„Literatūra ir menas“, Nr. 3669, 2018 11 29

Apie pirmąją aktorės ir rašytojos Daivos Čepauskaitės knygą vaikams žino net ir jų neturintys – už eilėraščių rinkinį „Baisiai gražūs eilėraščiai“ autorė apdovanota Jotvingių premija, kuri pirmą kartą skirta už kūrinį mažiesiems skaitytojams. Su D. Čepauskaite kalbamės apie tai, ką reiškia kurti vaikams, baimes, nevaikiškus eilėraščius ir kad knygos herojumi gali tapti net stuobrys.

Daivą Čepauskaitę kalbina Daiva Juonytė.

Esate aktorė, pjesių kūrėja, rašytoja. Visai neseniai tapote ir vaikų poete. Kas nutiko, kad, praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo paskutinio eilėraščių rinkinio, išleidote knygą vaikams?

Kaip ir nieko nenutiko. Eilėraščius vaikams rašau seniai, jų kūryba man nesiskiria nuo rašymo suaugusiems. Daugybė eilėraščių vaikams klaidžiojo po įvairias scenas, tapo dainomis, tik knygos nebuvo. Vis pritrūkdavo laiko ir ryžto sudėlioti kūrinius į rinkinį. Padrikų tekstų chaosas vis augo kaip neplautų lėkščių krūva, badė akis, graužė sąžinės dantukais, kol vieną dieną ėmiau eilėraščių indelius šveisti, blizginti, džiovinti ir krauti į lentynas.

„Baisiai gražūs eilėraščiai“ iškart sulaukė dėmesio: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rinkinį įtraukė į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, buvote apdovanota Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą ir „Poezijos pavasario“ premija už poeziją vaikams, o neseniai įvertinta ir Jotvingių premija. Ką jums reiškia apdovanojimai ir įvertinimai?

Apdovanojimus teikia žmonės, todėl tai reiškia, kad tam tikrai žmonių grupei mano darbas pasirodė įdomus, vertas dėmesio, kažkas mane suprato, išgirdo, kažkas turi panašų skonį. Ir dėl to labai džiaugiuosi. Kiekvienam žmogui būtini supratimas ir palaikymas. Tačiau kažkam mano kūryba gali visai nepatikti, ir tai taip pat bus tik tam tikros grupės nuomonė. Abu nuomonių poliai – ir apdovanojimai, ir kritika – būtini normaliai, sveikai kūrybinei apytakai palaikyti.

„Baisiai gražūs eilėraščiai“ – gana sarkastiškas ir galbūt net saviironiškas pavadinimas. Kas jį padiktavo?

Paprastai sugalvoti pavadinimą (knygos, pjesės, eilėraščio) – kone sunkiausia užduotis, nes ne dažnai pavyksta surasti tikslų, įsimintiną, raktinį žodį. Šios knygos pavadinimą padiktavo turinys: buvau sumaniusi „baisųjį“ skyrių, todėl likusius, kaip atsvarą baisumui, pavadinau „gražiais“. Sumetus viską į krūvą, išėjo oksimoronas. Jis nėra savitikslis, bet logiškai pagrįstas žodžių žaismas.

Kaip gimsta jūsų eilėraštis?

Nežinau. Net nenoriu žinoti. Noriu, kad kaskart man pačiai tai būtų paslaptis. Tik tada galiu nustebti ir galbūt nustebinti kitus.

„Baisiame, bet trumpame“ antrame knygos skyrelyje tūno baugūs eilėraščiai apie audrą, tamsą, seną spintą, vorą. Ko bijodavote vaikystėje ir kas daugiausiai kelia nerimo šiandien?

„Baisiai gražių eilėraščių“ baimės ir mane aplankydavo vaikystėje. Manau, ne tik mane. Daugelis vaikų bijo tamsos arba to, kas slepiasi po lova. Tai iracionalios baimės, apimančios net tada, kai protu suvoki, kad bijoti nėra ko. Tokios baimės man įdomiausios, nes labiausiai žadina vaizduotę. Su jomis neįmanoma kovoti jokiais loginiais argumentais: dieną šimtą kartų patikrindavau, kad po lova nieko nėra, o naktį baimė vis tiek grįždavo. Todėl pagalvojau, jog galbūt vienintelis kovos būdas – išvilkti baimes į dienos šviesą, t. y. jas aprašyti, leisti vaizduotei nupiešti grėsmę pačiomis tirščiausiomis spalvomis, sąmoningai ją padidinti ir taip valdyti. Garsiai įvardydamas gali priešą nukenksminti, iš jo pasijuokti. Kas šiandien kelia nerimą? Tamsa, tik jau ne ta, kuri apgaubia naktį, o tūnanti žmonių galvose. Šis monstras seniai išsikraustė iš palovio ir įgavo naujų pavidalų – neapykantos, karų, melo, cinizmo, abejingumo, kvailumo.

Eilėraščio „Audra“ paskutinis posmelis skamba baisiai nevaikiškai: „Visas sodas pasišiaušė, / ant šakos išpurtus kriaušė / stengėsi numesti svorį, / neįstengus – pasikorė.“ Nebijojote likti nesuprasta, sukelti pasipiktinimą?

Ne tik rizikavau, bet ir gerokai papiktinau, nes kai kam poezija – idiliški saulėlydžiai ir rasoti žiedlapiai. Man poezija visada yra rizika: rizikuoji įdrėksti, užkliudyti, paliesti gyvą nervą. Jeigu eilėraštis drung­nas, atsargus, sterilius, sušukuotas, mandagus – jis neturi poveikio. Poezija turi trikdyti, purtyti, versti susimąstyti. Suprantu, su vaikais reikia elgtis atsakingiau nei su suaugusiaisiais. Bet nemanau, kad vaikas – infantili būtybė, patirianti vien džiaugsmingą palaimą. Vaikų emocijų spektras susideda ne vien iš šviesių spalvų, todėl bandau rezonuoti įvairias emocijas, ne tik cukraus pudra nubalintą džiugesį.

Mano manymu, poezijos kalbą reikia išmokti skaityti, nes tai nėra ta pati kalba, kuria kalbame kasdien, tai nėra vaizdai, kurie turi būti suprantami tiesiogiai. Poezija – vaizduotės pasaulis, jame prasmės užkoduotos metaforomis, žodžių sąskambiais. Hiperbolizavimas, spalvų sutirštinimas yra įprasta meninė priemonė įtaigai pasiekti, todėl nereikia eilėraščio suprasti pažodžiui. Baisieji mano eilėraščiai priklauso „siaubo“ žanrui. Jei žiūrime siaubo filmą, nesipiktiname, kad jis baisus, nes buvo kuriamas gąsdinti. Ir aš žaidžiu pagal žanro taisykles: baisieji eilėraščiai įkvėpti šiurpių dvasios, o kartais ją parodijuoja. „Pažinti baimę reikia drąsos, nes jei tu sugebi įvardyti savo siaubus, vadinasi, gali išeiti iš užburto rato ir apšviesti pačią tamsiausią kertę“, – sako lietuvių liaudies siaubo pasakų rinktinę išleidusi dr. Rita Repšienė.

Dar pridursiu, kad poezijos knyga nėra pedagogikos vadovėlis ar etikos žinynas. Knygos herojai gali elgtis netinkamai ir tai nereiškia, jog reikia sekti jų pavyzdžiu. Eilėraščio herojus gali būti ir neišauklėtas, nekultūringas stuobrys – su vaikais tikrai galima ir net reikia apie tai kalbėtis. Jeigu norite su savo vaiku kalbėtis tik apie švelnius ir saugius dalykus, nepirkite šios knygos, skaitykite kitas knygas apie zuikį, kuriam iš juoko plyšo lūpa. Arba praleiskite antrą skyrių. Visada gerai, kai yra iš ko rinktis.

Dažnai įsivaizduojama, kad rašyti vaikams leng­viau nei suaugusiems. Ar lengva rašyti jauniesiems skaitytojams, kuriuos daugelis laiko ekranuose lindinčiais, dėmesio alkstančiais agresyvios visuomenės atspindžiais?

Rašyti vaikams tikrai nėra lengviau, tai reikalauja dar didesnės atsakomybės. O šiandienos vaikai atspindi mus, tėvus. Nors, ko gero, jie nėra kažkieno atspindžiai, tiesiog žmonės, gyvenantys pagal šio laiko taisykles, sąlygas ir iššūkius. Šiandien jie turi ekranus, todėl juose ir lindi. Mes ekranų neturėjome, todėl lindėjome krūmuose, kur žaisdavome namus, karą. Jeigu būtume turėję ekranus, būtume susitikinėję ne krūmuose, o ekranuose, todėl nesąžininga šiandienos vaikus dėl to kaltinti. Iš tiesų nesvarstau, ar leng­va, ar sunku jiems rašyti: stengiuosi suprasti vaikus ir su jais kalbėtis man artima literatūros kalba.

Knygos nugarėlėje puikuojasi jaukus užrašas: „Galima nugyventi gyvenimą ir visai be poezijos. Bet galima atsiversti knygą ir pajusti, kaip kutena ropojanti auksinė skruzdėlė, darosi žvarbu nuo šalia pritūpusio mėlyno rūko ar į rankovę įlindusio vėjo.“ Ką praranda poezijos nepažinusieji?

Net nežinau, ką praranda… Galbūt nuskurdina savo vaizduotę, o be jos neįmanomi didžiausi pasaulio atradimai, net pats tiksliausias mokslas be vaizduotės nepajudėtų nė žingsnio. Be vaizduotės bet koks darbas – tik konvejerio mechanika. Manau, poezija suteikia galimybę pažinti pasaulį taip pat, kaip mik­roskopas ar teleskopas. Tik ji naudoja kitus įrankius ir atveria kitus sluoksnius.

Kas jums yra poezija?

Poezija man yra būdas suprasti pasaulį ir žmones, taip pat ir save. Tai būdas gilintis į pasaulio mįsles, jo sandarą ir net žmogaus sielą. Eilėraštis – tai bandymas išreikšti šiuos atradimus žodžiu, nuolatinis stebėjimas ir stebėjimasis.

Kiek ir kuo eilėraščiai svarbūs vaikams?

Eilėraštis atrakina vaizduotę, plečia jos ribas ir taip turtina vaiko pasaulį. Juk eilėraštyje gali gyventi būtybės, kurių nesutiksime niekur kitur, eilėraštis gali atliepti slapčiausias vidines būsenas, kurių niekaip kitaip neįmanoma išreikšti. Eilėraštis, kaip ir pasaulis, gali ir paguosti, ir išgąsdinti, nes tai pasaulio dalis, kurioje karaliauja kalba. Eilėraštis moko vaiką kalbos, leidžia pajusti jos žaismą ir magiją.

Turbūt paradoksalu, bet šiandien naudodami išmaniąsias technologijas daugelis skaito daugiau nei prieš keletą dešimtmečių, nors apie skaitomų tekstų prasmę ir meninę vertę kalbama retai. Kaip vertinate technologijų įtaką literatūrai ir skaitymo kultūrai?

Literatūra gimsta rašytojų galvose, taigi nežinau, ar šį procesą technologijos kaip nors veikia. Jos pagreitina literatūros sklaidą, bet vargu ar turi įtakos jos turiniui. Šiandien skaitantys žmonės turi daugiau pasirinkimo, pavyzdžiui, skaityti popierinę ar elekt­roninę knygą. Nemanau, kad dėl to reikėtų pykti. O kalbant apie meninę vertę – popieriuje ne mažiau šlamšto nei ekranuose.

Kokios literatūros pasigendate šiandien?

Nieko nepasigendu. Šiandien literatūros yra tiek daug ir tokios įvairios, kad tik spėk skaityti.

Kas yra didžiausias jūsų kritikas?

Aš pati.

Ką skaitote laisvalaikiu?

Stengiuosi perskaityti grožinės literatūros naujienas – ir lietuvių autorių tekstus, ir vertimus. Visko po truputį, kad neprarasčiau orientacijos literatūros lauke.

Pabaigoje labai asmeniškas klausimas: kada esate laiminga?

Kai būnu su savo dukra, kai aplankau tėvus, kai glostau šunį, kai nereikia anksti keltis, kai nereikia gaminti valgyti, kai žydi alyvos, kai ateina vasara, kai keliauju, kai skaitau, kai rašau, kai sodinu gėles, kai bendrauju su įdomiais žmonėmis, kai sulaukiu atostogų, kai valgau tortą…

Nuotraukos šaltinis http://rubinaitis.lnb.lt

Comments are closed.