Vasario 2-ąją dieną minime XX a. airių rašytojo ir poeto James Joyce gimimo dieną.

James Augustine Aloysius Joyce (airiškas vardas Séamas Seoighe) pasveikino pasaulį savo gimimu 1882 metais Ratgane, Dublino priemestyje.

James Joyce su anūku

Buvo vyriausiasis dešimties vaikų šeimoje, būdamas vos šešerių pradėjo mokytis jėzuitų kolegijoje – to meto įspūdžiai išsamiai aprašyti  autobiografiniame romane „Jaunojo menininko portretas“. Pirmoji jo publikacija pasirodė, kai James Joyce tebuvo devyneri. Tai buvo poema „Ir tu džiaugiesi?“ (“Et Tu Healy?”), išplatinta jo tėvo dėka.

Dar būdamas vaikas tapo politinių konfliktų liudininku. Ši patirtis  išugdė pasibjaurėjimą anglų viešpatavimu. Lygiai taip pat jis maištavo prieš bažnyčios autoritetą, kultūrinį provincialumą ir familiarius santykius šeimoje.

Nuo 1898 m. iki 1902 m. Dublino Jėzuitų Universitete studijavo filosofiją ir kalbas bei pagarsėjo kaip apsiskaitęs polemikas. Studijuodamas kūrė trumpus prozos kūrinius, vadinamąsias epifanijas, rašė eilėraščius, kai kuriems sukurdavo muziką, išversdavo į vokiečių kalbą, sukūrė dramą. Jis buvo maištininkas ir ne kartą susidūrė su geležine cenzūros ranka. Bestudijuodamas parašė neigiamą atsiliepimą apie vieną iš naujų pasirodžiusių universiteto trupės spektaklių. Kilo didelis sąmyšis ir jam nebuvo leista savo recenzijos publikuoti.

James Joyce,1922 m.

Baigęs universitetą, išvyko iš Airijos į Paryžių. Čia pradėjo medicinos studijas, bet dėl pinigų trūkumo turėjo jas nutraukti. Mirus motinai, grįžo atgal į Airiją, kur išspausdino daug eilėraščių ir pradėjo rašyti pirmąjį prozos kūrinį „Dubliniečiai“, skirtą miesto bei jo gyventojų dvasiniam ir moraliniam sąstingiui.

„Dubliniečiai“ (1914) – tai penkiolikos trumpų istorijų rinkinys, kuriame aprašoma airių vidutinės klasės atstovų kova dėl savo identiteto, kovojant su Britų valdymu. Aprašomos tokios problemos kaip nacionalizmas, modernizmo ir tradicijų kolizija, neištikimybė.

Tuo metu susipažino su būsimąja žmona Nora Barnacle, vėl išvyko iš Airijos ir gyveno su ja Ciuriche bei Trieste.

1905 m. jiems gimė sūnus Džordžas, o po dviejų metų – ir dukra Liucija. Privačiai mokydamas anglų kalbos, J. Joyce užbaigė „Dubliniečius“, tačiau rasti leidėją penkiolikai niūrių istorijų nesisekė. Ironiška, kad vėliau garsiausiais tapusius kūrinius šitaip dažnai prieš tai atmeta daugybė leidyklų kaip netikusius ar neįdomius. Trieste išleido eilėrasčių rinkinį „Kamerinė muzika“ („Chamber Music“) ir rašė romaną „Jaunojo menininko portretas“ (išleistas 1916 m. Niujorke).

„Jaunojo menininko portretas“ – pirma ilga novelė, kurioje skaitytojas gali pasinerti į Stephen Dedalus, kuris laikomas autoriaus literatūriniu alter-ego, vidinį pasaulį. Daug protagonisto psichologinės analizės ir mažai tiesioginio sąlyčio su aplinka, dialogų.

Nuo 1918 m. Niujorko žurnale „The Little Review“ pradėtos spausdinti „Uliso“ ištraukos. Šį kūrinį jis rašė ketverius metus – nuo 1914-ųjų. Ilgą laiką Britanijoje ir JAV dėl nešvankumo uždraustas romanas buvo išleistas Paryžiuje. „Ulisas“ sukėlė protestų bangą – Niujorko paštas sudegino 2000 knygos egzempliorių, dar kelis šimtus konfiskavo Anglijos muitinė. Amerikoje bei Anglijoje ši knyga buvo legalizuota tik 1933 metais.

„Ulisas“ laikomas vienu ašinių modernios literatūros kūrinių. Tai tik viena Leopoldo Bloom’o diena, kurioje jis susiduria su įvairiais kitais miesto gyventojais. Šis kūrinys modeliuotas ant Homero „Odisėjos“ rėmų – pagrindinis veikėjas keliauja po šiuolaikinį bei kasdienį Dubliną, paversdamas savo kelionę mitinių atspalvių turinčia ode. Birželio 16 diena švenčiama kasmet ir laikoma „Bloomsday“ – James Joyce kūrybos diena, nes būtent ši diena yra aprašyta  „Ulise“.

1920 m. Džoisas apsigyveno Paryžiuje ir pradėjo rašyti „Finegano budynę“. Vienam iš sunkiausiai skaitomų bei analizuojamų pasaulio romanų jis paskyrė 15 metų. Beje, tuo metu jau sirgo gliaukoma ir dėl jos turėjo bėdų su regėjimu.

Rašytojas nuolat kentė dėl pinigų trūkumo ir buvo pripratęs prie komforto trūkumo. Turėjo didelių bėdų su akimis, bet neišgalėjo jų gydyti, todėl tiesiog taikstėsi su sveikatos problemomis ir silpstančiomis akimis. Per gyvenimą vis tik patyrė net 12 akių operacijų. Tuo metu dėl prastai išsivysčiusios akių ligų gydymo srities bei paties menininko atsisakymo klausytis modernesnės medicinos atstovų patarimų, jo akių būklė negerėjo. Spekuliuojama, jog tokios akių bėdos galėjo atsirasti persirgus tokiomis ligomis kaip sifilis ar tuberkuliozė. Joyce teko metų metus nešioti raištį ant akies ir jis rašydavo ant didelių popieriaus lapų su raudona kreidele. Dėl regėjimo bėdų jis pavadino ir savo dukterį – Liucija, apeliuodamas į Šventąją Liuciją, kuri laikoma aklųjų globėja.

Garsusis Hemingway buvo Joyce sugėrovas ir jie dažnai kartu kilnodavo viskio sklidinus stiklus. Hemingway pasakojo, kad Joyce dirbo labai disciplinuotai ir jam labai padėjo žmona, kai buvo slegiamas silpnos sveikatos. Jis bijojo, kad jo kūryba per daug įsišaknijusi į vietines bėdas ir dėl to, pasak Hemingway, buvo teisus. Joyce dažnai įsiveldavo į muštynes bare ir palikdavo savo bičiuliui dorotis su to padariniais. Tad Hemingway buvo ir savotiškas Joyce apsauginis.

Gana kurioziškas dviejų literatūros grandų susitikimas buvo irgi aprašytas – tai James Joyce ir Marcel Proust susidūrimas. Jie susitiko viename pobūvyje. Abu stipriai vėlavo, Joyce net neturėjo nekasdienių drabužių. Susitikę pasidalino vienas su kitu sveikatos problemomis – Joyce kentėjo nuo galvos skausmų ir silpno regėjimo, Proust kankino pilvo skausmai ir skrandžio bėdos. Abu prisipažino neskaitę vienas kito darbų. Galiausiai pakalbėjo apie tai, kad mėgsta triufelius. O juk kiek daug du literatūros genijai galėjo aptarti!

1940 m. pabėgo iš Paryžiaus ir apsistojo pas draugus provincijoje.

Joyce labai vertinamas už sumanumą kuriant noveles. Jis rašė vidinius monologus, kuriuose pynėsi sudėtingos simbolinės pararelės, nurodančios į mitologiją, istoriją, literatūrą. Jam pavyko sukurti unikalią kalbą, kuri turi savo terminologiją, aliuzijas.

Kai kurie kritikai laiko James Joyce kūrybą šedevrais, bet nemažai skaitytojų nepajėgia mėgautis jo kūryba dėl jos sudėtingumo ir įmantrumo. Jo kūrybai simpatijų nejautė ir moderni rašytoja Virginia Woolf. Net jo žmona Nora, skaitydama „Ulisą“, klausė vyro, kodėl jis negalįs rašyti paprastesnių knygų, kurias žmonės iš tiesų gebėtų suprasti.

Bet įdomiausia tai, jog vienoje poemoje jis sukūrė šimto raidžių ilgumo žodį, reiškiantį žaibo griausmą – bababadalgharaghtaka-mminarronnkonnbronntonnerronntuonnthunntrovarrhounawnskawntoohoohoordenenthurnu. Ir tai ne atsitiktinių ženklų kratinys, o tikras semantinę logiką turintis žodis.

Rašytojas nuo vaikystės labai bijojo žaibo, nes jam buvo įskiepita mintis, jog tai Dievo pykčio išraiška. Ši baimė tapo tikrų tikriausia fobija ir kankino jį visą gyvenimą. Tokia baimė vadinama astrafobija. Aliuzijų į ją galima rasti bent keliuose autoriaus kūriniuose. Bet įdomiausia tai, jog vienoje poemoje jis sukūrė šimto raidžių ilgumo žodį, reiškiantį žaibo griausmą –

bababadalgharaghtakamminarronnkonnbronntonnerronntuonnthunntrovarrhounawnskawntoohoohoordenenthurnu. Ir tai ne atsitiktinių ženklų kratinys, o tikras semantinę logiką turintis žodis. Jis atsispyrė į žodį griaustinis (angl.thunder), kuris prancūziškai yra tonnerre, itališkai tuono, graikiškai bronte, japoniškai kaminari.

Jo paskutiniai žodžiai buvo tokie patys migloti, kaip ir visa jo kūryba: „Ar kažkas supranta?“

Mirė 1941 m. sausio 13 d. Ciuriche. Buvo išvežtas į ligoninę dėl ūmios dvylikapirštės žarnos opos, kurią reikėjo staigiai operuoti. Bet po operacijos paniro į komą ir galiausiai mirė. Buvo palaidotas Ciuriche, Šveicarijoje. Jo paskutiniai žodžiai buvo tokie patys migloti, kaip ir visa jo kūryba: „Ar kažkas supranta?“

Parengė Dominyka Navickaitė

Comments are closed.