Knygų mugė, kurios po 20 metų nebereikia pristatinėti. Taip skelbia šių metų renginio organizatoriai ir kursyvu išraityti reklaminiai stendai. Ir jie neklysta, nes lankytojai jau vos telpa į sales, pešasi dėl vietos stebuklingame knygų apžiūros procese ir grumdosi pečiais, nešini beplyštančiais pirkinių maišeliais. Nebuvo paprasta patekti ir į salę, kur turėjo vykti intriguojanti diskusija apie savasties praktikas. Teko darbuotis alkūnėmis švarkų ir šnabždesio minioje.

Dominykos Navickaitės nuotr.

Džiugu, kai žmonės veržiasi į diskusijas, kai knygos it magnetai traukia skaitytojus, tačiau kiek gaila, kai organizatoriai nusprendžia, jog socialinė-filosofinė diskusija tėra įdomi tik nedidelei grupelei intelektualų, tad ir salę parenka nedidukę. Nors lengvesnio turinio diskusijų vyksta tikrai daug ir už knygų mugės sienų, tad norėtųsi, kad čia būtų erdvė, kur bandoma nerti gilyn.

Būtent gelmės ir svarbių įžvalgų tikrai netrūko renginyje, kurį padovanojo leidykla „Apostrofa“, išleidusi vieno iš ryškiausių šiuolaikinių sociologų Zygmunto Baumano diskusijas su Estijos poliglotu, rašytoju ir intelektualu Reinu Raudu. Pastarasis dalyvavo ir knygų mugės diskusijoje kartu su medijų filosofu bei vertėju  dr. Kęstučiu Kirtikliu ir sociologijos daktare Aušra Maslauskaite.

Zygmuntas Baumanas ne kartą lankėsi Lietuvoje, taip pat ir knygų mugėse, skaitė paskaitas Lietuvos studentams. Deja, prieš keletą metų jo žemiškoji kelionė nutrūko. Tradiciškai visi Z. Baumano vizitai, jo knygų pristatymai buvo neatsiejami nuo jo gero bičiulio, talentingo Lietuvos mąstytojo Leonido Donskio. Šių dviejų minties gigantų gyvi vieši pokalbiai tapdavo ne mažesniu įvykiu, kaip knygos, apie kurias jie kalbėdavo.  Sunku susitaikyti su tuo, kad nebėra ir Leonido Donskio ir šįsyk didžiausia intelektualinė našta renginyje teko tik keliais metais jaunesniam geram jo draugui ir bendražygiui Reinui Raudui. Beje, jis puikiai atliko jam tekusį vaidmenį.

„Kai užaugsiu, noriu būti kaip Baumanas“, – dar vaikystėje svajodavo puikiai lietuviškai kalbantis estų mąstytojas. Paklaustas, kodėl ėmėsi savasties praktikų iššūkio, R. Raudas pasakojo apie daug metų trukusią akademinę draugystę su Zygmuntu Baumanu, daugybę neformalių diskusijų. Vienoje iš jų jie nusprendė, kad būtų įdomu užrašyti dialogą apie savasties praktikas ir socialinių medijų poveikį mūsų gyvenimams. Abiems tai buvo labai svarbi tema, kuria galėjo diskutuoti ir pastebėti reikšmingų detalių.

Dominykos Navickaitės nuotr.

Šiai diskusijai vadovavusi dr. Aušra Maslauskaitė ragino atkreipti dėmesį į patį knygos žanrą. Tai nėra mokslinė monografija ar akademinis tyrimas, paremtas kokia nors konkrečia metodologija. Tai gyvas, dinamiškas pokalbis, kuriame abu pašnekovai talentingai sugeba keisti vaidmenis. Intriguoja ir tai, kad R. Raudas ir Z. Baumanas yra skirtingų kartų atstovai ir skirtingai žvelgia į socialines medijas. Jei Zygmuntas Baumanas ne kartą pabrėžė, kad socialiniai tinklai kelia grėsmę demokratijai, kad yra džiunglės, kuriose pernelyg lengva pasiklysti, tai Reinas Raudas įsitikinęs, kad dėl žmogiško kvailumo kalti patys žmonės, o ne technologijos, net jei daugelis kvailysčių skleidžiamos būtent technologijų pagalba.

Itin svarbu tai, kad abu mąstytojai knygoje nėra užėmę nepajudinamai oponuojančių laikysenų. Jie sugeba įsiklausyti į kito argumentus ir net, kas ypač svabu, pripažinti, kad kito mąstytojo argumentai privertė koreguoti anksčiau užimtą poziciją. Štai ir šiame pokalbyje Reinas Raudas pripažino, kad vis geriau supranta pašnekovo pesimizmą dėl socialinių medijų.

Apie iššūkius, su kuriais susidūrė versdamas knygą, kalbėjo ir filosofas dr. Kęstutis Kirtiklis. Jis pripažino, kad ne kartą jautėsi atsidūręs aklavietėje, nes Lietuvoje socialinių mokslų žodynas gana skurdus, tenka jį pildyti ir tikrai nėra paprasta perteikti visus niuansus tarp „Self“ ir „Selfhood“ (pastaruosius vertė kaip „savąjį aš“ bei „savastį“) ir kitų, rodos, labai panašių žodžių. Kiekviena kalba turi savo koloritą, savus prasminius klodus, tad verčiant tokio tipo knygas ar veikalus, kiekvieno žodžio tikslumas itin svarbus, ir vertėjui tenka milžiniška misija.

Diskusijoje buvo užduotas svarbus klausimas, kodėl knygoje didžiausias dėmesys skiriamas Vakarų kraštams, o ne pokomunistinei Rytų Europos erdvei, kurios dalimi esame? R. Raudas į šį klausimą atsakė, primindamas Z. Baumano frazę, kad mums patiems sunku reflektuoti save, o į kitus mes žiūrime, kaip ornitologai į paukščius. Atsiranda tam tikra distancija, kuri leidžia skleistis kritiniam diskursui.

Dominykos Navickaitės nuotr.

Beje, estų mąstytojas pasidalino įžvalgomis apie tai, kuo skiriasi Lietuva ir Estija. Pasak jo, Lietuvos visuomenė labiau hierarchiška, o Estijos – kur kas labiau individualistinė. Estijoje per visą istoriją vyravo ne kaimai, bet vienkemiai. Lietuviai labiau mėgsta narplioti savo problemas ir apie jas viešai kalbėti nei jas praktiškai spręsti. Nes, sprendžiant kiekvieną problemą, reikia viską suderinti su realiu ar simboliniu „viršininku“. Visuomenės hierarchiškumas apsunkina ir lėtina kasdienių problemų sprendimą, bet gali būti svarbus resursas krizės situacijoje, kai reikia operatyvios mobilizacijos. Taip pat R. Raudas atkreipė dėmesį ir į skirtingą religijos įtaką Lietuvos ir Estijos kultūrai. Paklauskime esto, ką reiškia bažnyčios varpų garsas, atsakys, kad varpai praneša, kiek yra valandų, o lietuvis veikiausiai aiškins, kad tai kvietimas į šv. Mišias.

Jei nesunku atrasti svarbių skirtumų tarp bendrą pokomunistinę patirtį turinčių valstybių, tai ar apskritai galima kalbėti apie Vakarus, kaip vieningą darinį? Tai vienas pamatinių klausimų, kuriuos kelia knyga „Savasties praktikos“. Knygoje teigiama, kad tam tikras individo tipas, kuris suvokia save kaip individualų projektą ir įtvirtina savo savastį per kalbą, yra neabejotinai Vakarų civilizacijos unikalus bruožas. Ir nors nuo Freud’o ir Nietszhe’s laikų Vakarai nurėjo ilgą kelią, atsisakydami vienetinio, nedalomo, savarankiško ir save kontroliuojančio individo idėjos, šis idealas vis dar veikia mūsų vaizduotę ir sukelia nerimą, nes gyvename takioje tikrovėje, kur praktiškai nėra nejudančio pagrindo, į kurį galima būtų įsikabinti.

Nenuostabu, jog knyga baigiama Reino Raudo atrasta XI amžiaus Archipoeto citata: „Nors išmintingam vyrui derėtų įsirengti vietą ant tvirtos uolos, mane, kvailį, geriau lyginti su tekančia upe, kaskart kita po nesikeičiančiu dangumi.“

Nei pati R. Raudo ir Z. Baumano knyga, nei jos aptarimas knygų mugėje nėra bandymas mokyti, kaip turėtume žvelgti į save. Ji taip pat nėra išbaigta vakarietiško individo socialinių dramų interpretacija. Veikiau tai kvietimas kiekvienam iš mūsų įsijungti į dialogą, nes būtent pats dialogas ir yra geriausias provaizdis to, ką reiškia šiuolaikinės savasties praktikos.

Simboliška, kad po diskusijos einant iš renginių salės, knygų mugės ekranuose buvo pristatoma kitų metų renginio tema, kuri anonsuojama Jono Meko citata: „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram.“ Ką gi, dialogas apie savastį tęsiasi ir persikelia ir į kitus metus. Svarbiausia, žmogaus nepaversti formule ir išlaikyti atvirumą, kuris yra būtina savasties praktikų sąlyga. Tai nesibaigianti diskusija – kartą įsijungęs, jau nepasitrauksi, todėl joje amžiamas aidi Sokrato, Donskio, Baumano, Meko ir kitų dialogo mokytojų balsai.

Dominyka Navickaitė

Comments are closed.