Tęsiame straipsnių apie Giesmių giesmę ciklą, parengtą pagal teologo dr. Valdo Mackelos (1972–2017) Šventosios Šeimos seserų vienuolijoje 2012 m. skaitytas paskaitas. Šis tekstas publikuotas žurnale „Kelionė“, 2018 Nr. 3.

Pirmąją straipsnių ciklo dalį rasite ČIA.

Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais!
Malonesnė tavo meilė, negu vynas,
negu tavo brangiojo aliejaus kvapas!
Tavo vardas – palieti kvepalai, –
užtat tave mergaitės myli.
Imk mane su savimi! Skubėkime!
Vesk mane, karaliau, į savo kambarius.
Tavimi mes džiaugsimės ir linksminsimės,
skonėsimės tavo meile labiau negu vynu.
Teisingai daro, kad tave myli! (Gg 1, 2–4)

Naujumo Dievas

Nuostabu tai, kad Giesmių giesmė prasideda visiškai netikėtai. Čia sunku suprasti, kas sako, kam sako, kodėl sako, kokia yra aplinka… Paprastai knygose pirmiausia apibūdinami veikėjai, papasakojama, kur viskas vyksta, kad būtų galima įsivaizduoti, ir tik tada pereinama prie kažkokio veiksmo. Giesmių giesmėje viskas prasideda netikėtai, staiga, tarsi koks griaustinis. Iš tiesų, Dievas mus ištinka būtent taip.

Graikiškas žodis kairos reiškia, kad Dievas atranda malonės metą ir ištinka mus visai netikėtai. Užklumpa. Jėzaus raginimas „budėkite“ nereiškia nurodymo mažai miegoti, adoruoti ar skaityti per naktis. Tokiu atveju savo kalno pamokslą Jis būtų pradėjęs taip: „Palaiminti, kuriuos kamuoja nemiga.“ Iš tikrųjų, budėti reiškia būti nuolatos pasiruošus staigmenoms.

Kartą bekalbant su studentais atėjo suvokimas, kad mūsų Dievas – naujumo Dievas. Ne veltui gyvename Naujojoje Sandoroje arba Naujojo Testamento laikais – mūsų Dievas visa daro nauja. Gyvenimas tampa rutina, kai jame nėra naujų dalykų. Nebūtinai tai turi būti išoriniai dalykai, pavyzdžiui, nauji tapetai, naujas drabužis ar nauja gėlė – tas naujumas yra vidinis. Dievas kiekvieną dieną nori duoti mums naujų dovanų ir vesti kažkur toliau. Dėl to turime leistis būti Jo užkalbinami ir pasiruošę Jo naujovėms ir staigmenoms.

Žmogus yra inertiška būtybė, jis linkęs daryti tai, ką darė tūkstančius kartų, ir nedaryti nieko naujo. Labai dažnai ko nors atsisakome, sakydami: „aš nesu taip įpratęs“; „aš taip nemėgstu“; „visą gyvenimą dariau taip, kodėl aš dabar turėčiau daryti kitaip?“ Bet Dievas yra naujumo Dievas, ir Jis nori, kad mes atrastume gyvenimą vis naujai ir naujai. Pati tikėjimo prigimtis yra ėjimas. Tikėjimas nėra tai, ką galima turėti. Negaliu sakyti: „Aš turiu tikėjimą išsisaugojęs, kažkur paslėpęs“, – nes tikėjimas – tai nuolatos gyvas santykis.

Mūsų tikėjimo patriarchas Abraomas yra tikinčio žmogaus pavyzdys. Koks buvo jo tikėjimas? Ar galima sakyti, kad Abraomas turėjo Dievą? Ne. Abraomo Dievas buvo tas, kuris jį, vargšą senuką, nuolatos stebindavo. Pavyzdžiui, Dievas ateina ir sako: „Žinai, Abraomai, keliauk iš savo tėvo namų į kraštą, kurį aš tau esu paruošęs.“ Abraomas atsako: „Taip, einu.“ Tai ir yra tikėjimas – nuolatinis pasiruošimas atsiliepti.

Labai gražūs žodžiai, kuriais dauguma Senojo Testamento teisiųjų atsiliepia Dievui užkalbinus – „štai aš“ (hebrajiškai – hineini). Dar galima sakyti, kaip Izaijas: „siųsk mane“, bet dažniausiai užtenka pasakyti: „štai aš, Viešpatie.“ Būtent šis „štai aš“ yra kaip Marijos fiat – „tebūnie man, kaip tu pasakei“ (plg. Lk 1, 38). Tai nuolatinis pasiruošimas atsiliepti į Dievo kvietimą, į Dievo žodį.

Vėliau Dievas Abraomui sako: „Žinai, sugalvojau, kad tu turėsi sūnų.“ Ir Abraomas atsako: „Viešpatie, aš jau senas, bet… gerai.“ Kiekvieno žmogaus gyvenimas su Dievu yra nuolatinė staigmena. Jei pažiūrėtumėm toliau, Mozės gyvenimas yra toks pats: gyveno jis ramiai Egipte ir staiga – pašaukimas: Dievas kažkur kviečia. Jis atsiliepė dėl to, kad savo širdyje jau buvo pasiruošę atsakyti: „Štai Viešpatie, aš esu. Štai aš.“

Dangaus kelrodė

Pirmoji Giesmių giesmės eilutė prasideda žodžiu „bučinys“. Bučinys nurodo į prisilietimą ir žymi santykį. Dar daugiau: bučinys yra Dievo meilės gestas. Galima labai daug kalbėti apie tai, kas yra Dievas, kas yra Dievo meilė, bet tikroji Dievo meilė pasirodo veiksmais. Ir bučinys – simbolis to, kaip Dievas paliečia mūsų gyvenimus: konkrečiais įvykiais, konkrečiais žmonėmis, konkrečiais veiksmais.

Pirmose trijose Giesmių giesmės eilutėse yra nuojauta, kas bus kalbama vėliau. Nors ši knyga prasideda labai netikėtai, bet kaip kūrinys ji sumanyta tobulai: pačioje pradžioje jau yra užuomina į visos poemos istoriją. Panašiai kaip muzikiniame kūrinyje: geras kompozitorius per kelis pirmus akordus jau sukuria temą, kurią plėtos visame kūrinyje.

Teologiškai galima sakyti, kad mūsų gyvenimas žemėje yra tarsi trys pirmosios Giesmių giesmės eilutės. Žemėje jau ragaujame to, kas bus Danguje. Savo studentams nuolatos sakau: „Jeigu jūs galvojate, kad Dangus yra kažkas po šio gyvenimo, labai klystate.“ Nes Dangus, Dangaus Karalystė, nėra vieta, kur patenki po mirties. Dangus jau yra čia, kaip sakė Jėzus: „Juk Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17, 21). Dangus buvo tada, kai Jėzus vaikščiojo po Palestiną. Dangus yra ir čia, dabar. Į Dangų po šio gyvenimo nėra patenkama, jeigu į Dangų, ar bent į jo prieangį, nėra patenkama šitoje žemėje. Kitaip sakant, norint patekti į Dangų po mirties, reikia patekti į Dangų čia.

Mes turime tą Dangaus patirtį, tik paprastai nesuvokiame, kad tai yra Dangus. Tai nėra kažkas po žemės gyvenimo, po šio pasaulio. Dangus nėra kažkas virš žemės, virš šio pasaulio. Dangus yra tai, kas apglėbia žemę. Dangus yra daugiau negu mūsų tikrovė, jis persmelkia ir šią tikrovę, bet tai yra dar daugiau. Jo ženklus mes galime matyti ir žemėje. Visada, kai išgyvename džiaugsmą, kuris yra ne iš šio pasaulio, ramybę, kuri yra ne iš šio pasaulio, meilę, kuri yra ne iš šio pasaulio, mes prisiliečiame prie Dangaus. Kada patiriame Dievo šlovės artumą čia, žemėje, mes patiriame gabalėlį Dangaus.

Giesmių giesmė ne tik pasakoja apie tai, koks yra dangiškasis gyvenimas, joje galima atpažinti ir keturias pakopas, vedančias Dangaus link. Šios pakopos yra: išsiskyrimo žiema, sužadėtuvių pavasaris, vestuvių vasara ir vaisingas ruduo. Tai – keturi meilės laikai.

Mylimosios troškimas

Pirmosiose Giesmių giesmės eilutėse matyti, kad žiema yra ilgesio metas. Visų pirma, mylimoji išsako giliausią troškimą žodžiais: „Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais“, – šiuo šūksniu nusakydama savo ilgesį. Pati pirmoji Giesmių giesmės eilutė yra troškimas.

Kol gyvename šioje žemėje, pagrindinė mūsų laikysena yra trokšti. Mes visada kažko trokštame, kažko ilgimės, kažko norime… O ko norime, dažniausiai nežinome. Atrodo, kad Dievas į žmogaus širdies gelmę įdėjo troškimą, kurio niekas šitoje žemėje negali užpildyti. Galima norėti, trokšti, ilgėtis daugelio dalykų, bet niekas iš kūrinių negalės patenkinti giliausių mūsų širdies troškimų. Apie tai šv. Augustinas yra pasakęs: „Mano širdis yra nerami, ir ji bus tokia, kol neatras vėl ramybės, Dieve, tavyje.“ Tai labai gili įžvalga. Jeigu nuoširdžiai savęs paklaustume, ko vis dėlto iš tiesų mes norime, galų gale šis klausimas mus atvestų prie to paties – giliausias mūsų troškimas yra bendrystė su Dievu. Dievas yra giliausias mūsų troškimas, ir todėl tik Jis gali suteikti pilnatvę. Tik Dievas gali padaryti mūsų gyvenimą apstų, tik Jis gali padaryti mūsų gyvenimą šalom.

Po ilgesio žiemos ateina sužadėtuvių pavasaris. Žiema nėra amžina, jei atsiliepiame į savo širdies troškimą, per kurį šiuo širdies balsu mus šaukia Dievas. Šv. Kryžiaus Jonas palygino tą giliausią troškimą su lakštingalos giedojimu. Tam, kad išgirstume lakštingalos giedojimą – tą giliausią savo troškimą, giliausią ilgesį – turi nurimti visa kita aplinkui. Lakštingalos gieda naktį, kai būna tylu. Ir dėl to jų giedojimas yra toks ypatingas – jis suskamba naktyje ir tyloje, o dienos triukšme, kada aplink yra begalė visokiausių kitų garsų, mes tiesiog neišgirstame to tylaus ir labai gražaus savo širdies giedojimo.

Sužadėtuvių pavasarį mylimoji ragina tą, kurį myli, neversti jo ilgėtis, bet skubėti pasiimti ją su savimi: „Imk mane su savimi, skubėkime“ (Gg 1, 4). Šitais žodžiais sakoma, kad mes patys negalime pasiekti šio savo širdies troškimo. Jeigu įsivaizduotume, kad žinome, ko norime, ir žinotume, kaip tai pasiekti, – mes klystume taip, kaip klydo žmonės, kurie statė Babelio bokštą. Jie galvojo, kad patys gali pasistatyti pakopas iki dangaus ir pasiekti dangų. Mūsų nelaimė yra tai, kad pilnatvė, kurios ilgimės, gali mus pasiekti tik kaip dovana. Niekaip: nei maldomis, nei pasninkais, nei naktiniais budėjimais, nei kasdienėmis šv. Mišiomis, nei Šventojo Rašto skaitymu – niekuo aš negaliu pasiekti Dievo. Galiu tik tikėti, ir čia yra tikėjimo prasmė, kad Jis ateis pas mane ir pasiims mane su savimi.

Tokia yra Naujojo Testamento teologija: negalime pelnyti Dievo malonės, negalime pelnyti Dangaus. Galiu būti per savo gyvenimą padaręs tūkstantį gerų darbų, bet vis tiek negalėsiu ateiti pas Dievą ir sakyti: „Dieve, žiūrėk, kiek aš per gyvenimą gero padariau, duok man Dangų“; „Dieve, tu man skolingas“; „Nusipelniau Dangaus“; „Juk tiek daug kentėjau“… Įprasta sakyti: „Kentėk, žmogau, juk ir Dievas kentėjo, kenčiantiems – Dangus.“ Tai įsitikinimas, kad mūsų pačių kentėjimas mums garantuoja kompensaciją po šio gyvenimo. Bet taip nėra, nes Dievas Dangų duoda veltui.

Dievas visus kviečia į bendrystę su savimi, gyvenimą Danguje, ir tai dovanoja. Tačiau mes patys negalime to pasiimti – mes negalime to užsidirbti, užsitarnauti. Galime tik priimti šią bendrystę kaip dovaną, ir ta dovana turi būti mums atnešta. Negalime nuvykti ir pasiimti Dangaus, kaip šv. Paulius, kuris sakė buvęs trečiajame danguje (plg. 2 Kor 12, 2), o paskui grįžti atgal su trupinėliu Dangaus kišenėje. Dangus gali nusileisti iki mūsų, nes Dangus yra Jėzus Kristus, kuris gali ateiti, pasiimti mus už rankos ir nusivesti su savimi, sakydamas „eime“.

Troškimas ir versmė

Paskui ateina pilnatvės metas – vasara. Mylimasis skuba, ateina, pasiima su savimi ir veda į savo namus. Lietuviškame vertime yra žodžiai: „Vesk mane, karaliau, į savo kambarius“ (Gg 1, 4), bet originale ir daugumoje kitų kalbų yra sakoma: „Karalius įvedė mane į savo kambarius.“ Įžengimas į Karaliaus kambarius turi labai daug prasmių: tai gali būti ir vestuvių menė, ir pokylių rūsys, ir karaliaus miegamasis – visa nurodo į Dievo Karalystės pilnatvę. Kai mes įžengiame pro vartus, įeiname pro avidės duris į Karaliaus menę, tuomet įžengiame į Dievo Karalystės pilnatvę.

Galiausiai, kai siela susivienija su Dievu, ateina vaisių – pilnatvės – metas. Tai nusakyta žodžiais: „Tavimi mes džiaugsimės ir linksminsimės“ (Gg 1, 4). Džiaugsmas ir linksmybė yra vienybės su Dievu pasekmė. Įdomus paradoksas, kad labai daug gerų žmonių yra nelaimingi. Labai daug žmonių, kurie stengiasi būti geri, visada elgtis taip, kaip reikia, neatranda laimės, bet visi laimingi žmonės yra geri. Iš tikrųjų laimingi – ne šiaip sau patenkinti, ne šiaip sau linksmi, bet iš tiesų laimingi. Taip yra todėl, kad šie žmonės negali nesidalinti savo džiaugsmu. Jeigu džiaugsmas liejasi per kraštus, tiesiog norisi eiti, apkabinti, išbučiuoti visus, kuriuos sutinki. Be priežasties, ir netgi nesitikint, kad bus atsakyta tuo pačiu, kad tai bus įvertinta, net negalvojant: „aš darau gera.“ Džiaugsmas tiesiog veržiasi savaime. Tarsi srovė šaltinio, nuo kurio nuristi akmenys. Tuomet troškimas, Jėzaus žodžiais, tampa versme, kuri trykšta į amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 4, 14).

Lietuvių kalboje yra tikrų filologinių stebuklų. Pavyzdžiui, žodis „duona“ yra kilęs iš žodžio „duoti“. Duona yra tai, kas duodama. Todėl jau pats žodis „duona“ nusako Eucharistijos esmę. Eucharistija yra tai, ką duonoje Dievas duoda mums. Kita tokia žaismė matoma žodžiuose „trokšti“ ir „trykšti“. Pasikeičia tik viena balsė, ir gyvenimas dėl savęs, siekiant pripildyti save, atrasti pilnatvę, gyvenimas, kada mes trokštame ir ieškome, po vestuvių vasaros staiga pakeičia kryptį – nebeieškome sau, nebetrokštame sau, o tampame versme, šaltiniu, kuris trykšta, kuris dovanoja, kuris duoda, kuris yra gyvas, kuris veda į amžinąjį gyvenimą. Tai yra gyvybės versmė, kuri trykšta į amžinybę. Mūsų gyvenimas tampa nuolatiniu davimu.

Galima sakyti, kad Jėzus ir atėjo į žemę dėl to, kad mūsų gyvenimas iš nuolatinio laimės sau ieškojimo taptų gyvenimu, kuriame laime dalinamės. Laime, kurios nenusipelnėme, laime, kuri yra buvimas Danguje, jau dabar, dar gyvenant žemėje. Net ir tada, kai sunku, kai patiriu kančią, išbandymus, galiu išlikti laimingas ir dovanoti savo gyvenimą kitiems.

Iš tiesų galima gyventi tik dviem būdais: gyvenimą iššvaistyti arba gyvenimą išdovanoti. Buvimas arba Danguje, arba kitoje vietoje priklauso nuo to, ar gyvenimą išdaliname, atiduodame dėl kilnesnio tikslo, ar tiesiog išbarstome jį: visas dovanas, sveikatą, laiką. Patiems gyventi dovanojant savo gyvenimą yra neįmanoma. Po Kalno pamokslo mokiniai Jėzui sakė: „Viešpatie, žmonėms tai neįmanoma. Tiesiog neįmanomi dalykai.“ Ir Jėzus pritarė: „Taip. Tikra tiesa. Taip, kaip ką tik girdėjote, žmogui pačiam yra neįmanoma, bet Dievui nėra negalimų dalykų.“ Jeigu mes gyvename ne savo supratimu ir ne savo galia, bet Dievo išmintimi ir Jo duota galia, tada negalimų dalykų nėra. Jeigu stengiamės viską daryti patys, savo supratimu, esame tie geri žmonės, kuriems sunku.

Nuo „jis“ prie „tu“

Kaip jau minėta, Giesmių giesmė yra staigmena. Jos pradžia yra slėpininga, netikėta, staigi, nėra jokio pasiruošimo, jokios įžangos, jokio veikiančiųjų asmenų pristatymo. Šv. Bernardas Klervietis stebisi tokia pradžia. Jį taip pat stebina labai greitas perėjimas nuo „jis“ prie „tu“ – toks, rodos, smulkus kalbinis niuansas: „tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais“ ir „malonesnė tavo meilė negu vynas“ (Gg 1, 2). Pasak šv. Bernardo, šiame niuanse slypi gili prasmė dėl to, kad nuo nebuvimo šalia, pereinama prie gyvo santykio.

Dievas gali būti kaip „Jis“ arba kaip „Tu“. Apie Dievą galima labai daug kalbėti, galvoti, skaityti ir tapti Rašto aiškintoju, fariziejumi. Tie žmonės buvo profesionalūs Dievo žinotojai. Jie labai daug svarstė, daug studijavo. Fariziejai nebuvo blogi, priešingai – jie buvo labai uolūs, nes dėl Dievo troško padaryti labai daug: siekė, kad Įstatymo būtų laikomasi, kad Šventasis Raštas būtų aiškinamas teisingai. Esminis skirtumas tarp Jėzaus ir Rašto aiškintojų bei fariziejų, su kuriais Jėzus nuolatos barasi Evangelijose, yra tai, kad jiems Dievas buvo kažkas, dėl ko jie gyveno, dėl ko stengėsi, o Jėzui Dievas buvo Abba – Tėtis, su kuriuo Jis turėjo labai gilų asmeninį ryšį. Ką Jėzus kalbėdavo, kilo ne iš noro kažką padaryti dėl Dievo, bet iš to gilaus asmeninio santykio su savo Tėvu – su Abba. Ne veltui Jėzus naktis praleisdavo maldoje.

Visas Jėzaus kalbėjimas ir veikimas kilo iš labai gilaus ryšio su Dievu, iš santykio Aš–Tu. Ne Aš–Tai, bet Aš–Tu. Tuo ir skiriasi fariziejų religija nuo Jėzaus tikėjimo. Religijoje Dievas yra kažkas, kam aš meldžiuosi, kažkas, kam aš turėsiu atsiskaityti už savo gerus ir blogus darbus – tai kažkas. Dažnai žmonės netgi sako: „Dievą netikiu, bet kažkas yra…“ Kai Dievas tampa Tu, atsiranda visai kitoks santykis. Tada Dievas yra nebe tas, apie kurį tau kalba kiti, bet tas, kurį pažįsti asmeniškai.

Kartais, kad pasiektum tokį santykį, reikia labai skausmingos patirties. Tokią patirtį, pavyzdžiui, Senajame Testamente turėjo Jobas. Jobo knyga gali atrodyti gana beprasmiška istorija: vargšas žmogus viską prarado, daug kentėjo, o paskui vėl viską atgavo. Kai kas pasikeitė: Jobas gavo ne tik kompensaciją (visko dvigubai po savo kentėjimų), bet pažino Dievą asmeniškai. Jobas pasako labai esmingus žodžius: „Buvau girdėjęs gandus apie Tave, dabar mano akys regi Tave“ (Job 42, 5). Tai yra labai gilus ir esminis pasikeitimas nuo žinojimo apie Dievą iš kitų ir Jo pažinimo – tiesioginio ir gyvo santykio su Dievu. Santykio, kai tikėjimas tampa pokalbiu.

Pasak žydų filosofo Martyno Buberio, viską šiame pasaulyje galima nusakyti dviem žodžiais arba dviem žodžių poromis: Aš–Tai ir Aš–Tu. Šitai galioja ne tik santykyje su Dievu, bet ir santykyje su žmonėmis. Ar kai bendrauju su kitais žmonėmis, jie yra tiktai kažkas, tik priemonės, ar jie patys savyje yra absoliuti vertybė? Ar man reikia kitų, kad pasiekčiau kokius nors savo tikslus, ar tie kiti asmenys man yra tikslas savaime, o visa kita – priemonės?

Ne veltui vertikalė ir horizontalė sutampa: koks yra mūsų santykis su Dievu, geriausiai parodo mūsų santykis su kitais žmonėmis. Jeigu mano santykis su Dievu Aš–Tu, toks mano santykis bus ir su kitais žmonėmis – jie man bus tikslas. Ir priešingai: jei į Dievą žiūriu kaip į lošimų ar užkandžių automatą, jeigu Dievui kažką aukoju ir tikiuosi, kad Jis už tai man ką nors duos, tada į Jį žiūriu kaip į daiktą. Kaip į mašiną, kuri man kažką duoda. Tokiu atveju, ir į kitus žmones žiūrėsiu taip pat: o ką aš galiu gauti, ar man naudinga? Ar vis dėlto pats santykis yra tikroji prasmė ir tikroji vertė?

Šauksmas naktyje

Žvelgiant į tekstą, galima matyti, kad pirmosios Giesmių giesmės eilutės yra mylimosios malda. Ji pradeda savo maldą mintimis apie tą, kurio ilgisi. Mylimoji suvokia, kad negali galvoti apie tą, kurio ilgisi, nekalbėdama su Juo. Tai reiškia, kad netgi tada, kai Dievo nejaučiame šalia, mūsų malda padaro stebuklą: kai apleidime šaukiamės Dievo, Jis yra čia Esantis.

Atsiveria giliausia Jėzaus žodžių ant kryžiaus Eli, Eli, lema sabachtani („Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ – Mt 27, 46) prasmė. Tai žmogaus, kuris jaučiasi apleistas, malda. Malda, kurią, kartodami 22-osios psalmės žodžius, meldėsi daugybė žydų iki Jėzaus. Šioje maldoje yra… atsakymas. Netgi neskaitant tos psalmės toliau, dėl paties kreipimosi į Dievą apleidimo akimirką, Dievas jau yra čia. Tai asmeninės maldos stebuklas: tas, į kurį tu kreipiesi, net jeigu Jo nėra šalia, tampa čia Esantis.

Mūsų malda leidžia būti Dievui ten, kur mes Jo net nejaučiame. Tai labai gerai matyti Marijos Magdalietės istorijoje. Ji Prisikėlimo rytą ieško savo mokytojo, kurį mylėjo, ir Jo neatpažinusi kreipėsi kaip į sodininką. Marija Magdalietė sako: „Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai, aš jį pasiimsiu“ (Jn 20, 15). Čia ji kalba apie Jėzų kaip apie jį – nesako „Tu“, kreipiasi lyg į sodininką. Įdomu tai, kad Marija net neįvardina, kas tas „jis“, tiesiog vadina „juo“, ji nesako: „gerbiamas sodininke, čia buvo toks Jėzus Nazarietis palaidotas, gal žinot, kur jis dabar?“ Magdalietė kreipiasi į nepažįstamą žmogų, galvodama, kad tai sodininkas, ir net neaiškina jam, ko ieško. Ji sako: „kur jis yra?“ Tai yra tas pats jis kaip ir Giesmių giesmėje. Jis yra vienintelis. Marija Magdalietė net neįsivaizduoja, kad kažkam gali kilti klausimas, kas jis toks, nes jis yra jis. Jis yra vienintelis, kuris yra jos širdyje. Santykio slinktis nuo „jis“ prie „tu“ įvyksta tiktai tada, kai Jis yra vienintelis, kurio ieškoma.

Visi kiti tiesioginiai kreipiniai yra vėlesnėse Giesmių giesmės eilutėse, ne prologe, pavyzdžiui, „vesk mane, karaliau, į savo kambarius“ (Gg 1, 4). Likusiame tekste kreipiamasi tiesiogiai – antruoju asmeniu: „tavo meilė“, „tavo kvepalai“, „tavo vardas“, „tu būsi“. Pradėjusi nuo neasmeninio kalbėjimo, mylimoji beveik visada, be išimčių, kalba tiesiogiai. Toks kalbėjimas, tarsi kokia šauksmo visagalybė, čia neesantį Mylimąjį staiga padaro čia esančiu.

Vienas iš didžiųjų Giesmių giesmės komentuotojų šv. Kryžiaus Jonas pateikia nepaprastai gražų pirmosios eilutės komentarą. Jis sako, kad mylimoji – tauta, kuri yra tremtyje – nebenori girdėti apie Mylimąjį, kad ir kaip gražiai būtų kalbama. Tą pačią mintį savo komentare pateikia ir Origenas: jeigu mylimoji yra Izraelio tauta, o, įsivaizduokit, Dievas yra Izraelio tautos jaunikis, Dievas vis siunčia kokius nors pabrolius kasmet: tai Mozė, tai koks pranašas, tai dar kas nors. Galiausiai sužadėtinė nebeišlaiko ir sako: „Kada Tu pats ateisi? Man nusibodo, kad siuntinėji linkėjimus, gėles ir dovanas per savo draugus, aš noriu Tavęs paties!“ Pasak Kryžiaus Jono, mylimoji nori kalbėti su Mylimuoju tiesiogiai, be jokių tarpininkų, būti vien tiktai su juo, ji nebenori klausyti tų, kurie buvo siųsti prieš Jį – pranašų ir išminčių, jai reikia Jėzaus Kristaus čia ir dabar.

Nuo ilgesio iki buvimo

Galima sakyti, kad pirmojoje Giesmių giesmės eilutėje išsakomas ilgesys ir ateisiančio Mesijo laukimas. Sunku įsivaizduoti, koks stiprus Mesijo atėjimo laukimas buvo pirmaisiais amžiais. Apie tai žmonės mąstė, kai kėlėsi ir ėjo gulti, kai valgė ir kai dirbo. Jie nuolat galvojo: „Kada ateis mūsų išvaduotojas, kada ateis mūsų išgelbėtojas?“ Ir mylimosios šūksnis: „Aš noriu kalbėti su tavimi tiesiogiai“ – toks Dievo ilgesys. Dievo, kuris yra Emanuelis – Dievas, esantis su mumis, – ilgesys. Tai suvokimas, kad Dievas yra kažkur toli, ir troškimas, kad Jis būtų čia.

Kaip ir minėta, Origenas pateikia mylimosios troškimą: „Kiekgi mano Mylimasis siųs man bučinius per Mozę? Ar Jis vis dar siųs bučinius per pranašus? Aš noriu pati prisiliesti prie Mylimojo lūpų, tegul Jis ateina pats. Ak, tegul Jis nužengia pats.“ Su Jėzumi baigėsi pranašų laikas, kai Dievas bendrauja su tauta per pranašus, per angelus, per savo pasiuntinius, Jis ateina pats. Šio atėjimo laukimas yra prasmingas, nes kuo stipresnis laukimas – tuo didesnis susitikimo džiaugsmas.

Dabar gyvename laike, kai Dievo Karalystė jau yra atėjusi, Jėzus jau yra su mumis. Jis niekur neiškeliavo. Kartais sakoma, kad Jėzus buvo pirmą kartą atėjęs, paskui ateis antrą kartą, ir mes dabar laukiam to antrojo Jėzaus atėjimo. Bet graikų kalba antrasis atėjimas – parusia – žodis, neverčiamas į lietuvių kalbą, jam artimiausia reikšmė būtų „parbuvimas“. Parusia yra nebuvimas ir buvimas vienu metu, tiksliau – buvimas, kuris pamažu pildosi ir pilnėja. Tai galima palyginti su vonioje atsuktu čiaupu: vanduo po truputėlį bėga, vonia pildosi, vandens buvimo darosi vis daugiau… ir vieną momentą tu užpili kaimynus.

Su antruoju Jėzaus atėjimu arba su Jo parbuvimu yra panašiai. Nėra taip, kad Jėzus atėjo, pabuvo ir sako: „Dabar neliūdėkit – su jumis bus Šventoji Dvasia, bet aš tuoj grįšiu.“ Tiesa, Evangelijoje pagal Joną Jėzus kalba: „Ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – toliau liudys apie mane“ (Jn 15, 26). Bet Evangelijoje pagal Matą Jis sako: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Tai, kad Jėzus iš tiesų neišėjo yra Dievo Karalystės stebuklas. Jis yra pas Tėvą, Jo negalima paliesti taip, kaip galėjo paliesti Jo mokiniai, tačiau tai nereiškia Jo nebuvimo – šiandien Jį galima paliesti kitu būdu.

Jėzaus buvimo daugėja. Įdomu, kad Jo atėjimas priklauso nuo mūsų. Tai yra: kuo daugiau Jėzaus yra tarp mūsų, tuo arčiau tas momentas, kada vonia bus pilna. Jėzaus atėjimo pilnatvė priklauso ir nuo mūsų atsiliepimo.

Kartais įsivaizduojama, kad dvasinio gyvenimo viršūnėje esantys ypač šventi žmonės, vadinami mistikais, šventaisiais, nieko daugiau nedaro tik mato daug regėjimų, girdi balsus, juos nuolatos lanko angelai, ir tai yra geriausia, ką žmogus, ypač šventas, gali pasiekti. Kryžiaus Jonas sako, kad tokios patirtys nėra viršūnė. Tada, kai žmogus pradeda gauti Dievo malones, atrasti džiaugsmo dvasiniuose dalykuose, atsiranda didžiulis pavojus prie to prisirišti. Prie paties patyrimo, bet ne prie to, prie Kurio tos patirtys iš tiesų veda.

Galima pasitelkti tokį palyginimą: koks nors geras žmogus nusiveda jus į prabangų restoraną. Surengia puotą, ir jūs taip sužavėti to, kas yra padėta ant stalo, kad net nepakeliat akių: norite ir to, ir to paragauti… Jus pakvietęs žmogus bando kalbinti, sakyti: „Ar skanu? Kaip jautiesi?“ O tu pilna burna, negali net atsakyti… Taigi, Kryžiaus Jonas ir kiti šventieji sako, kad tikra mylimoji per pasimatymą su Mylimuoju net nežiūrėtų į stalą. Jai būtų visiškai nesvarbu, kas ten sudėta – prabangios vaišės ar kas kita. Jai būtų svarbus tik tas, kuris ją pakvietė. Visa kita gali būti, gali nebūti, svarbus esi Tu. Ne tai, ką aš jaučiu, ne tai, ką aš patiriu, ne tai, ką aš gaunu, – svarbus esi Tu.

Pasak vieno šventojo, „negana vizijų bei regėjimų, nebemieli simboliai bei regėjimai, angelų pasirodymai vargina…“. Esmė yra ne angelai ar šventieji, ar vizijos. Svarbu nesukeisti dovanos ir jos davėjo, šaltinio, kad nepradėtume vertinti dovanų labiau už davėją: „jeigu man gerai – tai, Dieve, tu nuostabus, jeigu man blogai, tai, Dieve, Tu – šiaip sau.“

Giesmių giesmės pradžia skatina pirmiausiai ieškoti „Tu“. Ieškoti ne Dievo, kaip savo guodėjo, gelbėtojo, savo stiprybės, bet Jo paties. Tada pradedi dėkoti už dalykus, už kuriuos paprastai niekada nedėkotum: už skausmą, kančią, netektį. Tame yra kažkokia paslaptis. Tampi ne tuo krikščionimi, kuris kankinasi dėl Dangaus, bet išmoksti iš Dievo priimti viską.

Parengė Dalia Mackelienė ir Elena Faustina Andrulytė SF

Tęsinys kitame numeryje

Žurnalas „Kelionė“

Iliustracijos autorius Marc Chagall