Šv. Lukas mums pasakoja apie Erodą, kurį pasiekė gandai apie Jėzų, ir karalius „nežinojo, ką manyti, nes vieni sakė: Jonas prisikėlęs iš numirusių, kiti: pasirodęs Elijas, dar kiti: prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų. Erodas tarė: „Jonui aš nukirsdinau galvą; o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?!“ Ir jis panoro pamatyti Jėzų“ (Lk 9, 7–9).
Štai tokia Erodo laikysena Jėzaus atžvilgiu yra dvasinis turizmas, kurio netrūksta ir tarp šiandienos krikščionių. Greitų rezultatų ir pusfabrikačių kultūra, didelis dvasingos informacijos prieinamumas bei įprotis ją vartoti paviršutiniškai pakursto savitas šiuolaikines dvasinio gyvenimo silpnybes. Stebėdami tai, kas vyksta, galėtume netgi perfrazuoti Erodą ir tarti: „Tą kunigą aš jau pažįstu, perpratau, o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?“ Šiandien tapo įprasta tai kokiame vienuolyne su žymesniu vienuoliu „pasikonsultuoti“, tai pas kokį garsėjantį kunigą nuvažiuoti arba dar vienam dvasiniam renginiui pasikviesti „stebuklingus“ misionierius iš svečių šalių. Didmiesčiuose yra patogu kiekvieną sekmadienį eiti vis į kitą bažnyčią, bet tokiu būdu mes atimame iš savęs pačių galimybę žingsnis po žingsnio kantriai augti su viena bendruomene, kad ir kokia ji būtų.
Šeimininkas atėmė Dievo Karalystę iš savo senųjų vynininkų ir atidavė tautai, iš kurios dabar laukia vaisių (plg. Mt 21, 43). Tačiau ar galime būti tikri, kad Jis jų sulaukia? Ar vynuogyno šeimininkas šiandien nėra nusivylęs savo darbininkais, kai tikėjimo, liturgijos ir moralės klausimus manomės išmaną geriau nei pats šeimininkas? Kaip pastebi Hans Urs von Balthasar, gyvieji Bažnyčios akmenys, užuot tarnavę Dievui Jį garbindami ir adoruodami, nori bėgti pas svetimus dievus: šv. Mišias išgyvename kaip bendruomeninę autosatisfakciją (jeigu „renginys“ buvo geras, mus tenkinantis, netgi paplojame); maldą traktuojame ne kaip pokalbį su gyvuoju, mums nepavaldžiu Dievu, bet kaip mūsų pačių veiksmų sistemą, kuri reikalinga pusiausvyrai palaikyti ir nuo kažko apsidrausti; Bažnyčios mokymą priimame kaip savo psichikos archetipą, t. y. tai, kas privalo prisiderinti prie mūsų laikmečio, supratimo ir įpročių (šiandien tikriausiai devynios iš dešimties porų gyvena kartu iki santuokos ir daug kam ima atrodyti, kad Bažnyčia prasilenkia su nūdiena); dvasinėse konferencijose ir pamoksluose ne susitelkiame įsiklausymui į vos pastebimai dvelkiančius Šventosios Dvasios šnabždesius, bet kaip įgudę „googlintojai“ ieškome naujų ir efektingų minčių, pamiršdami, kad vidiniams vaisiams reikia ne tik laiko, bet ir kasdienių pastangų.
Mes, Gerosios Naujienos skelbėjai, taip pat pakliūvame į šiuos spąstus. Imame manyti, kad Evangelijos žinia priklauso nuo to, kaip klausytojai priima ir vertina mus. Visuomet čia pat yra pagunda pakalbėti ugningiau, charizmatiškiau, gal net užsiimti kokia nors neįprasta kunigui veikla ir taip patraukti daugiau žmonių prie Jėzaus. Tokiu būdu tik įsiveliam į pasaulio teatrą, kuriame tai grojame, tai giedame (kaip tame Jėzaus palyginime – Mt 11, 16–19), lyg pati Geroji Naujiena būtų nepakankamai stipri ir paveiki.
Tikriausiai apie tai Jėzus kalba pasakojime apie sėklą, krentančią ant uolų: tai žmonės, džiaugsmingai priimantys Dievo žodį, bet nesuleidžiantys šaknų (plg. Mt 13, 20–21). Jie kaip turistai, kurie ilgai niekur neužsibūna, bėgioja ieškodami „dvasinio efekto“ – charizmatiško pamokslautojo, įspūdingo renginio, – gaudydami paviršutinišką pirmojo įspūdžio ir nuostabos džiaugsmą. Tai ragautojai, kurie žvalgosi, mėgaujasi neretai ne tik krikščionybe. Lyg aksesuarus jie renkasi sau tinkamus dvasinio gyvenimo elementus, tartum laikiną drabužį matuojasi religiją, užuot stengęsi įtilpti į ankštą krikšto rūbą, įeidinėdami pro siaurus vartus.
Gali būti, kad šv. Paulius nuogąstavo dėl mūsų sakydamas: „aš bijau, kad kaip žaltys savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių, kad nesugadintų ir neatitrauktų nuo tyro atsidavimo Kristui“ (2 Kor 11, 3). Dvasinių turistų gidas – nuolatinio susijaudinimo, naujovių ir malonumą teikiančio įdomumo paieškos. Jiems nepatraukti tikslinga ir nuosekli, bet kartais tikrai išvarginanti, piligrimystė. Po savo kelionių turistas visada grįžta į senas vėžes toks, koks ir išvyko. Piligrimas tampa kitokiu, nes piligrimystė jį keičia.
Erodas buvo per daug užsiėmęs savimi, per daug brangino ir vertino tai, ką pats turėjo, todėl jam buvo nepakeliamai sunku priimti Jėzų, prie kurio jį vedė vien tik smalsumas. Galiausiai, smalsumui išgaravus, Jėzus ėmė trukdyti Erodui.
Visiškai kitoks yra Zachiejaus, Marijos Magdalenos, Bartimiejaus ir kitų ėjimas Jėzaus link. Ne smalsumas juos vedė, bet būtinybė. „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ – klausė mokinių Jėzus. Petras į tai atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?!“ (plg. Jn 6, 67–68). Tikiu, jog tokia vidinė pajauta, kad nebeturi savo gyvenime daugiau pas ką eiti, ir yra tai, kas galiausiai atskiria išrinktuosius nuo pašauktųjų.
„Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“, – sako Jėzus (Lk 8, 15). Piligrimystėje, priešingai nei turizme, reikia kantrybės tam, kad priimtum visumą, o ne vien malonius, efektingus, bet širdies nekeičiančius įspūdžius.
Žurnalas „Kelionė“, 2017 Nr. 4
