradžių, nei pabaigų. Nemėgstu žinoti, kur einu, bet noriu būti ten, kur reikia.
Kompozitorius Jochanas S. Bachas sakė, kad grodamas orkestre, jis labiausiai mėgo pats groti alto ar tenoro partijas, nes taip galėjo labiau įsiklausyti į soprano ir boso atliekamas dalis. Pats būdamas orkestro dalimi, geriau girdėjo ir tai, kas vyksta aplinkui.
Žmonės nevertina buvimo viduje. Jie mano, kad siekiamybė – tai kraštutinumai, nes jie daugiau suteikia. Neutralumas turi stiprybės ir tai nebūtinai reiškia, jog žmogus nepajėgus apsispręsti arba yra drungnas, bestuburis.
Pacituosiu vieną vietą iš tavo kūrybos: „Kaip toli nuo pradžios jau esame? Kada pradėjome jausti šias žaizdas? Tokias negyjančias žaizdas, kurios atsirado nuo ilgesio kažkokiai kitai vietai. Mes vis trokštame, kad vieta, kurioje esame, taptų vieta, kur norime būti.“ Ar jauti poreikį grįžti prie savo šaknų?
Tikrai ne. Tai, ką vadiname šaknimis, tėra pradžia, atspirties taškas. Mane tenkina suvokimas, jog jau esu nuėjusi tam tikrą kelio atkarpą, kuri man yra svarbi. Save kuriu kaip savo pačios kūrinį. Ir viską, ką pasiekiau, pasiekiau pradėjusi nuo nulio savo pačios rankomis. Didžiuojuosi savimi, kad ir kaip ten bebūtų.
Gal ir keista, tačiau kartais noriu mesti visas savo veiklas ir pradėti rašyti pseudonimu. Įdomu būtų pamatyti reakcijas ir vertinimus, kai kūrybos nebeveikia mano pačios užtarnautas vardas ar anksčiau sukurtų darbų šlovė. Atrodo, kad tuomet gal ir rašyčiau visiškai kitaip. Bet, kas žino, gal jei tai tikrai padaryčiau, rašyčiau lygiai taip pat. Kartais mes patys puikiai mokame save nustebinti.
Parengė Dominyka Navickaitė
Žurnalas „Kelionė“, 2017 Nr. 4
