Apie tai, kaip keitėsi teatro kultūra bei etika, kodėl šiandien režisieriai, pamiršę solidarumą, kartais „drasko vieni kitiems akis“, kuo per didelis spektaklių reklamų kiekis yra kenksmingas ir kas vyksta tarp teatralų ir teatro kritikų – pokalbis su ypatingą pagarbą menui ir žmogui išlaikiusia bei tvirtą moralinį kodeksą puoselėjančia teatrologe dr. Daiva Šabasevičiene, kurią kalbina Greta Andriuškevičiūtė.

Per vieną paskutiniųjų „Lietuvos teatro amžiaus“ renginių užsiminėte, kad bėgant laikui teatre keičiasi darbo etika, ir šiandien ji tapo akivaizdžiai kitokia nei anksčiau. Praplėskite, prašau, šią mintį. Kas gi nutiko šių dienų teatrui?

Darbo etika susijusi su bendromis teatro nuostatomis, kiek žmogus supranta jį iš vidaus. Šiuo metu formuojasi tokia tendencija, kad teatras praranda savo savitumą ir išskirtinumą. Galima sakyti, kad dabar yra dvi teatro supratimo kryptys: vieni nori, kad jis veiktų kaip atviras visuomenės segmentas net ir tuomet, kai jame nieko nerodoma. O kiti jį supranta kaip uždarą instituciją.

Mano auklėjimas ir ilgametis darbas su teatru suformavo artimesnį antrąjį modelį. Teatras turi turėti paslapties. Dėl jos ir dėl teatro kvapo tiek mažas vaikas, tiek suaugęs čia ateina kaip į tam tikrą paslapčių karalystę.

Gal galėtumėte įvardyti, kokių pokyčių esate pastebėjusi pačiame darbo procese?

Dirbdamas teatre esi kaip dalis organizmo ir turi suvokti, kad visi žmonės, ar jie vaidina, ar valo sceną, ar reguliuoja šviesas, – dirba viena kryptimi. Atskaitos taškas yra spektaklis, ir teatras a priori tarnauja tam, kad spektaklis taptų gyva esybe. Juk spektaklis – gyva ląstelė, ir ją reikia užauginti, išpuoselėti. Dėl to labai svarbu, kaip visa tai prižiūrima. Teatre būna itin nemalonu, kai spektakliai dar gyvuoja, o kostiumai ir dekoracijos dar „neataušusios“ nuo aktorių kūnų ir energijos, tačiau yra greitai „nurengiamos“, o svarbūs scenografijos objektai, dar nespėti iki galo sutvarkyti, nepagarbiai voliojasi neuždengti teatro dulkėse. Toks įspūdis, kad žmogui būtų ranka nulaužta…

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Taip pat teatras turi savo paslapčių, kurios nėra suderinamos su jokia kita institucija, bet jos jau seniai pažeistos. Pavyzdžiui, vaikščiojimas per sceną, kada reikėtų būti be paltų ir kepurių, išlaikant absoliučią tylą. Buvo laikai, kai šalia scenos nebuvo jokių užrašų, o vėliau dėl drausmės buvo įvestos net tokios žalios lempos su užrašu „Tylos!“, kurios vykstant repeticijai užsidegdavo. Manau, kad toks priminimas, piršimas per jėgą paprasčiausių etikos dalykų, sunaikino teatralų savimonę.

Taip po truputį išsigimsta be galo daug svarbių dalykų. Tarkime, aš ilgą laiką kovojau dėl to, kad tam tikros teatrinės specialybės būtų vadinamos savo vardais. Pavyzdžiui, režisierių padėjėjai. Jiems kažkaip tapo „garbingiau“ save vadinti režisierių asistentais. Bet juk režisierių asistentai yra visai kitos pareigos, tai tarsi antrasis režisierius, kuris net gali pratęsti spektaklio idėją, jis yra antrasis kūrėjas. Tuo tarpu mūsų „asistentai“ dažniausiai yra tiesiog geri padėjėjai. Bet atsitiko taip, kad ministerija nesigilindama ar tiesiog nesuprasdama tam tikrų niuansų, patvirtino etatų sąrašą ir taip padėjėjai tapo asistentais. Jie ir patys save taip vadina, nes dėl to jaučiasi geriau: dažnas nori būti labiau direktoriumi ar vadovu nei tiesiog padėjėju. Ir apskritai, mūsų visuomenėje dirbančių vis mažiau, užtat vieni kitiems labai trokšta vadovauti.

Manote, kad ši terminų maišatis turi įtakos teatrinei kultūrai?

Mūsų profesijoje terminai susiniveliavo ir nebesvarbu, ką kaip pavadinsi. Režisieriais šiandien gali save vadinti bet kas. Tiesa, dabar dar atskiriame režisierių nuo aktoriaus, bet pamažu einame link to, kad greitai ir šito nebeliks. Tiek dėl terminų maišaties, tiek dėl noro prikurti įvairių programų, kurios turėtų padėti žmogui „jaustis geriau“, susiformavo kokonas mėšlo – neprofesionalaus teatro, kur jau niekas nebeatskiria, ar tai naujovė, ar tai paprasčiausiai prastas darbas. Nebeturime kriterijų, ir tai didžioji mūsų blogybė. Susiniveliavo profesionalus teatras su mėgėjų teatru bei saviveiklininkais. O juk dar visai neseniai buvo labai ryškūs mėgėjų teatrai, jie organizavo festivalius ir buvo įdomūs, tačiau staiga visi tapo profesionalais. Iš pradžių gali penkis metus iš to juoktis, bet kai tai tampa norma, tu jau nieko negali pakeisti – vežimas per toli nuvažiavo.

O vaikų teatre tai dar akivaizdžiau matyti: mamos įmeta savo atžalas į teatro būrelius ir kol ten vyksta „vaikų darželis“, jos ramiai pasikalba apie „pampersus“. Šis užsiėmimas – tai grynoji edukacija, ir neturėtume to vadinti spektakliais.

Teatrologė Daiva Šabasevičiene. Igno Stanio nuotrauka

Iš to, ką matome tiek socialiniuose tinkluose, tiek visuomeniniame gyvenime, panašu, kad per laiką pasikeitė ne tik tai, bet ir teatralų tarpusavio bendravimo etika.

Seniau menininkai turėjo savo bendruomenes, pasibičiuliaudavo (ne vien su kursiokais), kavos išgerdavo, kartais ir nesutardavo, užkulisiuose gal vienas kitam ir pastabą pasakydavo, bet viešai vienas į kito „daržą“ nė mažiausio akmenėlio nemėtė. Tarp menininkų ir visuomenės buvo tam tikra siena – tai teatro virtuvės reikalai. O dabar jaunesnieji režisieriai sau leidžia teisti vyresnius, replikuoti ir užgaulioti juos viešose erdvėse. Arba studentai, mokyklose negerbę savo mokytojų, lygiai taip pat jau pirmuose kursuose replikuoja savo dėstytojams. Tuoj pat jie sulaukia ir grįžtamosios reakcijos – dėstytojai praranda atsakomybę, jie daug lengviau palieka savo „vaikus“ savivalei.

Kaip jums atrodo, kas nulėmė tą pokytį?

Neišsilavinimas, bendras nesuvokimas. Kaip jau minėjau, Lietuvoje dabar priviso labai daug „režisierių“. Atrodytų, šiaip ne taip baigi studijas, gauni diplomą, ir tu jau režisierius. Bet taip nėra.

Tiesa, šiandieninis vaizdas yra maždaug toks: režisuoja įvairių specialybių žmonės, o tie, kurie jau turi diplomą, šiame kontekste jaučiasi tikrais profesionalais. Bet iš tiesų jie nėra išsilavinę, nėra praėję tikrų, režisieriams priklausančių studijų. Mano institute į režisūrą priimdavo tuos, kurie būdavo jau vėtyti ir mėtyti, dažnai pabaigę kitus mokslus. Juk pirma baigei ne meno specialybę – fiziką, filosofiją ar istoriją, tu esi labiau pasirengęs režisūros studijoms. Tuomet žmogus ateina su patirtimi, intelektualiniu bagažu, o ir gyvenimas jau būna kiek „aptramdęs“. Tad anksčiau tokius žvejodavo ir iš jų darydavo tam tikrą režisūros „kolekciją“. O Lietuvoje dabar susiformavusi tradicija būsimus režisierius priimti tiesiai po mokyklos.

Nuotrauka iš jaunystės, Iš asmeninio archyvo

Bet gal jis nors ir jaunas, tačiau turi didelį talentą?

Režisierius nėra aktorius. Žinoma, talentas turi būti, nes spektaklio matymas yra Dievo dovana. Tačiau režisierius turi būti daug namų darbų atlikęs, knygų perskaitęs, pamatęs ir pats išgyvenęs įvairių patirčių. Jis turi gebėti perskaityti literatūros kūrinį, atlikti dramaturginę analizę. Dėl ko Eimuntas Nekrošius buvo geras? Ne dėl to, kad turėjo savo braižą, bet todėl, kad mokėjo skaityti. Paprastas žmogus, pavyzdžiui, skaitydamas mato tik poezijos grožį, o Nekrošius iš keturių eilučių gebėjo pastatyti keturių valandų spektaklį.

Viskas eina iš dramos vidaus, teksto. Tuo tarpu jaunieji mėgsta patys visko prikurti ir tada drama „eina“ sau, o jie sau. Taip pat režisieriai turi gerai išmanyti psichologiją, nes tiesiog blogas režisierius – tai dar smulkmena, bet jis dirba su daugybe žmonių, kurie, papuolę į jo lauką, tampa tiesiog apvogti. Jie nuo ryto iki vakaro repetuoja, neturi savo gyvenimo, patiki, kad režisierius teisingai mąsto ir juos kreipia gera linkme, o paskui, žiūrėk, jie praranda pagrindą, palūžta, tampa nelaimėliais, nes nesugeba atskirti gero nuo blogo.

Pakalbėkime apie teatro kritikų situaciją bei jų ir menininkų tarpusavio bendravimo kultūrą. Didžioji dalis kūrėjų nuolat tvirtina, kad kritikai jiems nereikalingi. Recenzijų skaitomumo rodikliai irgi neguodžia: panašu, kad ir skaitytojams tai neaktualu. Tad kokia teatro kritiko darbo prasmė? Ar ji dar egzistuoja?

Man dėl to irgi liūdna, mat tokias mintis girdžiu beveik kiekvieną dieną tiek iš režisierių, tiek iš daugelio kitų lūpų… Tačiau rašymas yra ne dėl rašymo. Prasmė atsiranda tuomet, kai jauti, kad skauda. Pavyzdžiui, spektaklis neblogas, bet jam prastai sekasi arba, priešingai, spektaklis blogas, bet labai gerai gyvena – dėl šios neteisybės ir turi rašyti. O rašydamas privalai būti sąžiningas.

Teatras niekada nemirs, jis bus vienoks ar kitoks, bet vis tiek bus. O kritika yra nedaloma spektaklio dalis – teatras be kritikos niekada neegzistuos, ji privalo būti, nes turi egzistuoti refleksija iš šalies, kritinis pjūvis tam, kad teatras judėtų į priekį.

Bet dažnai menininkai, perskaitę neigiamą recenziją, įsižeidžia.

Spektaklis juk gyvas organizmas, o dėl to kas gyva – vienareikšmiškai skauda. Tačiau negalima žmogaus tarsi su adata badyti, tuo tarpu mūsų kritikoje dažnai yra paprasčiausiai tyčiojamasi iš spektaklių, bet nepasakoma, kas išties yra blogai.

Ir patys kritikai neretai irgi būna įžeisti dėl vienokio ar kitokio menininkų elgesio, tada siunčia tą įžeidimą atgal ir prasideda ping pongas. Žinoma, emocijos yra natūralu, būtume zombiai, jei nereaguotume. Bet jei kritikas bus išsilavinęs ir parašys protingą tekstą, argumentuos, kodėl tas spektaklis blogas, režisierius už tai paskambins ir padėkos.

Kita vertus, dabar kritika prarado savo stuburą ir kai kurios recenzijos yra siaubingai neprofesionalios, kažkokia literatūrinė publicistika ir nieko daugiau.

Su Reinu Raudu. Iš asmeninio archyvo.

Tačiau juk ilgą laiką Lietuvoje teatro kritika buvo itin stipri. Kas nutiko, kad ji taip suprastėjo?

Čia kaip ir su režisieriais – mokyklos klausimas, mat kritikai praktiškai yra be mokyklos. Per mažas sluoksnis profesūros, ir čia jau nuo kiekvieno talento priklauso, ar jis sugeba iš tų kelių gerų dėstytojų kažką vertingo pasiimti, ar ne. Kita vertus, jei ir mokaisi pas gerą dėstytoją, tai dar nereiškia, kad ir pats būsi geras. Gero mokytojo pavardė tik skamba gražiai, o dirbti jau reikia pačiam.

Šiandien, galime sakyti, kritikos situacija yra net tragiškesnė nei režisūros, ir ne dėl to, kad ji tapo aprašomoji, bet dėl to, kad ji isteriška iš vidaus, jai trūksta asociatyvaus matymo. Režisieriams nebeįdomu skaityti kritikų tekstų. Beje, prie to nemaža dalimi prisidėjo ir patys teatrai: kritikus jie kviečia į spektaklius, vieteles išrašo… Tačiau geram kritikui neužtenka vieną kartą pamatyti spektaklio, juk spektaklis kinta. Per veik trisdešimt metų pastebėjau tik vyresnius kritikus, kurie savarankiškai ateina į teatrą, siekdami iš vidaus išsiaiškinti tam tikras spektaklių struktūrines dalis. O tai, kad kritikai į teatrą eina kviečiami – tai jau absoliutus nonsensas. Jei kiekvienas domėtųsi savarankiškai, pakeliui daug svarbių dalykų išsiaiškintų.

Lietuvoje nėra tiriamosios žurnalistikos, todėl manau, kad bent iš dalies kritika turėtų šį lauką užpildyti. Bet kai viskas „paduota į dantis“, apie ką gi tuomet kalbėti?

Koks, Jūsų manymu, turėtų būti geras teatro kritikas?

Recenzijos būna dviejų tipų: išsami spektaklio recenzija ir blic recenzija. Pastaroji Lietuvoje gana populiari – vos įvyksta premjera, tokią reikia greitai ir parašyti. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, kad yra kelios aktorių sudėtys, kad po premjeros spektaklyje kažkas pasikeičia. Tačiau įsivaizduojate, kiek nuo to nukenčia pats teatras? Niekas nieko neanalizuoja: nuėjo, parašė ir tarsi jau pliusas padėtas… Bet juk kelis metus rodomas spektaklis kinta, jis gali pablogėti arba visai subyrėti, tačiau apie jį kritika jau nebekalba, tartum jis išvis nebeegzistuotų. Jau vien tai rodo, kad kritikai neatlieka savo darbo. Jie kaip vilkai turi valyti tą mišką.

Kaip manote, ar įmanomi draugiški santykiai ir intensyvesnis kritikų bei teatralų bendravimas? Gal dėl jo kyla pavojus atsirasti „myliu–nemyliu“ tendencijai ir taip dingsta objektyvumas?

Daug kas teigia, kad tokių santykių reikia kuo mažiau. Man besimokant buvo sakoma, kad norint būti objektyviam, reikia laikytis kuo toliau nuo praktikų. Tad aš visus herojus, apie kuriuos rašiau, tik sekdavau, man atrodydavo, jei jie su manimi pasisveikins, tai kažkas blogo nutiks. Ilgą laiką po studijų mane kvietė dirbti į teatrą, bet aš nėjau, nes galvojau, kad taip negalima.

O kai pradėjau jame dirbti, iškart nusistačiau ribas: apie teatro spektaklius recenzijų nerašau, tik pranešimus spaudai. Tačiau natūraliai susipažinau su režisieriais ir to labai išsigandau. Dramaturgas Giedrius Gabrėnas, tuo metu dar dirbęs ir iki pat mirties bendravęs su Juozu Miltiniu, patarė nusiraminti ir negalvoti, pažįsti ar ne, o tiesiog stengtis suprasti, kas yra teatras. Aš pati šį objektyvumo klausimą keliu sau nuolatos.

Kritiko užduotis nėra spektaklį įvertinti teigiamai ar neigiamai, jis turi analizuoti. O kuo daugiau pažįsti, tuo objektyviau matai situaciją. Vilnius – nedidelis miestas, čia neįmanoma nesusidurti su menininkais. Todėl šiame kontekste daugiau nukenčia tie, kurie pažįsta mažą dalį kūrėjų.

Dar vienas svarbus dalykas – spektaklių reklamos, kurios šiandien taip pat jau yra neatsiejama teatro dalis. Vienos jų būna labai provokatyvios, kitos – visai nykios, bet jų yra nemažai. Kaip manote, kiek reklama veikią teatrinę kultūrą?

Aš manau, kad teatro išvis negalima reklamuoti, tai turi veikti kitaip, žymiai subtiliau. Jei tokių didelių pastangų reklamuotis nebūtų, pradžioje žmonės gal kiek ir sutriktų, bet po to įprastų, imtų ieškoti ir sąmoningai rinktis, į kokį spektaklį eiti. O dabar teatras yra kišamas kaip kokia nereikalinga trečia kojinė.

Pavyzdžiu paimkime Estiją – technologiškai gan progresyvią šalį. Bilietus į Talino Nüganeno teatrą žiūrovai gali nusipirkti tik mėnesio pradžioje gyvoje eilėje. Ir vien tai yra labai įdomus, jaudinantis potyris. Bilietus žmonės iššluoja per tris dienas. Nėra taip, kaip Lietuvoje, kai bilietą internetu nusiperki prieš tris mėnesius, o tada užmiršti, nebežinai, kuriais čia metais eisi, ir galiausiai išvis nenueini. Pas mus visokios lentelės rodo, kad bilietai išpirkti, tačiau spektaklio metu parteryje daug kiaurymių. Tuomet aktorius Marius Repšys nutraukia spektaklį ir rėkia: „Ei, ateikite iš „galiorkos“ į priekį, aš negaliu vaidinti tuščiai salei.“ Turčiai prisiperka bilietų, o kai prieš spektaklį prisivalgo kokių cepelinų, jau tingi eiti į teatrą. Kultūros stoka prasideda nuo elementarių dalykų. Tik atidaryk vartelius vienai nesąmonei, kaip mat prisidaugins jų daugybė…

Comments are closed.