2018 m. lapkričio 2 d. sukanka 100 metų, kai Lietuvoje leista balsuoti moterims.

Tokia proga kviečiame prisiminti istorinius potepius ir žingsnius, kurie atvedė iki ten, kur esame šiandien. Taipogi, reikia nepamiršti, kad, nors gyvename XXI a., ne visos pasaulio moterys pasaulyje gali džiaugtis balsavimo teisėmis ir jaustis pilnavertėmis, tad moterų žeminimas, seksizmas dar yra labai aktuali ir svarbi problema, apie kurią verta diskutuoti.

Kalbant šia tema, būtina paminėti sufražistes (pranc. suffragettessuffrage ‘rinkimų teisė’) – tai moterų judėjimo, reikalaujančio suteikti moterims rinkimų teisę, dalyvės, kovotojos už moterų teisę balsuoti. Jos buvo geriausiai istorijoje žinomos kovotojos už moterų lygias teises. Jos organizavo taikias pilietinio nepaklusnumo akcijas, mitingus, paradus. Po Pirmojo pasaulinio karo daugelyje šalių moterims gavus rinkimų teisę, šis judėjimas išnyko.

XIX a. sufražistėms oponavusieji teigė, kad moterys ir vyrai yra iš esmės skirtingi, todėl turi užsiimti skirtingomis veiklomis. Buvo manoma, kad moterys neturi reikiamų savybių dalyvauti viešojoje (politinėje) veikloje, arba kad rinkimų teisės suteikimas sugriautų nusistovėjusią tvarką, sukeltų chaosą. Nors šie argumentai laikomi diskredituotais daugumoje šalių, diskusija dėl moterų dalyvavimo rinkimuose tebesitęsia kai kuriose islamiškose valstybėse.

Pirmieji sufražisčių judėjimai atsirado XIX a. ketvirtame dešimtmetyje Norvegijoje, penktajame dešimtmetyje – Prancūzijoje ir JAV, šeštajame – Anglijoje ir Švedijoje. Tuo metu balsavimo teisė Europoje ir JAV buvo suteikta tam tikrus amžiaus ir turto reikalavimus atitinkantiems vyrams, tuo tarpu moterys, nors ir aktyviai dalyvavusios politinėje veikloje vietiniame lygmenyje, nebuvo pripažįstamos kaip pilnaverčiai piliečiai, galintys balsuoti rinkimuose. Vieni aktyviausių sufražisčių judėjimų egzistavo Anglijoje ir JAV. XIX a. antroje pusėje šiose šalyse jos išsikovojo teisę balsuoti vietiniuose rinkimuose, tačiau universali rinkimų teisė buvo pripažinta tik po Pirmojo pasaulinio karo, atitinkamai 1920 ir 1928 metais.

Pirmoji valstybė, pripažinusi moterų rinkimų teisę, buvo Naujoji Zelandija, tai padariusi 1893 metais Po jų moterims balsuoti leista  Australijoje (1902 m.), Rusijos imperijos sudėty esančioje Suomijoje (1906 m.), Norvegijoje (1913 m.), Danijoje ir Islandijoje (1915 m.).

Nemažai Europos valstybių, tarp jų ir Lietuva (1918 m.), rinkimų teisę moterims pripažino tarpukario metais. Šią teisę palaikė, o vėliau ir konstitucijose įteisino dauguma už nepriklausomybę kovojusių judėjimų Afrikoje po Antrojo pasaulinio karo.

Vėliausiai ši teisė tarp Europos šalių įgyvendinta Šveicarijoje (1971 m.), Portugalijoje (1974 m.), Lichtenšteine (1984 m.). Šiuo metu moterys dalyvauti rinkimuose gali beveik visose pasaulio šalyse.

Jonas Žitkus. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės portretas. 1940

Feminizmas Lietuvoje atsirado XIX a.‌ pab. – XX a. pr., tada buvo pradėta kalbėti apie lygias moterų ir vyrų teises.  Garsiausios to meto Lietuvos sufražistės buvo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ona Mašiotienė, Felicija Bortkevičienė,  nuosekliai kovojusios už lygias teises. Lietuvoje organizuotas moterų judėjimas dėl rinkimų teisės prasidėjo 1905, kai Vilniuje susikūrė pirmoji moterų organizacija – Lietuvos moterų susivienijimas moterų teisėms ginti. Susivienijimo tikslas buvo kovoti dėl moterų rinkimų teisės ir galimybės dalyvauti nepriklausomos valstybės atkūrime. Pagrindinis sufražisčių tikslas buvo pasiektas 1918 m. lapkričio 2 d. – moterims buvo suteikta balsavimo teisė, kuri buvo įtraukta ir į laikinąją Konstituciją.

Vis tik lieka valstybių ar vietovių, kur moterys balsuoti negali, arba, nors legaliai joms teisė suteikta, joms tai daryti itin sunku. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje – tik 2015 metais moterims buvo suteikta teisė balsuoti. Ir tik pernai – 2017 metais – moterys pradėjo galėti naudotis medicininėmis ar edukacinėmis paslaugomis be globėjo (vyro, brolio, tėvo) leidimo. Ir tik šiemet moterims Saudo Arabijoje leista gauti vairuotojo pažymėjimą ir legaliai vairuoti.

– Ar balsavai?
– Ne, mano vyras manęs nenuvežė.

Paminėkime ir Afganistaną, kur moterys privalo gauti leidimą palikti savo namus, išskyrus kritinius atvejus. Jų globėjas (vėlgi – vyras, tėvas) gali leisti arba neleisti joms išeiti laukan, tai reiškia, kad eiti balsuoti moteris gali tik gavusi leidimą išeiti. Tokios taisyklės (Shia Personal Status Law) pradėjo galioti nuo 2009 metų, oficialiai pasirašius šalies prezidentui. Šis įstatymas galioja ne visam Afganistanui, bet tik išpažįstantiems Šiizmą. NATO, Kanados, JAV, Vokietijos valdžia kvestionavo ir peikė šį įstatymų rinkinį. Ten taipogi teigiama, kad žmona privalo patenkinti savo vyrą seksualiai mažiausiai kas keturias dienas – tokį įstatymą Europa ir JAV smerkė ir prilygino seksualiniam  išnaudojimui. Grįžtant prie balsavimo teisės, 2014 metais vis tik rekordiškai daug moterų susirinko balsuoti, nepaisydamos Talibano (sunitų musulmoniškojo judėjimo) grasinimų.

Pakistane, rodos, nėra didelės teisinės  atskirties lyties atžvilgiu. Vis tik egzistuoja griežtos kultūrinės  taisyklės, kaip moterys turi elgtis, kai kontaktuojama su vyrais. Moterys privalo laikytis paklusnumo, tad jų vyrai ar kaimo, bendruomenės vyresnieji gali tiesiog uždrausti joms balsuoti. Balsuojančioms moterims dažnai tenka patirti smurto, priekabių ir bausmių.

Ugandoje moterys turi teisę balsuoti, bet joms nėra lengva ja pasinaudoti. Ugandoje visa buitis yra vien moters reikalas ir ji sunkiai randa minutę nuo jos atsitraukti. 2016 metais vykusių rinkimų metų, moterys, kurios ėjo balsuoti, patyrė labai daug smurto bei priekabių, tad balsavimo vietas pradėjo saugoti policijos pareigūnai. Jie gavo net 600 skundų iš moterų teisių judėjimų, teigiančių, kad toks elgesys demotyvuoja moteris stengtis kažką keisti ir verčia jas bijoti. Jos buvo stumdomos ir joms buvo liepta grįžti tvarkyti namų, kur joms ir vieta.

Šiaurės rytų Kenijoje moterims griežtai patariama vienoms nesileisti į ilgesnius pasivaikščiojimus, tad įveikti atstumus ligi balsavimo vietos joms tiesiog fiziškai nesaugu. Kenijoje moterims nepatariama vienoms ilgai būti už namų ribų.
Vakarinėje Kenijos dalyje besilaukiančioms moterims neleidžiama rodytis viešumoje – tokia kultūrinė norma – tad nemaža dalis moterų negali eiti balsuoti jau vien dėl to. Taipogi, dažnai reikia pakankamai ilgai keliauti, kad pasiektum balsadėžę, o Kenijoje didelė dalis moterų negali sau to leisti dėl prastos sveikatos. Esti labai daug paplitusių ligų, o medicininė pagalba ne visiems prieinama ir retai geba pagelbėti.  Kenijoje seniau vykę rinkimai buvo pripildyti smurto, grėsmių ir išpuolių, tad dauguma moterų tiesiog bijo eiti balsuoti.

Omane moterims leista balsuoti tik nuo 2003 metų. Ir vis tiek išliko nemažai religinių ir kultūrinių barjerų, kurie trukdo balsuoti.
Moterys Omane itin sukaustytos ir joms sunku pasinaudoti teisėmis, kurias teoriškai lyg ir turi. Omano valdžioje iš 83 narių, moterys tėra dvi. Situacija tikrai neskatina moterų tapti politiškesnėmis ir neragina siekti politiko karjeros ar labiau domėtis šia sfera  bei siekti pokyčių. Dažniausiai vyrai pasako, už ką moteris privalo balsuoti, arba uždraudžia išvis pasinaudoti balsavimo teise.

Saulėtasis ir turistus viliojantis Egiptas 2013 metais buvo išrinktas prasčiausia Arabų šalimi moterų teisių atžvilgiu. Seksualinio priekabiavimo, seksualinės prievartos rodikliai šalyje itin aukšti, o itin konservatyvūs ir ekstremistiniai Islamo idealai tikrai negelbsti situacijos. Nors Egipte moterims suteikta teisė balsuoti dar 1956 metais, jos patiria panašią priespaudą, kaip ir kitose patriarchalinėse valstybėse rytuose. 2015 moterys nebegalėjo balsuoti, nes joms buvo liepta nusiimti hidžabus (galvos, veido apdangalus), idant identifikuoti jų tapatybes. Bet kultūriniai bei religiniai įsitikinimai bei griežtos taisyklės moterims neleidžia nusiimti hidžabo viešumoje, tad reikalavimas parodyti veidą joms užkerta kelią balsuoti. 2016 ir 2017 metais Egipto vyriausybė paskelbė burkos draudimą ir teigė, kad tai nėra Islamo tradicija ir Koranas to nereikalauja. Vis tik dalis musulmonių moterų dėvi galvos bei kūno apdangalus savo noru ir tiki, kad juos nusiimti viešumoje yra negerai, tad jos balsuoti vis tiek negali.

Nigerijoje moterų teises varžo ne teisė, o veikiau visuomeniniai nusistatymai. Visuomenė itin patriarchalinė, Nacionalinėje Asamblėjoje vos 8% narių yra moteriškos lyties. Moterys jaučia, kad jų balsai kitiems atrodo nesvarbūs ir beverčiai. Buvęs Nigerijos prezidentas nepripažino 279 mergaičių pagrobimo net tris savaites, o dabartinis vis juokauja apie tai, kad jo žmonos vieta virtuvėje. Nepaisant to, kad Nigerija laikoma Afrikos demokratiškiausia valstybe, visuomenės nusistatymas prieš moterys ir diskriminacija lyties atžvilgiu labai ryški.

Alžyras/ 1962

Zanzibare itin sensacingi buvo 2015 metų rinkimai Tanzanijoje (Zanzibaras yra pusiau autonominis Tanzanijos administracinis vienetas, kurį sudaro salos rytinėje Afrikos pakrantėje, Indijos vandenyne). Moterys ėjo balsuoti jau vien dėl to, kad jų vyrai draudė joms ir grasino skyrybomis. Beveik 50 moterų buvo išskirta su vyrais, nes jos neklausė jų komandų ir nepakluso. Daug moterų pradėjo bijoti balsavimo, nes nenorėjo prarasti sutuoktinių (turėdama „žmonos“ statusą, tu turi daugiau teisių ir galimybių, o išsiskyrusi tampi dar ribotesne ir marginale). Taipogi, moterys pripažino, kad bijo eiti balsuoti. Jos žino, kad patirs priekabių, o ir joms bus liepta palaikyti tam tikrą kandidatą, už kurį pačios balsuoti nenorėtų.

Ir tai dar toli gražu ne pilnas sąrašas valstybių, kuriose moterys patiria labai daug sunkumų balsavimo metu.
Patriarchalinės valstybės riboja moterų laisvę ir jų nuomonę nuvertina, valdžia neatstovauja moters interesams ir nenori pagerinti jų gyvenimo sąlygų, laiko ją žemesne būtybe. Dalis tokių valstybių vis dar laikosi minėto Sharia įstatymo (Sharia Law) – Libija, Jordanija, Kuveitas, Lebanonas, – kur moterims globėjas (vyras ar tėvas) gali tiesiog uždrausti eiti balsuoti, nes joms reikalingas jo leidimas.

Imamasi įvairiausių priemonių, bandant padėti vietos moterims – važiuojama po kaimelius ir miestus, bandoma šviesti bei edukuoti žmones, nes toks požiūris tiesiog įsišaknijęs jų mąstyme. Pakoreguoti kultūrines normas yra tikrai sunkus uždavinys, reikalaujantis labai daug laiko. Renkamos lėšos mergaičių mokslams, jų edukacijai. Įvairios pasaulio organizacijos bando prisidėti prie valstybių, kur moterys nėra lygiavertės ir laisvos, švietimo ir bando siekti pokyčių. Bandoma moteris mokyti, jog jos yra vertingos ir svarbios, raginama kovoti ir siekti pokyčių, nesitaikstyti su neteisybe. Būti drąsioms, kaip prieš šimtmetį buvo sufražistės, kurių dėka mes, vakarietės, turime teisę balsuoti. Lengva kalbėti, kai mums negresia susidorojimas ar pasmerkimas, bet kovoti ir elgtis drąsiai būtina, nes tik taip pokyčiai gali ateiti. Galima prisidėti aukojant įvairiems fondams, kaip tarkim Pasauliniam edukacijos fondui (Globan Education Fund) ar palaikant politikus, kurie suinteresuoti pagalba šioms šalims ir nėra abejingi moterų teisių klausimui. Yra būdų nors šiek tiek prisidėti prie geresnio rytojaus, o truputis jau yra geriau nei nieko, tad stengtis verta.

Parengė Dominyka Navickaitė

 

 

2 Comments