Tęsiame mini ciklą „Propaganda kine“. Pirmajame tekste atkreipėme dėmesį į D. Grifitą ir jo kontraversišką kino filmą „Tautos gimimas“. Dabar gi persikelkime iš už Atlanto į ką tik susikūrusią sovietinę Rusiją. XX a. 3–4 dešimtmečiais neabejotinai žymiausias sovietinis menininkas už Sovietų Sąjungos sienų buvo režisierius Sergejus Eizenšteinas. Dar vienas kinematografo novatorius. Žmogus, kuris įrodė, kad filmai gali ne tik neatspindėti tikrovės, jie gali tą tikrovę žmonių galvose kurti.

Sūnus, tėvas ir Spalio perversmas

Sergejus Eizenšteinas gimė 1898 m. Rygoje, kuri tuo metu priklausė carinei imperijai. Tėvas buvo tiek žydiško, tiek vokiško kraujo turintis architektas, daug keliavo po visą imperiją. Mama rusė buvo kilusi iš turtingos pirklių giminės. Šeima gyveno pasiturinčiai, Sergejui tai reiškė galimybę gauti kokybišką išsilavinimą. Tėvas vienareikšmiškai dominavo šeimoje ir paprastai jo žodis buvo paskutinis. Tad po to, kai jis Sergejui pareiškė, kad šis privalo eiti jo pėdomis ir studijuoti architektūrą, vaikinui net nekilo mintis, kad galima atsisakyti. Jis pradėjo studijas Petrogrado inžinerijos ir architektūros institute. Kaip vėliau atsiminimuose rašė pats Sergejus: „Jei ne Spalio revoliucija, mano likimas būtų nulemtas – dirbčiau architektu ir bandyčiau įtikti tėvui. Tačiau revoliucija viską pakeitė ir atvėrė man galimybes tapti menininku.“

Spalio perversmas kartu tapo Sergejaus radikaliu maištu prieš tėvą. Pastarasis labai skausmingai išgyveno permainas ir nedvejodamas įsijungė į buvusią tvarką bandžiusią atkurti „baltųjų“ kariuomenę. Sergejus pasirinko priešingą pusę ir tapo „raudonuoju“ kovotoju.

Tiesiai iš karinių veiksmų lauko Sergejus keliavo į Maskvą, kur įsidarbino „Proletkulto“ teatre, čia tapo atsakingas už dekoracijas ir scenografiją. Svarbiausia, tai buvo galimybė jaunuoliui prisiliesti prie teatro ir kūrybos. Gal ir būtų jis likęs savamokslis teatro devyndarbis, jei ne lemtingas susitikimas su režisieriumi V. Mejereholdu, kuris tapo svarbiausiu autoritetu, mokytoju, tėvo kompensacija.

Mejerholdas ir revoliucija teatre

Dar iki Spalio perversmo V. Mejerholdas buvo įžymus režisierius, kuris dirbo imperatoriškuose teatruose. Jis nė akimirką nedvejodamas stojo bolševikų pusėn. Jį labai domino „akademinio teatro“ įveika. Jis buvo vienas iš idėjos, kuri vėliau labai paveikė Eizenšteiną, kad nauja komunistinė visuomenė turi kurti naują estetiką, radikaliai nutraukti santykius su „senuoju“ menu, autorių. Beje, Mejerholdas į savo pirmuosius sovietinius spektaklius įtraukė taip pat ir žymųjį avangardistą dailininką Kazimirą Malevičių.

Mejerholdas buvo įsitikinęs, kad teatrui turi rūpėti ne „menas menui“, bet jis savo esme turi būti agitacinis. Vienas svarbiausių šio režisieriaus indėlių į teatro meną – biomechanikos samprata. Režisierius drąsiai eksperimentavo, siekdamas atrasti aktoriaus judėjimo scenoje dėsnius ir taip pat labai daug dėmesio skyrė fizinėms aktorių treniruotėms. Jis griežtai kritikavo kolegą Stanislavskį ir jo įsigyvenimo metodą, kai aktorius turi į vaidmenį įaugti „iš vidaus“. Mejerholdas reikalavo priešingo judėjimo – reikia eiti nuo išorės į vidų. Pradžioje turi būti veiksmas, paskui jau jo įsisąmoninimas.

Nuo teatro prie kino

Nors Sergejus Eizenšteinas labai žavėjosi Mejerholdu ir, tarsi kempinė, bandė sugerti jo įžvalgas, tačiau patį vis labiau traukė kinematografas ir jo atveriamos galimybės. Pirmiausia, montažas.

Svarbiausia, ką jis „atsinešė“ iš teatro patirties: drąsą eksperimentuoti, naujos estetikos paieškas ir suvokimą, kad meno kūrinys turi ne atspindėti tikrovę, bet ją kurti. Svarbiausias gero kino filmo kriterijus – kiek jis paveikė žiūrovų sąmonę norima linkme.

Laikotarpis iš karto po Spalio perversmo buvo itin palankus visoms avangardinėms idėjoms. Malevičius skelbė supramatizmo manifestą dailėje, Majakovskis eksperimentavo poezijoje, Mejerholdas transformavo teatrą. Vladimiras Leninas buvo itin palankus viskam, kas griovė „buržuazinę kultūrą ir gyvenimo būdą“. Jau vėliau, kai valdžioje įsitvirtino Josifas Stalinas, prasidėjo radikalūs pokyčiai ir kultūriniame gyvenime, įsigalėjo socialistinio realizmo standartas.

Eizenšteinas kine debiutavo dar 1923 metais „Glumovo dienoraščiu“. Žiūrovams buvo sunku priimti avangardinį, šokiruoti siekiantį kūrinį, kuriame daug „meninių atrakcionų“, bet kritikai susidomėjo šiuo bandymu, įžvelgė daug novatoriškų idėjų.

1924–1929 m. Eizenšteinas sukuria savo pagrindinius propagandinius filmus. Pradeda nuo „Streiko“, „Šarvuočio Potiomkino“, baigia „Spaliu“ bei „Sena ir nauja“. Visi šie filmai sukurti panašia maniera, bet labiausiai išgarsėjo ir meniškai brandžiausiu laikomas „Šarvuotis Potiomkinas“, o „Spalis“ garsus tuo, kad pirmą kartą žiūrovai kino ekrane išvydo aktorių, vadinantį Leniną. Dar svarbiau tai, kad galima sakyti, jog būtent Eizenšteino „Spalis“ ir įtvirtino vaizdinį, koks Spalio perversmas buvo „iš tiesų“.

Montažo virtuozas: „Šarvuotis Potiomkinas“

Eizenšteino „vizitine kortele“ tapo keli svarbūs bruožai. Pirmiausia, įsitikinimas, kad kino filmo tikslas – transformuoti žiūrovų mąstymą. Jam buvo svetima tiek idėja, kad kino filmas tėra tiesiog pramoga, tiek tai, kad esą režisierius turi paprasčiausiai būti tikrovės „metraštininkas“. Esminis dalykas, kuriant kino filmą, yra montažas. Tai nėra paprasčiausia loginė kadrų dėlionė, bet veikiau „intelektualinis montažas“. Žmogaus mąstyme svarbi ne tik logika, bet ir kūrybiškumas, būtent į jį apeliuoja „intelektualinis montažas“. Jo tikslas – padėti žiūrovui „pamatyti“ ir tai, kas yra numanoma, lieka anapus tiesioginio vaizdo. Tačiau šis „kūrybiškumas“ nėra paprasčiausias durų laisvoms asociacijoms atvėrimas, tai įtaigaujantis nukreipimas norima kryptimi.

Itin svarbu, Eizenšteino įsitikinimu, montuojant kino filmą, derinti visumos ir konkrečių detalių vaizdus. Pavyzdžiui, sužeisto kūdikio kadras, žmogaus, su sulaužytais akiniais veidas, iš arti rodoma moteris, kuriai iš akiduobės plūsta kraujas. Visa tai tarsi atsitiktinės detalės, bet jos priverčia žiūrovą baisėtis carinės kariuomenės žvėriškumu.

Viena ryškiausių filmo scenų – kai jūreiviams patiekiama sugedusi mėsa. Gabalas mėsos priartinamas ir žiūrovas mato dideles kirmėles. Kaip rašė pats Eizenšteinas, „priartintas tarakonas tampa grėsmingas ir sukuria kur kas didesnį pasišlykštėjimą. Tuo montavimo metu būtina pasinaudoti.“

Dar vienas Eizenšteino filmų išskirtinumas – čia tikrasis herojus yra masė, o ne kuris nors personažas. Ne atskiri herojai, bet masė yra tikroji istorijos kūrėja. Tai, režisieriaus įsitikinimu, leidžia taip pat ir žiūrovams kino salėje save suvokti ne kaip pasyvius stebėtojus, bet tapatintis su istoriją kuriančia mase.

Filme, kuris nufilmuotas tarsi dokumentinis pasakojimas, rodomas maištas viename iš carinių laivų. Laivo vadovybė negailestingai sušaudo maištininkus ir tai išprovokuoja neramumus per jų laidotuves. Filmo kulminacija – scena ant Odesos laiptų. Beje, šiuo atveju Eizenšteinui mažai rūpi autentiškumas ir realizmas, bet tik efektas. Filme Odesos laiptai vaizduojami bent dešimt kartų ilgesni nei buvo iš tiesų. To reikia, kad būtų sukurta pakankamai masinė scena. Taip pat ir kelias akimirkas trukęs žmonių sušaudymas filme užima mažiausiai penkias minutes. Tai padaryti leidžia filmavimas įvairiomis kryptimis ir lėtas, priartintas detalių pateikimas. Tai, kiek Eizenšteinas buvo dėmesingas detalėms, liudija ir tai, kad jis pats visose filmo kopijose nuspalvino raudonai vėliavą, kurią iškelia jūreiviai filmo pabaigoje. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai kino filme buvo panaudota spalva. Atrodo ji tikrai įspūdingai, kaip ir įspūdingai skamba dramatinė muzika, kurią Eizenšteinas pats kruopščiai atrinko.

„Šarvuotis Potiomkinas“ netgi didesnį įspūdį padarė užsienio žiūrovams, nei sovietinei publikai. Pastarajai nebuvo lengva priprasti prie Eizenšteino pasirinkto stiliaus. Kita vertus, praktiškai visi žiūrovai pajuto, kad filme slypi labai didžiulė įtaigos jėga. Filmo žinia – Sovietų Sąjunga, komunistų partija – tai žmonių pergalė prieš žiaurius engėjus. Režisieriaus talento dėka, ši žinia pateikiama ne kaip racionalus teiginys, su kuriuo galima diskutuoti, bet kaip apreikšta tiesa, kuri pašalina abejones, ištirpdo alternatyvius prisiminimus.

„Spalis“: O buvo taip…

Pirmieji Eizenšteino filmai, nors ir ne visiems partijos viršūnėje buvo priimtina jų estetika, užtarnavo režisieriui patikimo ir talentingo kūrėjo, kuris savo darbais dirba Revoliucijos reikalui, reputaciją. Tad nieko nuostabaus, kad būtent jis gavo užsakymą pastatyti filmą, skirtą Spalio perversmo dešimtmečiui.

Bet kuris režisierius galėjo pavydėti tų sąlygų, kurios buvo sukurtos Eizenšteinui. Kariniai daliniai gavo įsakymą dalyvauti masinėse scenose, jei tik režisieriui tai bus reikalinga. Buvo suteikta galimybė filmuoti Žiemos rūmuose ir visur kitur, kur tik režisierius pageidauja. Jam buvo pristatyta autentiška ginkluotė, apranga, kurią kariai dėvėjo prieš dešimtmetį.

Eizenšteinas entuziastingai ėmėsi darbo. Jau netrukus pasirodė, kad jo nedomina istorinis tikslumas. Jis visai nesiruošė būti Spalio įvykių metraštininku. Eizenšteinui reikėjo, kad filmas darytų norimą poveikį čia ir dabar.

Filme vaidino praktiškai vien neprofesionalūs aktoriai. Vladimirą Leniną vaidino cemento gamyklos darbininkas Nikandrovas, kuris buvo nepaprastai panašus į velionį Leniną. Daug dėmesio buvo skirta Kerenskio figūrai, norint pademonstruoti „buvusio režimo“ negebėjimą imtis valingų veiksmų.

Filmas prasideda scena, kuri sukėlė daug ginčų. Nuverčiamas Rusijos imperatoriaus paminklas. Simboline prasme, labai svarbi scena ir gerai tinka filmo pradžiai. Tačiau esmė ta, kad iš tiesų šis paminklas buvo nuverstas tik praėjus keliems mėnesiams po Spalio įvykių. Eizenšteiną tokia kritika stebino. Jis tvirtino, kad revoliucinis kinas turi ne atkurti, bet kurti istoriją. Pasak režisieriaus, mums nebereikalinga buržuazinė istorija ir to pasaulio, kuris liko praeityje, atšvaitai. Mes turime sukurti naują pasaulį, su visai nauja estetika ir šio pasaulio kūryba turi vykti čia ir dabar.

Panašiai režisierius reagavo ir į kritiką, kad filme trūksta tolydumo, aiškios pagrindinės gijos ir net Leninas čia nėra akivaizdžiai dominuojantis herojus. Eizenšteinas buvo tvirtai įsitikinęs, kad ir šiame filme tikruoju herojumi yra masė ir tai privalo būti revoliucinio kino filmo išskirtinumas. Svarbu yra ne tai, kas, po ko ir kaip įvyko. Kino ekrane, pasak režisieriaus, mes turime perteikti ne faktus, bet leisti žiūrovui prisiliesti prie didžiosios istorijos kūrybos, prie pokyčių estetikos. Visai nėra svarbu, ar iš tiesų Baltijos jūreiviai būtent taip šturmavo Žiemos rūmus, ar būtent taip diskutavo Laikinoji vyriausybė. Menas turi pasiūlyti įrankius, kurie padeda perkurti istoriją. Perkurdami praeitį, kartu mes kuriame dabartį. Beje, filmo kūrimas užtrūko ilgiau nei tikėtasi dėl objektyvių priežasčių: teko šalinti kadrus, kuriuose šmėžavo išdaviku paskelbtas Levas Trockis, taip pat jo citatą filmo pradžioje pakeisti Lenino žodžiais.

„Spalio“ fenomenas yra tai, kad, nepaisant režisieriaus teiginių, jog jis visai nesiekė atkurti autentiškų istorinių įvykių, būtent šis filmas tiek sovietinės valstybės gyventojams, tiek užsieniečiams tapo Spalio įvykių „nuotrauka“. Galima sakyti, kad Eizenšteino filmas „Spalis“ yra puiki iliustracija to, ką gerokai vėliau prancūzas Bodrijaras pavadino „simuliakrais“. Pasak Bodrijaro, gyvename laikais, kai žemėlapis tapo pirmesnis už teritoriją, kurią vaizduoja, nes dabar teritorijos atkuriamos ar sukuriamos pagal žemėlapius. Ne modeliai kuriami pagal tikrovę, bet tikrovė kuriame, pasitelkus modelius. Tai, kas „iš tiesų“ vyko Spalio perversmo metu, mes didžiąja dalimi „žinome“ iš to, kaip viską perteikė Sergejaus Eizenšteino „Spalis“.

Karjeros posūkiai

Apie tolesnę Eizenšteino karjerą galima parašyti storą knygą. Tačiau šiame tekste mus domina pirmiausia jo kino filmo, kaip propagandinio veiksmo, samprata. Ji labiausiai atsiskleidė jau minėtose kino juostose. Todėl apie tolesnius režisieriaus karjeros posūkius – tik bendrais bruožais.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje Eizenšteinas su artimais bendradarbiais Grigorijumi Aleksandrovu ir Eduardu Tise išvyko į Vakarus. Pretekstas – Eizenšteinas norėjo įgyti daugiau patirties, susipažinti su svetur naudojamomis technikomis. Tuo pat metu norėta pristatyti Vakarams sovietinę kultūrą ir kūrėją. Režisierius aplankė Berlyną, Ciurichą, Londoną ir Paryžių, tada buvo pakviestas į JAV. Čia jam buvo pasiūlyta sukurti kino filmą ir pasiūlytas solidus honoraras. Tai turėjo būti drama, pagal vieną iš Bernardo Šo kūrinių. Režisierius parengė eskizus, bet jie užsakovų nesužavėjo.

Buvo gautas ir kitas pasiūlymas – kurti filmą pagal Teodoro Dreizerio „Amerikonišką tragediją“. Eizenšteinui ši mintis labai patiko. Jis ne tik buvo skaitęs knygą, bet ir bendravęs su Maskvoje viešėjusiu jos autoriumi. Tačiau ir vėl viskas baigėsi nesėkme, kontraktas buvo nutrauktas. Viena iš priežasčių – JAV sustiprėjusi antikomunistinė kampanija.

Susierzinęs Eizenšteinas išvyko į Meksiką. Čia jau trečią kartą pasirašė sutartį statyti kino filmą. Šįsyk apie Meksikos revoliuciją – „Tegyvuoja Meksika“.

Kai jau buvo nufilmuota septyniasdešimt penki tūkstančiai metrų juostos, režisierius gavo nedviprasmišką telegramą iš Josifo Stalino. Joje buvo klausiama, ar Eizenšteinas neužsibuvo toli nuo Tėvynės. Teko apsispręsti, ir Eizenšteinas pasirinko grįžti.

Sovietų Sąjungoje jis buvo sutiktas formaliai mandagiai. Tiesa, jam buvo suteiktas Rusijos federacijos nusipelniusio artisto vardas, tačiau santykiai su valdžia buvo drungni. Režisierius nusprendė daugiausia laiko skirti akademinei veiklai – rašė knygas apie režisūrą, dėstė studentams. Tiesa, kurį laiką teko gydytis psichiatrinėje ligoninėje Kislovodske, nes Eizenšteinas sunkiai išgyveno, kad nebepavyks baigti filmo Meksikoje, į kurį buvo labai įsitraukęs.

Reikėjo nemažai laiko, kol Eizenšteinas nusprendė įrodyti Stalinui, kad yra puikus režisierius. Jis ėmėsi filmo apie Aleksandrą Nevskį. Pirmą kartą filmavo vien profesionalius aktorius, naudojo puikią Sergejaus Prokofjevo muziką, pasitelkė talentingus scenaristus ir pagalbininkus. Filmas pavyko. Jį prielankiai priėmė tiek Sovietų Sąjungoje, tiek užsienyje. Stalinas režisierių net apdovanojo savo vardo premija, itin prestižiniu tuo metu apdovanojimu.

Režisierius nusprendė, kad atrado naują žanrą, kuris gali atnešti sėkmę. Jis ėmėsi trilogijos apie kontraversišką Rusijos valdovą Ivaną IV, kuris dar buvo vadinamas Rūsčiuoju. Pirmoji dalis, pasirodžiusi 1945 m., patiko Stalinui, tačiau antroji susidūrė tiek su Vado, tiek su kino kritikų nepalankiais įvertinimais. Stalinas nurodė režisieriui, jog ją būtina pataisyti. Eizenšteinas pažadėjo, bet taip ir nespėjo to padaryti, kaip nespėjo baigti filmuoti trečiosios dalies, kurią pats laikė svarbiausia, nes ten buvo skelbiama apie Rusijos pergalę prieš Vakarus.

1948 m. Sergejus Eizenšteinas mirė. Neabejotinai jis buvo didis režisierius ir talentingas novatorius. Kita vertus, jo biografija dar kartą patvirtina, kad propagandos amžiuje riba tarp meno ir politikos labai dažnai nusitrina.