Oskaras Šlemeris (Oskar Schlemmer) šiandien švenčia savo 130-ąjį gimtadienį. Gimęs 1888 m. rugsėjo 4 d. Štutgarte, Vokietijoje, o gyvenimą baigęs 1943 m. balandžio 13 d. Baden Badeno mieste.
Buvo jauniausias iš šešių vaikų. Tėvai mirė, kai jam buvo vos dvylika, tad greitai išmoko savarankiškumo. Mokėsi meno institutuose Vokietijoje. Porai metų buvo išsikraustęs į Berlyną. Pirmo pasaulinio karo metu kovojo Vakarų fronte, kol buvo sužeistas ir perkeltas dirbti į karinės kartografijos departamentą Kolmare, Prancūzijoje.
Oskaras Šlemeris – vokiečių menininkas, skulptorius, tapytojas, dizaineris, choreografas, labiausiai siejamas su Bauhaus meniniu judėjimu.
Bauhaus (vok. Bau – statyba, Haus – namas) – sutrumpintas Staatliches Bauhaus, architektūros ir meno mokyklos, veikusios nuo 1919 iki 1933 m, įkurtos Walter Gropius, Vokietijoje, pavadinimas. Terminas taip pat reiškia šios mokyklos ideologija pagrįstą kultivuotą ir sukurtą architektūros bei dizaino stilių. Bauhaus stilius tapo viena įtakingiausių modernizmo architektūros srovių.
Be Walter Gropius Bauhauso sitlių skleidė dar dvi svarbios asmenybė – Hannes Meyer ir Ludwig Mies van der Rohe.
Daugelis šiuolaikinių architektų ir jų pastatai gali būti laikomi šios mokyklos perėmėjais.
Bauhaus – viena ryškiausių mokyklų po Pirmojo pasaulinio karo, kurioje išsiskleidė naujos avangardinės meno kryptys, parengtos naujos mokymo programos. Tai buvo pirmoji mokykla, rengusi dailininkus dizainerius pramonei ir dariusi ženklią įtaką meniniam gyvenimui. Tai išgrynintas praktinis modernizmas su didele išliekamąja verte.
Bauhauzo idėja užkoduota modulinėse formose. Baltos gipsinės formos, leidžiančios kombinatorikos principu suformuoti net keletą skirtingų arbatinukų gamybai, pateikti įvairesnį asortimentą. Tai buvo programinė mokyklos nuostata, rengiant pramonei dailininkus projektuotojus.
Būsimųjų pramonės dailininkų rengimo programose plastiniai, vaizduojamieji menai turėjo užimti svarbią vietą greta architektūros, inžinerinių mokslų, praktinio darbo dirbtuvėse, sudarant kuo platesnes specialistų pasirengimo galimybes. Vadovaujantis šia koncepcija, pastatai, infrastruktūra, aplinką formuojantys daiktai ir net minkšti baldai, turėjo būti kuriami kaip ištisa aplinka, griežtai atitinkanti žmogaus socialinius poreikius, derinama su pramonės galimybėmis ir reikalavimais, panaudojant naujas technologijas, nuošalėje nepaliekant estetinių dalykų.
Tipiškas Bauhaus stiliui yra pirminių spalvų – raudonos, mėlynos ir geltonos – naudojimas. Be to, Bauhaus stilistai visada naudojo labai aiškias geometrines figūras. Šį požiūrį galima paaiškinti šios mokyklos filosofija. Bauhaus menininkai visur siekė paprastų formų, atitinkančių masinę produkciją. Kai kurie Bauhaus dizaineriai nuėjo taip toli, kad šis stilius taptų vadinamuoju tarptautiniu stiliumi, kuris tinka visoms tautoms ir kultūroms.
Grįžtant prie Oskaro Šlemerio, turėtume paminėti jo žymiausią darbą – triadinį baletą (Triadisches Ballett / Triadic Ballet), kuriame aktoriai transformavosi į geometrines žmogaus kūno reprezentacijas. Menininkas tai apibūdino kaip formos ir spalvos vakarėlį. Premjera įvyko 1922 metais Štutgarte. Šis baletas tapo pačiu populiariausiu avangardiniu meniniu šokiu, kuris padėjo skleisti Bauhaus dvasią. Įkvėptas Schoenberg’o pasakojimų ir savo patirčių pirmajame pasauliniame kare, Oskaras Šlemeris pradėjo į žmogų žvelgti kaip į naują meninį mediumą. Baletas ir pantomima jam atrodė tarsi laisva teatro ir operos istorinio bagažo forma, gebanti parodyti jo geometrinės choreografijos idėjas.
Labai svarbus buvo trejybės principas – trys veiksmai, trys dalyviai, dvylika šokių ir aštuoniolika kostiumų. Kiekvienas veiksmas pasižymėjo skirtinga nuotaika ir spalvine gama. Pirmos trys scenos buvo atliekamos citrinos geltonumo fone, išryškinančiame burleskos žaismingą atmosferą. Sekančios dvi – rožiniame fone, o paskutinės – juodame.
Oskaras Šlemeris modernų pasaulį suvokė, kaip valdomą dviejų srovių – mechanizuotų (pats žmogus kaip mašina, kūnas kaip mechanizmas) ir prigimtinių impulsų. Geometrinė choreografija sukūrė sintezę, kur susijungė dioniziškasis pradas su emocionaliomis šokio ištakomis, sukūręs apolonišką kūrinį visumoje.
Menininkas po Bauhaus akademijos perėjo dirbti į Breslau akademiją, kur dirbo, kol ši buvo uždaryta dėl visuotinės finansinės krizės. Tuo laikotarpiu jis nutapė savo garsųjį darbą Laiptai į Bauhaus – „Bauhaustreppe“ („Bauhaus Stairway“).
Nuo 1932 metų profesoriavo Berlyne Jungtinių tautų meno mokykloje. Deja, po metų jam teko atsistatydinti dėl nacių spaudimo. Tuomet išsikraustė į Eichberg’ą, netoli Šveicarijos sienos, o vėliau – į Sehringen’ą. Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį sakėsi praleidęs vidinėje migracijoje. Kolegos pasakojo, kad šiuo laikotarpiu ant menininko gyvenimo buvo užtraukta tylos užuolaida.
Antro Pasaulinio karo metu dirbo Vupertalio mieste, kur galėjo laisvai tapyti. Tą darydavo žiūrėdamas pro langą į buitiškus kaimynų gyvenimus.
Parengė Dominyka Navickaitė
