Apie visame pasaulyje išpopuliarėjusios „amerikietiškos svajonės“ viziją bei jos sąšaukas su Evangelija, tobulo gyvenimo siekį bei nevykėlio viltį savo tekste svarsto amerikietis dvasininkas Steeven‘as Freeman‘as.
„Amerikietiškos svajonės“ pagrindas – jėgos, sėkmės kultas. Kaip kalbėjo Antrojo pasaulinio karo herojus generolas Dž. Patton‘as, „Amerika myli nugalėtojus ir pakęsti negali nevykėlių.“ Ir štai ši „sėkmės“, „laimėjimo“, „pertekliaus“, „turėjimo“ dvasia – greičiausiai, pati patraukliausia Amerikai „krikščionybės“ versija. Milžiniškos bažnyčios, kuriose įrengtos dešimtys tūkstančių „sėdimų vietų“, tapo „sėkmės bažnyčių“ įsikūnijimais.
O juk sirgti niekas nenori. Niekas nenori būti silpnas ir ligotas. Priklausomybė, bejėgiškumas, kuriuos kartu su savimi atsineša ligos, – ką gi tai vilioja?
Skurdas (nesvarbu, kokia prasme) taip pat atima iš žmogaus orumą. Daugiausia neturtingai gyvenančiųjų – tai vienišos mamos su vaikais. Diena iš dienos jos priverstos sukti galvą, kaip uždirbti duonai, iš ko apmokėti nuomą, ir sukasi tarp dviejų-trijų darbų… Dingti nėra kur – reikia išmaitinti vaikus. Tai paprasti kasdieniai žygdarbiai, kurių didžioji dauguma visuomenės nė nepastebi. Šios moterys ne tik yra ant absoliutaus skurdo ribos, tačiau ir visiškai išsekusios: dirbti ir kiekvieną rytą vienoms rūpintis vaikais – tai išsunkia ne tik fiziškai, bet ir emociškai, jėgų nebelieka niekam kitam.
O kas nori būti silpnas, sergantis, neturtingas, išsekęs? Kas nori vos pajėgti tvarkytis su šio pasaulio tempu, nemokšiškai ropojant iš vienos dienos į kitą? Kas nori būti nesavarankiškas? Kas nori kęsti nesėkmes, nepaisant įdedamų pastangų? Kas nori, kad apie jį sakytų: „tegul pagaliau ateina į protą ir pradeda gyventi taip, kaip reikia, arba mes jo nė žinoti nenorim“?
Aš negaliu patikėti, kad „amerikietiškoji svajonė“ taip stipriai užvaldžiusi žmonių protus, negaliu patikėti, kad ji tokia populiari. Maža to, manau, kad būtent „amerikietiškosios svajonės“ koncepcija gali tapti pačia didžiausia kliūtimi, kokia tik egzistavo pasaulyje, užkertančia kelią link išsigelbėjimo.
Naujajame Testamente aiškiai ir konkrečiai pasakyta: mes išsigelbėjame per savo silpnumą, pažeidžiamumą, per „sužeistą širdį“. Mūsų silpnumas, mūsų netobulumas – fizinis ar dvasinis – yra būtent tai, per ką Dievas mus gelbsti. Silpni, sergantys, nuskurdę, išsekę, aptekę problemomis, nedrąsūs, neatitinkantys visuomenės „normų“, netobuli, negrabūs – visi šie žodžiai apibūdina tas būsenas, kuriose Jėzus mus sutinka.
Tačiau nepaisant „amerikietiškosios svajonės“ populiarumo, yra ir Geroji Naujiena: netgi stipriausieji iš stipriausiųjų, patys sėkmingiausi iš sėkmingiausiųjų vis tiek lieka silpni. Jų sėkmė gali juos taip apakinti, kad jie nesugebės pamatyti savo silpnumo. Jie gali būti taip susižavėję savimi, kad net sau nepripažins savo pažeidžiamumo. Net patys stipriausi lieka pakankamai silpni, kad būtų išgelbėti.
Jėzus labai tiksliai įvardijo šį kelią, kuriame kviečia priimti savo kryžių:
Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus. (Mt 5, 1–7)
Šie apibūdinimai niekaip netinka stipriems ir sėkmingiems pagal šiuolaikinę sampratą. Tokiais žodžiais apibūdinami silpni ir bejėgiai. Tačiau būtent šis dvasinis skurdas, ši „menkystė“ yra dvasinio augimo pagrindas.
Dorybės yra būtinos, kad išsigelbėtume, tai: nuolankumas ir paklusimas, pasiaukojimas, „nuolanki ir romi dvasia“. Gailestingumas, gerumas, dosnumas – tikrosios dorybės, bet ir jos dažniausiai sutinkamos tik tarp neturtingų bei suvargusių. Štai, tarkim, gatvėje jums prireikia poros dolerių. Greičiausiai jūs, visų pirma, tikėtumėtės juos gauti iš tų, kurių situacija geresnė nei jūsų. Tačiau yra kitaip – daugiausia aukoja tie, kurie patys mažai turi. Turtingieji gali duoti daugiau tiesiog dėl to, kad jie daugiau turi. Tačiau jų turtas, jų jėga, jų sėkmingumas kaip skydas saugo nuo mažiausios galimybės pajusti gailestingos širdies skausmą.
Dauguma mūsų silpnybių mums sukelia gėdos jausmą – ypač šiuolaikinėje kultūroje, kuri aukština jėgą ir sėkmę. Pavyzdžiui, žmonės nepaprastai gėdijasi savo nemokėjimo arba kitų nuomonės, kad jie „nepakankamai profesionalūs ir kvalifikuoti“. Žmogus taip pat gėdijasi savęs – nevykėlio. Kur kas mažiau kremtamasi dėl to, kad „pasielgta netinkamai“ (mes vadiname tai „kalte“). Silpnumas natūraliai tampa nesėkmių priežastimi, ir žmonės vertina jį kaip tai, ko reikia gėdytis ir slėpti nuo akių. Psichologai tvirtina, kad skausmas be gėdos jausmo – nepakeliamas. Todėl mes ir stengiamės paslėpti savo skausmą. Meluojam, apsimetame, kad nieko neatsitiko, kad viskas tvarkoje. Amerikoje tokius nevykėlius vadina lūzeriais. Ir šis žodis paprastai tariamas su didele arogancija ir gilia panieka.
Nors skamba gan apgailėtinai, tačiau tokia „gėda“ tuo pačiu ieško ir tam tikro „sėkmingumo“ atitikmens, kurį, pavyzdžiui, visokiems „nevykėliams“ siūlo sportinės komandos. T. y. aš asmeniškai galiu būti nevykėlis, tačiau komanda, už kurią sergu, – šalies čempionė. Todėl išdidžiai nešiosiu marškinėlius su šios komandos logotipu ir aistringai už ją sirgsiu.
Išsigelbėjimas ateina per silpnumą. Kad taptum vientisas, iš pradžių turi sudužti. Tik paniekintas, silpnas, nesėkmingas žmogus gali vėl prisipildyti.
Vienuolis Zacharijus apie tai yra pasakęs: „Gėdos kelias – tai Dievo kelias. Ir kai įžengiame į šį kelią, tą pačią akimirką pajuntame šalia esantį mūsų bendrakeleivį Jėzų. Per nukryžiavimo gėdą Jis mus išgebėjo; ir kai mes atgailaujame, kai einame išpažinties, Dievas tai priima kaip dėkojimą Jam, o jo atsakymas – mums atsiunčiamas nusiraminimas ir Šventoji Dvasia, nužengianti ant mūsų.“
Bažnyčios misija – skelbti Evangeliją visiems, tačiau didžiausią atgarsį Dievo žodis randa tarp silpnų, ligotų, neturtingų, pavargusių, „neatitinkančių normų“, širdyse tų, kurie skausmingai išgyvena savo gėdą, visuomenės „reikalavimų“ neatitikimą. Pastoracinė Bažnyčios užduotis – visada būti vieta, kur tokie žmonės galėtų atrasti prieglobstį ir palaikymą. Bažnyčia turi būti ta vieta, kur gėdos našta nukrenta ir nevykėlio jausmas praeina. Būtent todėl Jėzus visąlaik ir buvo apsuptas raupsuotųjų, atstumtųjų. Jis matė iš gėdos raustančias jų širdis. Ir Jis pats savo noru ėjo tuo keliu, kuris atvedė Jį į pačią žmogiškosios gėdos širdį. Būtent ten Jis sutiko mirtį ir pragarą ir padovanojo mums išgelbėjimą. Jokioje kitoje vietoje negalime Jo sutikti. Kito kelio nėra. Jei norime gyventi su Dievu, turime kartu su Juo ir numirti.
Visi turime teisę būti išgelbėti – ir lūzeriai, ir pasaulio galingieji.
Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė
Žurnalas „Kelionė“
