Šiandien, sausio 3 dieną, minime garsaus rašytojo J. R. R. Tolkien’o 127-ąją jo gimimo dieną.
Visa, ką teturime nuspręsti, yra tai, ką daryti su laiku, kuris mums duotas.
GYVENIMAS
Johnas Ronaldas Ruelis Tolkien’as gimė 1892 metų sausio 3 dieną, Mabel ir Arthuro Tolkienų šeimoje, Blumfonteine (Pietų Afrika). Kai būsimam rašytojui suėjo ketveri metai, mirė jo tėtis, tad visa šeima persikėlė gyventi į Angliją, pas mamos gimines. Dar po ketverių metų Tolkienų šeimą ėmėsi globoti katalikų kunigas tėvas Francis Morganas.
Abu savo sūnus Meibelė iš pradžių mokė pati. Iš jos Ronaldas (Tolkien’as paprastai vadintas viduriniuoju vardu) išmoko lotynų kalbos pagrindus, piešti, perėmė motinos meilę augalams. Vėliau Ronaldas mokėsi Birmingemo Karaliaus Edvardo mokykloje, Šv. Filipo mokykloje bei, galiausiai, Oksfordo universitete.
F. Morgano paveikta, 1900 metais Tolkienų šeima tapo katalikais, tad Mabel Tolkien savo vaikus Ronaldą ir jo jaunesnįjį brolį Hilary auklėjo griežta katalikiška dvasia. Visa motinos anglikoniška giminė pasmerkė tokį žingsnį ir tai labai nualino Mabel sveikatą. Motinos – kankinės įvaizdis skatino Ronaldą tapti atsidavusiu kataliku. Mirus mamai tiesioginiu berniukų globėju tapo tėvas Francis Morganas. Jis vaikus auklėjo iki pat pilnametystės.
Motinos – kankinės įvaizdis skatino Ronaldą tapti atsidavusiu kataliku.
Ne kartą kraustęsi iš vienos vietos į kitą, galiausiai berniukai atsidūrė ponios Folkner (Faulkner) nuomojamame kambaryje. Aukštu žemiau gyveno trejais metais už Ronaldą vyresnė mergina, vardu Edita Meri Brat (Edith Mary Bratt). Jaunuoliai greitai susidraugavo, tačiau tėvas Morganas, netyčia sužinojęs apie šį romaną, uždraudė porai susitikinėti. Kurį laiką Ronaldas su Edita vienas kito nematė. Sulaukęs pilnametystės, Ronaldas susirado mylimąją, tačiau ši jau buvo susižadėjusi su kitu. Sužadėtuvės buvo nutrauktos, ir 1916 m. kovo 22 d. Ronaldas vedė Editą. Juodu sutuokė tėvas Morganas.
1915 m. baigęs Oksfordo universitete anglų kalbą, Tolkinas tapo britų armijos leitenantu. 1916 m. jis buvo ryšininku Somos mūšyje. Per šį mūšį žuvo du geriausi jo draugai, su kuriais mokykloje buvo subūręs grupelę „T.C.B.S.“. Pats Tolkinas dėl silpnos sveikatos buvo priverstas grįžti į Angliją. Sveikdamas jis pradėjo rašyti „Prarastųjų sakmių knygą“ (The Book of Lost Tales).
Po Pirmojo pasaulinio karo dirbo prie Oxford English Dictionary, 1920 m. gavo dėstytojo vietą Lidse, o 1925 m. tapo Oksfordo Pembrouko (Pembroke) koledžo anglosaksų kalbos profesoriumi. 1945 m. tapo Mertono koledžo anglų kalbos ir literatūros profesoriumi. Šiame poste liko iki 1959 m. Gyvendamas ir dirbdamas Oksforde, Tolkinas priklausė diskusijų grupei, vadintai Inklingais.
Tolkien’as buvo vidurinės anglų kalbos vakarinio dialekto specialistas. Šis dialektas jį patraukė tuo, kad iš juo kalbėjusios vietovės buvo kilusi jo motinos Meibelės giminė. Laisvai kalbėjo lotyniškai, graikiškai, islandiškai, mokėjo senąsias germaniškąsias kalbas. Jį labai žavėjo suomių ir valų kalbos, pagal jas sukūrė dvi dirbtines kalbas Quenya ir Sindarin. Kaip lyginamosios kalbotyros specialistas, žinojo ir apie lietuvių kalbą – pavyzdžiui, Oxford English Dictionary prie žodžio wasp cituoja ir lietuvišką vapsvą. Nors publikacijų Tolkinas išleido daugiau grožinių nei mokslinių, iki šiol cituojama jo poemos „Beovulfas“ kritikos analizė, darbai apie „Ancrene Wisse“, „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“ (Sir Gawain and the Green Knight) ir kt. Žinomas ir straipsnis „Apie pasakas“ (On Fairy-Tales), nagrinėjantis tiek pasakos reikšmę, tiek maginės fantastikos žanro galimybes.
Laisvai kalbėjo lotyniškai, graikiškai, islandiškai, mokėjo senąsias germaniškąsias kalbas. Jį labai žavėjo suomių ir valų kalbos, pagal jas sukūrė dvi dirbtines kalbas Quenya ir Sindarin.
Su žmona Edita susilaukė ketverto vaikų: sūnų John Francis Reuel (1918–2003), Michael Hilary Reuel (1920–1984), Christopher John Reuel (1924) ir dukters Priscilla Anne Reuel (1929). Vyriausiasis Džonas Frensis tapo katalikų kunigu, kartu su Priscila 1992 m. jie išleido The Tolkien Family Album. Kristoferis tapo pagrindiniu tėvo kūrinių redaktoriumi bei žemėlapių perpiešinėtoju. Po tėvo mirties jis sutvarkė įvairius rankraščius ir juos išleido daugiau nei keturiolikoje knygų.
Edita mirė 1971 m, būdama 82 metų. Abu sutuoktiniai palaidoti Wolvercote kapinėse Oksforde. Ant antkapio po tikraisiais parašyti ir vardai Beren bei Lúthien – šių Tolkino mitologijų personažų istorija buvo įkvėpta paties Ronaldo romano su Edita.
Jie su Edita santuokoje išgyveno daugiau nei 50 metų. Po jos mirties, Ronaldas grįžo ir apsigyveno Oksforde. Po nepilnų dviejų metų, 1973 Rugsėjo 2-ąją, Tolkien’as mirė ir buvo palaidotas kartu su savo žmona. Jo mirties priežastis – dvilykapirštės žarnos opa. Jam buvo 81-eri.
DRAUGYSTĖ IR KATALIKYBĖ
Tolkien’as ir C. S. Lewis’as yra ryškios literatūros įžymybės, išgarsėję pasaulyje kaip Viduržemio ir Narnijos kūrėjai. Vis dėlto nedaugelis jų skaitytojų ir karštų gerbėjų žino apie reikšmingą bei įvairialypę šių dviejų Oksfordo universiteto dėstytojų draugystę. Jei ne atkakli Lewiso paskata, Tolkien’as niekados nebūtų baigęs Žiedų valdovo. Panašiai ir visa Lewiso kūryba nuo 1926 metų, kai jiedu susitiko, turi stiprų Tolkieno įtakos atspalvį. Abu jie buvo labai svarbūs neoficialios Oksfordo literatų draugijos – Inklingų – nariai, o literatūrinės jųdviejų draugystės savitumas gali būti lyginamas su Williamo Wordswortho ir Samuelio Tayloro Coleridge’o, Williamo Cowperio ir Johno Newtono, G. K. Chestertono ir Hilaire Belloco draugyste.
Lewis’as gana greitai prisirišo prie šio žmogaus „sulysusiu veidu, mėgusiu paplepėti, pajuokauti ir išgerti alaus“.
1926 m. Tolkien’as susipažino su C. S. Lewis’u. Tuo metu Lewis’as savo dienoraštyje apie Tolkien’ą rašė, kad tai „ramus, išblyškęs, šnekus tipelis, kuris visiškai nepavojingas“. Lewis’as gana greitai prisirišo prie šio žmogaus „sulysusiu veidu, mėgusiu paplepėti, pajuokauti ir išgerti alaus“. Beje, Tolkien’as taip pat pasidavė Lewis’o proto aštrumui ir dosniai širdžiai. Taip prasidėjo jų ilga ir vaisinga draugystė. Šie du žymūs autoriai priklausė klubui Inklings. Klubo narius vienijo ne tik domėjimasis literatūra, bet ir krikščionybė. Apie Inklings Lewis’as Tolkien’o nekrologe užrašė tokius žodžius: „Geriausiai jis jautėsi mažame draugų būryje, kuriame buvo bohemiška, kūrybinė ir krikščioniška atmosfera.“ Iki susitikimo su Tolkien’u Lewis’as buvo pagoniškojo mito gerbėjas, tačiau per vieną diskusiją profesorius būsimą apologetą įtikino, kad krikščionybėje mitas išsipildė istoriškai. Po šios diskusijos Lewis’as tapo anglikonu, dėl ko Tolkien’ui vis skaudėjo širdį, ir tai buvo dažnas jų diskusijų objektas, nes profesorius manė, kad Lewis’as atsivertė ne iki galo, nes tapo anglikonu, o ne kataliku.Vis tik draugystė buvo brangesnė už visus nesutarimus. 
Colinas Duriezasparašė knygą apie šių dviejų asmenybių draugystę. Joje apžvelgiamas šių dviejų žmonių gyvenimas, pasakojama, kaip klostėsi nepaprasta, džiugių kaip ir skaudžių akimirkų patyrusi jų draugystė, trukusi iki Lewiso mirties 1963 metais. Jųdviejų skirtybės – temperamento, dvasinės laikysenos, pasakojimo būdo – vis dėlto neįstengė nustelbti to, kas juos siejo: bendros vizijos, tebeįkvepiančios milijonus viso pasaulio skaitytojų. Knyga yra išversta į lietuvių kalbą: Tolkienas ir S. C. Lewisas. Draugystės dovana. , Katalikų pasaulio leidiniai, 2006.
ŽIEDŲ VALDOVAS
Žiedų valdove tikrai galima rasti daug paralelių su krikščionybe, nors iškart dera pažymėti ir tai, kad Tolkieno užmojis sukurti Žiedų valdovą nebuvo perteikti krikščioniškas vertybes. Profesoriaus troškimas buvo sukurti dėmesio vertą mitologinį kūrinį, nes jam, kaip anglų filologui, labai nepatiko tai, kad jo tautiečiai neturi tikro angliško mito. Tolkien’ui nerimą kėlė tai, kad anglai viską buvo pasiskolinę iš kitų šalių. Štai ką S. C. Lewis’as rašė apie Žiedų valdovą: Tolkien’as sukūrė tikrą mitą, „pasakojimą, iš kurio skirtingiems skaitytojams ir skirtingais laikais gali išaugti vis naujos prasmės. Ir iš tiesų kiekvienos kartos skaitytojai darė pačias įvairiausias jo kūrybos interpretacijas, nuo Antrojo pasaulinio karo realijų iki Žiedo įvaizdyje užšifruoto branduolinio ginklo.
„Suprantama, fantastinė literatūra gali nuklysti nežinia kur. Ji gali būti prastai parašyta. Gali tarnauti piktiems tikslams. Gali netgi suklaidinti protą, iš kurio pati kilo. Tačiau apie kokį žmogaus kūrinį šiame puolusiame pasaulyje to nebūtų galima pasakyti? Fantazija lieka žmogaus teisė. Pagal savo mastelį ir nusižiūrėtą pavyzdį patys esame sukurti – ne tik sukurti, bet ir sukurti pagal Kūrėjo paveikslą.“
Tolkien’as dar būdamas vaikas ėmė kurti dirbtines kalbas, jos vis sudėtingėjo. Suprasdamas, kad kalbos bus negyvos, kol jomis niekas nekalbės, Tolkinas ėmė kurti pasaulį, vėliau pavadintą Arda, kuriame gyveno padermės ir tautos, turėjusios savo kalbas, istoriją, mitologiją ir t. t. Greitai buvo sukurta visa kalbinė etimologinė sistema. Dvi kalbos, Tolkien’o pasaulyje vartotos elfų, yra pakankamai išvystytos, kad jomis būtų galima kurti nesudėtingus tekstus (Quenya (kvenja) ir Sindarin, arba sindų kalba).
Vienas iš kūrybos aspektų buvo sukurti įtikinamą istoriją jo sugalvotoms kalboms, kad jos taptų gyvos. Tolkieno kūryboje aptinkamos jo sukurtos kalbos, turinčios savitą gramatiką, jomis realiai galima susikalbėti, jomis kalba kai kurie tolkienistai (t. y. Tolkieno kūrybos gerbėjai), o jei jūs matėte filmą Žiedų valdovas, tikrai turėjote girdėti, kaip jame kalba elfai. Daug kas nustemba, kai pasakai, jog tai ne šiaip beprasmis balbatavimas, o reali kalba, kuria galima susišnekėti.
Rašytojas sugebėjimą išgalvoti pasaulius vertino kaip Dievo dovaną. Dievo, sukūrusio žmogų pagal savo paveikslą ir dar įdėjusio jam šiek tiek savo kūrybinės fantazijos. Fantazijos, kurią žmogus turėtų naudoti lygiai taip pat, kaip savo rankas ar savo protą. „Fantazavimas, – rašė profesorius, – tai natūrali žmogiška veikla. Ji jokiu būdu negriauna ar neįžeidžia žmogiškojo proto ir lygiai taip pat ji nesiaurina mokslinių žinių poreikio ir netemdo tikrovės. Priešingai: kuo skaidresnis ir aštresnis protas, tuo geresnių fantazijų jis pateiks.“
„Fantazavimas – tai natūrali žmogiška veikla. Ji jokiu būdu negriauna ar neįžeidžia žmogiškojo proto ir lygiai taip pat ji nesiaurina mokslinių žinių poreikio ir netemdo tikrovės. Priešingai: kuo skaidresnis ir aštresnis protas, tuo geresnių fantazijų jis pateiks.“
Tolkien’as turėjo išskirtinę vaizduotę ir jam patiko literatūriniais bandymais bandyti atkurti tai, kas slepiasi už išlikusių senosios germaniškosios bei anglosaksiškosios mitologijų fragmentų. Pavyzdžiui, jis niekada nemėgo fėjų ir elfų, kokius juos vaizdavo airių mitologija ar Viljamas Šekspyras. Jam atrodė, kad, kai anglosaksų protėviai dar nebuvo įsikėlę į Britų salas, elfai buvo daug rimtesni ir svarbesni personažai. Tolkinas naudojosi edų, anglosaksų poemų, germanų, suomių ir kitų tautų mitologijų motyvais.
Jis laiške tėvui Robertui Meri, parašytame 1953 metais, mini: „Žiedų valdovas savo esme yra kūrinys religinis ir katalikiškas; pradžioje taip susiklostė nesąmoningai, o štai jo perdarymas buvo labai sąmoningas.“ Tolkienas manė, kad tokio pobūdžio kūriniuose krikščioniškosios vertybės negali būti perteikiamos atviru tekstu (jie dėl to dažnai nesutarė su Lewisu, kurio fantastiniuose veikaluose krikščionybė yra perteikiama labai atvirai). Tolkienas savo kūriniuose naudojosi archetipine mitologija, nes, jo manymu, tik pasąmoningai pažįstama mitologija gali kalbėti apie esminius dalykus.
Laiške R. Murray profesorius minėjo: „Aš specialiai viską, kas liečia „aukštesnes materijas“, suvedžiau į vos atskiriamas užuominas, pastebimas tik itin atidiems skaitytojams, arba palikau neužčiuopiamų simbolių pavidalu.“ Žinoma, daug ką suglumino tai, kad Tolkienas, būdamas krikščionis, rašė apie pasaulį, kuriame nebuvo garbinamas Dievas. Čia niekur nerasime jokio padaro, kuris melstųsi ar kaip nors kitaip išreikštų savo priklausomybę kokiam nors kultui. Tik įsigilinę į tekstą pamatysime, kad šis romanas yra religinio mąstymo žmogaus rankų kūrinys.
Žinoma, daug kas bando Tolkieno kūriniuose įžvelgti įvairių alegorijų, kaip kad Aragornas pristatomas kaip Jėzaus Karaliaus įvaizdis, Žiedas – nuodėmė, Frodo – kenčiantis Jėzus, o Žiedo brolija – apaštalai arba Bažnyčia; tačiau pats Tolkienas pabrėžė, kad jo kūriniai nėra alegorijos, o tarsi legendos, kuriose gali rasti kruopelytę tiesos.
Tolkienas pabrėžė, kad jo kūriniai nėra alegorijos, o tarsi legendos, kuriose gali rasti kruopelytę tiesos.
Kad ir kaip ten būtų, asmuo, nesusipažinęs su krikščioniškomis vertybėmis, krikščionišku mokymu ir bibliniais pasakojimais, Tolkieno kūryboje greičiausiai nieko krikščioniško neįžvelgs, nors iš tiesų jo istorija pilna Gerosios Naujienos skelbimo, nors ir paslėpto po savitu mitologiniu pasakojimu.
Kovos karuose padėjo suformuoti kai kuriuos jo personažus. Pavyzdžiui, Sam Gamgee buvo pagrįsti įprasti kareiviai, kuriuos jis vadovavo, kurie, nepaisant sąlygų, kurias jie buvo priversti, neturėjo jokio pykčio ar kartumo.
Nors pats Tolkien’as svarbiausiu gyvenimo kūriniu laikė niekaip nesibaigiantį „Silmarijoną“, labiausiai žinomi kiti jo veikalai – „Žiedų valdovas“ ir „Hobitas“. „Hobitą“ jis pradėjo kaip pasaką vaikams prieš miegą, tačiau pamažu netyčia į ją įsipynė elementų iš mitologijų, pvz., Gendalfas ar elfai. Nors iš pradžių tai buvo tiesiog atsitiktinis vardų skolinimasis, vėliau, „Hobito“ gerbėjams reikalaujant tęsinio, Tolkinas atrado, kad gali susieti šią pasaką su mitologijomis. „Žiedų valdovą“ jis rašė septyniolika metų, nes trukdė akademinis darbas. Kuo toliau, tuo labiau „Žiedų valdovas“ tolo nuo „Hobito“, Tolkien’as guodėsi leidėjams, kad knygos pobūdis bus jau nebe pasaka prieš miegą. Galiausiai paaiškėjo, kad knyga pasidarė per ilga. Leidėjai pareikalavo ją leisti ne visą iš karto. Nors „natūraliai“ knyga padalinta į šešias dalis, Tolkinas nenoromis sutiko jas sugrupuoti po dvi. Todėl „Žiedų valdovas“ buvo išleistas trimis tomais: „Žiedo draugija / brolija“ (The Fellowship of the Ring), „Du bokštai / Dvi tvirtovės“ (The Two Towers), „Karaliaus sugrįžimas“ (The Return of the King). „Žiedų valdovas“ neretai vadinamas „trilogija“, tačiau tai yra vientisas kūrinys; padalinimas į tomus buvo nesusipratimas, nulemtas leidėjų pageidavimų.
„Žiedų valdovo“ ir „Hobito“ veiksmas vyksta Tolkino sukurto pasaulio Ardos dalyje, vadinamoje Viduržeme (Middle-earth). Kadangi mitologijos glaudžiai siejasi su „mūsų pasauliu“, Ardos iš esmės negalima vadinti „kitu pasauliu“: pagal Tolkino sumanymą, dabartiniai laikai yra maždaug septintas – aštuntas Viduržemės Amžius.
Tolkien’as taip pat parašė įvairių su Viduržeme nesusijusių kūrinių. Tai – apsakymai „Lapas, nutapytas Niekelio“ (Leaf by Niggle), „Kalvis iš Didžiojo Vutono“ (Smith of Wootton Major), „Fermeris Džailsas iš Hemo“ (Farmer Giles of Ham), pasakos vaikams.
TOLKINISTAI
Sutartinai Tolkien’o gerbėjai vadinami tolkinistais (tolkienists). Tolkinistai buriasi į draugijas. Didžiausia draugija vadinama The Tolkien Society, jos padalinių esama įvairiose pasaulio šalyse (artimiausi Lietuvai – Lenkijoje ir Estijoje). Internete daug Tolkien’ui skirtų puslapių, konferencijų, forumų. Tolkinistai aptarinėja Tolkien’o knygas, žaidžia vaidmenų žaidimus, kai kurie mokosi Tolkien’o sukurtų kalbų bei rašto sistemų.
Visame pasaulyje žinomo anglų rašytojo Johno Ronaldo Reuelo Tolkien’o kūrybos mylėtojai buriasi į draugijas, o, pavyzdžiui, Vengrijoje, švenčiant „Žiedų valdovo“ autoriaus gimtadienį, per dieną tam skirtą renginį aplanko daugiau nei tūkstantis žmonių. Turbūt didžiausios bendruomenės yra Vokietijoje, Olandijoje ir, žinoma, J. R. R. Tolkien’o tėvynėje Anglijoje. Lietuvoje yra susikūrusi draugija „Tolkien Lietuva“, organizuojanti įvairius renginius.
Tolkien’o kūrybos buvo įkvėpti įvairūs dailininkai, muzikantai. Pauline Baynes iliustravo du mažiau žinomus Tolkino kūrinius, drauge su Donald Swann Tolkinas išleido dainų knygą „The Road Goes Ever On“. „Žiedų valdovui“ iliustracijas buvo piešusi (ir siuntė Tolkinui) Danijos karalienė Margareta II. Internete gausu tolkinistų piešinių. Vieni iš žymiausių dailininkų – Anke-Katrin Eismann, Katherine Katrina Chmiel, Inger Edelfeldt, Ted Nasmith. Karen Wynn-Fonstad išleido „The Atlas of Middle-eart’,“ kuriame perbraižė įvairius žemėlapius, skaičiavo atstumus, susijusius su Arda ir Viduržeme. Muziką kūrė The Tolkien Ensemble, Blind Guardian, Led Zeppelin ir kt.
Ekranizuoti garsius autorius kūrinius mėginta ir anksčiau, bet nė vienas filmų sėkmės nesulaukė. 2001–2003 m. ekranus pasiekė grandiozinis Piterio Džeksono projektas: trys vaidybiniai filmai „Žiedų valdovas“.
Tolkien’o įtaka fantastikai gali būti prilyginta Leonardo da Vinčio įtakai menui ar The Beatles muzikai. Viduržemės būtybės tapo neatsiejama šiuolaikinės tradicinės maginės fantastikos dalimi, jos figūruoja šimtuose knygų, filmų ar žaidimų, įskaitant RPG „Dungeons and Dragons“, kortų žaidimus „Magic: the Gathering“, „Spellfire“, kompiuterinius žaidimus „Heroes of Might and Magic“, „Age of Wonders“, „Arcanum: Of Steamworks and Magick Obscura“, „Dragon Age“, „Warcraft“. Epinio metalo grupė Summoning Tolkino kūrybai paskyrė ne vieną albumą.
Nuo 2004 m . Žiedų valdovas buvo išverstas į daugiau nei 25 skirtingas kalbas ir visame pasaulyje buvo parduota 100 milijonų egzempliorių. Tai trečioji labiausiai parduodama visų laikų knyga, po Biblijos ir Mao Tse-Tung citatų.
DAILĖ
O, ar žinojote, kad Tolkien’as paliko ir nemažai savo piešinių? Iš tikro, savo lakią vaizduotę jis reiškė ne tik rašydamas, bet ir piešdamas, braižydamas.
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Parengė Dominyka Navickaitė
