Plačiajai visuomenei skirta psichologinė literatūra išpopuliarėjo XX a. antroje pusėje, kartu su humanistine psichologija. Pastarosios pradininkas Karlas Rodžersas tvirtino, kad psichologinių problemų turintis žmogus neturi būti suvokiamas tarsi sugedęs mechanizmas, kurį „pataisyti“ gali tik ypatingų žinių turintys specialistai. Veikiau tai sutrikęs klientas, kuriam specialistas gali padėti su problemomis susitvarkyti pačiam. Kitaip sakant, Rodžersas buvo įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus gali sau būti geru psichoterapeutu, tik reikia duoti postūmį ir suteikti reikalingų žinių.
Tiesa, tai nereiškia, kad populiariosios psichologijos, savipagalbos knygų sraute vienareikšmiškai dominuoja būtent humanistinei krypčiai priklausančių mąstytojų idėjos. Čia esama visko, ir galima kalbėti apie stulbinančią įvairovę tiek kokybės, tiek turinio požiūriu.
Stengiuosi gilintis į psichologinę literatūrą, psichiatrų bei psichoterapeutų, „gyvenimo mokytojų“ knygas. Esu reiklus skaitytojas ir turiu pripažinti, kad prastų, banalių knygų psichologine tematika yra kur kas daugiau nei vertų dėmesio. Yra knygų, kurių skaitymas veikiau sargdina, nei gydo.
Nepaisant to, galiu tik pasidžiaugti, kad šiandien tapo madinga į lietuvių kalbą versti psichologines knygas ir tai yra viena iš būtinų priemonių prisidėti prie emocinio raštingumo ugdymo Lietuvoje. Pastarojo trūkumas – daugybę sričių persmelkianti problema. Džiugina ir tai, kad psichologinės knygos Lietuvoje sulaukia pirkėjų dėmesio. Neabejoju, kad geriau, kai žmogus pripažįsta, bent jau sau, kad turi psichologinių problemų ir pasijunta sutrikęs, nei problemų neigimas ir įsitikinimas, kad gyvenimas ir turi būti nyki, varginanti egzistencija.
Knygos, knygos, knygos…
Gyvename pasaulyje, kuriame jau seniai problema yra informacijos perteklius, o ne trūkumas. Jei sovietmečiu kiekviena knyga psichologijos tema tapdavo svarbiu įvykiu ir diskusijų tema, nes tų knygų buvo tiek, kad galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, tai šiandien knygynuose psichologinę ir dvasinę pagalbą siūlo visas kalnas knygų, ir nėra paprasta atsirinkti kokybišką, o ne bukinantį tekstą.
2018 m. lietuvių kalba pasirodžiusi Susan Forward knyga „Toksiški tėvai: kaip atsikratyti skaudžios patirties ir susigrąžinti savo gyvenimą“ visų pirma patraukė intriguojančiu pavadinimu. Geras ženklas buvo ir tai, jog knygą išleido „Vagos“ leidykla, kuri, bent jau seniau, tikrai kompetentingai atrinkdavo vertas dėmesio psichologines knygas vertimui. Taip pat ši leidykla dažniausiai pasirenka profesionalius vertėjus ir skiria dėmesį knygų redagavimui bei korektūrai. Ir tai visai ne smulkmenos, nes lietuviškai yra pasirodžiusi ne viena knyga, kuri labai įtaigi originalo kalba, bet lietuviškas jos vertimas toks atsainus, jog supranti – geriau leidykla nė nebūtų bandžiusi… Taip pat Lietuvoje yra leidyklų, kurios šalia ezoterinės literatūros kartais atsigręžia į psichologiją, bet dažniausiai – taip pat specifinę, susijusią su įvairiomis „energetikomis“. Esu alergiškas tokiai literatūrai, todėl, prieš įsigydamas psichologinę knygą, reikliai peržiūriu pagrindinius parametrus.
Aišku, vienas svarbiausių kriterijų – autorius. Susan Forward – psichologijos mokslų daktarė, parašiusi gana daug populiarių knygų. Tai, aišku, pliusas, Teigiamai vertinu ir tai, kad knyga „Toksiški tėvai“ buvo itin aukštai įvertinta dienraščio „The New York Times“ geriausių knygų rinkimuose. Paprastai šie rinkimai visai neblogas filtras, nors, aišku, reikia atsižvelgti į kiek specifinį šio dienraščio skaitytojų skonį. Palankiai nuteikia ir tai, kad autorė užsiima praktine veikla, penkerius metus vedė radijo laidą. Pastaroji aplinkybė man sufleruoja, kad S. Forward turėjo progos ne kartą populiariai viešai išdėstyti savo poziciją, o tai leidžia tikėtis neblogo knygos stiliaus.
Gyvenimas takioje ir toksiškoje aplinkoje
Na, ir paskutinis kriterijus – pavadinimas. XXI amžiaus pradžioje į socialinius ir humanitarinius mokslus sklandžiai įaugo dvi svarbios sąvokos: takumas (liquid) ir toksiškumas (toxic). Jos gerokai praturtino mokslinę vaizduotę, nes padeda apie socialinius, politinius, psichologinius procesus kalbėti atidėjus į šalį sąvokas iš esencialistinio žodyno. Atsiprašau, kad tenka naudoti technines sąvokas, tačiau esmė ta, kad esencializmas yra įpratinęs mus svarbiausias kategorijas suvokti kaip daiktavardžius, t. y. tai, kas tvaru, apibrėžta. Tačiau dabartinėje didžiulio kismo epochoje kur kas tiksliau jas suvokti kaip veiksmažodžius, kaip tai, kas dar nėra užbaigta, kas egzistuoja nuolatiniame virsme.
Kai mes apibūdiname visuomenę kaip takią, išvengiame jos vertinimo, net nebandome jos įterpti į klasikinę klasifikaciją. Beje, sąvoka „toksiškas“ yra perimta iš chemijos. Kai sakome, kad santykiai yra toksiški, pirmiausia kalbame apie poveikį, padarinius, kurie paprastai nėra sąmoningo pasirinkimo vaisiai, bet veikiau šalutinis tam tikrų elgesio modelių efektas.
Kai „toksiškais“ įvardijami tėvai, visai nereiškia, kad jie nėra rūpestingi, nenori savo vaikui, kas, jų manymu, geriausia, tačiau net ir geranoriškos jų pastangos, kai jos neatitinka realių vaiko poreikių, nuodija jo gyvenimą. Taip nutinka dėl psichologinių žinių trūkumo, vidinių žaizdų ar dar kokių nors priežasčių. Toksiška tapusi tėvų meilė nepadeda vaikams skleistis ir klestėti, bet nudegina, palieka žaizdas. Dažnai susikaupusių toksinų (nuodų) net nesimato, jie atidengiami psichoterapijos seansų metu, o į specialistą pagalbos kreipiamasi dėl problemų, kurių pats žmogus paprastai niekaip nesieja su vaikystės, paauglystės santykiais šeimoje. Pavyzdžiui, dėl pykčio nevaldymo, depresijos, negalėjimo užmegzti ilgalaikių santykių.
Beje, toksiški gali būti ne tik santykiai su tėvais, bet ir su aplinkiniais: mokytojais, bendradarbiais ir t. t.
Pavėluota išmintis?
Šįsyk knygos pasirinkimo kriterijai nenuvylė. Tiesa, kaip nebūna visiškai tobulų tėvų, lygiai taip pat vargu ar galima kalbėti apie tobulas knygas. Jei tokių knygų, kurios kažką mūsų viduje suvirpina, perkeičia, ir pasitaiko, tai viena ar kelios per visą gyvenimą. Bent jau aš, Susan Forward knygos tikrai negalėčiau įtraukti į man svarbiausių knygų penketuką. Tačiau tvirtai galiu pasakyti, kad tai viena iš knygų, kuri mane tikrai praturtino, paskatino susimąstyti, iškėlė nemažai klausimų ir tikrai negaila nė vienos jai skirtos minutės.
Tiesa, telieka tik apgailestauti, kad lengviau kalbėti apie jau padarytas klaidas nei jų išvengti. Būtų puiku, jei tokią knygą būčiau galėjęs perskaityti prieš dešimt ar dvidešimt metų. Tikiu, būčiau kiek geresnis tėtis.
Mano dukra jau užaugo, perėjo vaikystės ir paauglystės išbandymus. Tai, kiek toksinų sukaupė santykiuose su mumis, tėvais, reikėtų klausti jos pačios. Tačiau, deja, kad ir kaip būčiau bandęs būti geras tėvas, toli gražu ne visada toks buvau. Santykiuose su dukra yra daug situacijų, kai derėjo nekelti balso, reaguoti mažiau impulsyviai, kai neatpažinau to, ko jai tuo metu labiausiai reikėjo, neskyriau pakankamai laiko tada, kai tai buvo būtina. Pagaliau, nemokėjau jos apginti nuo esą „tik pagelbėti norinčių emocinių vampyrų“, bandžiusių smulkmeniškai kontroliuoti ir primesti savo elgesio modelį.
Dukra tikrai žino, kad ją myliu, tačiau puikiai žinau, jog jai būtų buvę lengviau, jei ši meilė būtų suteikusi daugiau erdvės laisvei, drąsinimui rizikuoti ir t. t. Trūko brandaus bendravimo įgūdžių? Taip. Mokiausi būti tėčiu, kai jau dukra gimė ir mokėsi būti dukra. Daug įtakos turėjo ir žaizdos, likusios santykiuose su savo tėvais.
Ši knyga tikrai ne vien tiems, kurie ką tik susilaukė vaikų ar augina paauglius. Ji gali padėti kiekvienam, nes mes visi gyvename daugiau mažiau toksiškų santykių pasaulyje. Beje, tai, kad toksiški santykiai gali būti visiškai geranoriški, nepiktybiški, tik dar labiau komplikuoja situaciją…
Kaip rašo S. Forward: „Visi tėvai retsykiais pasielgia blogai. (..) Jokie tėvai negali būti visą laiką emociškai teigiami. Visiškai normalu, jei tėvai retsykiais aprėkia savo vaiką. Visi tėvai kartais tampa perdėtai valdingi. Ir daugelis tėvų, kad ir labai retai, iškaršia vaikams kailį. Ar visa tai reiškia, kad tėvai žiaurūs ir niekam tikę? Be abejo, ne. Tėvai yra žmonės ir turi daugybę savo problemų. Daugelis vaikų visiškai nenukenčia nuo jų pykčio proveržių, jei juos su kaupu atsveria tėvų meilė ir supratingumas. Tačiau yra tėvų, kurių neleistinas elgesys nuolat kartojasi visą vaiko gyvenimą. Tokie tėvai kenkia savo vaikams.“
Pradėjau skaityti knygą galvodamas apie santykius su dukra, bet vėliau vis daugiau mintys skriejo į vaikystę, santykius su savo tėvais, dar vėliau pradėjau galvoti apie bičiulius, auginančius vaikus, ir apie daugybę su santykiais susijusių dalykų. Taigi ši knyga tikrai ne vien tiems, kurie ką tik susilaukė vaikų ar augina paauglius. Ji gali padėti kiekvienam, nes mes visi gyvename daugiau mažiau toksiškų santykių pasaulyje. Beje, tai, kad toksiški santykiai gali būti visiškai geranoriški, nepiktybiški, tik dar labiau komplikuoja situaciją. Taip pat ir knygoje atrasite trumpų istorijų apie tai, kai tėvai, išgirdę vaiko priekaištus, jo pasidalijimą, kaip jis jaučiasi, sutrinka, nes viską iki šiol matė visiškai kitaip ir viskas atrodė gerai.
Beje, autorė pastebi svarbų dalyką. „Nors ir atrodo keistai, daugelis žmonių net ir po savo tėvų mirties jaučiasi jų valdomi. Juos persekiojantys vaiduokliai gal ir nėra antgamtinės būtybės, tačiau mūsų psichologija jiems leidžia įgyti labai tikrovišką pavidalą. Tėvų reikalavimai, lūkesčiai ir sukeltas kaltės jausmas gali persekioti dar ilgai po jų mirties.“
„Vaikai turi teisę būti vaikais ir savo vaikystę praleisti žaisdami, elgdamiesi impulsyviai ir neatsakingai. Taip pat vaikams būtina klysti, kad jie galėtų suprasti, jog nesėkmės – ne pasaulio pabaiga.“
Ar galima pykti ant tėvų?
Kodėl knygoje akcentuojami santykiai būtent su tėvais? Jau sakiau, kad toksiški gali būti įvairūs santykiai, tačiau tėvai yra išskirtiniai herojai mūsų gyvenimuose. Vaikystėje jie mums atstoja visą pasaulį ir jo vertybes. Iš tėvų sąmoningai ar nesąmoningai išmokstame reakcijų, nuostatų, elgesio modelių. Labai ilgą laiką esame tiesiogiai priklausomi nuo tėvų. Kitas dalykas – judėjų-krikščioniškoje tradicijoje itin akcentuojama pagarba tėvui ir mamai. Dažnai tai reiškia, jog net ir tėvų fiziškai ar psichologiškai sužalotas, atstumtas, suniekintas vaikas jaučia didžiulę kaltę dėl to, kad pyksta ant tėvų ir bando šį pyktį paslėpti ar sunaikinti.
S. Forward tvirtai laikosi pozicijos – ne tik galima, bet ir sveika bei visiškai normalu jausti pyktį tiems, kas mus įskaudino, paniekino mūsų orumą, nepaisė mūsų poreikių ar norų. Jei mes to nepripažįstame, pyktis vis vien kaupiasi mūsų viduje ir paskui „išsprogsta“ kitur, pavyzdžiui, santykyje su savimi pačiu, draugais, sutuoktiniu. Dar viena svarbi psichologės tezė – mes neprivalome atleisti tėvams, jei jie ir toliau yra toksiškų santykių šaltinis. Visai nesvarbu, jei jie tai neigia, negali to suprasti, atsiprašinėja, bet nesikeičia. Ne, ši tezė tikrai nereiškia vaikų nustatymo prieš tėvus. Veikiau tai laisvės spręsti sugrąžinimas žmonėms, iš kurių tėvai, dažniausiai to net nesuprasdami, tą laisvę visaip stengėsi atimti.
Svarbi man pasirodė autorės įžvalga, kuri skamba paprastai, bet, deja, labai dažnai šių laikų pasaulyje yra pamirštama – „Vaikai turi teisę būti vaikais ir savo vaikystę praleisti žaisdami, elgdamiesi impulsyviai ir neatsakingai. Taip pat vaikams būtina klysti, kad jie galėtų suprasti, jog nesėkmės – ne pasaulio pabaiga.“
Šeima ir toksinai
Skaudu skaityti, bet knygos autorė patvirtina tai, ką ne tiek seniai pripažino ir popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie smurtą prieš vaikus: labai dažnai smurtautojais būna artimiausi vaikams žmonės. Psichologė gana daug dėmesio skiria aprašymui, kaip jaučiasi fizinę prievartą artimoje aplinkoje patyręs vaikas. Blogiausia tai, kad prievarta dažniausiai ne skatina vaiką bėgti, slėptis nuo smurtautojo, bet paralyžiuoja kaltės jausmu ir vienas iš paradoksalių vaikystėje patirtos prievartos padarinių – „nesibaigiantis ieškojimas stebuklingo rakto, kuris atvers tėvų meilės ir supratingumo lobyną.“ Smurtą patyręs vaikas svajoja apie smurtautojo „atsivertimą“, apie tai, kad smurto padarytos žaizdos bus išgydytos stebuklingos besąlygiškos meilės, kurios tikimasi iki paskutinės akimirkos.
Autorės įžvalgos tikrai nereiškia, kad ji neįvertina, kiek kiekvienam vaikui svarbi darni ir saugi šeimos aplinka. Tačiau labai svarbu, kad ta aplinka ne tik tokia atrodytų, bet iš tiesų saugotų, ugdytų, drąsintų vaiką. Kitaip sakant, santuoka, vaiko gimimas nepadaro mūsų tobulais sutuoktiniais ar tėvais – tai sunkus kasdienis darbas, mokantis iš klaidų ir įveikiant vis naujus iššūkius. Tėvystei reikia žinių, išminties, drąsos ir laisvės nuo praeities nuoskaudų. Deja, labai dažnai mes realiai esame ne tik tėvai, atliekantys ypatingai svarbų vaidmenį vaikų gyvenime, bet ir niekaip nesubręstantys sūnūs ir dukros, kurie „įstrigo“ santykių su savo tėvais labirintuose.
Psichologė knygoje kreipiasi ne tik į vaikus, kurie nori apsivalyti nuo toksiškų santykių su savo tėvais, bet ir į tėvus: „vien todėl, kad nenorėjote nieko blogo, dar nereiškia, kad neskaudinote.“
Šeima, pasak S. Forward, kur kas daugiau negu giminingų žmonių būrys. Tai struktūra, tarpusavyje susijusių žmonių grupė, kurioje kiekvienas žmogus kitiems daro didžiulį ir dažnai tiesiogiai nematomą poveikį. Nepamirškime, kad mūsų tėvai irgi turėjo tėvus ir, kai kalbame apie toksišką šeimos modelį, iš tiesų kalbame apie daugybės automobilių susidūrimą greitkelyje. Nėra paprasta „pasitraukti iš žaidimo“, tačiau kiekvienas žingsnis sveikimo kryptimi – pergalė, mažinanti skausmą ir auginantį galimybę džiaugtis gyvenimu.
Santuoka, vaiko gimimas nepadaro mūsų tobulais sutuoktiniais ar tėvais – tai sunkus kasdienis darbas, mokantis iš klaidų ir įveikiant vis naujus iššūkius. Tėvystei reikia žinių, išminties, drąsos ir laisvės nuo praeities nuoskaudų. Deja, labai dažnai mes realiai esame ne tik tėvai, atliekantys ypatingai svarbų vaidmenį vaikų gyvenime, bet ir niekaip nesubręstantys sūnūs ir dukros, kurie „įstrigo“ santykių su savo tėvais labirintuose.
Kūrybiškos laisvės santykiuose atgavimas
Susan Forward knygą baigia padrąsinimu: „Išmokę geriau kontroliuoti savo ankstesnius ir dabartinius santykius su tėvais, pamatysite, kaip smarkiai pagerės jūsų bendravimas su kitais žmonėmis, o ypač požiūris į save patį. Tikriausiai pirmą kartą pajusite, kad galite mėgautis savo paties gyvenimu.“
Tačiau kaip išmokti išsiveržti iš toksiškų santykių pelkės? Autorė pirmiausia siūlo nustoti save kankinti, nustoti dalyvauti kare su tėvais. Ką tai reiškia? Nustoti bandyti juos pakeisti, tikintis, kad tuomet patys pasijusime geriau. Nustoti aiškintis, ką reikia padaryti, kad atgautume jų meilę. Nustoti emociškai reaguoti į jų veiksmus ir žodžius. Atsisakyti iliuzijos, kad vieną dieną sulauksite iš jų tų nuoširdžių jausmų proveržio, kurio vis tikitės.
Pasak S. Forward, tai nereiškia, kad beviltiška su tėvais kalbėtis apie santykius, papasakoti, kaip jūs jaučiatės, siekti permainų. Autorė netgi ragina parašyti laišką tėvams, pateikia tokių laiškų pavyzdžius. Esmė ta, kad susitaikymas, santykių atkūrimas su tėvais yra priemonė, bet ne tikslas. Tikrasis tikslas – išmokti sveikai save ir kitus mylėti ir gyventi savo gyvenimą. Tai nėra paprasta, nes vaikas, išaugęs toksiškoje aplinkoje, laikosi įsikibęs į deformuotą meilės sampratą. Labai svarbu atskirti toksišką ir sveiką meilę. Pastaroji nebando kito įkalinti, perdaryti, pririšti, bet stiprina, puoselėja, suteikia saugumo ir pilnatvės. Toksiška meilė savo esme yra manipuliacija, kurios tikslas priversti kitą būti tokiu, kokiu pageidauju jį matyti. Beje, kai kalbame apie tai, kad toksiški tėvai visą laiką bando įkišti vaikus į susigalvotas schemas, neturėtume pamiršti ir apie kitą pavojų – mes taip pat galime turėti nerealistinių lūkesčių tėvų atžvilgiu, galime reikalauti iš jų to, ko šie objektyviai negali duoti.
Galutinis įvertinimas
Susan Forward knygą „Toksiški vaikai: kaip atsikratyti skaudžios patirties ir susigrąžinti savo gyvenimą“ perskaityti verta. Nederėtų apsiriboti vien greitu pervertimu ir kelių fragmentų perskaitymu. Tuo labiau, kad tekstas sklandus ir tegaliu pasidžiaugti kokybišku vertėjos Ievos Šimkuvienės darbu. Būtų puiku, jei knygą perskaitytų ne vienas, bet bent keli šeimos nariai ir tada galima būtų aptarti, kas joje pasakyta, diskutuoti, ginčytis.
Ypač knygą rekomenduoju „supermamų“ subkultūrai. Nors joje nerasite recepto, kaip paversti jūsų vaiką žymiausiu pasaulio smuikininku ar valstybės prezidentu, tačiau čia pateiktos tikrai svarbios įžvalgos apie tai, kad konkurencijos skatinimas ir tobulumo siekis turi ir kitą, tamsiąją, pusę.
