Andrejus Lorgusas: „Pakilti nuo sofos reikia pačiam“

Kodėl kartais užaugęs vaikas nieko nenori? Kas kaltas, kad jis neieško darbo? Kas bendro tarp nuolatinio naršymo internete ir ekstremalaus sporto? Apie tai svarsto psichologas, Krikščioniškosios psichologijos instituto rektorius, dvasininkas Andrejus Lorgusas.

Atsisakymas gyventi tikrovėje – visos šeimos problema?

Neretai pasitaiko, kad jaunas žmogus nieko nenori: nei mokytis, nei gyventi savarankiškai. Kaip apibūdintumėte „sofos sindromą“? Iš kur jis atsiranda?

Dažniausiai tai gali būti netgi tam tikra depresijos ar apatijos forma, kai žmogus tiesiog neturi nei jėgų, nei susidomėjimo gyvenimu. Jis paprasčiausiai guli ant sofos, paskendęs televizoriuje arba internete. Tai yra viena iš bėgimo nuo gyvenimo formų.

Ar tokių pabėgimo formų esama ir daugiau?

Žinoma. Pavyzdžiui, labai dažnai žmonės, pametę galvą dėl mokslo, papuola į analogišką būseną – jie praranda ryšį su realiu gyvenimu ir žmonėmis. Dar vienas atsiribojimo nuo gyvenimo variantas yra visokie ekstremalumai – lenktynės, šokinėjimas su lynu ar parašiutu ir pan.

Žinoma, populiariausia forma yra sėdėjimas prie kompiuterio. Deja, į tai labiausiai įklimpsta jauni žmonės – paaugliai. Jie gali ištisą parą sėdėti internete, nejausdami jokio poreikio išeiti iš namų. Aišku, tokiu atveju žmogus nebūtinai turi gulėti ant sofos, bet esmė ta pati, ir šį procesą vis tiek galime vadinti „sofos sindromu“.

Visais išvardintais atvejais žmogus tiesiog atsiskiria nuo tikrovės. Jis neturi jokios motyvacijos ar noro gyventi realybėje. Beje, jokiu būdu nepainiokime to su įprastais reiškiniais, kada mokymasis, sportas, kompiuteris yra hobis, pramoga. Labai svarbu suprasti, kad bėgimas nuo tikrovės yra ne vien to žmogaus, o visos šeimos problema.

Argi šeima kalta, kad nuo realybės bėga suaugęs žmogus?

Matote, dažniausiai taip nebūna, kad šeimoje vienas elgtųsi neadekvačiai, o kiti – adekvačiai. Dar apaštalas Paulius rašė, kad jei skauda nors vieną kūno dalį, skauda ir visą kūną. Ir jei šeimoje visi skundžiasi paaugliu, kuris niekuo neužsiima, tik sėdi internete ar guli ant sofos priešais televizorių, tai reiškia, kad pati šeima sudarė tam sąlygas. Nesąmoningai, žinoma, nespecialiai, bet sudarė. Todėl reikia išsiaiškinti priežastis, tačiau kartu svarbu suvokti, jog tai neišlaisvina nuo atsakomybės ir paties „gulėtojo“. Nesvarbu, kokio amžiaus žmogus praranda norą būti tikrovėje, svarbu kiekvienam savęs paklausti: kas vyksta mūsų šeimoje? Kokie mūsų tarpusavio santykiai? Koks yra mano gyvenimas?

Ir kas tada?

Dažniausiai jaunas žmogus bando išsakyti savo poziciją, bet niekas nenori jo klausyti. Beje, tyrimai rodo, kad pabėgimo nuo tikrovės jausmą dažniau patiria vaikinai, vyrai, tačiau tai nutinka ir moterims.

Paprastai jauni žmonės, tiek vyrai, tiek moterys, nors ir skirtingais žodžiais, išsako tą pačią mintį: „Aš nenoriu gyventi taip, kaip gyvena mano tėvai. Nenoriu būti amžinai pavargęs, įvarytas į kampą, piktas, rėkiantis, kartais išgėrinėjantis, įnikęs į serialą. Nenoriu būti toks, kurio gyvenimas susideda tik iš nuolatinio lėkimo ir fiziologinių poreikių tenkinimo. Nenoriu, nes man tai atrodo beprasmiška. Mano tėvai nėra patenkinti savo gyvenimu. Jiems lieka pernelyg mažai laiko sau, jų gyvenime nėra nieko įdomaus. Aš nenoriu tokio gyvenimo sau. Nenoriu gyventi nuo skambučio iki skambučio biure. Nenoriu gyvenimo, kuriame nėra nieko asmeniško.“

Viena vertus, nėra blogai, kad jaunas žmogus formuoja savo poziciją, savo požiūrį. Kita vertus, tokia infantili pozicija gali būti stipriai įsišaknijusi ir jau suaugusiame žmoguje.

Bėgimas nuo tikrovės į internetą, į televizorių, į išmaniąsias technologijas – tai jauno žmogaus atsisakymas gyventi taip ir tokioje socialinėje aplinkoje, kurią jis mato. Šis atsisakymas – tai bejėgystės ir nesaugumo demonstravimas.

Ekstremalūs pojūčiai – gyvenimo imitacija?

Kai jaunas žmogus nusprendžia užsiimti ekstremaliomis sporto šakomis, kitų tai taip negąsdina, kaip galėjimas ant sofos ir kalbėjimas: „Nenoriu mokytis, nenoriu dirbti, atstokit nuo manęs.“ Ar šie atvejai slepia tą pačią problemą? Juk pirmuoju matome aktyvumą, o antruoju – bevalį pasyvumą.

Ekstremalus sportas bei kiti aštrūs pojūčiai yra gyvenimo imitacija. Tuo tarpu ant sofos gulintis žmogus nieko neimituoja. Šia prasme jis yra bent jau sąžiningesnis. Tačiau darkart noriu priminti, kad jokiu būdu nepainiotume bėgimo nuo tikrovės, renkantis ekstremalų sportą ar kitus užsiėmimus (Protų kovos, viduramžių šokiai ir pan.), su hobiu. Hobis yra tai, ką be visų savo darbų dar veikiame savo gyvenime. Jei žmogus gyvena pagal pašaukimą, myli, turi šeimą, augina vaikus, o be to dar šokinėja su parašiutu, pastaroji veikla yra jo hobis.

Tačiau kai paaugliai nedirba ir nesimoko, kai ekstremalios patirtys tampa vienintele veikla jų gyvenime, o visą kitą laiką jie tiesiog bando „pratempti“, toks gyvenimas vadinamas „sofos sindromu“. Ir labai negerai, kai artimiesiems taip neatrodo. Tam tikra prasme jaunas žmogus visuomet siekia atsiriboti, atsitraukti nuo savo šeimos, jam reikia išmokti susikurti savo žiūros tašką, tačiau tikrai negerai, kai jo visiškai nedomina šeima. Reikia padėti jaunam žmogui susivokti ir atrasti savo gyvenimo prasmę. Svarbu mėginti suprasti, kodėl jam pakanka jėgų tik atsisakyti, vengti, nedaryti.

Rūpestis ties nusikaltimo riba

Sakote, kad problemos šaknys glūdi šeimoje. Ir iš tiesų, gana paplitusi nuomonė, kad kalti tėvai. Neva, sūnus ar dukra guli ant sofos, nes buvo per daug lepinami. Kaip tai dera su jūsų išsakyta mintimi apie nuobodų tėvų gyvenimą?

Dabartinių paauglių ir jaunų žmonių tėvai yra užaugę deficito laikais, kuomet patys nieko neturėjo. Jų veikla ir žaidimai apsiribodavo gatve – ėjimu į lauką. Savo jaunystėje patys nieko neturėję ir nematę tėvai stengiasi kompensuoti tą deficitą, todėl „tenkina“ įvairiausius savo vaikų poreikius: „maitina“ žaislais, technologijomis, persistengia su greituoju maistu, kavinių lankymu ir pan. Jie vaikams leidžia viską, ką patys būtų norėję patirti savo vaikystėje. Tačiau tai yra istorinių, socialinių jaunystės traumų perdavimas kitai kartai.

O žinote, kodėl dar tėvai lepina vaikus? Labai dažnai taip bandoma reabilituoti save, per anksti išleidus vaiką į darželį ar jį patikėjus auklei. Per vėlai manoma, kad taip galima vaikui „grąžinti“ neparodytą dėmesį. Nesveika tėviška motyvacija gali slypėti daugelyje patologinių šeimos problemų. To, kad vaikui duodama viskas, ko tik jis nori, priežastys, neabejotinai, yra labai gilios ir skaudžios.

Ar yra dar priežasčių, dėl ko „sofos žmogus“ nenori įsitraukti į šalia jo vykstantį gyvenimą?

Priežasčių gali būti gausybė. Tai gali būti ir išmoktas bejėgiškumas, prie kurio žmogus įpratęs, nes visi sprendimai priimami už jį. Gali trūkti aiškios motyvacijos ir tikslų. Tačiau dažniausiai paaiškėja, kad jauni žmonės tiesiog nepažįsta savo poreikių ir pojūčių. Vaikystėje jie neišsiugdė gebėjimo kažko norėti. Todėl labai svarbus uždavinys tėvams – ugdyti vaiko poreikius („ko aš noriu?“) ir motyvaciją („kam man tai?“). Tai bene svarbiausios vaiko asmenybės sferos.

Vaikai turi pažinti savo norus ir poreikius dar ankstyvojoje vaikystėje. Pavyzdžiui, vaikas gauna iš tėvų tai, ko jis dar nespėjo net panorėti. Jis dar nepraalko, o jį jau maitina, kartais – net per prievartą. Jei tai vyksta nuolatos, jis nejaučia poreikio įsiklausyti į savo pojūčius – koks skirtumas, nori jis valgyti ar ne, vis tiek jį maitins tada, kai suaugusiajam patogu.

Arba kitas pavyzdys. Mažam vaikui dovanojamas išmanusis telefonas ar itin brangus ir sudėtingas žaislas. Vaikas dar per mažas, kad suprastų, kam jam to reikia. Nespėjo net panorėti, o štai – jau ir gavo.

Pasaulinėje praktikoje tokie veiksmai, kai tėvai neleidžia savo vaikui ugdytis poreikių ir norų, vadinami žiauriu elgesiu su vaiku. Toks tėvų elgesys yra kliūtis vaiko asmenybės vystymuisi, vedanti į būsimą infantilumą suaugus. Juk kas yra nuo sofos nepakylantis žmogus? Socialine ir psichologine prasme – neįgalusis, neturintis motyvacijos nei tobulėti, nei dirbti, nei kurti šeimos.

Geras pavyzdys užkrečiamas

Ir ką gi daryti? Kaip padėti? Kokių patarimų galima duoti?

Svarbiausia, ką noriu pasakyti visiems „gelbėtojams“ ir padėjėjams: „Mielieji, nereikia niekam nieko padėti. Ir išvis užmirškite pačią pagalbos idėją. Kiekvienas žmogus yra laisvas. Jis išsikapstys iš savo padėties, jei tik to panorės.“ Žinoma, tai netinka, kai kalbame apie klinikinę depresiją ir panašiai – tokiu atveju reikalinga specialisto, o ne jūsų, pagalba.

Mintis padėti gulinčiajam ant sofos atsiranda tuomet, kai mes manome, kad Dievas, žinoma, yra, bet Jis negali padėti konkrečiam žmogui. O štai mes – galim.

Dievas pasirūpina kiekvienu žmogumi. Nereikia tuo abejoti. Žmogus įgalus išsikapstyti pats. Geriausia, ką kiekvienas padėjėjas ir gelbėtojas gali padaryti – tai rūpintis saviugda ir artėjimu Dievo link. Taip savo artimajam, net jei susitinkame su juo epizodiškai, parodysime gerą pavyzdį. Juk jei žmogus jaučia troškimą gyventi, myli gyvenimą, jei jis iš tiesų gyvena – myli, kuria santykius, šeimą, susilaukia vaikų, puoselėja namus ir neslepia to nuo aplinkinių – tai dešimtis paskatins eiti tuo pačiu keliu.

Viena jaunų „sofos sindromą“ turinčių žmonių problema yra ta, kad šalia jų nėra įkvepiančio pavyzdžio. Tėvai, užspeisti darbuose, pavargę ir išsekę, žvelgiantys beprasmiais žvilgsniais, nėra įkvėpimo pavyzdys. Tačiau kai tik šalia atsiranda žmogus su ugnele akyse, gyvenantis visavertį gyvenimą, alsuojantis meile, toks, kuris ne tik dirba, bet ir kuria, tveria savo gyvenimą, jis gulinčiajam ant sofos tampa pačia geriausia pagalba.

Galima perfrazuoti gerai žinomą mintį: „Išsigelbėk pats, ir kartu su tavim išsigelbės tavo vaikai.“

Užsiimk savo gyvenimu, padaryk jį įdomų, ir tada vaikai, žvelgdami į tave, seks paskui.

Priverstinis pasninkas ir kariuomenė?

Tačiau „sofos jaunuoliams“ kaip galimi „pagalbos“ būdai siūloma neduoti valgyti, pinigų arba išsiųsti į kariuomenę, kur gautų tikro gyvenimo pamokas. Ką jūs manote apie tai?

Deja, tokių patarimų nepaprastai daug, ir dažniausiai juos duoda „specialistai“. Tokios rekomendacijos – ne kas kita, kaip nukreipimas į socialinę izoliaciją, ir tai viso labo yra tam tikra ignoravimo forma. Pats blogiausias dalykas, kurį gali padaryti šeima – išgrūsti jauną žmogų į kariuomenę. Beje, tokių pavyzdžių savo praktikoje turiu tikrai nemažai ir visi jie liūdnai pasibaigę – kariuomenė neišmoko meilės gyvenimui.

Tačiau jei kariuomenė – prastas problemos sprendimas, belieka leisti vaikui gulėti ant sofos ir laukti, kol pats nuo jos pakils? Tėvams lieka tik kentėti, susitaikyti ir melstis?

Negi manote, kad mama, išsiuntusi vaiką į kariuomenę, nustos jaudintis, laukti ir tikėtis? Juk net vaikams užaugus, tėvai, ypač mamos, ir toliau nerimauja dėl to, su kuo jie susitinka, ką veikia, kaip tvarkosi savo gyvenimą.

Tad kaip susitvarkyti su savo jausmais?

Tėvų jausmai visiškai pagrįsti. Kartais juos būna sukėlęs kaltės jausmas. Arba gėdos, kai mama ar tėvas įpratę savo vaiką lyginti su „sėkmingesniu“ kaimynų ar bičiulių vaiku ir dėl to patiria pažeminimo ir gėdos jausmus. Deja, tokie tėvai dažnai būna įsitikinę, kad baigti du aukštuosius ir, nepaisant savo norų ir poreikių, dirbti nuo aušros iki sutemų – didžiausia laimė, kurios yra verti jų vaikai. O gulėti ant sofos ir nieko neveikti – blogas likimas. Iš čia ir kyla kančios ir gėda. O po jų – skambinimas visais pasaulio varpais, skelbiant pavojų. Tačiau, supraskite, kad skambinti varpais tuomet jau per vėlu. „Sofos sindromas“ – tai rezultatas, kurio priežastys atsirado prieš 15–20 metų.

Ir čia mes vėl priversti grįžti prie šeimos. Kokia yra mūsų šeima? Jei vaikas auga be tėvo, jam bus labai sunku, nors nesakau, kad neįmanoma, veikti kryptingai ir domėtis gyvenimu – tai tėvo funkcija. O įprotis mylėti ir poreikis būti mylimam – motinos sritis.

Ar vaikas turi įkvepiantį santuokinės meilės pavyzdį? Ar kažkas kreipia dėmesį į jo auklėjimą bei mokslus? Man visada norisi paklausti, ar šeimoje, kur vaikas su išmaniuoju guli ant sofos, kas nors skaito knygas? Ar žiūri ką nors, išskyrus serialus? Ar tėvai tarpusavyje kalbasi apie ką nors įdomaus? Aš išvis šeimoje kas nors kuo nors domisi? Supraskite, iš vaiko laukti, kad jis eis mokytis į aukštąją, nors šeimoje nešnekama apie nieką kitą kaip tik apie kasdienę rutiną ar pinigų uždirbimą, yra gan keista. Iš kur vaikui kils noras įgyti išsilavinimą, jei apie jį šeimoje niekas nekalba ir nedirba pagal profesiją? Motyvacija kažkuo domėtis neatsiras, jei šeimoje bus kalbama tik apie tai, kas kiek uždirbo ir kokią mašiną nusipirko.

Vaikui sunku iššokti aukščiau tos kartelės, kuri iškelta šeimoje. Tačiau jei žmogus atsiveria, jei dar būdamas savo šeimoje pradeda dvasiškai, intelektualiai ir emociškai tobulėti, tuomet jis gali daug.

Suprasti, kad gyvename ne taip

Ar „sofos sindromas“ – šiuolaikinio pasaulio bruožas?

Ne. Taip buvo visada. Taip, seniau buvo kiti laikai, kitokia socialinė aplinka, tačiau psichologinės problemos – tos pačios. Ar žinote istoriją apie tinginį, kurį nešė maiše skandinti?

Vienas krikščionis sutiko kitą ir klausia:

– Ką neši?

– Nešu tinginį skandinti.

– Kodėl?

Nieko nenori daryti…

– Tai atiduok man.

Čia tinginys iškiša galvą ir klausia:

– O ką aš pas tave darysiu?

– Nieko, – atsako jam krikščionis. – Galėsi ant pečiaus gulėti, mirkyti sausainius į arbatą ir valgyti.

– Ką, reiks dar mirkyyyyyti? – nutęsė nepatenkintas tinginys.

Tada krikščionis ir sako sutiktajam:

– Nešk jį, kur nešei.

Pasakose glūdi archetipiniai dalykai. Jie vertingi, nes sugeba mums perduoti elgesio modelius. Tuos modelius mes sutinkame ne tik pasakose, literatūroje, bet ir Biblijoje.

Taigi, problema nėra nauja. Vis dėlto panašių problemų aptarimas spaudoje ir socialiniuose tinkluose sukuria iliuziją, jog tai nauja ir iki mūsų dienų niekam nebuvo nutikę. Tačiau esu įsitikinęs, kad dažniausiai tokių dalykų aktualumą iškelia mūsų visuomenėje auganti psichologinė kultūra. Mes pagaliau įprantame kreipti dėmesį į ypatingus psichologinius reiškinius. Mums kyla socialinis kaltės jausmas.

O svarbiausia, kad suprantame, jog tai, kaip gyvename, iš esmės yra netinkama, melaginga. Pradedame suprasti, kad mūsų gyvenime trūksta autentiškumo, kad tam tikrus dalykus viso labo imituojam. Ir ši imitacija natūraliai persiduoda jaunajai kartai. Norim keisti savo gyvenimą, tačiau nežinom kaip. Būtent kaltės jausmas mus verčia apie tai kalbėti, kreipti dėmesį, rašyti. Su savo klausimais bėgiojam nuo sociologo pas dvasininką, nuo dvasininko – pas psichologą. Tačiau problema juk glūdi mumyse…

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas „Kelionė“