1893 m. rugpjūčio 27 d. Berštininkuose (Plaškių vls., Tilžės aps.) gimė Viktoras Gailius, valstybės ir visuomenės veikėjas: Tilžės akto signataras, teisininkas, diplomatas, Klaipėdos krašto Direktorijos pirmininkas (1923–1925), gubernatorius (1938–1939), VLIK’o reikalų vedėjas, Pasaulio lietuvių bendruomenės Vokietijoje Krašto valdybos vicepirmininkas.
Viktoras Gailius buvo antras iš trijų sūnų pasiturinčių ūkininkų Martyno ir Gretos (g. Faltinaitės) Gailių šeimoje. Tėvas Martynas Gailius (1857–1944) buvo aktyvus „Birutės“ draugijos narys, vienas iš evangelikų liuteronų švietimo ir labdaros draugijos „Sandora“ steigėjų, rėmė lietuvininkų kandidatus rinkimuose į Vokietijos Reichstagą ir Prūsijos Landtagą, 1910–1911 m. buvo Lietuviškos konservatyvų skyrimo draugystės pirmininkas.
Pradžios mokyklą Viktoras Gailius lankė Plaškiuose, 1914 m. baigė Tilžės gimnaziją. 1913 m. su bendraminčiais gimnazijoje įsteigė slaptą draugiją „Kardas“, kuri siekė atlietuvinti suvokietėjusius bendramokslius. Dar būdamas gimnazistas, įsidarbino jaunimo savaitraščio „Prūsų Lietuvos savaitraštis“ redakcijoje. Dalyvavo keleto Mažosios Lietuvos jaunimo draugijų veikloje. Vykstant rinkimams į Landtagą, padėdamas tėvui, Tilžės apskrityje raitas agitavo ir rinko parašus už lietuvininkų atstovą.
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, Viktoras Gailius buvo mobilizuotas į Vokietijos kariuomenę pėstininku. 1915 m. kautynėse su rusais prie Kauno tvirtovės buvo sunkiai sužeistas ir visai nebepasveiko (buvo sutrupinti šonkauliai). Ilgai gulėdamas karo ligoninėse, susipažino su būsimąja žmona – iš Karaliaučiaus kilusia gailestingąja sesute. Atleistas iš kariuomenės, studijavo teisę Karaliaučiaus, Heidelbergo ir Berlyno universitetuose.
Viktoras Gailius priklausė 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje įsteigtai Mažosios Lietuvos tautinei tarybai (1918–1924), buvo jos vykdomojo komiteto narys. 1918 m. lapkričio 30 d. pasirašė Tilžės aktą, kuriuo pareikalauta Mažąją Lietuvą prijungti prie Didžiosios Lietuvos.
Nuo 1918 m. gruodžio 8 d. Viktoras Gailius dirbo Lietuvos Respublikos pasiuntinybės Berlyne spaudos skyriuje, po to antruoju ir pirmuoju sekretoriumi. Nuo 1920 m. gegužės 1 d. iki 1922 m. liepos 1 d. buvo Lietuvos Respublikos atstovas Vokietijoje, po to iki 1923 m. vasario 6 d. – Estijoje. Nuo 1923 m. vasario 15 d. iki 1925 m. vasario 4 d. buvo Klaipėdos krašto Direktorijos pirmininkas, atstovavo Klaipėdos kraštui derybose Paryžiuje dėl Klaipėdos krašto konvencijos. 1923 m. su kunigu dr. Vilium Gaigalaičiu (1870–1945) ir superintendentu Francu Gregoru (1863–1947) Berlyno priemiestyje Šarlotenburge dalyvavo derybose su Berlyno vyriausiąja bažnyčios taryba, siekdamas, kad Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia nebebūtų pavaldi Karaliaučiaus Konsistorijai.
1925 m. vasario 4 d. pasitraukęs iš Direktorijos, Viktoras Gailius iki metų pabaigos buvo laikraščių „Klaipėdos žinios“ ir „Memelzeitung“ vyr. redaktorius. Nuo 1926 m. vasario iki 1927 m. kovo dirbo Direktorijos juriskonsultu, 1927–1930 m. buvo Klaipėdos uosto reikalų vedėjas, 1930–1934 m. – gubernatūros patarėjas, 1934–1937 m. – uosto direkcijos narys. Kaip vienas lietuvių Visuomenės sąjungos lyderių, 1933 m. buvo išrinktas į Klaipėdos miesto delegatų susirinkimą, nuo 1935 m. birželio iki 1936 m. kovo buvo Klaipėdos miesto įgaliotasis vyriausiasis burmistras. 1935 m. ir 1938 m. buvo išrinktas į Klaipėdos krašto seimelį. Dėl santūraus būdo ir nešališkumo buvo labai gerbiamas ne tik bendražygių, bet ir oponentų.
1922–1939 m. Viktoras Gailius priklausė lietuvių kultūros draugijai „Aukuras“, su Endrium Borchertu (1891–1957) ir Jonu Aušra (1890–1960) vadovavo 1923 m. įkurtai politinei organizacijai „Visuomenės sąjunga“ (iki 1927 m. – „Lietuvių visuomenės sąrašas“). 1927–1928 m. buvo spaudos leidimo ir prekybos akcinės bendrovės „Rytas“ tarybos pirmininkas. Su pedagogu Miku Šlaža (1897–1956) parašė Vokiškai-lietuvišką žodyną (1932 m. Klaipėdoje, antras leidimas 1948 m. Tiubingene, Vokietijoje). 1936–1938 m. redagavo lietuviškos krypties dienraštį vokiečių kalba „Baltischer Beobachter“. 1928 m. buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos DLK Gedimino III laipsnio ordinu.
Nuo 1938 m. gruodžio 12 d. iki 1939 m. kovo 23 d. Viktoras Gailius buvo (paskutinis) Klaipėdos krašto gubernatorius LR ministro teisėmis. Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, optavo Lietuvos pilietybę. 1939–1940 m. buvo Lietuvos Respublikai paliktos Klaipėdos uosto laisvosios zonos administracijos tarybos narys.
1941 m. Viktoras Gailius su šeima pasitraukė į Vokietijos gilumą. Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, nuo 1946 m. dirbo Vyriausiajame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete (VLIK) reikalų vedėju, buvo Tautos fondo buhalteris, vėliau Tautos fondo valdybos pirmininkas, nuo 1954 m. – Pasaulio lietuvių bendruomenės Vokietijoje Krašto valdybos vicepirmininkas. Kuklus, santūrus, garbingas patriotas iki savo paskutinės dienos atkakliai dirbo Tėvynės ir jos žmonių labui.
Baigdamas šešiasdešimt trečiuosius gyvenimo metus, Viktoras Gailius mirė 1956 m. liepos 7 d. ankstų rytmetį savo namuose Pfulingene (Badeno-Viurtembergo žemė, Vokietija).
