Žurnalas „Ateitis“, 2019 nr. 1
Psichologė Virgilija ir muzikologas Domininkas Lizdeniai yra ateitininkai, jauni tėvai, kurių namuose auga keturi vaikai – Jurgis (7 m.), Veronika (6 m.), Brigita (4 m.) ir Teresė (7 mėn.). Prieš kelerius metus jie priėmė sprendimą palikti studijų ir pirmųjų šeimos namų miestą Kauną ir išsikraustė į Žemaitiją, šiuo metu gyvena Telšiuose. Sutuoktiniai dirba Telšių vyskupijos šeimos centre, kuriam Domininkas ir vadovauja.
Šiame pokalbyje Virgilija ir Domininkas papasakojo, kaip įsivaizdavo savo šeimą dar prieš santuoką ir kaip sprendė pašaukimo klausimus, ką jiems reiškia būti keturių vaikų tėvais, kokie didelės šeimos kasdienybės džiaugsmai bei iššūkiai, kaip sekasi būti praktikuojančia katalikų šeima ir iš kur semiasi džiaugsmo bei įkvėpimo.
Kalbina Milda Kukulskienė
Papasakokite apie savo šeimą. Kaip ją apibūdintumėte „Ateities“ skaitytojams?
Domininkas: Mūsų šeima susideda iš šešių asmenų. Keturi vaikai ir dar du didesni. Abu didesni kilę iš katalikiškų šeimų, todėl ir apibūdinčiau kaip normalią, katalikiškai gyventi bandančią šeimą.
Virgilija: Man mūsų šeima tokie klajokliai. Per 8 santuokos metus kraustėmės nemažai kartų, pakeitėme tris miestus. Dabar tik porą mėnesių gyvenam naujame mieste. Taip pat mūsų šeimos narių skaičius keitėsi gana stipriai ir per trumpą laiką. Taigi, išorinių pokyčių patiriame nemažai, o kur dar vidiniai pokyčiai…
Apie kokią šeimą svajojote dar prieš santuoką? Kaip supratote, kad tai – Jūsų pašaukimas?
Domininkas: Svajojau apie katalikišką šeimą, kurioje netrūktų tikrojo džiaugsmo. Kiek atsimenu, giliai širdyje visada svarsčiau net tris pašaukimus, t. y. šeimos, kunigystės ir vienuolystės. Šeimos pašaukimas visada atrodė lengviausias ir lengviausiai priimamas visuomenėje, todėl viešai visada deklaruodavau pastarąjį. Einant per kasdienybę labai ryškiai dominavo šeimos idėja ir tam antrino matymas, kad draugų ir pažįstamų ratui katalikiškos šeimos samprata atrodo neįgyvendinama realybėje. Pastebėjau, kad labai stipriai prisirišu prie vieno žmogaus, todėl būtų sunku vienodai skirstyti dėmesį visai bendruomenei. Viskas pasidarė aišku sutikus Virgiliją. Kuo ilgiau draugavome – kalbėjomės, tuo man buvo aiškiau, kad visi mano ieškojimai baigėsi – štai tas žmogus, su kuriuo katalikišką šeimą kurti bus smagiai lengva. Vaikų visada labai norėjau, nes tai absoliutus gėris ir tėvai neįdiegė aplinkoje itin gajos teorijos, kad vaikai vienaip ar kitaip būtų kliuvinys gyvenime. Priešingai, jų gyvenimas liudijo apie vaikų galią praturtinti ir įgalinti tėvus veikti ir įveikti visas kliūtis.
Virgilija: Svajonė buvo tik viena – kurti šeimą. Neįsivaizdavau kažko konkrečiai. Turbūt tai, ką mačiau savo šeimoje, kuo žavėjausi kitose šeimose, tai ir buvo natūralūs lūkesčiai, kurie nežlugo ar aš jų gal net nepastebėjau. Tiesa, pradžioje nustebau, kad nėra taip sunku.
Nesvajojau būti mama. Sakau atvirai, motinystė mane tiesiog pasigrobė. Man nebuvo netikėta, nes abu su Domininku augome šeimose, kuriose yra po penkis vaikus. Tiesiog žinojau, kad kažkada turėsiu tapti mama. Žiūrėjau į tai gana paprastai – susituoki su mylimu vyru ir susilauki vaikų. Ir po pirmojo vaiko gimimo teko ieškoti to pašaukimo būti mama, nes ne viskas buvo taip paprasta, kaip maniau iš pradžių. Ir dabar, gimus ketvirtam vaikui, vėl tenka ieškoti, kokia mama aš esu, kokia norėčiau būti. Taigi, pašaukimas būti mama buvo ir net nebuvo minties, jog mūsų šeimoje neturėtų būti vaikų, bet tikrai tą pašaukimą tenka ugdyti ir apie jį galvoti vis iš naujo.
Ką Jums reiškia būti 4 vaikų mama ir tėčiu? Kas Jums teikia daugiausiai džiaugsmo? Kokie iššūkiai kyla?
Domininkas: Man tai reiškia gyvenimo erdvę. Kuo daugiau vaikų, tuo daugiau erdvės kurti, mąstyti, veikti ir susikuria savotiška ugniasienė nuo šlamšto – jam tiesiog nelieka vietos. O jei jo jau atsiranda, tas uraganas, kuris kasdien praūžia, jį tiesiog nusineša. Esi priverstas spręsti problemas, nes lengviau yra susitaikyti, negu viską daryti vienam ir dar supykusiam. Daugiausiai džiaugsmo teikia vaikų malda. Sunkiausia nesistengti gyventi kaip šeimos, kurios augina du vaikus.
Man atrodo, kad iššūkius sprendžiam gana paprastai: jei tai padaroma – darom, kol padarom, o jei nepadaroma, vadinasi, – nereikia.
Virgilija: Būti 4 vaikų mama reiškia būti 4 vaikų mama. Tik tiek. Tai yra dovana, kurios vertė man nesikeičia nuo to, kiek vaikų šeimoje. Daugiausiai džiaugsmo man suteikė vaikų skirtingumas. Tai man padėjo kitaip pamatyti save, pasaulį, žmones, Dievą. Labai praplėtė suvokimą apie savo pačios unikalumą, išbandė kantrybės ribas, net pakeitė mano santykį su mama. Tiesiog davė tokį gyvenimą, kurio viena pati nebūčiau suvokusi, susikūrusi. Sunkiausia man leisti jiems mokytis. Norisi pačiai viską už juos padaryti, nes taip greičiau, švariau, reikia mažiau kantrybės. Tai šita pamoka mane vis dar persekioja nuo pirmojo vaiko, bet tikiu, kad jau nemažai pasistūmėjau. Šiuo metu mūsų vyresnieji vaikai po truputį atitrūksta nuo mūsų nuolatinės globos: išeina į mokyklas, sprendžia apie tinkamiausius būrelius, mokosi savarankiškai grįžti namo…. Mums tai iššūkis, nes su mažiausiomis mergaitėmis aš būnu namie ir galėčiau visą dieną vedžioti vyresniuosius, tačiau turiu išmokti nesukti kitų vaikų gyvenimo aplink mažuosius narius. Tad vis daugiau individualumo ir savarankiškumo pamokų kyla. Vienas iš vaikų nuo gimimo kovojo už nepriklausomybę ir mums brėžė ribas, kitas linkęs „patinginiauti“ šiame reikale. Mažosioms dar reikia labai daug globos. Tai tenka visą dieną laviruoti tarp to, kad vieną reikia mokyti savarankiškumo, kito savarankiškumą nukreipti į mažiau pavojingus jo amžiaus vaikui dalykus, o dar kitas reikia tiesiog nuolatos globoti, kad nesijaustų nemylimos.
Kokiais auklėjimo principais vadovaujatės savo namuose? Kas Jums svarbiausia, siekiant išlaikyti ir stiprinti šeimos santykį?
Domininkas: Geriausias auklėjimas – pavyzdys savo gyvenimu. Savo gyvenimą tobulinti – kiekvieno kataliko pareiga. Man tai net azartas pamatyti, kiek galima būti su Dievu arti, kad padarytum vis neįtikėtinesnių dalykų. Dar labai gerai rezultatus koreguoja dopingas – Eucharistijos ir Atgailos sakramentai.
Virgilija: Šiek tiek kinta įsivaizdavimas apie gyvenimą šeimoje, bet vienas išliko ir vis stiprėja – svarbiausia likti ištikimam Dievui. Mūsų auklėjimo klaidas, kurių neišvengiamai pridarėme ir dar pridarysime, ištiesins Dievo malonė. Su kiekvienu vaiku supratome, kad turime stengtis, tačiau esame labai labai netobuli. O kartais net mums atrodantys geri sprendimai, pasirodo, vienam iš vaikų buvo visos vaikystės trauma. Kad nenusiplaktumėm savęs už netobulumą, nors tikrai stengiamės ir dedam daug jėgų, tikime, jog Viešpats gali perkeisti mūsų klaidas. Dievą mylintiems viskas į gera.
Esate katalikiška šeima. Kaip tai praktiškai atsispindi Jūsų kasdienybėje? Kaip kalbatės apie tikėjimą su vaikais?
Domininkas: Meldžiamės prieš maistą, prieš darbus, po darbų ir atsakom į klausimus, kuriuos užduoda vaikai. Kažko specialiai nedarom.
Virgilija: Dirbdami vyskupijoje, mes turime nuostabią galimybę gyventi pagal liturginius metus ir su džiaugsmu ja naudojamės. O vaikai neišvengiamai mūsų klausinėja, nes jiems įdomu, ką tėvai daro – kodėl jie priima Šv. Komuniją, kas yra šv. Juozapas, kodėl reikia melstis prieš valgį ir t. t. Tad tiesiog atsakome į tuos klausimus, kurie jiems kyla ir kuriuos jie pajėgūs priimti. Paskutinį sykį mūsų vyriausiasis sūnus Jurgis (7 m.) paklausė: „Ką ten geria kunigas?“. Paaiškinau, kad ten yra Kristaus Kraujas, kad Jėzus jį sustiprintų ir galėtų labiau mylėti žmones. Nueina pas savo seseris Veroniką (6 m.) ir Brigitą (4 m.) ir sako: „Kunigas geria Kristaus Kraują, kad būtų stipresnis, dabar jis bus labai stiprus.“ O kai pakrikštijom savo mažąją Teresę, tai vaikai savaitę krikštijo savo lėles. Kol kas jų tikėjimas yra vaikiškas, bet pastebime, kaip jis auga ir mus dažnai turi ko pamokyti. Pavyzdžiui, kai pamatė mane supykusią, paklausė: „O Dievui patinka, kad tu dabar taip pyksti?“ Dievas yra kiekviename žmoguje, tai mes turime nuolatinę galimybę Jį pamatyti ir pamilti keturiuose vaikuose. Kaip mums tai sekasi, tai čia kitas klausimas.
Kokios asociacijos Jums kyla, išgirdus žodžius „daugiavaikė šeima“?
Domininkas: Vierchai, rimta šaika, dar gal norisi šūktelėti: va, čia tai reikalas! Tas pats būna, kai pamatai kažką gerai atliekant savo darbą.
Virgilija: Daugiavaikė šeima yra mano šeima. Tokioje aš jau gimiau (esu ketvirtas vaikas šeimoje), tokios tėvais esame. Žinoma, tai turbūt iškart daugiau šurmulio, daugiau vadybininko gebėjimų, daugiau skalbinių, daugiau juoko, daugiau ašarų ir t. t. Jaučiu, kad lyg ir turėčiau kažką ypatingo pasakyti, bet aš nežinau, ką reiškia ne daugiavaikė šeima, todėl man tai visiškai natūralus žodžių junginys.
Gal iš savo patirties pasidalintumėte, kaip mūsų visuomenėje vertinamos didelės šeimos? Su kokiomis aplinkinių reakcijomis susiduriate?
Domininkas: Daug pozityvaus dėmesio skiria aplinkiniai. Tikrai malonu sulaukti tų šypsenų ir pasigrožėjimo šūksnių – kokia graži šeima! Nežinau, ar čia gyvenam kokiam burbule, bet tikrai patiriu daug palaikymo iš aplinkinių ir daug meilės bei dėmesio vaikams.
Virgilija: Yra besistebinčių. Ypač kai man dar nėra 30 metų, o jau 4 vaikų mama. Vis dėlto, daugiau yra besidžiaugiančių ir natūraliai priimančių. Mes gyvename tokiose „daugiavaikėms“ palankiose sąlygose – mūsų tėvai mus gerai supranta, dirbame vyskupijos institucijoje, mūsų artimiausi draugai turi ne mažiau nei 4 vaikus arba norėtų bent tiek turėti. Visuomenės požiūris į daugiavaikes šeimas gal kažkiek pasikeitė, nuo „neatsakingai gimdančių alkoholikų“ iki to, kad turėti tris vaikus pasidarė visai madinga. Bet čia tik mano įsivaizdavimas, tikrai sunku fantazuoti už kitus. Žinoma, gal dar kiek stokojama sveiko požiūrio į šeimą, kad nepriklausomai nuo šeimos narių skaičiaus, gyvenimo sąlygų, finansinės situacijos ir panašiai, visos šeimos patiria sunkumų ir tai yra normalu. Juk yra daugybė šeimų, kurios turėdamos vieną vaiką patiria sunkumų dėl alkoholio, auklėjimo ar kitų dalykų, nuo to neapsaugotos ir daugiavaikės. Lygiai taip pat trūksta supratimo, kad nėra visai beviltiškų šeimų. Visos turi galimybę pasikeisti, išbristi iš priklausomybių, išmokti elgtis, iš naujo pamilti.
Ko palinkėtumėte besiruošiantiems šeimos kūrimui, vaikų gimimui? Kur galima pasisemti įkvėpimo tiems tėvams, kuriems kyla sunkumų?
Domininkas: Tiems, kurie ruošiasi, linkiu skirti laiko įsiklausyti į pašaukimą ir išgyventi tikrą draugystę skaistume ir tiesoje. O tiems, kas augina vaikus ir jiems nesiseka, norėčiau išduoti paslaptį – jei turite vaikų, tai jumis Dievas pasitiki, žinodamas, ką padarysite ir kokie jūs esate. O jei Dievas pasitiki, tai kas jūs toks, kad nepasitikėtumėt savimi? Tad įkvėpimo linkiu semtis tik iš geriausio – Dievo. Jis visada turi mums laiko ir teisingą patarimą.
Virgilija: Linkiu drąsos pripažinti, kad nepavyko, suklydau. Būti drąsiam ir save pagirti – kokia aš gera mama, nes visą valandą skaitėm su vaiku knygą, buvom lauke ar pan. Būti drąsiam ir atsiprašyti savo vaikų. Ir neužtrukti su savigaila, bet pasakyti sau, kad man Viešpats pavedė šį vaiką / šiuos vaikus, todėl tikrai sugebėsiu juos mylėti. Būti drąsiam ir paprašyti Viešpaties pagalbos, kurią Jis siunčia per mano vyrą / žmoną, draugus, tėvus, kunigus, psichologus. Linkiu, kad Viešpaties atsiųsti žmonės būtų arti. Ir kad patys būtumėme pagalba vieni kitiems!
