Pagaliau pirmoji šių mokslo metų pertraukos stotelė – rudens atostogos. Vaikai dažniausiai jų laukia taip, kaip vasaros (t.y. labai), o tėvai ir vėl suka galvas – kuo užimti, ką jiems veikti? Štai keletas pasiūlymų šio rudens prasmingam laikui (aišku, neskaitant žaidimų, buvimo lauke, teatro, kapų lankymo, filmukų, stalo žaidimų ir dar daug ko).

P. Socha ir W. Grajkowski. Medžiai (vertė E. Gudišauskaitė). – Kaunas: Debesų ganyklos, 2018. 72 p.

Tokios knygos neįmanoma nepastebėti. Visų pirma dėl formato (taip taip, reiks ieškoti namuose knygai garbingos vietos, nes į knygų lentyną netilps) ir iliustracijų. Bei, žinoma, pobūdžio – aprašyti pasaulio medžių istoriją. Tai labai puiki medžių enciklopedija, kuri bus suprantama net ir patiems mažiausiems – su kelerių metų vaikais knygą tiesiog galėsite vartyti, tyrinėti, kalbėtis, kokių medžių yra pas mus, kuo jie skiriasi ir gali būti mums naudingi. Na, o vyresnieji jau patys galės ganytis puikiame informacijos ir iliustracijų derinyje. Vien šios knygos vartymas yra nuostabi terapija akims ir širdžiai.

Tai įspūdinga knyga, kurioje rasite tikrai labai daug, ir net suaugusiems bus ką sužinoti, apie ką pasvarstyti, nes reikia pripažinti, kad žmonijos istorijoje turbūt nėra buvę svarbesnės medžiagos už medieną.

Knygoje apžvelgiami ir kitų prasmių medžiai – gyvybės, genealoginis, medžių sąsajos su religija, medinės būtybės… Paskutinis skyrius įkvėps pamąstymams – jis apie tai, kam ir ar bus medžių mūsų vaikams, ir kas svarbiau – turėti medienos ar miškų?

Ph. Pullman. Laikrodžio širdis (vertė V. Alksnėnas). – Vilnius: Alma litera, 2018. 118 p.

Kaip tik neseniai pristatėme jums interviu su šiuo rašytoju, tad jei norite sužinoti daugiau apie jo knygas ir kūrybos motyvus, pasiskaitykite. O sužinoti jūs tikrai panorėsite perskaitę šią jo knygą. Nors skirta vaikams, tikiu, užgniauš  kvapą ir tėvams. Bent jau aš ją suskaičiau taip, kaip parašyta galiniame knygos viršelyje: „…skaitysite taip įnikę, kad prarasite laiko nuovoką…“ Man patinka tokios „vieno įkvėpimo“ knygos – kada istorija taip įtraukia, užburia (o šįkart – dar ir gąsdina), kad negali jos padėti, kol nebaigsi.

Nesinori pasakoti knygos siužeto (o kaip palydimajame straipsnyje užsimena literatūrologas K. Urba, jo net ir neįmanoma nupasakoti), tačiau pasakysiu, kad istorija primena senovinio laikrodžio mechanizmą, kur kiekvienas sraigtelis nepaprastai svarbus ir sunku pasakyti, kuris čia pirmas ar paskutinis. Pridėsiu tik, kad istorija puikiai tiks vaikų jau taip pamėgtam helovynui – ji šiurpoka, kiek gąsdinanti, tačiau parašyta taip subtiliai ir įdomiai, kad tikrai drąsiai rekomenduoju vyresniems pradinių klasių vaikams. Ji priminė man šiek tiek lietuvių siaubų pasakas. Čia irgi sekama viena šiurpoka pasaka, ir visi laukia jos pabaigos, tik pabaiga užtrunka, nes istorijos sekimo momentu į patalpą, kurioje sėdi klausytojai, staiga įeina tiesiai iš sekamos istorijos nužengęs personažas… Visiems užgniaužia kvapą, apima baimė ir įvyksta virtinė dalykų… Labai rekomenduoju! P.S. Jei vis dar abejojate, ar ne per šiurpu jūsų vaikui, paskaitykite knygos gale esantį K. Urbos straipsnį.

M. Marcinkevičius, L. Dūdaitė. Sivužas. –Vilnius: Tikra knyga, 2018. 44 p.

Jaunas vaikų literatūros kūrėjas drąsiai įsitvirtina su savo kūryba. Pradėjęs nuo eilėraščių, tęsia pasakomis. Gal iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog ši jo knyga skirta visai mažiukams, tačiau drąsiai, tikiu, ir vyresniems vaikams. O kaip kitaip, kai pasaka tokia nuostabi, šildanti, įkvepianti.

Pagrindiniai veikėjai – inteligentiškas Paršelis  ir mandagi karvė Adelaida. Vieną šaltą žiemos dieną paršelis sugalvoja pačiuožinėti ant ledo, tačiau vienam juk nuobodu (niekas tavimi nesidžiaugia ir nesižavi), tad jis pasikviečia savo draugę karvę. Mes žinome posakį „karve ant ledo“, panašiai nutinka ir čia, tačiau draugams galų gale pavyksta gražiai pačiuožinėti… Kol susėdus ant ledo pailsėti, juos kažkas pradeda baksnoti. Kas jis, ko nori, kodėl taip keistai prisistato – SIVUŽ. Patarsiu tik, kad nepamirškit, skaitydami knygą, pasinaudoti gebėjimu skaityti iš kito galo.Tad bus dar smagiau.

Ir o jau iliustracijų gražumas!!! Vien jas vartyti, tyrinėti, mėgautis!

Z. Davidson. Magiškieji vienaragiai. Vėjo burtai (vertė D. Grėbliūnas). – Vilnius: Tyto Alba, 2018. 114 p.

Tai jau trečioji autorės vienaragių serijos knyga mergaitėms. Šiųmetei Vilniaus knygų mugei leidykla išleido pirmąją serijos knygelę. Knyga išties labai tinka visokiais stebuklais dar tikinčioms mergaitėms, taip ir įsivaizduojančioms save vienaragių pasaulyje. O šios knygelės herojai Zojai štai ima ir pasiseka atrasti stebuklingą kelią į vienaragių pasaulį, kuris ne tik kad stebuklingas, bet dar ir atsidūręs nepaprastame pavojuje, tad Zojos patekimas į vienaragių karalystę, matyt, neatsitiktinis.

Pirmoje dalyje mergaitė su vienaragiuke Astra turėjo išgelbėti piktojo burtininko kėsluose atsidūrusią vienaragių šalį ir jos medžius. Antrojoje pagrobiami visi debesis ir tenka padėti jų ieškoti, mat kitaip viskas žus nuo sausros.

Na, o šioje dalyje Vienaragių sala ir vėl atsiduria pavojuje: Zoja atidarė Vėjų skrynelę ir išleido į laisvę vėjus. Jeigu nepavyks jų suvaldyti, jie sunaikins visą salą. Tekstas nesudėtingas, daug iliustracijų ir tiesioginės kalbos. Skaityti lengva ir įdomu. Pats tas pradedančioms skaityti ir stebuklais dar tikinčioms mergaitėms.

G. Norvilas. Vėžlys Dūmas. – Kaunas: Žalias kalnas, 2018. 60 p.

Išduosiu jums paslaptį – su vėžliu Dūmu susipažinau jau prieš kokius 4 metus, mat jau tada teko paskaitinėti internete pasirodžiusią vieną kitą poeto pasakos vaikams ištrauką. Ilgokai vėžliui Dūmui teko paklaidžioti, kol jis surado knygą, į kurią tilpo ir kol atsirado dailininkė, kuri taip šauniai jį nupaišė.

O jei rimčiau, tai pirmoji poeto Gyčio Norvilo knygelė vaikams. Istorijų rinkinys apie keistuolį vėžlį Dūmą, kuriam rūpi ir opera, ir futbolas, jis nepaprastai rimtas, bet ir juokingas. Sunku apibūdinti šį vėžlį, nes jis nuolat keičiasi ir yra labai paslaptingas. Tačiau tvirtai tikiu, kad Dūmas padės jums sulėtinti žingsnį, tempą ir į savo gyvenimus pažvelgti tarsi iš šalies. Pro neskubančio ir kelis šimtus metų gyvenančio padarėlio prizmę. Čia nemažai filosofijos, savistabos, stebėsenos, smagių dialogų ir pabendravimų. Tikiu, jog ši knyga taps išskirtinė mūsų vaikų literatūros kontekste.

T. Dirgėla. Domas ir Tomas. Virėjos Irenos byla. – Vilnius: Tyto Alba, 2018. 216 p.

Tai jau ketvirtoji detektyvų Domo ir Tomo (ir kažkelintoje knygoje prie jų prisijungusios Upės) istorijų knyga. Jei dar nepažįsti šių šaunių ketvirtokų, gali su jais susipažinti per šias atostogas perskaitydamas naująjį detektyvą.

Šįkart berniukams ir jų draugei Upei teks aiškintis, kodėl ilgai nemėgstamiausia mokyklos vieta buvusi valgykla, staiga tampa pačia mėgstamiausia, ir čia nusidriekia eilės lankytojų, vaikai iš kitų rajonų persirašo į šią mokyklą vien tam, kad tik patektų į valgyklą, o direktoriui Mėmei net tenka įsigyti specialų aparatą, kad visi į valgyklą patektų su talonėliais… Vaikai tiesiog milžiniškom porcijom kerta daržoves, sriubas ir kotletus… Tačiau viskas, kas pernelyg gerai, juk kelia įtarimų, ar ne? Čia jų kyla tada, kai staiga vienas po kito vaikams pradeda siaubingai skaudėti dantis, o naujoji valgyklos virėja pernelyg uoliai juos pradeda vežioti pas vieną ir tą patį dantistą…

Detektyvų trijulei teks apklausti visus vaikus su skaudančiais dantimis, slapčia įsliūkinti į valgyklos virtuvę ir net pasikviesti pagalbon buvusias slaptąsias agentes, nes viskas išties sudėtinga. Nuotaikinga, smagi, juokinga knyga.

M. Amato. Maištingieji broliukai 1 (vertė R. Kaminskaitė). – Vilnius: Alma litera, 2018. 160 p.

M. Amato. Maištingieji broliukai 2 (vertė R. Kaminskaitė). – Vilnius: Alma litera, 2018. 192 p.

Susipažinkit su naujais personažais – dviem broliukais – vyresnėliu Vilburu ir jaunėliu Orvilu. Abu jie yra atradę gyvenimo džiaugsmo paslaptį, nuolat nerimsta, prisigalvoja smagių žaidimų (taip, taip, juos susikuria patys), dar ieško nuotykių ir įsivelia į smagias istorijas.

Nežinau, šios knygos nėra kažkuo išskirtinės, tokių dabar daug – nuotykiai, mokykla, šunybės, fantazijos… Tačiau jos skirtos naujos kartos vaikams – tiems, kuriems viskas labai greit atsibosta, jiems nuolat reikia naujovių ir kad viskas keistųsi. Tad nauji literatūriniai personažai gali būti jaunųjų skaitytojų visai smagiai priimti.

D. Walliams. Blogas tėtis (vertė E. Ferdmanaitė). – Vilnius: Tyto Alba, 2018. 446 p.

Nauja lietuvių vaikams jau gerai pažįstamo rašytojo knyga. Jo knygos išties populiarios tarp vaikų, ir net paprastai virš 400 psl. siekianti autoriaus knygų apimtis neišgąsdina, nes… skaityti išties įdomu.

Jau ne kartą minėjau, kad yra knygų, kuriose nuotykiai aprašomi tik tam, kad aprašytum, be jokios didesnės prasmės, nei kad pralinksminti. O D. Walliams yra atradęs kažkokį auksinį viduriuką tarp linksmybių, nuotykių ir pamokymo, moralo. Ne visada ir ne viskas man jo knygose patinka, bet tai visgi yra talentas gebėti parašyti taip, kad vaikams liktų atminty, kad jie neišsigąstų, kad norėtų skaityti, kad pamėgtų skaityti ir rekomenduotų savo draugams.

Naujojoje knygoje skaitysime apie Frenką ir jo blogą, oi t.y. gerą tėtį. Blogą ar gerą? Na, bus visko. Kaip ir gyvenime nebūna vien gerų ar blogų žmonių, o tik vienokie ar kitokie jų poelgiai, situacijos, taip ir čia bus visko… 446 puslapiai prabėgs kaip akimirka.

Skaitė ir vaikų rudens atostogoms puikiai pasiruošė 😀 J. Lūžaitė-Kajėnienė

Comments are closed.