Unė Babickaitė (tikrasis vardas Uršulė) gimė 1897 m. balandžio 19 d. Laukminiškiuose (Kupiškio r.) ūkininkų šeimoje. Tėvas mirė anksti, skurdžiai besiverčianti mama, penkių metų Unę buvo priversta atiduoti auginti tetai. Čia neatsirado jai niekur kitur vietos miegoti, kaip tik ant aukšto pastatytame karste… Unė nepaprastai ilgisi mamos, nieko nevalgo. Vėliau dienoraščiuose Unė ne kartą svarstė, kodėl likimas jai lėmė lemti tokiame skurdė, purve, tokioje tamsumoje, o ne šviesoje, kurios visą gyvenimą alko: „Kodėl Dievulis mane gimdė kaime, neturte, grubume? Kodėl, pagimdęs ten, nepasigailėjo ir nepakeitė mano sielos! Mano sielai reikėjo gimti karaliaus polociuj. Auklėtojais skirti švelnius, kilnios kultūros asmenis.“

Dvylikos metų Uršulė pirmą kartą užlipa į sceną – vaidino kaimo klojimo teatre. Paskui vaidybos džiaugsmą išgyveno Panevėžyje, mokydamasi gimnazijoje (čia pirmą kartą susipažįsta su kiek vyresniu B. Sruoga). Lietuvoje baigusi Panevėžio Marijos gimnaziją, dar neturėdama nė 16-os, prispausta vargo ir nuolatinio skurdo, ji ryžtasi išvažiuoti į Peterburgą ieškoti mokytojos darbo. Per stebuklą jį gauna ir netrukus tame pačiame Peterburge susitinka su Baliu Sruoga. Lietuvių pabėgėlių stovykloje Peterburge virė intensyvus kultūrinis gyvenimas, per Balį Sruogą ir ji pamažu įsitraukė į kultūrinę, meninę veiklą. Beje, pasaulyje ji labiausiai žinoma kitu vardu – Uné Baye. Une Babickaitę taip praminė Balys Sruoga, o šiame žodyje – Unė (nuo lotyniškojo unus – vienas, vienintelis) – slypi ir aktorės gyvenimo modelis. Ji buvusi unikali, vienintelė. Būtent Sruogos pastangomis jai ir buvo išrūpinta finansinė parama studijuoti Petrogrado Imperatoriškoje konservatorijoje, kurioje Unė mokėsi 1916–1918 m. (kartu ir Pollako muzikos, dramos ir operos kursuose). Šiuo periodu ėmė rodytis profesionalioje scenoje, vaidino draugijų vakaruose lietuvių statomuose spektakliuose.

1918 m. Unė grįžta į Lietuvą, pas mamą į Kupiškį. Tačiau čia neužsibūna ir netrukus kartu su mama išsikelia gyventi į Kauną. Sugrįžusi į Lietuvą prisistatė kaip režisierė-artistė. Gavo leidimą iš Kauno apskrities įsteigti artistų dramos kuopą. Vaidinimai sulaukė publikos palaikymo, bet buvo ir kritikuojami. Ji gali būti vadinama viena pirmųjų moterų režisierių lietuvių teatro istorijoje. Atsiminimuose Babickaitės ironiškai užfiksuota, kaip ją – moterį režisierę – bandė atmetinėti tuometiniai teatralai: „Tvanku tarp teatralų – dvasios ubagų. Gana to pavydo. Sutkus, Vaičkus, Glinskis ir dar kažkoks Vitkauskas bindzinėja be darbo, kai aš Dainos bei scenos draugijos režisorė, svarbiausia jos aktorė, ir mano spektakliai sutraukia sklidinai pilną teatrą. „Kur tai matėt, kad mergina būtų režisorius?“ – klausia Sutkus. […] „Babickaitė tegu išteka ir šiaip gimdo vaikus. Tokia moters paskirtis. Draugija daug išloš, pakviesdama mus, vyrus, jai vadovauti“, – autoritetingai niršta Glinskis“.

1919 m. gruodį išvyko į JAV. Unė manė, kad „didieji vyrai“ (Konstantinas Glinskis, Juozas Vaičkus ir Borisas Dauguvietis) neįsileis jos į valstybės teatro sceną ir ji liks tik artistų kuopos vadove.

Čikagoje įsitraukė į lietuvių išeivių veiklą. Unės globėja tapo tuo metu JAV gyvenusi Julija Žemaitė.

Subūrė lietuvių dramos kursus, pati statė pjeses ir vaidino jose. Vaidino (Niujorko, Vašingtono) teatruose. Susipažinusi su „Paramount Pictures“ kino studijos režisieriumi, suvaidino trijuose begarsiuose kino filmuose. Paskutiniame – „Lapių medžioklė“ gavo pagrindinį vaidmenį, bet gana greitai pasitraukė iš filmavimo, nes filmo finansuotojai, atvykę į filmavimą, liko nepatenkinti, kad JAV prezidento mylimąją vaidina ne amerikietė, bet emigrantė. Unė buvo pakeista kita aktore.

1924 m. ištekėjo už savo pusbrolio Vytauto Andriaus Graičiūno. Inžinieriaus išsilavinimą turintis V. Graičiūnas buvo gabus vadybai ir susirado darbą Europoje, tad nuo 1928 m. gyveno įvairiuose Europos miestuose, o Unė vaidino Londono, Paryžiaus teatruose. Unės teatrinėje veikloje didžiausios permainos buvo susijusios su pažintimis su bene žymiausiu XX a. režisieriumi Teodoru Komisarževskiu ir ne mažiau įžymiu Nikolajumi Jevreinovu. Gerai mokėdama anglų kalbą (net kai kurie dienoraščio fragmentai rašyti angliškai), turėjo galimybę gauti vaidmenis įvairiuose anglų arba amerikiečių spektaklių pastatymuose. Galime rasti recenzijų, kuriose Babickaitės vaidyba užsienio spaudoje vertinama itin teigiamai, ji net vadinama „primadona“. Vyras A. V. Graičiūnas rašė: „…tu vienintelė Lietuvos genijė, nes niekas taip negali užhipnotizuoti, neturi tokio magnetizmo, kuris pritraukia visus žiūrėtojus“. Kaip rašo V. Daujotytė, nebuvo tai vien suinteresuoto asmens pagyrimas, o pripažinimas to, kas daugeliui buvo akivaizdu. 1934–1937 metais Unė bendravo su K. Balmontu. Buvo paskutinė jo meilė – paskutinė didelio rusų poeto meilės ir kūrybos liepsna – prieš užgęstant, susergant dvasios liga, sunkia depresija. 1934 metais, dovanodamas Unei knygą, K. Balmontas įrašė: „Mielam draugui, širdžiai, atvirai Pasaulio Grožei“. K. Balmontas pajuto gilųjį Unės charakterio klodą – aštrų, skausmingą grožio jutimą. Grožio kaip vienijančio principo, kaip būties pamato.

Unė Babickaitė, apie 1930-1932 m. Paryžius

Kaip rašo profesorė V. Daujotytė, „dramatiškoji Unės gyvenimo perskyra yra maždaug 1932 metai. Serga, viena po kitos seka sunkios operacijos, nusilpsta akys („Balsas – tai mano paskutinis siūlas“). Tuo laiku aktorė išgyvena tarsi dvasinį sukrėtimą: ima jausti nepasitenkinimą gyvenimu, jis atrodo esąs tuščias ir tik puikybės siekiantis. Skaito Šventųjų gyvenimus, mąsto apie vienuolyną. „Pasikeisti aš galėčiau tik vienuolyne“ (1938.VII.8). Bet vėl griežtai sveria savo tikėjimą: „Negaliu todėl, kad manyje nėra tokio tikėjimo“ (ten pat). Unė įsirašo į negriežtos regulos, pasaulietinį Tretininkų ordiną, senovinėje Italijos pilyje po viso gyvenimo išpažinties apjuosiama vienuolės juosta… Gauna audienciją pas popiežių. Ji bodisi savo brangiais rūbais, iš tiesų skausmingai ieško tikro kelio, lyg kartodama didžiųjų atsiskyrėlių likimus. Ir kaltę dėl to, kad negyvena tėvynėje, nedirba joje ir jai, Unė ima jausti vis aštriau: „Kodėl aš gimiau lietuvaitė, alkstanti savo krašto, o visą gyvenimą ištrėmime?!“

Į Lietuvą grįžo 1936 m., vadovavo Šaulių sąjungos teatrui, dirbo Panevėžio teatre, pastatė tris spektaklius. Po Antrojo pasaulinio karo V. Graičiūnas dėstė Kauno universiteto Statybos fakultete. 1936 m. pavasarį laiške J. Tysliavai įrašė liūdnai reikšmingus žodžius: „Kad žinai, mielas Poete, nostalgija tebesiurbia mano sielą, tik kitoniška ji: – ne Gimtojo Krašto pasiilgimas, bet – Grožio, dvasios turtų, gilių minčių, švelnumo, gerumo, – viso to, kas kultūra vadinama. Ir ne pesimistė aš, oi ne, aš esu tragiška optimistė, tik, deja, nuo to skausmo mano sieloj nemažėja“. Turėjusi nuojautos galią, gal jau tada aktorė jautė artėjančią savo gyvenimo tragediją.

V. Daujotytė rašo: „Mįslinga kad 1944 metais Graičiūnai nepasitraukė iš Lietuvos, juk Vytautas tebebuvo JAV pilietis. Tikriausiai to padaryti neleido pernelyg stiprus garbės jausmas – tik grįžus vėl tėvynę apleisti. Šis jausmas – retas, brangus, nykstantis – jiems abiems buvo būdingas. Ir abu juos pražudė“. Amerikietišką pasą turintis dėstytojas negalėjo būti palankus tuometinei valdžiai. Graičiūnai apkaltinami, kad namuose laiko Amerikos vėliavą, užsiima šnipinėjimu. Vyras nuteistas 10 metų, o Unė – 5 metams tremties. Vyras tremtyje nusižudė, o Unė reabilituota ir į Lietuvą sugrįžo jau N. Chruščiovo laikais. Skaudžiai išgyveno vyro netektį, apsigyveno pas uošvius Kaune. 1961 m. rugpjūčio 1 d. staiga mirė, kažką siuvo, adata įsidūrė, ištiko stabligė. Palaidota Palėvenės kapinėse, Kupiškio rajone.

Unė Babickaitė su vyru Vytautu Andriumi buvo inteligentai, tvirtai apsisprendę ugdyti lietuvių kultūringumą, padėti sunkios dalios ištiktiesiems. Dėl šios priežasties jie ir materialiai rėmė ne vieną kultūros lauko veikėją. Babickaitė buvo intelektualė, skaitė įvairių tautų filosofijos, istorijos, literatūros veikalus, domėjosi teatru, turėjo gausią biblioteką bei skleidė žymių autorių tekstus kitiems. Nuo jaunystės rinko knygas ir eksponatus Lietuvos teatro muziejui, jos surinkta daug medžiagos, kuri ir dabar laikoma įvairiuose muziejuose ir archyvuose. Meno pasaulis neretai buvo pagrindinis aktorės pasaulis, iš čia ir Babickaitės credo: „Grožis – tai mano gyvenimo Alfa ir Omega“.

Literatūros istorijai svarbios neseniai pasirodžiusios Babickaitės atsiminimų, dienoraščio – rašyto bene visą aktorės gyvenimą – ir laiškų knygos (Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai, 2001; Laiškai. Amžininkų atsiminimai, 2005). Ne tik apie Babickaitės gyvenimą gali papasakoti šie dienoraščiai ir laiškai įvairiems adresatams. Jie gali būti skaitomi kaip literatūriniai žmogaus egzistencines problemas sprendžiantys ir dvasinius išgyvenimus atspindintys tekstai. Juose ryškėja detalus ir išsamus tuometinio kultūrinio gyvenimo vaizdas, gausu atsiminimų iš praeities ir vaikystės, dramatiškų egzistencinių išgyvenimų aprašų. Dienoraštyje, atsiminimuose ar laiškuose randame ir nusivylimų teatro pasauliu, ir didžiavimosi aktoryste. Babickaitės dienoraštis – kaip ir jos asmenybė – labai emocionalus, kartais egzaltuotas.

Deja, jokių spektaklių, kuriuose Babickaitė atlieka pagrindinius vaidmenis, vaizdo įrašų nėra išlikę. Tačiau yra išleista knygų. 2001 metais pasirodė knyga „Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai“. 2005 m. išleista knyga „Amžininkų atsiminimai“. Unė Babickaitė-Graičiūnienė susirašinėjo su daugeliu žymių Lietuvos žmonių. Ne vienas nustebs sužinojęs, kad tarp jos korespondentu buvo net Žemaitė ir Adomas Jakštas. Šioje knygoje skelbiamas abipusis susirašinėjimas – ir Unės laiškai, ir atsakymai į juos. Antroje knygos dalyje pateikiamas naujas pluoštas atsiminimų apie garsiąją aktorę ir kultūros veikėją. Jie ne tik sudaro kontekstą laiškams, bet ir parodo Unę įvairiose gyvenimo situacijose. 2009 m. pastatytas monospektaklis apie Unės gyvenimą ir lemtį. LRT mediatekoje galima pažiūrėti puikią dokumentinę novelę, kurią parengė žurnalistė Liudvika Pociūnienė. Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje Vilniuje eksponuojami Unei Babickaitei priklausę daiktai.

Savo dienoraštyje U. Babcikaitė yra įrašiusi: „„Aš skubinuos duoti ir imti tik tai, kas geriausia, nes žinau, kad vidutiniam nėra laiko“. Unė buvo ne tik režisierė (kuria konkurente laikė žymūs XX a. pradžios lietuvių kūrėjai), aktorė (jos žvaigždė ryškiai, kad ir trumpai, blykstelėjo ne tik Amerikos, bet ir Europos scenose), bet ir mūza (daugelio garsių pasaulio žmonių biografijose minimas jos vardas), ją pastoviai būdavo kas nors įsimylėjęs. Nepaprastai stipri patriotė. Kūrėja. Tragiško laikmečio Žmogus.