„Aš gimiau artistu“ – šypsodamasis sako teatro ir kino aktorius Rimgaudas Karvelis (g. 1933), per šešiasdešimt spalvingų vaidybos metų sukūręs daugiau nei šimtą vaidmenų. Nors aktoriui daugiausia tiko komiški personažai, tačiau iki šiol didelį dėkingumą jis jaučia režisieriams, paskatinusiems savyje atrasti ir herojų, ir tragiką. Šiandien R. Karvelis jau retai beužlipa ant scenos, tačiau, kaip pats sako, teatru pavertė savo namus, kuriuose iš paties darytų fotografijų į jį žvelgia anuomet suvaidinti personažai.
Aktorių Rimgaudą Karvelį kalbina Gediminas Kajėnas.
Gimėte 1933 metais Kaune, tad esate smetoninės Lietuvos vaikas. Kokie Jūsų prisiminimai iš prieškario?
Gyvenome Žaliakalnyje, Lelijų gatvės ketvirtuoju numeriu pažymėtame name. Mūsų šeima buvo įsikūrusi antrame aukšte, kur nuomojomės šešis kambarius. Pirmame namo aukšte gyveno šaulių vadas pulkininkas Pranas Saladžius, trečiame – prezidento Antano Smetonos duktė Marija Smetonaitė su vyru pulkininku Aloyzu Valušiu.
Mano tėvas Vladas Karvelis ir pats buvo kariškis. Vos aštuoniolikos sulaukęs kaip savanoris išėjo kautis su Raudonąja armija ir Lenkijos kariuomenės junginiais. Kadangi buvo gabus mokslams, pabaigusį aukštuosius karininkų kursus jį išsiuntė tobulintis į Prahą, vėliau pusmetį stažavosi Paryžiuje. Jis puikiai kalbėjo prancūziškai, čekiškai, lenkiškai, vokiškai ir rusiškai. Grįžęs Lietuvoje darė sėkmingą karininko karjerą. Galiausiai prieš pat karą – 1938-ųjų pabaigoje – tapo brigados generolu. Tėvas gaudavo gerą atlyginimą, užtat mamai nereikėjo dirbti – ji buvo namų šeimininkė. Gyvenome labai gerai – kaip kokie bajorai.
Toje pačioje gatvėje gyveno būsimasis kino režisierius Vytautas Žalakevičius. Tačiau jis buvo kiek vyresnis, su manimi, mazgiu, neprasidėdavo, tačiau bičiuliavosi su mano broliu Narimantu. Geras mano draugas buvo Liūtas Mockūnas – būsimasis žurnalistas, 1944 metais su tėvais pasitraukęs į Vakarus ir iki Nepriklausomybės atkūrimo gyvenęs Čikagoje. Su juo leidome dienas, kabėdami ant Žaliakalnio tvorų. Netoli buvo didelė Petro Vileišio aikštė, naujieji Sporto rūmai, tai čia dažnai lakstydavome.
Gal tuo metu lankėtės ir teatre?
Taip. Pirmas mano matytas spektaklis buvo „Joniukas ir Grytutė“, tiesa, iš jo ne ką tepamenu. Geriau įsiminė linksmas latvių spektaklis „Jaunieji daržininkai“. Būdamas gal šešerių mačiau operą „Faustas“. Tuomet labai didelį įspūdį paliko Ipolito Nauragio Mefistofelis.
Su savo pusbroliais – būsimais architektais Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais – bei pussesere, vėliau tapusia aktore bei radijo diktore Undine Nasvytyte, ir patys anksti pradėjome žaisti teatrą. Per šeimų balius dažnai susitikdavome mūsų ar jų namuose, vasaromis – Nasvyčiams priklausiusiame Daltarų dvare netoli Lūšės miestelio, Mažeikių krašte, ir tėvams visuomet paruošdavome kokį vaidinimą. Kadangi Undinė buvo vyriausia, ji režisuodavo ir atlikdavo pagrindinį vaidmenį. Man, kaip mažiausiam, tekdavo epizodinis vaidmuo, pavyzdžiui, atnešti kavos (juokiasi). Mūsų pasirodymai buvo privaloma kiekvieno šeimos susitikimo dalis. Ir štai kaip įdomiai paskui susiklostė, kad visi pasuko menų link, tik mano brolis Narimantas tapo chemiku.
Tačiau šią idilę sugriovė 1940 metų birželio 15-osios įvykiai?
Pamenu išbalusį tėvo veidą, kai iš mūsų virtuvės balkono žiūrėjo į Kauno gatvėmis žygiuojančią rusų armiją. Tada ir prasidėjo Lietuvos tragedija. Netrukus mūsų šeima, drauge su kitais kariškiais, persikėlėme į Panemunę. Be jokios abejonės, karininkai suprato, kad rusai jų nepaliks ramybėje. Tai buvo nerimo pilnos dienos: gyvenome į maišus susikrovę būtiniausius daiktus, nes buvo kalbama apie galimus trėmimus.
Lietuvai grąžinus Vilnių, su kitų karininkų šeimomis atvykome į sostinę. Apsigyvenome name priešais dabartinę Kudirkos aikštę. Iš to laiko atmintyje yra įstrigę arbūzai, kurių kažkodėl Vilniuje buvo labai daug ir mes, vaikai, dažnai juos valgydavome. Palyginus su Kaunu, Vilnius buvo netvarkingas ir labai purvinas miestas.
Turbūt Jūsų šeimos gyvenimas ir likimas buvo tiesiogiai susijęs su tėvo profesija?
Jau vėliau, sovietmečiu, kiek išgėręs, apie skaudžius tų dienų įvykius tėvas buvo atsivėręs, tačiau užginė niekam nepasakoti. Apie 1940-uosius Maskvoje buvo nutarta, kad pagal kitų nacionalinių šalių – Latvijos, Estijos, Lenkijos – modelį reikia sudaryti ir lietuvišką diviziją, kuri būtų Raudonosios armijos dalimi ir padėtų kovoje su vokiečiais. 1941 metų birželio 10 d. 23 Lietuvos karininkai, tarp kurių ir mano tėvas, buvo susodinti į traukinį ir išvežti į Maskvą. Prieš išvykstant tėvas dar spėjo išsiųsti mamai laiškelį, kuriame rašė, kad dabar, tikriausiai, susitiksime po eglaitėmis… Beje, visi šie karininkai nepriklausė jokiai partijai ir gal būtent tai nulėmė, kad buvo atsirinkti kaip tik jie. Daugelio kitų Lietuvos karininkų likimas, kaip žinia, buvo tragiškas…
Maskvoje jiems buvo pasiūlyta prisidėti prie lietuviškos divizijos kūrimo. Kaip pasakojo tėvas, kariškiai puikiai suprato, kad, jei atsisakys, bus arba sušaudyti, arba ištremti į Sibirą. Jie taip pat suvokė, kad ginkluoto pasipriešinimo galimybė jau buvo praleista. Mirtis mūšyje jiems neatrodė baisi. Baisu buvo išdavystė, kankinimai, žeminimai. Tuomet jie ėmė svarstyti, kas galėtų būti karui pasibaigus. Pavyzdžiu jiems tapo Pirmojo pasaulinio karo pabaiga, kada lietuviai, kovęsi rusų pusėje, sugrįžę dirbo savam kraštui. Karininkai manė, kad, nugalėjus vokiečius, bus atkurtas Baltijos šalių suverenitetas ir jie vėl galės būti Lietuvos kariais. Tad nenorom priėmė Maskvos siūlymą. Taip buvo įkurta 16-oji Lietuviškoji divizija. Po 1945 metais įvykusios Jaltos konferencijos paaiškėjo, kad jų viltys buvo tuščios: Lietuva buvo palikta sovietams, partizanai miškuose – kovoti vieni, o 16-osios divizijos kareiviai tapo ne išlaisvintojais nuo vokiečių, bet okupantais. Tad tėvui, kaip ir visiems kitiems karininkams, teko susitaikyti su išdavikų dalia. Jiems tai buvo tikra tragedija. Tėvas puikiai suvokė, kad karui pasibaigus nemažai jo buvusių mokinių išėjo į mišką. Tuo tarpu jis pats tapo Vilniaus universiteto karinio parengimo katedros viršininku.
Kaip susiklostė Jūsų šeimos gyvenimas po tėvo išvežimo į Maskvą?
Vilniuje buvo vargo ir nežinios laikas. Iš tų dienų mano atsiminimai yra labai pilki: pilkas miestas, alkanos ir niūrios dienos. Atėjus vokiečiams mamą išsikvietė komisaras, kuris į ją kreipėsi kaip į generolo žmoną. Jiems buvo žinoma, kad tėvas sveikas ir gyvas Maskvoje. Mums davė dvi dienas susikrauti daiktus kelionei į Berlyną. Mama buvo šoke, nežinojo kaip elgtis, bet draugės jai nušvietė protą – ne Berlynas, o konclageris mūsų laukia… Tad mes greitai susiruošėme, o ryte, giminių padedami, išsislapstėme kas kur. Aš atsidūriau Kūrų bažnytkaimyje, netoli Radviliškio, pas savo dėdę kunigą Joną Gaubą. Ten išmokau patarnauti Mišioms. Beje, po karo Vilniuje su draugais patarnaudavau Šv. Ignoto bažnyčioje. Mano mamos tėvai labai norėjo, kad būčiau kunigas, bet kunigystei buvau per daug pasiutęs (juokiasi).
Vėliau, karo metais, su mama ir broliu apsistojome dvare pas Nasvyčius, kur dažnai lankydavomės anuometinėje Lietuvoje. Pats dvaras buvo atokiau nuo gyvenviečių, pačiame pasienyje su Latvija, tad atokiau ir nuo karo veiksmų. Tiesa, vokiečiams traukiantis buvome patekę į patį ugnies epicentrą: teko rūsyje slėptis nuo patrankų ir kulkų, tačiau viskas baigėsi laimingai.
Tuo tarpu dar prieš karą Maskvoje tėvui buvo pasakyta, kad vokiečiai sušaudė jo šeimą ir jis buvo primygtinai paragintas stoti į partiją bei tapti divizijos vadu. Iki to laiko visaip bandęs išsisukti nuo partijos tada jau palūžo, pasidavė… Maža to, jam dar pripiršo dvidešimt keliais metais jaunesnę moterį, su kuria netrukus susilaukė dviejų sūnų.
Mes susitikome Vilniuje jau po karo, apie 1946 metus. Iki tol apie tėvą ne ką težinojome. Bet tas susitikimas nebuvo iš linksmųjų: tėvas gyveno su nauja šeima, tad mūsų keliai taip ir liko išsiskyrę. Tiesa, vėliau su tėvu ir jo sūnumis bendraudavome. Mama sakė, kad senatvėje jie kartais susiskambindavo. Ši istorija – tikras karo ir taikos romanas, pilnas tragedijų ir vilčių žlugimo…
Karui pasibaigus sugrįžote į Vilnių?
Prieš tai dar kurį laiką kartu su Nasvyčiais gyvenome Šiauliuose. Mes, vaikai, lankėme mokyklą. Ten pamėgau žaisti futbolą. Kaip tik iš šio laikotarpio ir mano pravardė – „Šaras“. Turėjome subūrę savo komandą „Šarūnas“. Aš buvau jos kapitonas ir daugiausia žaidžiau puolime. Kai įmušdavau įvartį, visi šaukdavo „Šaras eina, Šaras eina!“ Taip aš gavau pravardę, kuria iki šiol kai kas mane vadina. Vėliau būdavo ir kuriozų: ne kartą iš televizijos ar kino gaudavau honorarą Šaro Karvelio vardu. Tada tekdavo eiti, aiškintis, nes pateikus pasą, honoraro man niekas neišmokėdavo… (juokiasi) Apskritai, jaunystės metais labai domėjausi sportu, bėgiojau, žaidžiau krepšinį. Iki šiol esu užkietėjęs Vilniaus „Žalgirio“ futbolo sirgalius. Sergu ir už krepšinio rinktinę. Varžybose visada išlieka intriga, nes niekada nežinai, kaip jos pasibaigs.
Į Vilnių sugrįžome apie 1945 metus. Pradžioje nebuvo ramybės: kai išgirsdavome, kad vežami žmonės, slėpdavomės pas Nasvyčius arba jie pas mus. Pabūni taip kelias naktis ir vėl grįžti į savo namus. Ramiau tapo tik po Stalino mirties.
Miestas buvo labai stipriai apgriautas, pusė senamiesčio sudegę – daug kur iš namų buvo likusios tik sienos ir kiaurymės langų vietoj. Prasidėjus atstatymo darbams daug namų buvo tiesiog nugriauta. Dabartinis Vilniaus senamiestis, nors ir gražiai sutvarkytas, bet toli gražu neprimena prieškarinio.
Netrukus pradėjau lankyti pirmąją berniukų gimnaziją, įsikūrusią šalia Šv. Kazimiero bažnyčios. Čia susipažinau su artistišku ir labai linksmu Virgilijumi Noreika. Paskui persikėliau į arčiau namų buvusią 7-ąją vidurinę mokyklą – jos vietoje dabar „Europos“ prekybos centras. Būtent mokykloje labiausiai ir susidomėjau teatru. Geras mano klasės draugas buvo Rolandas Butkevičius – su juo ir mokykloje, ir po mokyklos – viską darėme drauge. Galiausiai, net į aktorinį įstojome, kartu mokslus baigėme ir vaidinome iki pat jo mirties Jaunimo teatro scenoje.
O Jūs pats, kaip galvojate, iš kur tas Jūsų susidomėjimas teatru, apskritai menais, kultūra? Juk šeimoje, tartum, ir nebuvo iš ko imti pavyzdžio…
Mano tėvas, prieš tapdamas savanoriu, buvo baigęs muzikos mokyklą: turėjo absoliučią klausą, puikiai grojo gitara, akordeonu, mandolina. Vėliau gyvenimas taip pasuko, kad tapo kariškiu ir muziką užmetė, nors namuose pagrodavo ir padainuodavo. Beje, Kaune net turėjome fortepijoną, kuriuo mane vertė mokytis groti. Bet man įdomiau buvo lauke lakstyti… Na, o mama iki santuokos vaidino dramos studijoje pas Konstantiną Glinskį. Ji buvo labai graži moteris. Dėl savo panašumo į garsią Maskvos artistę, ją net vadino Lialia Čiornaja. Po santuokos ji išėjo iš studijos, kurį laiką su tėvu gyveno Paryžiuje, o grįžusi į Kauną liko prie namų. Prieš karą tėvai dažnai lankėsi teatre, aptarinėjo spektaklius. Tėvas net turėjo įprotį po spektaklio į teatro programą artistams surašyti pažymius už vaidybą (juokiasi). Šio įpročio neatsisakė ir sovietiniais metais. Tad meilė teatrui, galima sakyti, man buvo įskiepyta dar prieš gimimą.
Mano mokykloje mokėsi ir būsimieji režisieriai Marijonas Giedrys, Vytautas Čibiras ir Povilas Gaidys. Nors keliai mus suvedė mokyklos teatre, tačiau ir vėlesniais metais nemažai teko darbuotis vienoje scenoje bei kino aikštelėje. Beje, dar mokykloje su M. Giedriu konkursui, skirtam Nikolajaus Gogolio jubiliejui, buvome pastatę antrąjį „Revizoriaus“ veiksmą. Visa mūsų kompanija ir vaidinome: M. Giedrys – Chlestakovą, R. Butkevičius – Osipą, V. Čibiras – kelnerį, o man teko Gorodnyčiaus vaidmuo. Tame konkurse, šalia kitų mokyklų, trečiąjį veiksmą atliko Salomėjos Neries mokiniai, susijungę su berniukų gimnazija. Chlestakovą, beje, puikiai suvaidino V. Noreika. Komisija negalėjo nuspręsti, kurie iš mūsų geresni, tad abiem trupėms skyrė pirmąją vietą.
Pamokoms pasibaigus lėkdavome į dramos būrelį Pionierių rūmuose, stovėjusiuose Gedimino kalno papėdėje, toje vietoje, kur dabar Valdovų rūmai. Būreliui vadovavo aktorė ir režisierė Ona Juodytė-Chadaravičienė. Pas ją gavau pirmas rimtas teatro pamokas. Dėl šio būrelio turėjome privilegiją nemokamai lankytis Valstybinio dramos teatro spektakliuose. Tad stengėmės nė vieno nepraleisti.
Keliuose spektakliuose net buvau statistu Operos ir baleto teatre. Galiorkoje su kardu praeidavau ir už tai gaudavau rublį. Veikiausiai, tai buvo opera „Borisas Godunovas“. Dalyvavau ir „Bakcesarajaus fontano“ pastatyme. Opera man labai patiko – mėgdžiojau dainininkus ir net buvau užsimanęs tapti operos solistu. Bet paskui pagalvojau: aktorius ir užkimęs gali vaidinti spektaklyje, o solistui tai jau būtų didelė bėda. Taip apsisprendžiau būti artistu.
Man įdomu, ką reiškė po šitokių sukrėtimų ir tragedijų, kurios palietė ir Jus patį, pasirinkti aktoriaus profesiją? Beje, tuo metu, kai apsisprendėte tapti artistu, Lietuvos miškuose dar kovėsi partizanai…
Baisiausia ir liūdniausia buvo tai, kad Vilniuje apie tai nieko mes nežinojome. Žinoma, girdėjome sovietų propagandą apie ginkluotus banditus, bet kad tai buvo jauni vyrai, kurie vilkėjo Lietuvos karių uniformas ir kovėsi už laisvę, – apie tai išgirdau tik iš savo kurso draugo Algirdo Grašio, gimusio ir augusio kaime, ir savo akimis mačiusio tų dienų įvykius.
O aktorystė buvo kraujuje, tad čia nejaučiau jokios prieštaros ar kaltės. Beje, į pionierius mus įrašė per prievartą, nors tuo pačiu metu slapta vaikščiojau į tikybos pamokas Šv. Kazimiero bažnyčioje. Tas pats pasikartojo ir su komjaunimu. Na, o nuo partijos jau sukausi kaip įmanydamas: apsimesdavau kvaileliu, iškišdavau liežuvį ir sakydavau: „esu bailys, o mano liežuvis labai ilgas – viską išplepėsiu…“ Taip mane paliko ramybėje. Šiuo klausimu ir tėvas mane palaikė: sakė, kam gi artistui komjaunimas, užtenka, kad aš vienas tame įklimpęs… Bet kad ir kaip šiandien žiūrėsime, dauguma mūsų buvome tiesiog prisitaikėliai. Nors mūsų vaikystė prabėgo nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau atėjus okupacijai, teko tai užmiršti ir susitaikyti… Visi norėjome gyventi. Tiesa, viduje, antrame plane, visi prisiminimai ir suvokimas, kas išties su mumis įvyko, buvo gyvi…
O kokie Jūsų atsiminimai iš konservatorijos dienų?
Mano stojimas į aktorinį buvo labai įdomus. Sykį, mus, vaidinančius su R. Butkevičium, pamatė vienas konservatorijos dėstytojas. Tuo metu konservatorijoje kaip tik buvo renkama antroji aktorių laida, tad jis pasiūlė išeiti iš dešimtos klasės, stoti į konservatoriją, iš kurios nebuvo imama į armiją, ir lygiagrečiai baigti 11-ą klasę vakarinėje mokykloje. Mes taip ir padarėme. Stojančiųjų buvo šimtas, priėmė vos penkiolika. Atrankos komisija mus abu su R. Butkevičium įvertino labai gerai, ir taip po dešimtos klasės mes tapome konservatorijos auklėtiniais. Tai vyko 1951 ar 1952 metais. Baigę vakarinę jau buvome antro kurso studentai, todėl netinkami tarnybai armijoje, dėl ko nepaprastai džiaugėmės.
Studijos buvo labai įdomios, mat turėjome ypatingus dėstytojus – Reginą Senkutę ir Juozą Gustaitį. Abu jie buvo labai skirtingi: R. Senkutė jauna, todėl dėstanti naujoviškai. Deja, ji mirė vos 29-erių, mums būnant ketvirtame kurse. Na, o senos kartos aktorius ir režisierius J. Gustaitis mums davė puikias charakterinių vaidmenų pamokas. Teatras mums buvo tikras išsigelbėjimas nuo anuometinės santvarkos, komunistinės tikrovės.
Besimokant ketvirtus metus, visas mūsų kursas, kartu su metais vyresniais kolegomis, buvome išsiųsti į Kapsuką (dabar Marijampolę – G. K.), į naujai duris atvėrusį dramos teatrą. Džiaugėmės, kad neišskirstė po skirtingus teatrus. Dėl to dirbti buvo žymiai lengviau, juk vienas kitą gerai pažinojome, buvome kaip reikiant apsitrynę. Nors mūsų buitis ir buvo labai biedna, tačiau į viską žvelgėme optimistiškai ir entuziastingai. Mes visi gyvenome teatru.
Koks buvo pirmasis Jūsų vaidmuo profesionalioje scenoje?
Kapsuko teatro atidarymui 1956 metų lapkričio 4 d. pastatėme „Atžalyną“. Aš čia sukūriau du vaidmenis: antrame veiksme vaidinau ketvirtą gimnazistą, o penktame – siuvėją Juzę. Beje, abu vaidmenys buvo komiški. Man tai tiko pagal natūrą. Ir paskui visą gyvenimą daugiausia kūriau komiškus bei charakterinius vaidmenis. Vėliau, kai subrendau ir apšilau kojas scenoje, užsimaniau ir herojinių vaidmenų (juokiasi). Mano manymu, negerai, kai aktorius tampa savo įvaizdžio įkaitu: jis pats pripranta prie tam tikro vaidmens, o ir režisieriai jį mato vienaplanį, todėl nesuteikia galimybės atsikleisti. Iš esmės aktorius – tai molis režisieriaus rankose. Esu dėkingas P. Gaidžiui, pakvietusiam vaidinti Čelestiną spektaklyje „Būk vyras, Čelestinai“, ir V. Čibirui, „Skapeno klastose“ man patikėjusiam Žeronto vaidmenį. Tai buvo kitokie, nei įprasta man, vaidmenys, todėl įsimintini ir brangūs. Jie suteikė naujų spalvų mano paties charakteriui bei vaidybai. Viliuosi, kad ir aš bent kažkuo praturtinau šiuos veikėjus. Vaidmenų įvairovė būtina kiekvienam aktoriui.
Bet sakoma, kad sukurti gerą komišką personažą žymiai sunkiau nei tragišką.
Tragiškam herojiniam personažui reikalinga gyvenimiška patirtis – negali tokio vaidmens imtis dar neapsiplunksnavęs. Žiūrovai tavimi paprasčiausiai nepatikės. Tačiau sugraudinti nėra sudėtinga, nes dramoje visa atmosfera yra pritvinkusi liūdesio, melancholijos ar net tragedijos jausmo. O kulminacijoje tie jausmai prasiveržia… O juokas turi veikti žaibiškai, tačiau kartu nebūti lėkštas ir nuspėjamas. Ar kada matei žaidžiančius vaikus? Jie visiškai tiki tuo, ką daro. Tas pats tinka ir aktoriui – jei jis tikės, lengvai tuo įtikins ir žiūrovą. Tai galioja tiek komedijai, tiek tragedijai.
Kuriant komišką vaidmenį man niekada nereikėjo verstis per galvą, nes humoro jausmą turėjau nuo vaikystės. Tai mūsų giminės bruožas. Visi artimieji: ir tėvas, ir mama, ir pusbroliai Nasvyčiai – mėgo juokauti ir krėsti šposus. Ir dėdė J. Gaubas, ir tas, per pamokslus dažnai juokaudavo. Atsimenu dar prie vokiečių dažnai lėkdavau žiūrėti cirko. Mano mylimiausi artistai buvo du klounai – Žoržas ir Barnabas. Kaip įmanydamas stengiausi kuo tiksliau juos pamėgdžioti. Man rodos, be humoro jausmo žmogus praranda kažką esminio. Baisu, kai visi teatre juokiasi, o vienas tyli. Nors kai vienas juokiasi, o kiti tyli – irgi ne ką geriau… (juokiasi)
Taip pat man labai patiko parodijos menas. Ko aš tik nemėgdžiojau – ir Hitlerį, ir Musolinį, ir Staliną, ir Brežnevą. Žinoma, sovietmečiu šis žanras buvo draudžiamas; išimtis buvo taikoma tik Hitleriui. Todėl parodiją aš praktikavau tik per baliukus savoje kompanijoje ir teatro užkulisiuose. Tai buvo mano silpnybė. Dabar galvoju, gal reikėtų sukurti tokių parodijų monospektaklį – būtų labai smagu…
Baigęs studijas atsidūrėte tuometiniame Kapsuko, paskui Klaipėdos dramos teatre, o galiausiai – naujai įkurtame Vilniaus jaunimo teatre.
Tarybų sąjungos vadovas N. Chruščiovas ėmė rūpintis šalies ekonomika: liepė auginti kukurūzus, o teatrus uždarinėjo. Tokio likimo sulaukė Kauno jaunimo teatras bei Kapsuko dramos teatras. Mūsų trupė buvo išmėtyta po visą Lietuvą. Taip po septynerių metų šiame teatre persikėliau į Klaipėdą. Tačiau po dviejų metų – 1965-aisiais – su kai kuriais trupės aktoriais vėl susitikome Vilniuje.
Naujai įkurtam Jaunimo teatrui, kuris pradžioje vadinosi Jaunojo žiūrovo teatru, režisierė Aurelija Ragauskaitė surinko margą aktorių trupę iš visos Lietuvos. Man buvo didelis džiaugsmas sugrįžti į Vilnių. Vaidinome Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno, o repeticijų patalpos buvo Mažuosiuose Radvilų rūmuose, ten, kur dabar Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Pirmas mūsų pastatymas buvo „Romeo ir Džiuljeta“, kuriame vaidinau Kapuletį. Taip viskas ir prasidėjo… Šiame teatre dirbau 50 metų. Esu net paskaičiavęs, kad per visą gyvenimą vien teatro scenoje sukūriau apie 100 vaidmenų ir didžiąją jų dalį būtent Jaunimo teatre.
Kaip sekėsi įgyvendinti tuometinės valdžios nubrėžtą šio teatro misiją – ideologiškai ir estetiškai auklėti jaunimą? Juk patys tuomet buvote jauni, drąsūs ir maištingi.
Visko buvo… Kiekvienas spektaklis turėjo pereiti cenzūrą, o teatre dirbo – tą žinojome ar nujautėme – bent keli saugumo darbuotojai. Ir vis tiek kaskart bandydavome šią tvarką apeiti. Pavyzdžiui, 1968 metais pastatėme Sovietų sąjungoje uždraustą E. Švarco spektaklį „Drakonas“. Ten nesunkiai galėjai numanyti, kad drakonas – tai Stalinas. Vietinė valdžia kažkaip pražiopsojo šį pastatymą ir mums pavyko jį parodyti. Tiesa, neilgai – 55 kartus. Paskui jis iš repertuaro buvo išimtas.
Pamenu, kad spektaklyje „Skapeno klastos“ mums buvo leidžiama improvizuoti, švelniai pakritikuoti valdžią, pamėtyti aktualių replikų. Žiūrovai garsiu juoku, plojimais ir net švilpimais palydėdavo mūsų ironiją bei sarkazmą. Sostinėje improvizuodavome atsargiau, bet kai išvažiuodavome į gastroles po mažesnius miestelius – ten jau duodavome kaip reikiant.
Tačiau cenzūra, kaip ir kitose kultūros srityse, egzistavo. Kai kurie bandė jos nepasyti ir dėl to nukentėjo, kai kurie stengėsi kūrybiškai ją apeiti, o treti susitaikė ir kūrė tai, ką reikėjo… Daugelis gyveno baimėje ir tik vėliau atsirado Katalikų Bažnyčios kronika bei tokie žmonės kaip Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė. O štai Petras Cidzikas ir Vytautas Bogušis net dirbo mūsų teatre – pirmasis budinčiu, o antrasis – elektriku.
Kita vertus, anuomet visi puikiai išmanėme ezopo kalbą ir ja susikalbėdavome ne tik literatūroje, teatre, bet ir kasdieniame gyvenime. Ir tai nebuvo kažkokia disidentinė veikla, paprasčiausiai, taip žmonės susikūrė alternatyvią kalbą, kurioje jautėsi bent šiek tiek laisvesni.
Kaip po šitiek metų, praleistų scenoje, Jūs įvardytumėte aktoriaus profesiją?
Tai vergiška profesija. Juk aktorius priklauso ir nuo režisieriaus, ir nuo kolegų, ir nuo publikos, ir nuo kritikų, kurie gali iškelti ant pjedestalo, o gali ir sumalti su žeme… Persikūnijimas taip pat nelengvas procesas: kartais kelią į charakterį gali atrasti labai greitai, o kartais kankiniesi repeticijose, neužmiegi naktimis ir vis tiek neatrandi. Arba staiga per premjerą imi ir pataikai…
Jei aktoriaus nepaima į vieną, antrą, trečią spektaklį, žiūrėk, jau ir depresija apninka, jaučiasi niekam nereikalingas, taurelę vis dažniau pakelia. Taip daug talentingų aktorių yra sudegusių, be laiko mirusių… Tragedija yra neatsiejama mūsų profesijos dalis. Todėl geriausia aktoriui turėti antrą profesiją, kitokią veiklą. Pavyzdžiui, nemažai aktorių dainuoja arba dirba televizijoje. Tiesa, pastaroji veikla dažnai tampa pagrindine, nes ji padeda uždirbti padorų atlyginimą, tačiau už tai visą laiką pasiima.
O Jūs pats savo antrąją profesiją suderinote su teatru – pradėjote fotografuoti, o paskui filmuoti Jaunimo teatro gyvenimą ir taip tapote jo metraštininku. Papasakokite, nuo ko tai prasidėjo?
Fotografuoti pradėjau dar Klaipėdoje apie 1962 metus, gimus sūnui Nagliui. Norėjau įamžinti tas akimirkas, tad iš kolegos nusipirkau fotoaparatą „Smena“. Pradžioje fotografuodavau daugiau namų aplinką, paskui aparatą nusinešiau į teatrą ir ėmiau paveiksluoti aktorius, jų portretus, o taip pat repeticijas, santykius. Atvykęs į Vilnių nusipirkau „Zenitą“, tad Jaunimo teatrą fotografavau nuo pačių pirmų dienų. Turėjau ir gerų mokytojų – Algimantą Kunčių, Rimantą Dichavičių, Algimantą Mockų, – kurie atskleisdavo fotografavimo niuansų.
1970-aisiais mano bičiulis Algimantas Mačiulis, vadovavęs kino mėgėjams, pasiūlė išbandyti begarsę 16 mm kino kamerą. Taip aš, visai dar nemokėdamas filmuoti, su teatru išvykau gastrolių į Estiją. Ir žinai, filmuoti man labai patiko. Ilgainiui tai tapo mano hobiu. Vėliau ėmiau dirbti nuosekliai: filmuodavau teatro repeticijas, vaidinimų fragmentus, pačius aktorius, mūsų baliukus, keliones, užkulisius, žodžiu, visą teatrinį gyvenimą. Iš pradžių tiek kolegos, tiek ir teatro vadovybė į tai žiūrėjo kaip į Karvelio pažaidimus, pakvailiojimus. Bet kai pamatė, kad man vis nenusibosta, apsiprato. Paskui vadovybė man net nupirko „Krasnogorsk“ kamerą. Per visus tuos metus esu prifilmavęs 16 kilometrų juostos. O kiek juostelių išfotografuota – net nesuskaičiuoju. Visa tai dariau savo malonumui ir džiaugsmui. Pinigus, kuriuos uždirbdavau chaltūrose, leisdavau nuotraukų spausdinimui ir jas dovanodavau aktoriams. Buvau kvailas, nieko netaupiau, nekaupiau santaupų. Dabar tik pats galiu dejuoti dėl mažos pensijos (juokiasi). Bet man tai patiko, todėl niekuo nesiskundžiu.
Prieš dešimtmetį sugalvojau, kad visą šią medžiagą reikia susisteminti ir sukurti Jaunimo teatro metraštį, kuriame nuosekliai, per spektaklius ir žmones, būtų papasakota visa teatro istorija. Taip 2010 metais dienos šviesą išvydo pirmoji metraščio dalis. Paskui pasirodė dar keturios. Nė vienas Lietuvos teatras negali tuo pasigirti. O juk tai mūsų kultūros istorija. Kaip įdomu po šitiek metų matyti anapilin jau iškeliavusių aktorių vaidybą, režisierių darbus, scenografiją, kurios nebėra ir t. t. Tai istorinis dokumentas, kuris išlieka. Beje, visą medžiagą esu nemokamai atidavęs Lietuvos televizijai. Tegul tik rodo…
Ar be teatro kažką filmavote?
Ne, visi mano filmavimai susiję su teatru. Esu padaręs komišką 12 minučių filmuką „Aktoriaus diena“, kuriame vaidino mano bičiulis R. Butkevičius. Taip pat nufilmavau pagal Samuelio Beckett‘o pjesę sukurtą „Vaidinimą be žodžių“. Jo režisierius – talentingas poetas ir dailininkas Arvydas Ambrasas, mano pusseserės Undinės sūnus, miręs vos 22 metų.
Į Metraštį visiškai nepateko užkulisinis teatro gyvenimas – baliai, šokiai, durnavojimai, žodžiu, visokios linksmybės. Galvoju, būtų įdomu padaryti tokį šmaikštų, nuotaikingą, bohemišką filmuką iš teatro gyvenimo.
Kokie pokyčiai teatre įvyko per tuos dešimtmečius, kaip teatras keitėsi?
Šiandien teatras jau kitoks nei tas, kuriame pradėjau vaidinti. Anksčiau didžiausias dėmesys buvo skiriamas aktoriui, jo vaidybai, psichologijai. Dabartiniame teatre daugiau siekiama vizualinio efekto, jis daug kur panašėja į televiziją, kiną. Jauni aktoriai nepaprastai gerai juda, plastiški, tačiau sėdintis salės gale nieko negali suprasti, ką jie kalba. Aš suprantu, kad pasikeitė meninė raiška, tačiau žodžiai, filosofija kiekvienam spektakliui yra būtini. Paimkime, pavyzdžiui, 1981 metais Eimunto Nekrošiaus pastatytą „Pirosmani, Pirosmani“. Juk ten visko buvo – ir vaizdas, ir šiuolaikiška metaforų kalba, ir aktorių vaidyba, ir filosofija. Šiandien tokių spektaklių jau retai pamatysi…
O kuo užsiimate šiandien, jau nulipęs nuo scenos? Ar nepasiilgstate teatro?
Žinoma, kad pasiilgstu, bet sveikata jau nebe ta… Kartais pakviečia pasifilmuoti. Būna ir pats pafilmuoju. Turėdamas laiko papaišau, eilėraščius parašinėju – vis kažkokia pramoga (juokiasi). O kas dar? Knygos, televizorius, internetas – tokie maži džiaugsmai. Su bičiuliais susiskambinam, apie mūsų dienas pasikalbame, iš savęs pasijuokiame. Dar mėgstu valgyti gamintis. Būdavo, su sūnumi Nagliu šauniai paimprovizuodavome virtuvėje… Kulinarija – trečia mano profesija… (juokiasi) Jei nieko nedarysi, kaip mat užeis depresija.
O matai, visos kambario sienos teatro afišomis ir nuotraukomis iš spektaklių nukabinėtos, lentynose – vien knygos apie teatrą, žymiausius aktorius. Tad mano namai šiandien yra mano teatras.
Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš asmeninio R. Karvelio archyvo
