Britų vaikų rašytojos Holly Webb (g. 1976) knygos net ir mūsų šalies bibliotekose užima kone po visą lentyną, o elektroniniame Lietuvos bibliotekų kataloge galime rasti net septyniasdešimt autorės knygų pavadinimų (kartu su pakartotais leidimais)! Iš H. Webb knygų viršelių į skaitytoją dažniausiai žvelgia liūdno snukučio katytė ar šuniukas, o viduje skaitytojas atranda vis naują istoriją apie nepavydėtinose aplinkybėse atsidūrusį gyvūnėlį, galiausiai atrandantį laimę (ir dažniausiai – jį mylintį šeimininką).
Anksčiau leidyklos redaktore dirbusios Holly Webb knygų jaunesniojo amžiaus skaitytojams populiarumas nekvestionuojamas, o išvardinti visas jos knygas, išverstas į lietuvių kalbą, prireiktų nemenkos pastraipos. Tiesa, autorė rašo ne vien gyvūnėlių istorijas – jos bibliografijoje ne viena knygų serija apie įvairias veikėjas mergaites, taip pat autorės parašyti tęsiniai lietuvių skaitytojams gerai žinomoms ir vertinamoms knygoms – Frances Hodgson Burnett „Paslaptingam sodui“ bei „Mažajai princesei“. Iš viso nuo 2006 m., kai pasirodė pirmoji jos knyga, H. Webb parašė virš 130 knygų!
Kviečiame skaityti interviu su šia produktyvia rašytoja.
Kas Jus paskatino rašyti knygas vaikams?
Dirbau redaktore knygų vaikams leidykloje „Scholastic“. Darbas su daugybe fantastiškų vaikų knygų autorių buvo puiki praktika, nors niekad nemaniau, kad viskas pakryps tokia linkme.
Netrukus po to, kai išėjau iš „Scholastic“ ir tapau laisvai samdoma, viena mano buvusi kolegė, perėjusi dirbti į knygų serijas vaikams leidžiančią leidyklą, pasiūlė man parašyti knygą apie pasiklydusią katytę. Taip atsirado „Pasiklydusi sniege“. Nuostabus viršelis susilaukė daug dėmesio Bolonijos vaikų knygų mugėje ir nuo to viskas įgavo pagreitį.
Kokios buvo Jūsų pačios mėgstamiausios knygos vaikystėje?
Man labai patiko C. S. Lewiso „Narnijos kronikų“ knygos. Taip pat Frances Hodgson Burnett „Paslaptingas sodas“ ir „Mažoji princesė“. Taip pat mokykloje skaitytos knygos, knygos apie gyvūnus – skaičiau labai daug!
O ar turite mėgstamiausią iš savo pačios parašytų knygų?
Man išties labai patinka mano pirmoji knyga, „Pasiklydusi sniege“. Ją rašiau remdamasi istorijomis, kurias vaikystėje pasakojome viena kitai su mama apie mūsų priglaustą katytę Rosie.
Parašėte vaikų literatūros klasikos kūrinių – „Paslaptingo sodo“ bei „Mažosios princesės“ tęsinius. Pirmasis pasirodė Jūsų parašytas tęsinys, pavadintas „Sugrįžimas į Paslaptingą sodą“. Kaip kilo ši mintis?
Ši mintis kilo pokalbio su mano redaktore metu, maždaug prieš penkerius metus iki pasirodant šiai knygai. Kaip tik kalbėjomės apie savo mėgstamiausias vaikystės knygas ir ji pasiūlė parašyti man „Paslaptingo sodo“ tęsinį. Mintis mums abiem labai patiko, nors iš pradžių patyriau šoką – niekad nemaniau, kad galėčiau tai padaryti, nebuvau tikra dėl to, kaip turėčiau elgtis su kažkieno kito sukurtais veikėjais ir įstabia originalaus kūrinio veiksmo vieta. Tačiau šie suvokimai vis dėl iš lėto išsigrynino!
Kaip manote, ar Jūsų skaitytojai gerai žino šį F. H. Burnett kūrinį?
Tai baisiai įdomu. Daugybė suaugusiųjų yra man sakę, kad viena mėgstamiausių jų vaikystės knygų – „Paslaptingas sodas“, tačiau dabartiniai vaikai nelabai ją skaito.
Išties tikiuosi, kad mano knyga paskatins skaitytojus perskaityti originalą – per knygos pristatymus nuolat kartoju, kad jei žmonėms nepatinka „Paslaptingame sode“ esantys moralizavimai, gali juos tiesiog praleisti…
Pati sąmoningai rinkausi savo knygos veiksmą būsiant ne iškart po „Paslaptingo sodo“ aprašomų įvykių – norėjau, kad į Miseltvaitą atvyktų naujas vaikas. Be to, iš dalies abejojau, ar turėčiau tiesiogiai tęsti originalų pasakojimą.
Jūsų „gyvūnų serijos“ knygose dažnai vaizduojami šuniukai ar kačiukai, kiti naminiai gyvūnėliai, atsidūrę sudėtingose situacijose. Esate minėjusi, kad jums rūpi visi gyvūnai, jų išlikimas ir gyvenimo sąlygos. Ką patartumėte vaikams, norintiems padėti gyvūnams?
Kalbant apie naminius gyvūnėlius, išties noriu, kad mano knygos padėtų skaitytojams suprasti, jog namuose laikomi gyvūnai nėra jų nuosavybė. Pavyzdžiui, katėms ne visuomet patinka būti glostomoms, kai to norite jūs. Šunys turi gana konkrečių erdvės, fizinės veiklos, tinkamo maisto poreikių ir jei turite šunį, privalote jam tai užtikrinti.
Be abejo, stebėkite ir laukinius gyvūnus ar paukščius, o nelaimės atveju geriausia paskambinti tai išmanantiems specialistams. Pati priklausau kelioms skirtingoms naminių ir laukinių gyvūnų labdaros organizacijoms. Beje, parama tokioms įstaigoms – puiki dovana bet kokia proga.
Kas jums labiausiai patinka rašytojos kelyje?
Dirbti sėdint ant sofos. Maždaug penkerius metus praleidau darbo reikalais važinėdama į Londoną – sėdėdavau ir ant traukinio vagono grindų, ir bagažo skyriuje, ir įsispraudusi tarp skaitančių laikraščius žmonių. Tad dabar bet koks darbas, kurį galima dirbti sėdint ant sofos, man atrodo Geras Dalykas. Be to, mano sofa išties patogi.
Kalbant rimtai, smagiausia yra gauti ranka rašytus ir elektroninius laiškus iš vaikų, kuriuose rašoma, kad jie skaitė mano knygas. Tai toks jaudinantis dalykas. Pati vaikystėje labai mėgau skaityti, tad kaip nuostabu žinoti, kad vaikai dabar skaito mano knygas, perkelia mano veikėjus į savo fantazijų pasaulį.
Ar turite savo agentą?
Turiu agentę. Ilgai buvau rašytoja be agento, kadangi man sekėsi – kontraktus pasirašydavau su leidyklomis, su kuriomis bendradarbiavau dirbdama redaktore. Tačiau paskui pajutau, kad tampa sunku išlaikyti pusiausvyrą tarp skirtingų įsipareigojimų ir kad man reikia pagalbos! Mano agentė yra visiškai nuostabi. Turėti žmogų, padedantį permąstyti, suvokti, ką iš tiesų noriu parašyti, yra fantastiška. Taip pat ji puiki tuo, kad pataria man, kokių projektų atsisakyti, o dažniausiai aš ir nujaučiu, kad tuose projektuose nelabai tikčiau.
Vaikai dažnai klausia – ar tai, ką vaizduojate savo knygose apie gyvūnėlius, yra tiesa?
Daug dalykų, vaizduojamų mano knygose, iš tiesų nutiko, tačiau ne man. Kai kurios istorijos apie gyvūnėlius įkvėptos laikraščių straipsnių ar draugų pasakojimų apie jų laikytus gyvūnus, be to, daugybė istorijų remiasi kuo tikriausiais faktais, nes pati turiu naminių gyvūnų. Trys mano katės Milly, Poppy ir Star kaip įmanydamos stengiasi, kad nepritrūkčiau katytė-papuolė-į-bėdą siužetų!
Jei galėtumėte žengti pro stebuklingas duris, kur norėtumėte nukeliauti?
Į Narniją. Manau, kad Narnijos kronikų knygos man taip patiko būtent todėl, kad gyvūnai jose kalba. Pati mėgstamiausioji buvo „Princas Kaspijanas“, taip pat man labai patiko „Žirgas ir jo berniukas“ . Narniškieji gyvūnai – tokie išskirtiniai kaip veikėjai, bet tuo pačiu metu ir įtikinantys kaip gyvūnai.
O kuo norėjote būti užaugusi?
Archeologe. Norėjau ja būti, nes mane žavėjo senovės istorija. Daug skaičiau apie Egiptą (vis dar prisimenu, kad smegenys iš egiptiečių palaikų buvo išimamos per nosį), be to, turėjau nuostabią mokytoją, ponią King, kuri mums vedė pamokas, vadintas „klasikinėmis studijomis“, tačiau iš esmės tai tiesiog reiškė visas tas neįtikėtinas senovės graikų ir romėnų istorijas. Nemanau, kad tuomet (man buvo dešimt metų) žinojau, kad yra toks dalykas kaip redaktoriai. O sulaukusi keturiolikos žinojau, kad labiausiai noriu didžiąją dienos dalį skaityti!
Daugelis jaunųjų skaitytojų patys mėgsta rašyti ir svajoja užaugę būti rašytojais. Gal pasiūlytumėte pirmąją eilutę tiems, kurie nežino, nuo ko pradėti?
„Šiek tiek žiovaudama ji atidengė užuolaidas ir sumirksėjo, žvelgdama į auštantį rytą. Tuomet sumirksėjo dar kartą. Kas gi ten?“
Pagal jeanbooknerd.com, us.blastingnews.com, clubs-kids.scholastic.co.uk, deborahkalbbooks.blogspot.com parengė Diana Gancevskaitė
