Agnė Matulaitė. Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams. – Vilnius: Tyto Alba, 2017. 304 p.
Žali sausainiai man buvo skanūs, gal norite pasivaišinti ir Jūs?
Nepaisant jų spalvos, neatrodė sintetiniai ar pilni nenatūralių priedų. Veikiau gal špinatų, jūržolių ar čiobrelių. O gal net paprastos kaimo žolės iš kiemo. Tokios rytinės, su rasos lašeliais…. labai žemiška, kiekvienam suprantama, bet nevisai įprasta ar banalu.
Aptariamos knygos nugarėlė sako:
„Sveikas neurotikas – tai aš pati. O gal šiek tiek ir Tu. Nuolat ieškantis. Bandantis kažin ką gerinti. O gal tik suprasti. Išsilaižyti žaizdas. Nerimstantis ir kartu visai sveikai funkcionuojantis. Tikiuosi, ši ne visai iškepusi, netobula, bet svarbių nesąmonių knyga (iš dalies todėl ir pavadinta žaliais sausainiais) padės kam nors (at)pažinti save. Galbūt apkabins kažką, kas jaučiasi vienišas ar nesuprastas. O gal paskatins pasijausti stipresniam, nes jau yra kažkas kitas, kas dvejoja, nežino ir to nesibaimina. O gal baiminasi, bet vis tiek žengia į priekį. Gal leis atviriau bendrauti mums vienam su kitu realybėje? Daugiau rizikuoti. Jautriau skaudėti, bet smagiau ir džiaugtis.“
Visa tai – apie Agnės Matulaitės knygą „Žali sausainiai“ – ji skirta „sveikiems neurotikams“. Net nekvestionuoju savo neurotiškumo, o kiek jis sveikas ar ne – pasiginčyčiau, nes būna visaip. Kartais tikrai „normalus“, kartais toksiškas. Bet knyga man kalbėjo, o tai ir svarbiausia mano subjektyviam vertintojui.
Gal lengva buvo todėl, kad mano požiūris į gyvenimą, į pasaulį, jausmus ir potyrius labai panašus kaip knygos autorės. Visada jaučiamės komfortiškai, kai kažkas paantrina, praplečia jau gvildentą galvoje mintį, parodo naujų horizontų, sukelia minčių. Neturėtume skaityti tik tų knygų, kurios atitinka mūsų jau turimą nuomonę ar poziciją, bet nuo jų bėgti irgi nereikia.
Pirmiausiai, labai lengva skaityti. O ir galima skaityti lėtai, daryti kad ir mėnesio pertraukas – tai atskiri pamąstymai, kuriems nereikia ypatingo įsipareigojimo ir nuolatinio „kur aš baigiau“ fabulos prasme. Didesni skyriai suskirstyti į mažus, kartais vos pusės puslapio, kartais – poros puslapių fragmentus. Patiks net ir tiems, kuriems skaitymas – tikras vargas ir sunku prisiversti. O ir nėra sudėtingų psichologijos mokslo vingių – paprasčiausia kompetentingos psichologijos daktarės kasdienybė; autorė yra šios srities specialistė, o ne dar viena koučerė ar mėgėja, bandanti tapti rašytoja.
Aš labiau mėgstu gylį. Man visa norėjosi plėtoti tokią svarbią ir tinkamai užkabintą temą, o trumpuose pamąstymuose buvo tik praplaukta per paviršių. Kiekvieną fragmentą norėjosi plėsti, detalizuoti, analizuoti skirtingus aspektus… turiu problemą, jog nemoku rašyti trumpai ir nelįsti gilyn. Man viskas atrodo reikšminga, o ir nemėgstu straipsnių, kuriuose niekas deramai neišnagrinėta. Man labai svarbios detalės. Tad, mano skoniui, sausainiai buvo kiek per ploni.
Bet negalėčiau ir už tai kritikuoti, nes toks knygos žanras. Tai feisbuko įrašų ir neilgų pamintijimų rinktinė, tad knyga nėra dėl savo turinio bloga – labiau asmeninė preferencija, ką mėgstame – tai gal ji tikrai sausainiai, o ne purus žalias pyragas, kurį reikia raikyti. Pavadinimas nemeluoja. O populiarumo prasme – trumpi ir lengvu stiliumi parašyti tekstai labai einami, todėl toks sprendimas greičiausiai net gi pasiteisino.
Vieni skyriai labiau aktualūs, kiti mažiau. Bet visi įdomūs. Aš jau daug metų kas savaitę lankau psichoterapiją, labiau už viską vertinu emocinį intelektą bei psichinę sveikatą, esu labai jautri ir turinti daug sunkumų – skaityti panašių vertybių ir požiūrio psichoterapeutės mintis man buvo vienas malonumas.
Tiek daug pastebėjimų, kurie ir man yra šovę į galvą. Ir liūdėjau, kad niekas nepastebi. Tad ši knyga buvo atradimas, jog nesu viena. Kad yra daugiau tokių keistuolių, kurie nori pildyti ne tik savo CV, bet ir galvoti, kaip prisimins aplinkiniai, kai išeisiu. Kokius jausmus jų kišenėse paliksiu atsiminimui?
Tai knyga, kurią noriu duoti ne vienam iš savo artimųjų rato – kad pasiskaitytų. Kai kurias mintis pati noriu plėtoti, nes įkvepia ir duoda daug įkvėpimo saviems rašiniams. Norėčiau dar vienos Agnės Matulaitės knygos – ji turi labai daug ką pasakyti, ir tikrai tikiu, kad yra būrys norinčių tai išgirsti.
Dominyka Navickaitė
