„Nors per gyvenimą nepastačiau nė vieno namo, tačiau sukūriau 36 filmų dekoracijas, kurios ir šiandien tebegyvena kino juostose“ – sako ilgametis Lietuvos kino studijos dailininkas Algirdas Ničius (g. 1929). Baigęs architektūros studijas 1956 metais jis pradėjo dirbti kine ir iki pat 1991 metų beveik kasmet pasirodydavo filmas, su A. Ničiaus sukurtomis dekoracijomis.
Tarp jo darbų tokios Lietuvos kino klasika tapusios juostos kaip Vytauto Žalakevičiaus „Adomas nori būti žmogumi“, „Niekas nenorėjo mirti“, Arūno Žebriūno „Paskutinė atostogų diena“, „Gražuolė“, „Riešutų duona“, Marijono Giedrio „Vyrų vasara“, „Herkus Mantas“, Raimondo Vabalo „Skrydis per Atlantą“, Algimanto Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“ bei daugelis kitų.
Sovietmečiu už savo darbus dailininkas sulaukė gausybės apdovanojimų. 2015 metais jis pagerbtas „Auksinės gervės“ apdovanojimu, skirtu už viso gyvenimo kūrybą.
Kino dailininką Algirdą Ničių kalbina Gediminas Kajėnas.
Papasakokite apie savo vaikystę Panevėžyje, ką prisimenate iš anų dienų?
O, seniai tai buvo – man juk jau beveik devyniasdešimt… Kai buvau dešimties, mirė tėvas, tada prasidėjo vargo dienos. Mama dirbo teismo sekretore, tačiau jos alga buvo menka – mums dviems vos pakakdavo sudurti galą su galu. Ačiū Dievui, bent už nuomą mokėti nereikėjo, mat gyvenome senelio dovanotame dviejų kambarių bute. Kiek vėliau pradėjau patarnauti šv. Trejybės bažnyčioje ir už tai gaudavau atlyginimą. Pamenu, kad turėjau net laikyti egzaminą: gerai išmokti visus mišių atliepus lotynų kalba bei teisingai atkartoti patarnautojo veiksmus.
Prasidėjus sovietmečiui, mokytoja pasakė: jei nori baigti gimnaziją – išeik iš bažnyčios. Taip aš baigiau patarnautojo „karjerą“, tačiau vis tiek likau bažnyčioje: pradėjau giedoti chore. Juk patarnautojas yra iš toli matomas, na, o choristas gali likti ir nepastebėtas, nes gieda viršuje prie vargonų. Taip ir giedojau, kol baigęs berniukų gimnaziją išvykau mokytis į Vilnių.
Kaip nutiko, kad pasirinkote studijuoti architektūrą?
Nors mano tėvas buvo karininkas, tačiau mėgo piešti. Pamenu, ir mane šio to yra pamokęs. Tad piešimas – iš tėvo paveldėtas pomėgis. Na, o baigus gimnaziją teko apsispręsti, ką toliau daryti. Architektūra pasirodė labai įdomi specialybė, nes buvo susijusi ir su pastatų piešimu, ir su statybomis – praktiška veikla.
Pirmuosius metus Vilniuje gyvenau bendrabutyje, o paskui mamą pervedė dirbti į sostinę ir ji, sukeitusi butus su rusu kariškiu, atsikraustė gyventi į Vilniaus senamiestį visai netoli Filharmonijos. Tai ir aš apsigyvenau kartu su ja. Nors butas buvo be jokių patogumų, tačiau netoli Dailės instituto, kur šešerius metus, nuo ryto iki vakaro, mokiausi piešimo, braižybos, matematikos ir daugelio kitų dalykų.
Architektūra ne tiek kūrybinė, kiek techninė specialybė – teko išmokti ne tik tiksliai braižyti, bet ir begalės statybos niuansų, sužinoti ir kaip projektuoti, ir kaip tai įgyvendinti realybėje. Vėliau tai labai pravertė kine, nes aš galėjau ne tik sugalvoti idėją, bet ir žinojau, kaip ją įgyvendinti.
Ką atsimenate iš pokario Vilniaus?
Praktikų metu eidavome į gatves paišyti iš natūros arba vaikščiodavome po griuvėsius, aiškindamiesi, kaip ir iš ko buvo pastatyti karo sugriauti senamiesčio namai. Buvo labai įdomu. Ne kartą dalyvavome ir statybose, kurios tuo metu itin sparčiai vyko: taip galėjome praktiškai patirti savo profesiją, daug ką sužinoti.
Nors gyvenimas ir buvo varganas, studentai, aišku, prisigalvodavome ir išdaigų, ir linksmybių: eidavome į šokius, kartais pabaliavodavome. Kurse buvome devyniese – viena mergina ir aštuoni bernai. Geri buvo laikai.
Baigiamasis mano darbas buvo poilsio namų Palangoje projektas. Žinoma, jis taip ir liko makete. Nors per gyvenimą nepastačiau nė vieno namo, tačiau sukūriau 36 filmų dekoracijas, kurios ir šiandien tebegyvena kino juostose.
Ar po studijų baigimo iškart patekote į kino aikštelę?
Ne, metus dirbau architektu Kultūros ministerijoje kapitalinės statybos skyriuje: projektuodavau kultūros įstaigų tvarkymo darbus. Tai buvo labai neįdomu. Daugelis mano kolegų pasirinko darbą, susijusį su miesto projektavimu, tačiau labai greitai pamatė, kad jokie realūs projektavimo darbai Lietuvoje nevyksta: projektai atkeliaudavo iš Maskvos, o Lietuvoje juos tik perbraižydavo, pritaikydami vietiniam kraštovaizdžiui.
Po metų gavęs pasiūlymą dirbti Kino studijoje, iškarto parašiau pareiškimą ir išėjau. Tuometinis kultūros ministras Banaitis nenorėjo manęs išleisti, žadėjo padaryti viršininku, bet aš troškau bent šiokios tokios kūrybos.
Ar kine tai ir atradote?
Taip. Dvejus metus pas dailininką Bulaką dirbau asistentu: jis nupaišydavo dekoraciją, o man reikėdavoo nubraižyti brėžinius ir jas padaryti. Aišku, čia irgi nebuvo daug kūrybos, labiau pameistrio darbas, bet per tuos metus pamačiau, kas yra kinas, supratau kino dailininko darbo principą.
Ir koks gi tai principas?
Tikrovėje įgyvendinti scenarijų, sukurti erdvę taip, kad žiūrovas net nepastebėtų, jog tai tik filmui sukurtos dekoracijos, kurių neliks, kai tik juosta bus nufilmuota. Kino dailininko gyvenimas visiškai nenuobodus: kiekvienas naujas filmas – tai naujas gyvenimas su kitu scenarijum, kitu režisieriumi, kitu operatoriumi, kitais aktoriais ir kitomis dekoracijomis.
Ar yra filmas, kurio kūrimas Jums labiausiai įsiminė?
Pats pirmas – „Adomas nori būti žmogumi“. Šį filmą jau kūriau savarankiškai. Nuo „Adomo“ viskas užsisuko: kasmet po filmą, kartais net ir du padarydavom. Ir taip iki 1991 metų. Trisdešimt su viršum metų dirbau beveik be atostogų: būdavo, kol skaitau naujo filmo scenarijų, trumpam pailsiu ir vėl viskas nuo pradžių. Bet tada turėjome energijos ir idėjų… Dabar jau ne visus savo filmų pavadinimus atsimenu…
Kuo kino aikštelėje pasitarnavo architektūros studijos?
Matai, anksčiau kino dailininku dažnai būdavo tiesiog dailininkai – tapytojai, grafikai. Perskaitę scenarijų jie galėdavo nupaišyti viziją, kaip turi atrodyti scenografija. O aš galėjau ne tik nupaišyti eskizą, tačiau ir nubraižyti dekoracijų brėžinius bei vadovauti jų pagaminimui. Buvau vienas trijuose asmenyse. Architektūros studijos man davė konkretumo. Architektas, ne taip kaip dailininkas, mąsto ne abstrakčiai, o konkrečiai, detalėmis, mato erdvės visumą. Gal todėl praėjus vos keliems metams buvau paskirtas vyriausiu kino studijos dailininku. Iš šių pareigų 1991 metais išėjau tiesiai į pensiją. Ir niekada nesigailėjau, prasidėjęs su kinu. Man tai buvo tinkamiausia erdvė kūrybai ir darbui.
Ar daug uždirbdavote?
Nemažai, juk kas mėnesį gaudavau atlyginimą, o pabaigus kurti filmą režisierius, operatorius ir kino dailininkas gaudavo dar ir po honorarą. Tiesa, iš mūsų trijų, kino dailininko honoraras buvo mažiausias – apie porą tūkstančių rublių. Bet vis tiek gyvenau neblogai.
Kino dailininko darbas visuomet prasidėdavo nuo scenarijaus skaitymo?
Žinoma. Skaitai ir galvoji, kaip viena ar kita scena turėtų atrodyti. Galvoji dekoracijas arba svarstai, kur natūroje rasti tinkamiausią erdvę. Scenarijaus žodžius kino dailininkas turi paversti kino tikrove. Galima pasakyti dar paprasčiau – žodžius paversti daiktu. Pavyzdžiui, jei scena vyksta bute, svarbu žinoti, kas tame bute gyvena, kokia veikėjo profesija ar pomėgiai. Jei butas menininko, tai jis atrodys vienaip, jei gydytojo ar inžinieriaus – visiškai kitaip.
Ar kino dailininkas gali turėti savo stilių?
Ne, juk jo stilių diktuoja scenarijus. Turi padaryti taip, kaip ten parašyta, kad kuo tiksliau atsispindėtų filme vaizduojamas laikas, aplinka, personažas. Filme kino dailininko išvis neturi būti matomas. Manęs dažnai klausdavo: o ką tu darei šitame filme? Žiūrovai tiesiog nepastebi dekoracijų, jiems viskas atrodo tartum savaime egzistuotų. Bet juk viskas, kas filmuota uždaroje patalpoje, buvo sukurta kino studijoje, su specialiai tam filmui padarytomis dekoracijomis.
O kaip su tinkamos aplinkos natūroje paieškomis?
Tai didelis darbas, kuriam reikėdavo daug laiko. Perskaitęs scenarijų, pagalvodavau apie galimas vietas, tada direktoriaus prašydavau automobilio ir važiuodavau tų vietų ieškoti. Paprastai kartu važiuodavo ir operatorius – juk jam irgi gerai pamatyti erdvę, kurioje jis filmuos. Kartais vietas atrinkdavau vienas, o jau paskui jų apžiūrėti važiuodavome kartu su operatoriumi ir režisierium. Taip visą Lietuvą skersai išilgai esu išvažinėjęs. Ir man pavykdavo visai neblogai atrinkti tas vietas. Ir ne tik Lietuvoje, juk kūrėm filmus ir Vidurinėje Azijoje, ir Kryme, Kaukaze, Murmanske.
Ar savo vizijas galėdavote įgyvendinti savarankiškai, ar, vis dėlto, visuomet reikdavo tartis su režisieriumi?
Tai priklausė nuo režisieriaus. Žalakevičius visuomet norėjo, kad jo žodis būtų paskutinis, tad čia jau reikėdavo jam paklusti ir daryti taip, kaip mato jis. Bet tai normalu, juk filmas – režisieriaus. Bet Žalakevičius buvo išimtis, kiti į dekoracijų kūrimą nesikišdavo, leisdavo dirbti savarankiškai. Ir aš dažniausiai pataikydavau padaryti tinkamai, man šis darbas sekėsi. Prieš kiekvieną filmą būdavo komisija, kuri įvertindavo dekoracijas bei pasirinktas vietas natūroje – nepamenu, kad kada būtų liepę dekoracijas perdaryti.
Jūsų darbas kine apima praktiškai visą sovietmetį – nuo pirmojo Lietuvos kino studijos savarankiškai sukurto filmo „Žydrasis horizontas“, iki Nepriklausomybės atkūrimo, kai sugriuvo ir visa prieš tai gyvavusi kino industrija.
Taip, mano kino laikas yra sovietinis. Tačiau tada mes gerai dirbome. Buvo geri scenarijai, geri režisieriai, geri operatoriai, geri aktoriai, geri filmų direktoriai. Dabar to meto filmai vadinami Lietuvos kino aukso fondu. Nors kai kam tai – sovietinis kinas. Bet aš galvoju, kad visai neblogai buvo kuriamas kinas, ypatingai tokių režisierių kaip Žalakevičius, Žebriūnas, Araminas, Vabalas ar Giedrys.
Kiekvienam filmui piešdavote eskizus, įdomu, koks yra jų likimas?
Kas uždarius kino studiją nebuvo išmesta ir sunaikinta, tą dar galima pamatyti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Nepriklausomybės pradžioje niekas nesirūpino kino paveldu, matyt, nurašė kaip sovietinį, ir paliko sugriūti. Gaila, juk tiek daug buvo padaryta… Aš pats sau jokių piešinių nedariau, visas mano gyvenimas buvo kinas: baigus kurti filmą, visus savo eskizus atiduodavau studijos archyvui.
Ar dabar dar kartais pasižiūrite filmus, kuriems kūrėte dekoracijas?
Kad niekas jų nerodo. Jau nebeprisimenu, kada ekrane mačiau savo darbą…
