Su lietuvių tapybos klasike, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate, abstrakcioniste Dalia Kasčiūnaite (g. 1947), kurios paveikslai kitų autorių darbų fone išsiskiria unikalia koloristika, emocionalumu ir poezija, su niekuo nesupainiojamais paviršiaus ir erdvės dialogais, kalbėjomės jos studijoje. Pokalbis sukosi apie aistrą būti menininke, kūrybos metodus ir nuotaikų bangavimus, kurie dažnai lemia drobių spalvas, taip pat produktyvumą ir nuolatines transformacijas, kurias dailininkė patiria ir šiandien.
Dalią Kasčiūnaitę kalbina Birutė Pankūnaitė.
Gal galite prisiminti pačią pradžią? Kaip pasukote į dailę?
Man nereikėjo kelio rinktis, aš tiesiog gimiau ir nuo kokių trejų metų žinojau, kad noriu būti dailininkė. Mano tėvas, gimęs 1907 m., Smetonos laikais buvo puskarininkis Ryšių batalione. Ištremti nebuvo. Jo šeimoje buvo polinkis į menus – brolis baigė Kauno meno mokyklą, o tėvas irgi turėjo smagią ranką, piešė labai gražius, meistriškus eskizus, piešinius, karikatūras. Beje, geras karikatūras piešti – tai aukštas pilotažas: reikia personažo, tinkamo figūrų išdėstymo, daugiaplanės kompozicijos ir humoro. Gaila, kad pas mus karikatūra kaip menas visiškai nevertinama. Šiandien, mūsų politinėmis sąlygomis, ir pati kartais pabandau karikatūrų nupiešti, tačiau rankos greitai nusvyra, mat čia vienu metu reikia ir režisieriumi būti, ir mokėti piešti…
O mano tėvas labai daug piešdavo. Kiti vaikai užaugo su jo Paršiuku Čiuku žurnale „Genys“. Piešdavo serialus, išjuokdavo veltėdžius, grobstytojus. Jis buvo labai išsilavinęs, apsiskaitęs žmogus. Sėdėdavo namie už rašomojo stalo ir piešdavo – visą gyvenimą buvo laisvas menininkas. Man taip patiko šis vaizdas, kad aš ir pati neįsivaizdavau, jog galima būti kuo nors kitu.
Kokie menininkai ar mokytojai padėjo jums formuotis?
Lankiau dailės mokyklą Černiachovskio (dabar Vinco Kudirkos – B. P.) aikštėje, užsiėmimus M. K. Čiurlionio mokykloje. Labai domėjausi daile, vaikščiojau po muziejus, kur praleisdavau daug malonių valandų. Pirkdavau menotyros knygas apie architektūrą, dailę rusų kalba, skaitydavau. Apskritai, mūsų klasėje – mokiausi 15-oje vidurinėje Žvėryne – vyravo mada būti išmintingais intelektualais. Ir aš norėjau prie jų pritapti. Mūsų pedagogai buvo labai geri, nuoširdūs, jie norėjo mums suteikti visapusį išsilavinimą. Mane ypač domino literatūra. Puikiai žinojome ir visus rusų poetus, ir Vakarų Europos, ir lietuvių literatūrą. Mokytis buvo labai įdomu.
Piešdavau dailės mokykloje, bet joje nusivyliau savimi, nes ten sutikau daug gabių vaikų, kurie piešė geriau už mane. Aš taip nemokėjau, bet labai norėjau būti dailininkė ir mokytis Dailės institute. Iš karto neįstojau. Vėl lankiau piešimą, o svajonė išsipildė tik iš trečio karto. Bjauriausia buvo TSKP istorijos egzaminas, kurį tekdavo laikyti kiekvienais metais. Viską išmokdavau puikiausiai, bet labai greitai visa tai užmiršdavau.
Institute norėjau mokytis rūbų modeliavimo, bet konkursai buvo nežmoniški, todėl apie tai net nesvajojau. Galiausiai įstojau į dailės pedagogiką. Mokslai institute praėjo šiaip sau. Taip jau sutapo: jaunystė, brendimas, o čia reikia vis tą pačią akį „zulinti“. Netgi ėmiau abejoti, kad ne čia pataikiau… Būdavo, pateikia piešti kokią nors temą, pavyzdžiui, „Darbas“, ir aš nežinau, kaip tai padaryti, nes juk mes – mergaitės miestietės, mokančios puoštis, bet ne kastuvais dirbti… Knygas skaitėm, muziejus lankėm, o čia – „Darbas“…
Institute sutikau labai gerą dėstytoją Algirdą Petrulį, su kuriuo turėjome labai šiltus tėviškus santykius. Labai malonus žmogus buvo.
O kas ten gali ką išmokyti – tapai ir žiūri viena akimi, ką kitas daro. Jeigu kažką dėstytojas ir sako, tai nesupranti, apie ką jis kalba. Tarkim, sako: „padaryk, kad ir būtų, ir nebūtų.“ Toks terminas: „ir yra, ir nėra“. Tai suvokti gali tik meistras. O kaip tai suprasti jaunuoliui? Arba sako: „apibendrinti“. Nedaryti detalių? Bet juk be detalių nebus ką piešti. Arba: „darykite spalvingiau.“ O ką tai reiškia? Norint tai ištreniruoti, reikia labai daug dirbti. Dėstytojai ateidavo, pastatydavo natiurmortą ir nieko neaiškindavę, bent jau aš neatsimenu, liepdavo piešti. Štai tokia mokykla…
Man daugiau imponavo moderni tapyba, ką pati maniau esant „nesenoviška“. Nepatikdavo „išlaižyti“ paveikslai. Traukė tapyba su laisve: Augustinas Savickas, vyresnysis Stasys Jusionis, Jonas Švažas, Jonas Čeponis, Antanas Samuolis. O Petras Kalpokas nepatiko. Bet vėliau daug kas keitėsi… Daugiausiai užaugau ant lietuvių klasikų.
Iš kur semiatės motyvų, kaip gimsta Jūsų drobės – improvizuojant ar darant eskizus? Ar kūrybiniame kelyje keitėsi patys darbo metodai?
Pradžioje daugiausia kūriau peizažus. Gyvenau Žvėryne, kuris yra labai tapybiškas: spalvoti namai obelų apsupty, man tai iš A. Samuolio atėję motyvai. Bet ranka dar buvo neišlavinta, todėl peizažai buvo negrabūs, daugiau gimstantys iš jausmo. Vėliau, bendraujant su menininkais, išryškėjo ir mano pačios kelias. Algimantas Švėgžda kartą tarstelėjo, kad man gal geriau pasukti į abstrakciją. Aš ėmiau tuo domėtis, o pagalvojusi ir pabandžiau…
Mano protelis pakankamai analitinis, bet kartu esu labai jausminga. Vienas kitam netrukdo. Mokiausi savoje studijoje piešdama gėles, natiurmortus. Dirbau, kaip galėjau, kaip pavykdavo. Įdomiausia, kad man daugiau sekdavosi tuomet, kai nemokėjau, negu dabar, kai jau moku. Įsivaizduoji, kaip keistai būna? Kartais vien tik iš noro gali žymiai daugiau pasiekti, negu išmanymu, nes šiuo atveju atsiranda daug stabdžių, patogaus įsikomponavimo į rėmus, taisyklių paisymo. Tačiau kūryboje taisyklės trukdo. Jas reikia nuolatos pažeidinėti, būti chuliganu…
Menas turi būti atraktyvus, turi imponuoti, sudominti, priversti žiūrovą žiūrėti. Šiuo atveju mokslai nebūtini, nes jie trukdo minčiai. Štai kokių išvadų esu priėjusi galvodama apie profesionalizmą. Jei gali nupiešti, tai dar nereiškia, kad gali kažką sukurti, nes tavo piešinys gali būti šaltas ir neįdomus. Gal jis ir bus atliktas profesionaliai, bet nieko nekalbės. O jei menininkas paveikslą nupieš iš nemokėjimo, tačiau su dideliu noru – žiūrėk, jo darbas bus vykęs, nes bylos pats už save.
1998-aisiais Šiuolaikinio meno centre vyko jūsų personalinė darbų paroda, kuri vadinosi „Geltonas kambarys. Lyja“. Tuomet ištarėte: „šiaip esu labai chaotiška, bet mano chaotiška sistema veikia tiksliai, kaip laikrodis. Man būtina veikla, aktyvumas ir… avantiūra.“ Ar tai yra pagrindinis jūsų kūrybos principas?
Tą ir turėjau galvoje. Keista, kad ir dabar taip pat galvoju. Bet tai įgyvendinti tapo kur kas sunkiau, nes dabar jau daugiau moku. Norint kažką padaryti avantiūriškai, nebeužtenka vien noro, reikia prisiversti tai padaryti. O aplinkui tiek sugalvotų avantiūrų – šiandien menininkui labai sunku patraukti žmonių dėmesį. Be to, informacijos internete yra labai daug, todėl sunku kažkuo nustebinti šiandieninį žiūrovą.
Užsiminėte apie internetą. Kaip jus paveikė technologijos: internetas, socialiniai tinklai?..
Labai puikiai. Tai tiesiog nuostabu. Galvoju, kaip aš gyvenčiau, jeigu nebūtų interneto. O Dieve… Visų pirma, kalbant grynai iš profesijos pusės, gali sužinoti, kaip sumaišyti dažus. To mūsų nemokė. Gal mokė tapytojus, bet ne mus. Prisimenu Vlado Karatajaus knygutę apie spalvininkystę ir tiek. O koks skiediklis, kokios technikos? Dabar pasižiūriu internete ir viską žinau. Kyla logiškas klausimas: kam tie mokslai, jei viską gali sužinoti internete. Aišku, reikia diplomo, be kurio būtų sunkiau gauti darbą ar patekti į parodą. Tas popierėlis kai ką gali nulemti. Tačiau išmokti, jeigu tik yra noro, galima bet ką ir be studijų. Kad ir kirpti plaukus.
Sėdėk ir žiūrėk kaip dažai sumaišomi, kaip drobė paruošiama, teptukas patobulinamas, skiediklis sumaišomas, kaip piešti pradėti, kaip užbaigti… Arba kaip nutapyti ausį, ranką, koją, pėdą, akį – viską gali susirasti internete. Man šie atradimai labai įdomūs ir smagūs. Nauji pasauliai atsiveria.
Socialiniai tinklai taip pat labai naudingi – tiek nespėtum aplėkti, kiek visko juose gali pamatyti. Televizijos nežiūriu, o portaluose beveik nebūna žinių apie tarptautinį meno pasaulį. Užtat socialiniuose tinkluose viską pamatau, kas kur vyksta. Tai be galo įdomu.
Nors kūryboje kalbate apie „gyvenimo karštį“, tačiau kaip ir visi, matyt, esate turėjusi ne tik pakilių, bet ir niūrių laikotarpių. Kaip dabar žvelgiate į savo nuokalnes ir pakilimus? Kokiomis nuotaikomis gyvenate šiandien?
Buvo visokių periodų: ir pakilimų, ir duobių. Pirmos duobės kėlė siaubą: o kas bus toliau, kas bus, kai nebegalėsiu paišyti? O leidžiantis žemyn į duobę kildavo klausimų: negi aš visą laiką paišysiu ir nuolat gyvensiu dažų šiukšlyne? Maža to, tuo metu ir mano studija buvo rūsyje, kuriame pro langą matydavau tik praeivių kojas. Klausdavau savęs: negi aš visą gyvenimą matysiu tik tas praeinančias kojas? Kai esi duobėje, galvoji: negi nebeišsikapstysiu, nebegalėsiu nieko sugalvoti ir nupiešti? Tuomet, kai pavyksta padaryti kažką, kad ir mažo, paprasto – džiaugiesi. Įsikimbi už pavykusio darbelio ir pradedi judėti į priekį, į studiją eiti kaip į darbą, kad tik nepražūtų ir nenuskristų ta paukštė. Už plunksnelės užsikabinus palengva pavyksta pakilti…
Vėliau susitaikiau su tuo, kad kūryboje pasitaiko ir duobių, todėl dabar jau ramiau: kaip nors išbūnu tokį periodą, panaršau internete, kraunu į save įvairius atradimus – technologinius, kūrybinius, domiuosi, žiūriu meno pasaulio naujienas. Galų gale pasakiau sau: „taigi jau tiek visko pridarei, ko tu dar iš savęs nori?!“
Ar nuotaikos keičia paveikslų motyvus bei spalvas?
Labai keičia. Kai buvo „gyvenimo karštis“ – atrodė, kad išėjau iš patamsio: visur pavasaris, viskas žiba, gėlės žydi, paukščiukai čiulba, vėjelis kedena suknelę, plaukus… Gera. Ir spalvos vyravo optimistinės. O kai atėjo sunkesnis periodas, pradėjau domėtis psichologija, joga, dvasiniu tobulėjimu. Tada dar nebuvo interneto – tik knygynai. Kai nuotaika bloga – ir ligos puola. Tapau vegetare. Žodžiu, viskas man padėjo.
Tuo metu mano paveikslai tapo bespalviai, tačiau šviesūs, tartum koncentruojantis į vieną tašką meditacijos, stabilumo, kosmoso būvyje. Vėliau tas periodas baigėsi ir vėl pradėjo pulsuoti kraujas, trykšti ryškios spalvos, atsirado kontrastų.
Pastaruoju metu nuotaikos labai geros. Esu kūrybiškos būsenos. Anksčiau dirbau daugiau emocionaliai, be eskizų, komponuodavau improvizuodama be jokio išankstinio plano, tik „užmesdama“ kokią spalvą, kuri per mane kaip muzikos garsas vibravo ir sukeldavo minčių. Tačiau improvizuoti ant drobės yra labai didelis fizinis darbas. Niekada nežinai, kas bus. Tenka vienu metu suvaldyti labai daug instrumentų, o ir pats kūrybos metodas yra labai impulsyvus. Todėl šis procesas fiziškai išsunkia, po tokio darbo tiesiog griūnu.
Bet šis periodas jau praėjo. Šiandien taip nebedarau, nes paprasčiausiai nebepajėgiu fiziškai. Dabar savo darbus sugalvoju. Taip gimė portretų serija. Juk tuščius periodus reikia kažkuo užpildyti, tai, maniau, pasidarysiu sau „įdomybę“ – piešiu portretus. Būna, tapau gėles, natiurmortus. Tokiu būdu atsipalaiduoju, o kartu ir nepamirštu įgūdžių, nes ranka juk turi dirbti nuolatos. Tik dirbant, tarp smegenų ir rankos atsiranda nepertraukiama jungtis, kuri būtina kūryboje. Be to, mane labai domina klasikinė tapyba, kurios visiškai nereikia abstrakcijoje. Kaip spalvą sumaišyti, kaip ją užtepti, kaip išgauti meninę kokybę? – dabar mane domina tokie dalykai. Na, o kai iš natūros tapyti atsibosta – užpilu ant drobės dažų ir prasideda kitas etapas. Po viršutiniu mano paveikslo sluoksniu dažnai būna visai kiti – pradėti, o paskui numesti ir naujai užpiešti – darbai.
Esate iš nedaugelio žymių lietuvių tapybos klasikų, kurie nebijo keistis. Kaip pati į tai žiūrite? Nebaisu atsisakyti atradimų, kuriais visi žavisi?
Baisu tuomet, kai padarai atradimus ir iškart juos užmiršti. Ypač tais duobių periodais, kai nieko negali sugalvoti, o pačiai atrodo, jog pirmą kartą stovi prie drobės ir nieko nebežinai. O pamačiusi ankstesnio savo darbo nuotrauką stebiesi, kaip galėjai tai nutapyti. Dabar taip jau nebepadaryčiau ir nebepadarau. Darau kitaip. Kita emocija, nes piešiu tai, ką jaučiu. Kaip gali sugrįžti atgal ir būti ankstesnėje būsenoje? Negali. Todėl ir keičiuosi, nes kitaip negaliu – aš gyvenu tuo, ką darau, ir negaliu grįžti atgal. Gal ir norėčiau, bet… Yra taip, kaip yra. Daug kas sako, kad anksčiau buvo įdomiau. Na ir kas?
Ar jums svarbus pripažinimas ir žiūrovo nuomonė?
Nežinau, niekada nesiskundžiau, kad būčiau nuskriausta ar neįvertinta. Man net keista: niekada negalvojau, kad galiu tapyti, o žmonėms mano darbai patiks, kažkam tai bus labai įdomu. Iki šiol tuo stebiuosi. Kai pasižiūriu į savo ankstesnius darbus, tikrai suprantu, kad darbai buvo geri. Gerų nuomonių ir palaikymo iš žiūrovų man netrūko. Iš kolegų – kažin, nežinau, sunku pasakyti… Jau vien tai, kad aš galėjau gyventi iš savo kūrybos, reiškia, kad žmonėms ji patiko. Už tai jiems esu dėkinga. Aišku, norėčiau nenuvilti ir toliau. Bet bus, kaip bus…
Ar niekada nesinorėjo turėti mokinių, kuriems būtų galima perduoti savo patirtį?
Esu apie tai galvojusi. Bet aš pati dar nieko nemoku, tad ką galėčiau tiems vaikams pasakyti? Ir pati dar mokausi… Kartais pas mane patapyti ateina anūkė. Parodau jai tai, ką pati išmokau iš kompiuterio. Mokykloje dabar reikalauja akademinių žinių – bent tiek aš jau moku, jau žinau. Tačiau to maža – reikia į vaiko psichologiją įsigilinti. Man pačiai to labai trūko laukiant, kad kažkas mane nukreips tinkama linkme. Bet tai labai didelė atsakomybė. Aš pati nedrįsčiau. Galiu tik pastatyti natiurmortą ir pasakyti, kaip jį nutapyti. Anūkė užaugo šalia mano darbų – ji supranta, ką aš jai sakau. O pradėjusi mokyti mokykloje turėčiau 10 visiškai skirtingų vaikų, prie kiekvieno jų reikėtų prieiti, paskatinti, sužadinti norą… Todėl pasiduodu, tai visiškai ne man.
Na, o kalbant apie jaunuosius dailininkus… Mes esame provincija, tačiau labai norime būti europiniame, pasauliniame kontekste. Todėl mūsų menininkai viena akimi gaudo vėjus, o jų darbai tampa europiniam vartojimui tinkamu produktu. Tačiau juk tokių yra begalė… Bet mene labiausiai vertinamas originalumas.
Svarbiausia, kad jaunas žmogus norėtų dirbti. Man taip pat ne visada sekdavosi atlikti akademines užduotis, bet aš norėjau būti dailininkė, turėjau viziją. Dabar anūkės klausia: „kaip tu tapai dailininke?“ Sakau: „norėk – ir būsi.“ Niekas tokio leidimo neišrašo. Jokia mokykla negali tau duoti leidimo gyventi, kurti, būti – reikia pačiam norėti. Kai tikrai nori – ir mokytojų atsiranda. Ir nebūtinai mokykloje, kurios, beje, net nebūtina baigti. O kai nieko negali ir neturi svajonės – eini į mokyklą. Kas tave gali išmokyti gyvenimo arba kaip mama būti… Niekas neišmokys, jeigu ne pats. Tik per patirtį, per bendravimą su kitais…
Pagrindinės nuotraukos autorė Evgenia Levin
