Kovo 10 d. sukanka 60 metų nuo 1959-aisiais įvykusio tibetiečių nacionalinio sukilimo prieš Kinijos agresiją, kai tūkstančiai taikių žmonių Tibeto sostinėje Lhasoje bei jos apylinkėse reikalavo, kad kinų ginkluotosios pajėgos pasitrauktų iš Tibeto regiono. Šis sukilimas buvo numalšintas jėga, žuvo apie 80 tūkst. tibetiečių. Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama bei tūkstančiai tibetiečių buvo priversti bėgti iš savo šalies ir įsikurti egzilyje – Indijoje, Kanadoje, JAV, Australijoje, Šveicarijoje ir kituose kraštuose. „Ištremtas Tibetas“ – taip labai tiksliai tibetiečių gyvenimą po okupacijos įvardijo rašytoja ir Tibeto rėmėja Lietuvoje Jurga Ivanauskaitė.
Kinijos Liaudies Išvadavimo Armija į Tibetą įsiveržė dar 1949 metais kinų komunistiniam režimui paskelbus, kad Tibetas yra teisėta Kinijos Liaudies Respublikos dalis. Kinų karių atnešamą „išlaisvinimą“ ir „civilizaciją“ pirmieji pajuto rytinių Tibeto dalių gyventojai. Kaip savo knygoje „Ištremtas Tibetas“ rašo J. Ivanauskaitė, cituodama Čiogjamo Trungpos autobiografijoje užrašytą liudijimą apie garsaus Dutsil Tilo vienuolyno užpuolimą, „kinų kariai įsiveržė į biblioteką ir ėmė naikinti vertingiausias šimtametes knygas. Šventųjų raštų popierių, kuris Tibete buvo gaminamas iš tam tikros rūšies žolių, jie šėrė savo arkliams. Dievybių statulas sudaužė, brangakmenius išlupo, o metalą išsiuntė į Kiniją perlydyti. Brangios tapytos thankos buvo nuplėštos nuo sienų ir tiesiamos kaip staltiesės, ant kurių kareiviai dėjo mėsą ir ryžius. Kas turėjo bent kokią vertę, buvo pagrobta. Galiausiai jie įsiveržė į Trungpos Tulku kapą, išplėšė jį, palikdami tik užbalzamuotą kūną“.
1951 metų rugsėjį į Tibeto sostinę Lhasą įžengė apie 3 tūkst. kinų kareivių. Netrukus iš Rytų juos papildė dar apie 2 tūkst. Kinijos armija užėmė pagrindinius Tibeto miestus ir įvedė savo kontrolę. Taip, nesulaukusi lygiaverčio pasipriešinimo nei pasaulio bendruomenės reakcijos, Kinija okupavo Tibetą. Tiesa, ginkluotas partizaninis pasipriešinimas Tibete gyvavo net iki 1970 m. Komunistų skelbiamą „išlaisvinimą“ lydėjo smurtas, priverstinis darbas ir nepaklusniųjų įkalinimas, drastiškas šeimų ardymas ir alinantys mokesčiai, privedę kraštą net prie bado.
1959 metų kovo 10 d., minint neteisėtos Tibeto aneksijos dešimtąsias metines, Lhasoje prasidėjo tibetiečių sukilimas. Tuo metu buvo švenčiama viena iš tibetiečių švenčių, todėl į miestą buvo atvykę daug piligrimų. Pasklidus žiniai, kad kinai nori pagrobti Dalai Lamą ir jį išgabenti į Pekiną, tūkstančiai žmonių apsupo jo vasaros rezidenciją. Matant, jog situacija tampa vis mažiau prognozuojama, buvo nuspręsta, kad Dalai Lama turi slapta pasitraukti į Indiją ir iš ten tarptautinės bendruomenės prašyti pagalbos savo šaliai.
Kovo 17-osios naktį Dalai Lama ir jį lydintys asmenys pasitraukė iš Lhasos ir sudėtingu keliu per kalnus pasiekė Indiją. Tuo tarpu Kinijos karinės pajėgos kovo 19-ąją bombardavo Dalai Lamos vasaros rezidenciją, o supratę, kad jis dingo, be jokio pasigailėjimo ėmė žudyti tibetiečius. Daugelis šventyklų ir vienuolynų Lhasoje buvo padegtos, o miesto gatvėmis slinko grandinėmis surakintų, išrengtų vienuolių voros. Skaičiuojama, kad tomis dienomis Lhasoje žuvo apie 80 tūkst. tibetiečių. Daugelio kitų laukė ilgi metai kalėjimuose ar koncentracijos stovyklose.
Praėjus kelioms dienoms po sukilimo numalšinimo, į Lhasos gatves išėjo moterys, reikalavusios paleisti suimtus jų vyrus, sūnus, brolius, apverkdamos nužudytuosius. Šis žygis, virtęs protesto ir laisvės reikalavimo maršu, taip pat buvo numalšintas jėga, o dalis moterų buvo suimtos ir kalintos.
Indijoje Dalai Lama atkūrė Tibeto vyriausybę tremtyje ir pradėjo nuoseklią kompaniją už savo tautos teises okupuotame krašte. Tuo tarpu pačiame Tibete Kinijos komunistų valdžia tęsė savo nusikalstamą veiklą – žudė ir kankino žmones, uždarinėjo ir griovė vienuolynus bei šventyklas, vienuolius ir vienuoles siuntė į kalėjimus ar perauklėjimo stovyklas, grobė ir naikino budistines relikvijas, šventraščius bei meną, į Tibetą masiškai pradėti vežti chanių etninės grupės gyventojai, kurie šiandieniniame Tibete jau sudaro daugumą.
Nors Tibeto vyriausybė tremtyje, pasaulio šalių politikai bei Tibeto rėmėjai visame pasaulyje nuolatos kalba apie Kinijos vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, tačiau Tibeto okupacija tebesitęsia ir šiandien.
Nuotraukų šaltiniai wikipedia.org
