Nes atminkit – taip Viešpats paskyrė, Ir todėl pagal valią dangaus,
Kas šios žemės vargų nepatyrė,
Tas saldybių dangaus neragaus.
Aukštoji kultūra kartais tokia aukšta, kad netelpa pro duris, pasilikdama savo nedideliame kambarėlyje. Ji tokia aukšta, kad pradeda save riboti – netelpa įeiti ir išeiti, niekas nenori, kad ji sėdėtų prieky kino teatre ir užstotų vaizdą… na, ji užima per daug vietos, tad ir pasilieka tarp labai pažįstamų keturių sienų. Visada apsivilkusi tik aptemptą kostiumą – itin klasikinį, prašmatnų ir kokybišką. Neišduodanti savų principų, reikalaujanti nežemiškų gėrybių ir visada labai rimta išraiška veide. Su giliomis raukšlėmis ant kaktos.
Na, su tokiu tipu, pasivadinusiu „aukšta kultūra“ man kartais įdomu pasišnekėti ir aš jo nebijau – net noriai einu į pasimatymus, kai pakviečia. Išgeriam karšto šokolado, pasidalinam įspūdžiais. Bet kartais nekeliu ragelio, kai šis tipas skambina. O jei pakeliu, kartais visai nesuprantu, ką jis kalba – tartum kažkokia kita, man nesuprantama kalba. Retkarčiais tegirdžiu šnopavimą ar sunkią tylą. Ir man būna įdomu, kol staiga nebebūna – tada tik žiovauju ir laikas prailgsta, jis tempiasi ir konvertuojasi į kentimą, kol šis susitikimas baigsis, o jis, kaip tyčia, išnaikina laiką ir įkalina.
Eimunto Nekrošiaus režisuotos „Vėlinės“ (lenkiškai – „Dziady“), pagal Adomo Mickevičiaus poemą, man priminė keturias valandas su šiuo tipu. Tartum sėdėtumėme vienas prieš kitą ir aš vis vengčiau akių kontakto, man visą laiką būtų nejauku, nors ir patrauklu, ir dėkočiau dievams, kad bent šviesą išjungė ir matome viens kitą ne taip ryškiai, nors intymumo vis daugėja.
Vilniuje spektaklis rodomas porai dienų telikus ligi Vėlinių dienos, per kurią pagerbiame mirusius, degame žvakutes ant kapaviečių ir aplankom (bent mintimis) seniai išėjusius kažkur toli, kur dar nepasiekiam patys. Vėlinių šventė atėjo dar iš pagonybės laikų – nors tradicijos ir keitėsi, bet misticizmo šydas liko visada. Adomas Mickevičius tai vadino ir šventvagiška švente, nes apsivalyti nuo pagonybės rudimentų nėra paprasta. Tiek lenkų šnekta, tiek estetinis vaizdas labai atitiko tokią tematiką.
Mickevičiaus „Vėlinės“ buvo skaitytos mokykliniame suole – tada man pasirodė, kad tai labai pakili ir emocionali poema, kurioje buvo ir socialinės, ir egzistencinės problematikos, o galiausiai – netrūko didingumo, dramatizmo. Jau vien eiliuota kalba ir hamletiški monologai – taip, tai drama. Rimta, daugiasluoksnė ir verta teatro scenos. Neabejotinai.
Mickevičius šią romantinę poemą parašė dalimis – II ir IV dalys pasirodė 1823 metais, kartu su poema „Gražina“ (Grażyna). III dalis parašyta jau 1832 metais ir yra susijusi su 1831 metų sukilimu Lenkijoje ir Lietuvoje (būtent ši dalis kurį laiką Lietuvoje buvo draudžiama). Skirtingose dalyse išryškėja skirtingi aspektai – grįžta vėlės, pasakodamos skaudžias istorijas, prašydamos ir pranašaudamos. Jų pasakojimai jautrūs ir emocingi – skatinantys atjautą ir empatiją. Tarkim jauna mergina, mirusi greičiau nei spėjo patirti tikrą meilės skonį. Dabar ji be atvangos blaškosi tarp dangaus ir žemės, sakydama:„Kas nepalietė žemės nei sykį, tam į dangų įeit nevalia“. III dalis jau nudangina mus į kalėjimą, kuriame ir pačiam Adomui Mickevičiui teko kalėti, atsiranda autoriaus biografiniai pėdsakai. Ta dalis jau parodo, kaip sunku žmogui be Tėvynės bei demonstruoja politinių kalinių sunkią dalią. Ašimi tampa tautos ir asmenybės teisė į laisvę.
Susipina realybė ir fantazijos. Ir realūs istoriniai įvykiai, ir vaizduotės tapomi paveikslai yra svarbūs. Riba tarp „tikra“ ir „netikra“ praktiškai išsitrina. Bandoma prasiskverbti už jutiminės realybės ribų. Tik tai padaro kūrinį itin painiu – greitai pasimeti ir privalai ilgai lukštenti simbolius, analizuoti, kad galėtum racionaliai susidėlioti fabulą savo galvoje.
Kūrinys parašytas lenkų kalba. Greičiausiai nereikia išsiplėsti primenant, kad lenkai bei lietuviai vis pešasi dėl A. Mickevičiaus – kurių jis vis tik poetas. Nes, rodos, stovintis viena koja vienur, kita – kitur. Tik Mickevičiui Lietuva buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o lietuvio sąvoka labiau reiškė istoriškai suprantamą LDK pilietybę. 1822 m. Mickevičius Vilniuje išleido pirmąją poezijos knygą, kurią sudarė romantinio stiliaus kūriniai. Tai ir yra romantizmo Lietuvoje pradžia. Jis Lietuvoje mokėsi, mūsų šalį mini savo kūriniuose. Bet rašė lenkiškai – tad nėra ko piktintis, kad šį spektaklį režisierius Nekrošius statė Varšuvos teatre („Teatr Narodowy“). Sceną jis pasiekė 2016 metais, o Vilniuje išvydome tik dabar, minint Lietuvos ir Lenkijos Nepriklausomybės atgavimo šimtmetį. Šis spektaklis užbaigė šių metų teatro festivalį „Sirenos“, o dėl Lietuvos nacionalinio dramos teatro rekonstrukcijos buvo rodomas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
„Vėlinių“ istorija teatro scenoje ypatinga. Kai 1967 metais jas pastatė tuometinis Varšuvos teatro direktorius Kazimierzas Dejmekas, premjera buvo vienareikšmiškai suvokta kaip protestas prieš sovietų dominavimą. Šalyje kilo bruzdėjimas, politinė krizė, o spektaklis po poros mėnesių neberodomas. Paskui pusę amžiaus niekas nedrįso galynėtis su legenda. Tik švęsdamas 250 metų jubiliejų Varšuvos teatras pasikliovė Eimuntu Nekrošiumi ir sukūrė visai kitokias „Vėlines“ – vaizdingas, mąslias, savitas. Teigiama, kad „Vėlinėse“ Nekrošius nutraukia lenkišką Mickevičiaus šedevro perskaitymo tradiciją, ieško paslėptų jo užrašytų žodžių prasmių. Senesniojo varianto išvysti neteko, bet iš recenzijų aišku, kad lyginti abiejų pastatymų tiesiog neverta, nes jie visiškai skirtingi ir nesulyginami.
Tik švenčiant 250 metų jubiliejų Varšuvos teatras pasikliovė Eimuntu Nekrošiumi ir sukūrė visai kitokias „Vėlines“ – vaizdingas, mąslias, savitas.
Mėnesinis lenkų žurnalas „Teatr“ pripažino „Vėlines“ geriausiu 2015–2016 metų Lenkijos teatro sezono spektakliu. Įtakingiausio Lenkijos teatro žurnalo vyriausiasis redaktorius Jacekas Kopcińskis taip pat pranešė, kad lietuvių režisieriaus sukurtam spektakliui skiriamas Konrado Swinarskio apdovanojimas. Eimuntas Nekrošius yra vienas iš nedaugelio gavusių šį apdovanojimą daugiau nei kartą. Kritiškąją opiniją atsvėrė teigiami kritikų atsiliepimai, kuriuose buvo žavimasi lietuvių režisieriaus genijumi, gebėjimu „išlukštenti“ chrestomatinį kūrinį tik jam būdingomis priemonėmis ir pateikti netikėtų reikšmių puokštę. Teigiama, kad Poetinė Adomo Mickevičiaus drama, interpretuojama Eimunto Nekrošiaus, išsiskiria dvasingumu, apeigų galia, atsakomybės visuomenei, nacionaliniais ir egzistenciniais, bei asmenybės tragedijos aspektais. Nekrošiaus „Vėlinės“ – tai spektaklis apie tai, su kuo susiduria filosofija, menas, kultūra ir religija jau tūkstančius metų. Apie Dievo paieškas ir bėgantį laiką. Ašimi tampa gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas, jų pasaulių susijungimas kiekvienoje akimirkoje, netgi tada, kai tai tampa grotesku ir pažeidžia tvarką, kai to mažiausiai tikimės. Iš tikro, Eimuntas Nekrošius pasirinko išryškinti egzistencinę problematiką, o socialinę paliko užribyje. Pasak pagrindinį Gustavo-Konrado vaidmenį spektaklyje sukūrusio Gžegožo Maleckio (Grzegorz Malecki), režisierius neskyrė ypatingo dėmesio nacionalinio išsivadavimo ir patriotizmo temoms, tai – ne šio spektaklio esmė. E. Nekrošius ieškojo „Vėlinėse“ kažko daugiau, kažko gilesnio. Iš tiesų, socialinių temų čia nelabai buvo. Viskas veikiau nėrė į egzistencinę plotmę ir ten murkdėsi ir beveik paskendo. Bet tai nėra nei blogai, nei gerai. Tiesiog racionalus kūrėjo pasirinkimas ir jo vizijos išpildymas.
Eimuntas Nekrošius pasirinko išryškinti egzistencinę problematiką, o socialinę paliko užribyje.
Žiūrėti spektaklį kalba, kurios visai nesupranti, ir vis skaityti titrus, buvo gana keista. Vis tik pradedi rinktis, į ką žiūrėti – į aktorius, ar į parašytus žodžius, kurie irgi bylojo mažiau nei buvo žodžiais ištarta. Žodis ir mintis man nesusiliejo į vienalytį kūną. Gal ir paveikumas pasirodė menkesnis, nes tikrai stipriais ir raiškiais aktorių balsais sklido beprasmiai garsai, kurie nemokančiam lenkiškai žmogui nieko nereiškė. Paklausiau LRT mediatekoje „Vėlinių“ įrašo, kur profesionalūs lietuvių aktoriai/diktoriai 1993 metais skaitė dalį šio Mickevičiaus kūrinio – iškart šiurpuliukai bėgiojo, o spektaklio metu to visai nejutau.
Lenkų kalba graži, ji skambėjo, bet žodžius girdėjo ausys, o ne širdis. O juk romantinis Mickevičiaus pagrindinis principas buvo „Žvelk širdimi tik į širdį“.
Aktorių vaidyba profesionali. Jiems priekaištų joks diletantas neturėtų teisės išsakyti, tad komentuoti nesiruošiu plačiau. Tai buvo išraiška „aukštos kultūros“, į kurią žiūrėjau pagarbiai, bet nuolat žiovaudama. O ir lenkų aktorių veidai man nepažįstami. Tiesiog negalėjau atsikratyti jausmo, kad visa tai – svetimybės. Žinoma, mane dažnai nepažįstami dalykai traukia, bet šį kartą tai tiesiog nebuvo kažkas, ką norėčiau pažinti ir iš to begalinio noro virpėčiau.
Šis spektaklis buvo ėjimas lynu tarp pilkumo ir sidabro spindesio.
Scenos grindys man priminė olandišką skylėtą sūrį. Labai įdomus sumanymas – tokia pilka danga su nemažomis įdubomis, tartum išmuštomis meteoritų skylėmis žemėje. Tos ertmės tartum kapavietės, nors turėjo futuristinį prieskonį, kuris atrodė keistai, vis tik paliko teigiamą įspūdį ir žavėjo. Kartais apšviestos pilkai, kai ryškiai – nutvieskia visą sceną tartum sidabru. Man šis spektaklis buvo ėjimas lynu tarp pilkumo ir sidabro spindesio. O kartais prožektoriai apšviesdavo sceną ryškia šilta šviesa – tada tikrai danga atrodė lyg milžiniškas sūris iš Olandijos, o veikėjai, įkritę į oro plyšius jame. Net šmaikštoka. Nors duobėta danga atskleidė kūrinio ašį – tai vieta, kur būti nepatogu. Veikėjai – vėlės – bėgioja tarp nelygaus paviršiaus vis suklupdami ir įkrisdami duobėn. Labai taiklus man pasirodė lenkų meno kritiko Przemysław Skrzydelski pastebėjimas, kad veikėjai neieško kito kelio, nebando iš to nepatogaus būvio ištrūkti, jie priima šiuos spąstus, kaip savaime suprantamus. Pagalvojau, kad gal mes irgi gyvenime dažnai elgiamės būtent šitaip? Tai graži metafora.
Pradžioje spektaklio – didelės ir sidabrinės aguonų galvos. Tokios, kurias gali naudoti kaip barškutį, kai sudžiūsta. O spektaklio gale buvo išneštos vėl, jau su atsiradusiais raudonais lapeliais – rodos, praėjusiam laikui ar nueitam keliui paminėti. O gal ir prisikėlimui, gyvybės atsiradimui, naujam ciklui. Mitologijoje aguonos dažnai simbolizuoja kontrastą tarp gyvenimo ir mirties, rojaus ir pragaro, gėrio ir blogio – būtent kontrastas tarp žiedų grožio ir sėklų, kurios gali nužudyti arba sukelti užmarštį lėmė tokį aguonų dvilypumą. Aguonos – taip pat karo lauke žuvusių kareivių atminimo simbolis. Sėklos žemėje gali išgulėti daug metų ir sudygti tada, kai joms bus tinkamos sąlygos. Pasakojama, kad taip ir nutiko Flandrijos mūšio laukuose per I-ąjį pasaulinį karą. Kareiviai nespėjo baigti kasti apkasų, kai laukuose pražydo šimtai aguonų. Nuo to laiko aguonos tapo karo ir atminimo simboliu. Tokios aguonų interpretacijos atrodo itin tinkančios „Vėlinėms“, bet nežinia, ar tokia būtent ir buvo režisieriaus idėja. (Menas tuo ir žavus, kad nėra vien tik „autorius norėjo apsakyti, kad…“ rinkinys – svarbu ir tai, ką pats pamatai ar randi.)
Mitologijoje aguonos dažnai simbolizuoja kontrastą tarp gyvenimo ir mirties, rojaus ir pragaro, gėrio ir blogio.
Scenografija spalviškai buvo tikrai pilka, bet ji buvo netikėta, pilna simbolikos ir itin estetiškai patraukli – nepaliko pilkumo įspūdžio. Spektaklio esmė yra stiprus ryšys tarp to, kas visuotina, universalu, ir kas lokalu. Iš tikrųjų tai labai lietuviškos, labai vilnietiškos „Vėlinės“. Pirmiausia dėl to, kad visas spektaklis vyksta Zbigniewo Pronaszkos sukurto paminklo Adomui Mickevičiui šešėlyje. Tas paminklas, kuris stovėjo Vilniuje, iškilmingai atidengtas 1924 m., tačiau nepamėgtas miesto valdžios ir gyventojų, scenos gilumoje iškirstu pavidalu skatina visą laiką prisiminti dramos kilmę. Šis sumanymas buvo labai efektingas ir simboliškas.
Neskaičiusiam „Vėlinių“ žmogui ar nelabai prisimenančiam, apie ką šis kūrinys – o tokių irgi į spektaklius eina, juk gaunam bilietų dovanų ar šiaip kas pakviečia į pasimatymą – susigaudyti, kas čia vyksta, bus sunku. Vis klausiau savęs, kas šie žmonės, o pala, kas štai šitie. Tartum pagaudavau siūlą, bet greit jis vėl susivyniodavo ir nebesuprasdavau siužetinės gijos. Jau pirmo veiksmo pabaigoje nebeskaitai titrų, tik žiūri į aktorius, klausai lenkų kalbos tartum garso takelio ir pasiduodi ramybei ir monotonijai. Iš tikro net pradėjau grimzti į sapną – tokia ramybė apima pirmo veiksmo gale. Atrodo, kad aš esu čia, o spektaklis – ten. Dvi atskiros ir skirtingos plotmės, kurios nesusijungia. O juk visas spektaklis apie dviejų pasaulių susijungimą.
Teatro kritikė Julija Šatkauskaitė rašo, kad tai turtingas įvaizdžių spektaklis – tarsi mitinės trigonometrijos lygtis, pilna nežinomųjų ir pamirštų simbolių, kurie užkabina sąmonės klausą, meta į jausmų šulinį archetipo sprogmenį ir toli palieka uždususį protą, besivejantį rebusą po rebuso, asociaciją po asociacijos. Tikrai jaučiausi tartum sprendus trigonometrinę lygtį. O matematika man niekada nesisekė. Bet valstybinį egzaminą išlaikiau.
Vis tik keturios valandos yra ilgas laiko tarpas. Tiek pirmo, tiek antro veiksmo pirmą valandą man buvo gera ir įdomu – tiesiog žiūrėti, pastebėti ir gaudyti detales, skaityti titrus ir atsipalaiduoti. Tiesiog eiti į teatrą – jau savaime šventė. O tada nusibodo ir pasijutau pavargus. Pradėjau laukti pabaigos, svajoti apie karštą šokoladą ir pašalinius dalykus, nesusijusius su „Vėlinėm“. Man šis spektaklis prailgo ir pasirodė nuobodokas. Nebūtinai jis toks yra, vertinant objektyviai, bet man jis neprakalbo. Atrodė šaltas, statiškas ir daug labiau mėgavausi skaitydama pačią XIX amžiaus poemą nei žiūrėdama šį spektaklį. Nors tai buvo geras pastatymas – Eimunto Nekrošiaus plunksna profesionaliai ir subtiliai bandė perduoti Mickevičiaus mintis – ir galbūt jam pavyko. Gal net pavyko puikiai ir tai rodo šūsnis teigiamų recenzijų bei apdovanojimai. Bet man tai buvo neįkandamas patiekalas, kurio skonio taip ir nepajutau iki galo. Nepasisotinau. Juk romantizme tiek jausmų, tiek emocijų, maišto dvasios – o čia to pritrūko. Man tai buvo svetima kalba. Ne lenkų, bet ta, kuria kalbėjo pats spektaklis, kartu su režisieriumi ir visa savo komanda.
Režisierius – Eimuntas Nekrošius
Scenografas – Marius Nekrošius
Kostiumų dailininkė – Nadežda Gultiajeva
Kompozitorius – Paweł Szymański
Šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas
Garso režisieriai – Rafał Barański, Mariusz Maszewski
Adomo Mickevičiaus poemą „Vėlinės“ vertė Justinas Marcinkevičius, spektaklio tekstą parengė Rolandas Rastauskas
Vaidina: Wiktoria Gorodeckaja, Anna Grycewicz, Marcin Przybylski, Paweł Paprocki, Magdalena Warzecha, Joanna Gryga, Grzegorz Małecki, Bartłomiej Bobrowski, Katarzyna Dorosińska, Karol Dziuba, Paulina Korthals, Kacper Matula, Kamil Mrożek, Piotr Piksa, Katarzyna Pośpiech, Paulina Szostak, Adrian Zaremba, Piotr Grabowski, Szymon Nowak, Piotr Piksa, Karol Dziuba, Grzegorz Kwiecień, Kamil Mrożek, Marcin Przybylski, Robert Jarociński, Mateusz Rusin, Arkadiusz Janiczek, Kinga Ilgner
Spektaklio rodymas organizuojamas kartu su Adomo Mickevičiaus institutu, Varšuvos nacionaliniu teatru, Orlen Lietuva ir Lenkijos institutu Vilniuje.
Spektaklio rodymas surengtas kartu su Adomo Mickevičiaus institutu kaip tarptautinės programos „Polska 100“, skirtos paminėti Lenkijos Nepriklausomybės atgavimo šimtmetį, dalis. Programą finansuoja Lenkijos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija kaip vieną iš tęstinės programos „NIEPODLEGŁA 2017–2021“ projektų.
Dominyka Navickaitė
